Tai, apie ką šįsyk noriu kalbėti, nebus nei juokinga, nei liūdna. O gal vis dėlto liūdna? Veikiau baugoka. Ši tema daugybei Lietuvos piliečių kelia nuobodulį, nuo jos stengiamasi atsiginti tarsi nuo įkyrios musės. Turiu galvoje Tėvynės meilę, skambiai tariant - patriotizmą.

Savo Tėvynę mylėti seniai nustojome. Mylėjome Ameriką, Ispaniją, dabar mylim Airiją. Anądien du dvidešimtmečiai manęs klausė: „O už ką Lietuvą mylėti? Be to, iki gyvuonies įkyrėjo nuolatinis moralizavimas!" Tikra tiesa, kad seniai ir „seniai" nuobodžiai moralizuoja, šito nepaneigsi. Tik kaip, sakykite, tą patriotizmą įskiepyti? Kas žino receptą? Jo greičiausiai suvis nėra. Galvoju, jog Tėvynės meilė prasideda nuo... pinigų. Graudu ir baisu, bet taip yra.

Ėmus vešėti vartotojiškumui, nepajutome, kada tapome vergais. Daugiau, greičiau, geriau, brangiau!!! Įsiveržė televizija, internetas, ir eilinis žmogus pamiršo tai, kuo žmonija gyveno tūkstantmečius - knygas, menus. Knyga ugdo, lavina, praturtina ir pakylėja asmenybę. Internetas - ne. Pritvinusi agresyvaus menkaverčio žiūralo televizija dar blogesnė: ji žaloja.

Kompiuteris ir televizorius pakišami vaikui, paaugliui. Tada nelygu piktžolės ima dygti noras turėti pinigų. Jų, kaip žinome, geriausia užsidirbti užsienyje. Užsidirbti? Tai kad ne. Greičiau užsivergauti. Ispanijos šiltnamiuose - nuo 50 iki 70 laipsnių karščio, taigi pragaras. Airijos statybose ar pievagrybių plantacijose irgi brrr. Moka anose šalyse daugiau, bet viskas tenai brangiau, todėl gyvename kaip tikri XXI amžiaus vergai. Pinigų, pinigų, pinigų!

Kūrybingi žmonės, sugebantys ne vien tampyti plytas ir skinti pomidorus, atkakliai dirba Lietuvoje ir, žiūrėk, po metų kitų prakunta. Nesako, kad Tėvynė jiems pamotė ar kad Lietuvoje blogai. Tačiau ar ją myli? Greičiausiai apie tai net nesusimąsto. Daugelio sąmonėje karaliauja vien mintis apie pinigus.

Kaip išugdyti atsakomybę už savo šalį ir didžiavimąsi ja - nežinau. Tikriausiai žino profesionalūs ir mėgėjai pedagogai, bet kažkodėl šito nedaro arba daro menkai. O ką jaunimui ir „jaunimui" gali pasiūlyti paprastas eilinis žmogus? Pelėsiais ir kerpėm trenkiančius Maironio eilėraščius, rūpintojėlių žemę, rūtų darželius, dainas dainuojančias seses geltonkases? Neverta, blin! Tas, kuris nori būti, tipo, krūtas, kala babkes. Ta prasme, seilėjasi tik lochai. Jeigu nori prasisukti ir gyventi ne bendrike, o name, turėti krūtą tačkę ir varyti atostogų į Maldyvus, nelinguosi nykiai traukdamas „Lietū-ū-ū-ū-va brangi, mana Tėvyne". Kalsi fanerą, bliamba. Nes veža tik babkės, visa kita – dzin!

Čia padarysiu mažą ekskursą į šalį. Vienas toks vargeta našlys, nuolatos aimanuojantis, kad jam sunku gyventi, ir noriai priimantis visokią paspirtį, paliko namie paauglę dukrą likimo valiai ir išdūmė pasipinigauti į Airiją. Kai apstulbę klausėme: „Gediminai, ką darai? Kaip galima šešiolikmetę palikti vieną?", atrėžė: „Jeigu Lietuva man Tėvynė, tai tegul Adamkus ir augina mano vaiką!" Grįžo žmogus užsidirbęs, bet jo vaikas jau buvo moteriškė, metusi mokslus, paragavusi narkotikų. Tiesą sakant, paaiškėjo, kad ir patsai „vargšas" turi...porą milijonų!. Sakysite, tokių vienetai? Per daug metų nugyvenau pasaulyje, kad taip manyčiau.

Keistai tarpusavyje susiję, persipynę ir susiraizgę gimtoji šalis, moralinis statusas, vingių skaičius smegenyse, tikėjimas ir nelemti pinigai. Visų šių dalykų neišskaidysi po vieną ir to vieno (kažkurio) nepastiprinsi, nesuaktyvinsi. Ak, belieka atsidusti.

Bet vien dūsauti neverta. Juk tada, bemaž prieš aštuonis dešimtmečius, niūrią vasario 16 dieną atsirado būrelis vyrų, prisiėmusių atsakomybę už Lietuvą, vaikų, vaikaičių ir provaikių ateitį!

Paskui, po daugelio metų, kovo 11-osios vakarą jau didelis būrys vyrų ir moterų vėl padarė tą patį. O kur dar sausio 13-osios naktis, nekalbant apie dainuojančias minias, kai širdys plakė kaip viena! Kodėl dejuojame, kad stinga patriotizmo? Ar jo tikrai maža? Gal tiesiog per greit pasiduodame ne tokiai jau ir gerai Vakarų įtakai? Ką aš žinau! Ir ką ten jūs žinote...

Žvėris ir kitoks gyvis maisto pasirūpina tik tiek, kiek gali suėsti. Miegamajai vietai irgi neišrankus. Perkeltas į svetimą teritoriją dažniausiai žūsta, savąją gina. Kuo ne mintis pamąstymui? Mes - ne gyvūnai? Dar ir kaip! Esame vieningos sistemos dalis, pagal Linėjų - piramidės viršūnėje. Kad Dievulis šypsodamas ir su meile apie mus pagalvojo - jau kita kalba. Betgi nuo Adomo ir Ievos laikų elgiamės neprotingai! Šiedu dėl kažkokio (gal antaninio?) obuolio atsisakė Edeno. Paskui Mozė „užtaisė" migraciją, ir taip visą laiką.

Na o mūsų gentys įsitvirtino Lietuvoje, ūkanų ir lietų žemėje. Joje skausmai iškentėti, vargai išvargti, pergalės atšvęstos, džiaugsmai patirti. Čia mirtys, kapai, bet ir pirmieji žingsniai, kūdikių čiauškėjimas, pradžios mokyklos, vestuvės - visas milijonų mūsų gyvenimas. Gyvenimai. Buvę, esantys, būsimi. Mūsų žemė ir mūsų Tėvynė.

Ir kaip nemylėti Maironio eilėraščių? 

2007 02 02. Nr. 2