Icchokas Meras. Lygiosios trunka akimirką: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2006

Bernardinai.lt pateikia šviesaus atminimo literatūrologės Nijolės Bukelienės straipsnio apie Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“ ištrauką iš paskutinės profesorės straipsnių knygos „Tarp rašytojo ir skaitytojo", kurią praėjusių metų pabaigoje išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

2007 metais šį Icchoko Mero romaną  išleis italų leidykla „La Giuntina“, o knyga bus pristatyta Turino knygų mugėje.

Nesudėtinga papasakoti romano siužetą, supintą iš šiurpios Vilniaus žydų geto kasdienybės ir atsvaros jai - romantinės dviejų jaunuolių meilės istorijos. Tačiau romanas ne tik apie tai. Pati savaime iškalbi  holokausto tema plečiama ir „išnaudojama“ universaliam istorinės ir dvasinės žmonijos patirties modeliui kurti. Rašytojas atsisako epinio vaizdavimo, jį domina idėjų, ne daiktų pasaulis, dvasios, ne materijos sfera. Priešinama laisvė ir prievarta, laisvos dvasios žmogaus laikysena ir agresijos, sadizmo, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą.

Romano struktūriniai griaučiai – šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas rašytojo pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės  idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Taigi šešiolikoje romano skyrių (šešiolika šachmatų figūrų) vyksta žaidimas iš gyvenimo ir mirties. Tačiau dar svarbiau tai, kieno gyvenimas turi būti išloštas, o kas paaukotas. Tiek tėvui, tiek Izaokui aišku, kad vaikai turi būti išgelbėti.

Šachmatų partija - aktualusis veiksmo laikas – tęsiasi vieną vakarą. Žaidėjai sėdi apšviestame rate lyg cirko arenoje, aplinkui – geto žmonės, įtemptai sekantys baltųjų ir juodųjų dvikovą. Reikšminga ir tai, kad baltieji atitenka Izaokui, vadinasi, jis pradeda partiją, jo rankose  iniciatyva, lemtingi pabaigos ėjimai.

Izaoko ir Šogerio dvikova yra dviplanė, kaip ir visas romanas, – viena vyksta šachmatų lentoje tarp negyvų juodų ir baltų medžio figūrų, kita  - žodinė tarp dviejų gyvų figūrų. Šogeris garsiai meta iššūkius, kurių pirmasis ir svarbiausias - „Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija“. Izaokas turi suteikti vertybinę dimensiją bedvasei Šogerio formulei. Mintyse, kaip ir lentoje, jis sėkmingai atremia puolimus. Jo, palinkusio prie šachmatų lentos, vidinio monologo fragmentai atskleidžia nuoseklią pozicijos raidą, įtemptą minties darbą viena kryptimi – reikia siekti lygiųjų, lygiosios galbūt galėtų išgelbėti ir jį, ir vaikus. Jaunam žmogui, trokštančiam gyventi, mylėti, sunku pasmerkti save mirčiai. Tačiau greta įtikinamų proto argumentų jaučiame stiprėjančią Izaoko nuojautą, kad yra kai kas svarbesnio už lygiąsias. Todėl pabaigoje – „Jis suprato, kad yra tik vienas teisingas ėjimas“, -  ir pasirenka pergalę-mirtį.

Heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas yra pamatinė autoriaus mintis. Žūtbūtinėje kovoje, kai ginama pati žmogiškumo esmė, lygiųjų negali būti. Kaip čia neprisiminti biblinės tėvo ir sūnaus dramos, pasibaigusios Dievo gailestingumu. Adolfas Šogeris – ne Dievo, o piktosios dvasios vietininkas žemėje, matyt, todėl XX amžiaus Abraomo  aukojimo pabaiga kitokia.

Retrospektyvūs geto gyvenimo epizodai, šešiolikoje skyrių pasakojami Izaoko ar kito jo šeimos nario vardu,  nėra savarankiški lošiamos partijos intarpai. Tai Izaoko mintyse formuluojamų maksimų ar troškimų realus patvirtinimas netolimos praeities įvykiais. Štai T r y l i k t o  ė j i m o Izaoko mintys prie šachmatų lentos: „Kaip aš norėčiau atsistoti, išmėtyti figūras ir išbėgti iš čia į didelį žydintį lauką“. Tai metaforiška laisvės deklaracija. Retrospektyvieji fragmentai ir grąžina jį į tas dienas, kai jis bandė savo mylimajai Esterai slapta įnešti į getą nors vieną ramunės žiedą. Šis rizikingas žygis sėkmingai baigėsi tik  todėl, kad Izaokas sulaukė pagalbininkų – visi geto vyrai, grįždami iš darbo, įnešė po vieną gėlę. Tokia poetinė viso romano konstrukcija – metonimijų, metaforų, simbolinių ženklų, įvaizdžių tinklas dengia platų, bet koncentruotą, neišskydusį, sutelktą  prasmių lauką, - lyg tą šviesos ratą, apšviestą žaidimo areną.

Šogeris – fizinės jėgos simbolis, įsivaizduoja esąs padėties šeimininkas – karalius, kurio negalima nukirsti:

Šachmatų figūros medinės ir negyvos, bet jos panašios į žmones. Karalius yra tik vienas. Antrasis turi pasiduoti. Mes, arijai, - karaliai, kurie laimi. Man labai gaila, kad tu esi tas, kurs turi pasiduoti. („Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, 1968, p. 49.)

Tačiau iš tikrųjų svarbiausia (karaliaus) figūra  yra septynių vaikų tėvas Abraomas Lipmanas, nes būtent jis tampa žaidimo lėmėju. Jis gina universalias žmogiškumo pozicijas, to išmokina ir savo sūnus bei dukteris. Kad išgelbėtų geto vaikus, aukoja paskutinį  sūnų Izaoką. Senojo Abraomo figūra iškelta iki Biblijos aliuzijų. Jame sutelkta tautinio autentiškumo dvasia. Getas – uždara kalėjimo teritorija, išskirta tautiniu pagrindu. Čia vyksta sudėtingas matomas  ir nematomas gyvenimas. Statoma „Aida“, Lipmano duktė, garsi dainininkė Ina, savo gyvybės kaina parneša iš miesto Halevy operos „Žydė“ partitūrą. Subjektyvūs Izaoko meilės išgyvenimai, lyginami su Šolom Aleichemo „Giesmių giesme“, taip pat turi ryškių nacionalinio savitumo spalvų.  Tačiau getas kaip citadelė, ginanti laisvę, žmogiškąjį orumą ir visavertį gyvenimą, ardo uždarumą, autorius kuria visumos modelį, aprėpiantį istorinę XX amžiaus žmonijos patirtį.

Vieno personažo lūpomis išsakoma paprasta tiesa: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones“.  Atsakomybė -  visuotinis žmonijos išlikimo principas, kuriam paklūsta kiekvienas doras žmogus, nepriklausomai nuo tautybės.

Romane veikia aštuonios baltosios šachmatų figūros ir aštuoni balti pėstininkai kaip žaidimų lentos atitikmenys. Figūros - tai Abraomo vaikai. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir judėjimo kryptį. Iš vieno centro paleidžiamas spindulių pluoštas. Visi septyni veikėjai savo veiksmais, nukreiptais prieš sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūva. Septynios tragiškos mirtys - aukos:

Aš pagimdžiau dukterį Iną, - tarė Abraomas Lipmanas.
Aš pagimdžiau dukterį Rachilę…
Aš pagimdžiau dukterį Basią…
Aš pagimdžiau sūnų Kasrielį…
Aš pagimdžiau  dukterį Rivą…
Aš pagimdžiau dukterį Taibalę…
Aš pagimdžiau sūnų Izaoką…

Adolfas Šogeris siekia sunaikinti pačius egzistencijos pamatus: meną – dvasios buveinę, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, mokslą (mąstantį žmogų), laisvės siekius, vaikus – ateities viltį. Tačiau paskutinis ėjimas sustabdo vienakryptį judėjimą. Abraomo auka prasminga. Izaokas sprendžia  mūsų laikų modernaus tragizmo dilemą – be kaltės kalto, bet atsakingo herojaus arba/arba (S. Kierkegaard). Ir romanas gali turėti šio žanro savybių, jei vaizduoja „esminių gyvenimo jėgų kovą“ (G. Hegel). XX amžiaus tragedijos esmė – ne tragikomedijos beviltiškumas, o tik akimirkos staptelėjimas negalimybės zonoje prieš išsiveržimą  iš tamsos į šviesą.

Kiti aštuoni personažai -  tai Izaoko mylimoji Estera, eksperimento auka Liza, Rudis,  Ruva, lietuvis Antanas, lenkas Janekas,  kareiviai čekas ir vokietis. Jie taip pat svarbūs Abraomo Lipmano karalystės gyventojai, pėstininkai-pagalbininkai.

Visa ši sudėtinga, bet viduje rišli romano struktūra įprasmina dvigubą – gyvenimiškąjį ir žaidybinį - baltųjų figūrų  ir pėstininkų judėjimą, kuris šachmatų partijos pabaigoje, su paskutiniu Izaoko ėjimu susilieja į viena.

Tragiškajame konflikte nepalikta tarpinių grandžių ar spalvinių niuansų – vidiniam individo prieštaringumui, abejonėms, vertybių kvestionavimui čia nėra vietos. Yra tik grynos esmės, tik  dvi spalvos – juoda ir balta. Tokios pasirinktos  estetinio žaidimo taisyklės. Tačiau rašytojas, atsisakęs   realistinio  vaizdavimo, pasikliovęs racionalia „Lygiųjų…“ konstrukcija, situacijų sąlygiškumu ir veikėjais - simboliais, vis dėlto geba suteikti romano  tekstui gyvybės ir įtaigos. Meninės pilnatvės įspūdį sukuria jautraus, emocingo pasakojimo pirmuoju asmeniu sugestija. Lakoniško kalbėjimo konkretybė – dramatiški įvykiai, dvasinės būsenos, emocinės reakcijos, jausmai – visa veikia skaitytoją tiesiogiai kaip intymūs asmeniniai žmogaus išgyvenimai, bet drauge jie yra pakylėti iki netiesioginės, poetinės egzistencinių esmių raiškos.

Bernardinai.lt