Pagal naująjį kalendorių Bernardo Brazdžionio gimtadienis būtų vasario 14 diena. Tačiau poetas šios datos nepripažino ir viename mašinraštyje yra užrašęs pastabą redakcijai: „Mano gimimo data vasario 2 d., grabnyčių diena, kaip buvo, taip ir yra“.

B. Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėliuose (dabar Pasvalio r.), mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, JAV. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

B. Brazdžionis buvo pirmasis Maironio muziejaus vadovas (1940-1944). Prieš pasitraukiant į Vakarus, Maironio namai buvo paskutinė vieta, kurioje glaudėsi Brazdžionių šeima. Viešėdamas Lietuvoje, poetas dažnai lankydavosi muziejuje, tad po jo mirties žmona Aldona Brazdžionienė ir testamento vykdytoja vaikaitė Dalytė Lovett nusprendė literatūrinį bei memorialinį palikimą persiųsti į Maironio lietuvių literatūros muziejų.

Po Maironio tai pats didžiausias muziejaus rinkinys, kurio medžiaga atskleidžia B. Brazdžionį – žmogų, poetą, visuomenininką; mylintį vyrą ir rūpestingą tėvą; senelį, švelniai vadinamą Tėtuku; artimą, humoru trykštantį bičiulį, kaimyną; jautrų brolį, artimą giminaitį.

Atrodo, tiek daug žinojome apie B. Brazdžionį, tačiau tyrinėjant archyvą aiškėja nemažai naujų įdomių gyvenimo faktų, charakterio bruožų, bendravimo ypatumų... Juoba kad poeto gyvenimas ir veikla nėra išsamiai tyrinėti. Muziejininkai, gilindamiesi į archyvalijas, tarsi iš naujo „dėlioja“ ir aiškinasi ilgo 95-erių metų gyvenimo kelią. Rankiojame faktus po šapelį, klijuojame tartum lizdą poeto gyvenimą iš laiškų, fotografijų, dokumentų, užrašų, įvairių rankraščių, spaudos, amžininkų prisiminimų.

B. Brazdžionis nemėgo rašyti autobiografijų. Šia tema parašė kalambūrą (beje, kalambūrus ir proginius satyrinius eilėraščius mėgo rašyti):

Rašau biografiją
Ne auto ir ne beto.
Laikausi pagal grafiką
Griežčiausio celibato.

Tevalgau kas nedraudžiama
Ir negeriu (nors reiktų...),
Ištverti tokią baudžiavą
Nedidelio čia daikto!

Rinkinyje yra autobiografijų apmatų, juodraščių. „Tik vis tiek norėčiau pastebėti, kad mano parašyti eilėraščiai, mano išleistos knygos yra geresni biografijos duomenys už bet kokius faktus, nuotykius bei datas“, – teigė poetas autobiografijos juodraštyje, kurios motto „Gimęs pavėluotai...“. Ten pat rašė: „Kai kas yra skundęsis, kad pavėlavo gimti. Šimtmečiu, dviem ar daugiau. Apie save to nepasakyčiau. (...) Pavėlavimas, beaugant, man pasidarė būdingas“. Ir išdėstė faktus, kaip pavėluotai pradėjo lankyti pradinę mokyklą, kaip pavėluotai įstojo į Biržų gimnaziją, kaip pavėlavo „Dirvos“ leidyklai įteikti rinkinį „Žiburiai“...

Spaudos darbuotojai įvairiomis progomis prašė, kad B. Brazdžionis atsakytų į jų klausimus, skelbė pokalbius Amerikos, po 1989 m. – ir Lietuvos leidiniuose. Parengtą interviu poetas prašydavo jam atsiųsti, „nesikuklindavo“ ištaisyti, išbraukyti, siekdavo tikslumo iki smulkmenų. Kartais taisydavo ar net pakeisdavo klausimus. Yra mašinraštinis interviu, skirtas B. Brazdžionio penkiasdešimtmečiui. jame jubiliatas prisimena: „Rašyti pradėjau pirmosiose gimnazijos klasėse. Paskatino mirtis. Sunkiai susirgus, atrodė, kad mirsiu. Peržvelgiau savo gyvenimą ir nusigandau – visai nieko nepadaryta. Literatūrą mėgau nuo pradžios mokyklos suolo. Domėjausi pirmųjų „Vainikų“ lietuviais poetais, juos skaičiau. Negalėdamas ligoje rašyti, ėmiau eiliuoti atmintinai. Grįžęs į gimnaziją, ėmiau klasės rašomuosius darbus eilėmis rašyti. Lietuvių mokytojas buvo toks geras ir nuolaidus, kad ne tik neparašė dvejeto – dar pagyrė. Davė paskaityti aukštesniųjų klasių mokytojui. Tas paskaitė aukštesnėse klasėse. Pagarsėjau. Nežinojau, kur dėtis, kaip nejauku buvo. Bet rašyti nebemečiau, tik rašiau „slaptai“. Pradėjau siųsti spaudai. Pirmas eilėraštis išspausdintas 1924 metų „Pavasary“, tikrai pavasarį“.

Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu „Žvaigždutės“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikams, kuriuo pradėjo prasmingą ir ilgą kelią į vaikų poeziją. Po daugelio metų, 1996 m. kovo 31 d., laiške Domui Akstinui poetas rašė: „Kodėl pasirinkau vaikams rašyti kitą pavardę arba slapyvardį? Nenorėjau maišyti ir klaidinti skaitytojų, kadangi jų dviejų eilėraščiai labai skyrėsi, be to, norėjau, kad vaikai galėtų lengviau ištarti (ir atsiminti) savo autorėlį“.

Archyve šūsnys poetui rašytų laiškų, prie kai kurių yra ir B. Brazdžionio atsakymai, rašyti ranka arba rašomąja mašinėle. Kartais susegti net keli to paties laiško variantai – rašyta, taisyta, perrašyta, kartais perspausdinta ir dar išsiųsto laiško kopija prisegta... Jis kaip tikras muziejininkas viską dėjo, kaupė, saugojo. B. Brazdžionis nebuvo technikos mėgėjas. Laiške nežinomam kolegai rašė: „Bet aš laukinis žmogus, neturiu nei TV, nei kompiuterio, nieko“ (be datos). Tačiau namuose turėjo didelį kopijavimo aparatą, mėgo daug ką kopijuoti, pasidaryti po keletą egzempliorių, ypač fiksavo straipsnius apie save, daugindavo, siųsdavo draugams.

Laiškų B. Brazdžionio archyve yra labai daug, sutvarkius tikriausiai susidarys keli tūkstančiai, o į juos visus reikėjo atsakyti. Iš šalies atrodo, jog visas gyvenimas galėtų būti vien laiškų rašymas, tarsi daugiau jau nieko negalėtum suspėti... Adresatų šimtai: išeivijos ir Lietuvos rašytojai, dailininkai, muzikai, politikai, bičiuliai, giminaičiai... O kur dar eiliniai lietuviai, kurie rašydavo B. Brazdžioniui norėdami pasiguosti, išsipasakoti savo vargus. Iš epistolinio palikimo būtų galima parašyti informatyvią išeivijos kultūros, literatūros istoriją. Dažnos temos – rūpestis dėl lietuvių nutautėjimo išeivijoje, dėl Rašytojų draugijos veiklos, kurios pirmininku B. Brazdžionis buvo daug metų, dėl redaguojamų leidinių, leidžiamų knygų... Laiškuose yra ir šiaip įvairių įspūdžių. Čikagoje gyvenančiai Eugenijai Daugirdienei 1994 m. spalio 7 d. jis rašė apie kelionę į Lietuvą: „O Kaunas nėra jau toks paprastas provincijos miestas, kaip kokie „vilniečiai patriotai“ mano ar norėtų jį padaryti. Ištisai lietuviškas. Lietuviškai ištikimas. Veiklus. Jaukus. Kai važiuoji automobiliu Vilniaus gatvėmis, dar nieko. Bet tik išlipk ir paklausk kelio lietuviškai, visi užkalbintieji tau atsako lenkiškai ar rusiškai, net ir senukas, vedantis pasivaikščioti savo šunį. O Kaunas kalba lietuviškai nuo mažo vaiko iki senos senutėlės, gal net už mus senesnės...“ B. Brazdžionis mylėjo savo jaunystės miestą Kauną...

Vokietijos DP stovyklose 1947-1948 m. buvo gerai žinoma su programa keliaujanti rašytojų ketveriukė: Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis.

Laiške P. Andriušiui, gyvenančiam Australijoje, 1954 m. rugpjūčio 3 d. B. Brazdžionis rašė: „dažnai mudu su Antanu (Gustaičiu – J. I.) čia pasigendame to (...) per toli nukeliavusio, dažnai minim anas keliones, kai bridom per upelį ar, kai eidami per vokišką tiltą, gavom „bešeinigungą“, su kuriuo drąsinai Antaną svetimoj zonoj, it zuikį drebantį...“

„Malonius prisiminimus sukėlei apie mūsų ketveriukės klajones. Manau, gal pakartosim tai jūsų kontinente“, – atsakė P. Andriušis.

Štai ir minėtos ketveriukės fotografija. Fotografuota Vokietijoje, Augsburge 1947 metais. Kitoje nuotraukos pusėje šalia išvardytų asmenų B. Brazdžionis užrašė: „Trys vienaūgiai – šiemet sukakę po 40 metų, o tas didysis – 5-kiais metais vyresnis (tas didysis – S. Santvaras – J. I.). Du rimti ir klausytojus griaudina, ašaras traukia, o du nerimti, mėgstą liaudį linksminti, ištrauktas ašaras jai nušluostyti, gi jei kas nebuvo pravirkęs, prajuokinti iki ašarų“.

Nebuvo šios rašytojų trupės kelionės užmirštos, išsipildė P. Andriušio laiške parašyti žodžiai. 1967 m. bostoniškis leidėjas J. Kapočius sumanė suburti visą buvusią Ravensburgo ketveriukę bent vienam programos turui. 1968 m. rudenį, iš Australijos atvykus P. Andriušiui, keturių „žodžio sakytojų“  kelionės vėl prasidėjo – koncertai vyko įvairiose valstijose: Bostone, toliau – Niujorkas, Filadelfija, Detroitas, Čikaga, Klyvlendas, Los Andželas. Iš Klyvlendo nuvyko į Kanadą ir savo programą rodė Toronto lietuvių bendruomenei. Prieš pradėdamas turą, B. Brazdžionis žurnale „Lietuvių dienos“ (1968 m. rugsėjis) rašė: „Naujas susitikimas nepadarys stebuklų. Trims trupės dalyviams nebus didelė naujiena, nes jie ir gyvenime, ir scenoje neretai susitikdavo. Tik tolimas kengūrų žemės svečias Pulgis gal bus didesnė naujiena ne tik klausytojams, bet ir trupės kolegoms (...). Tas pats niekad nebegrįžta. Bet bus didelis malonumas dar kartą susitikti su kolegomis ir klausytojais, kurie jau yra daugiau išprusę ir galbūt reiklesni; bet ir mes gi ne po kelmu visą tą laiką lindėjom...“ B. Brazdžioniui visuomet patiko scena, susitikimai su publika. Jis mielai važiavo visur, kur tik buvo kviečiamas.

1978 m. kartu su Juozu ir Elena Kojeliais buvo nuvykęs net į Australiją. Kelionė jam paliko didelį įspūdį, išliko nemaža šūsnis fotografijų. Užfiksuoti susitikimai su lietuvių bendruomenės nariais, viešnagė pas V. Mykolaičio-Putino seserį M. Mykolaitytę-Slavėnienę, poezijos vakarai Sidnėjuje, Adelaidėje, Melburne... Ir eiliuoti nuotraukų užrašai. Šalia vienos, kurioje B. Brazdžionis lyg bando paglostyti kengūrą, užrašytas posmas:

Ant uodegos ji atsistoja,
Sako australiškai kažką –
Aš jai lietuviškai kartoju –
Štai ir kengūriška šneka!
Mudu susikalbam labai:
Aš jai „sudie“, ji man „good-bay“.

Daug svarbios informacijos randame B. Brazdžionio redaguotame žurnale „Lietuvių dienos“ (poetas  žurnalą redagavo 1955-1972 m., žurnalas ėjo 1950-1991 m.). Tačiau pasitikėti viskuo, deja, negalima. Juokingiausia, kad net pats redaktorius kartais tiesiog „falsifikuodavo“ fotografijas, t. y. uždengdavo nereikalingą asmenį, į jo vietą įklijuodamas iš kitos nuotraukos iškirptą reikalingą...  Ir kitoje nuotraukos pusėje poetas kartais užrašydavo klaidingai: ant fotografijos, kurioje B. Brazdžioniai kartu su dukra Saule grįžta iš bažnyčios Ravensburge, 1947 m. sausio 11 d. B. Brazdžionis užrašė: „Jaunieji vestuvių dieną po 14 metų!“  Iš tiesų – po trylikos metų... Iš kitos tą pačią dieną fotografuotos nuotraukos užrašo sužinome, jog grįžęs po šv. Mišių rado paštu atsiųstą eilėraščių rinkinio „Šiaurės pašvaistė“ korektūrą. Knyga išleista 1947 m. Viurzburge.

Nieko nežinojome apie Brazdžionių šeimos gyvenimą Los Andželo priemiestyje Vistoje (1974-1987 m.). O fotografijų gausybė! Jose tiek daug informacijos – spalvinga gyvenimo Vistoje kronika: ir įvairūs namo statybos etapai, ir svečių priėmimai, ir Dailiųjų menų klubo, kurį atvykęs gyventi į Los Andželą subūrė B. Brazdžionis, susirinkimai, ir šeimos šventės. Fotografijose užfiksuoti ir labai netikėti Aldonos ir Bernardo ūkininkavimo momentai: bitininkavimas, vištų, žąsų, kalakutų ir net paršelio auginimas, sodininkystės ir daržininkystės darbai. Vienoje – su bičiulių Elenos ir Edmundo Arbų bei Elenos ir Juozo Kojelių šeimomis prie savo užaugintais vaisiais nukrauto stalo, kitose poetas skina persimonus arba obuolius, o štai su besisvečiuojančiu Stasiu Santvaru kalbina žąsų pulkelį... Ant kai kurių nuotraukų žaismingi posmai, užrašai. Vieni – paties namų šeimininko, kiti – svečių. Fotografijoje – kalakutai raudonais pagurkliais, kitoje pusėje – S. Santvaro užrašas „Sveiki, vyrai!“ Ant fotografijos su žąsimis – irgi S. Santvaro etiketė: „Ateikit, ateikit, panelės“. Dar vienas žaismingas artimo bičiulio skulptoriaus Prano Gasparonio užrašas: „Bernardas pagirtas tarp moterų, ir pagirtas jojo vardas tarp vyrų... Vistoje, 1982 vasario 2“. Sėdi besišypsąs poetas savo gimtadienio šventėje tarp daugybės moterų – kaimynė V. Andrašūnienė, M. Gasparonienė, Alė Rūta, Aldona Brazdžionienė ir kitos, mažiau mums pažįstamos žavios ponios...

Nuo laiko ir vartymo suskilinėjusiame aplanke – dokumentai: gimimo ir santuokos liudijimai, pasai, darbo Maironio muziejuje, redakcijose pažymėjimai. B. Brazdžionis tarp vertingiausių dokumentų saugojo ir penkis rašytojo pažymėjimus: Lietuvių Rašytojų Draugijos Kaune 1934 m. ir 1944 m., Lietuvių Rašytojų Tremtinių draugijos, išduotas Tiubingene 1946 m., Lietuvių Rašytojų Draugijos valdybos Čikagoje 1953 m. ir naujausias – Lietuvos rašytojų sąjungos, išduotas 1999 m. Vilniuje. Turbūt nė vienas mūsų šalies rašytojas neturi tiek profesinių pažymėjimų...

Rinkinyje daugybė rankraščių – publikuotų straipsnių, pasakytų ir nepasakytų kalbų, dedikacijų, eilėraščių. Vieni parašyti tvarkingai, lengvai įskaitomi, kiti pilni taisymų. Ne visus įmanoma perskaityti, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais raštas buvo jau neaiškus.

Tvarkingas rankraštis pavadintas „Credo“, jame daug minčių apie kūrybą: „Mintis, jausmus, pergyvenimus, idėjas žodžiais reikšti yra menas. Kūryba. Dažnai kūryba ne tai, ką pats autorius „pergyvena“ tik tam reikalui, tik tą momentą. Mes sakome, jog tai „iš širdies gelmių“ išplėšta, o iš tiesų tai tėra tik iliuzija. Apgaulė. Graži, meninė apgaulė. Todėl ir poetų meilė ne visada tikra, gryna meilė; ir jų didelis skausmas – ne jų tikras skausmas; ir džiaugsmas – taip pat dažnai ne jų grynas, o „sukurtinis“ džiaugsmas. Tuo atveju kūrėjas yra tarsi tas didis ir stebuklingas kanklininkas, kuris savo širdies pirštais, savo žodžiais užgauna nematomas kanklių stygas – skaitytojų ir klausytojų širdies stygas, – ir jos suaidi, sugaudžia, džiaugsmu suskamba, suvirpa  ar ima skųstis ir verkti... Būna širdžių, kurios turi stygų šimtus ir tūkstančius, būna širdžių turtingų karališkai, atsišaukiančių į kiekvieną tavo palietimą, ir būna širdžių, kurios daug stygų pametę, kurios skurdžios ir nusigyvenę, nebe į viską atliepia; ir būna širdžių, kurios niekad daugiau kelių pykčio ir pagiežos, keršto ir neapykantos, nevilties ir neramybės stygų neturėjo. Joks menas joms neprieinamas; joks menas nejaučiamas; jokiai kūrybai jos nejautrios. O rašytojai ir poetai gal tuo ir yra didesni, kuo labiau jie geba sukurti tą nuostabią iliuziją, kad paskui kartu su Jonu Aisčiu pasakytų: ...aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai. Bet atsitinka kartais ir taip, kad autorius sako tai, ką pergyvena iki giliausių širdies gelmių, kad jis rašo širdžiai plyštant iš skausmo, kad rašalą maišo su ašaromis, o gryniausiam jausmui neranda žodžio – ir skaitytojas – nieko nejaučia. Dar baisiau. Skaitytojas jaučia autoriaus bejėgiškumą ir stebisi, kodėl taip visa banalu, prasta, be jausmo, be meno; gi kritikas, griežtas ir neatlaidus, kartais tik ir laukęs to silpnybės momento, purvinomis, nevalytomis kojomis pasistoja ant vargšo kūrėjo galvos ir suniekina jo nuoširdžiausią, gryniausią ir jautriausią kūrybą iki paskutiniųjų. Kodėl? O gi todėl, kad poetas jai nerado meninės (iliuzinės, apgaulės!) formos.

Ne, šis mano tvirtinimas nėra kategoriškai vienpusiškas. Yra dar taip vadinami „įkvėpimo“ momentai. Momentai, kada žodžiai plaukte plaukia, kaip žemės šaltinis iš nežinomų, paslaptingų ir niekieno neišaiškintų gelmių; yra momentų, kada paprasčiausio sukimo negali sulipdyti. Ir paprastų paprasčiausiam laiškui trūksta žodžių, trūksta minčių, trūksta daug ko ir visko, ir parašai ne tą, ką norėjai, ne tą, ką jautei, ne tą, ką mąstei, o kažkokių stagarų, nuvytusių, o gal niekad nebuvusių gyvų krūvą surinkai.

Dėl to tat žmonės šimtus ir tūkstančius kilometrų važiuoja traukiniais, laivais plaukia ar skrenda lėktuvais, kad pasikeistų gyvais žodžiais, labai kartais paprastais ir nerinktiniais, bet gyvais, nenumirusiais žodžiais, ir po valandos, po poros valandų, ar po paros grįžta atgal, nesigailėdami nei išlaidų, nei ilgo kelionės laiko, nesiskųsdami nei nuovargiu, nei nepatogumais; kas nebuvo pasakyta žodžiais, tą „kalbėjo“ tylos minutės, tą išsakė žvilgsniai ir gestai, veidas ir akys.

Tai štai kiek prikalbėjau apie žodį ir apie jo sukurtą iliuziją, apie popierinį ir apie gyvą žodį, o ką norėjau pasakyti, ir nepradėjau.

(...) Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis nereklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. Jokio žodžio nebuvau pasakęs prieš tuos, kurie vadinosi pažangiaisiais ir aktyvistais. (...)

Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.

* * *

Bernardo Brazdžionio rinkinys dar tik pradėtas tyrinėti, tačiau poeto 100-osioms gimimo metinėms jau parengtas  leidinys „Bernardas Brazdžionis. Archyvai“ bus išleistas poeto 5-osioms mirties metinėms liepos mėnesį . Vasario 26 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, minėdami 100-ąsias jo gimimo metines, atidarysime archyvinę parodą „Žemiška žmogaus kelionė – /Išvykimai, sugrįžimai...“