Šiomis dienomis minėdami kun. Česlovo Kavaliausko mirties 10-metį pateikiame dar vieną jo straipsnį - "Netiesinis Jėzus".

Pats gyvenimas parodė man būdą, kaip reikia suvokti Evangeliją. Aš neneigiu Biblijos kritikos arba formų istorijos. Tačiau ne tai svarbu. Man teko perskaityti nepaprastą moters, mirštančios Sibiro tremtyje, laišką. Laiškas buvo adresuotas vyrui. Jo pabaigoje sakoma: "Aš sėdžiu prie mūsų dukters karsto. Ji vakar mirė iš bado. Bet mirtis beldžiasi ir pas mane. Jaučiu šaltą jos alsavimą. Paskutinį kartą: Sudie, mano brangusis! Aš myliu tave!"

Kiekvienam aišku, kad gavusį toki laišką vyrą - kad ir koks kietaširdis jis būtų - be abejonės sukrėstų paskutinieji artimo žmogaus žodžiai. Net jei jis būtų sausas mokslininkas, vargu ar imtųsi šiuo atveju mokslinės teksto analizės. Yra dalykų, stipresnių už beaistrį mokslą, ir gyvenime jie būna svarbesni už mokslinį pažinimą.

Toks yra egzistencinis tikinčiojo požiūris į Naująjį Testamentą - asmeninį Išganytojo laišką, adresuotą kiekvienam mūsų.

Prieš Vergišką Požiūrį

Studijuojant teologiją, manęs nepalikdavo jausmas, kad teologai tarytum gyvena pasaulyje kitapus veidrodžio, kur viskas tirpsta "amžinos filosofijos" (taip vadinama scholastika) sąvokose ir kategorijose.

Vis dėlto toji logiška kaitalynė tuomet (prieš pusę - amžiaus) man imponavo savo moksliniu fasadu: visi terminai prieš kiekvieną įrodinėjimą būdavo tiksliai apibrėžiami. O patys įrodymai įvelkami į silogizmo formą. Ypač įspūdingi buvo Tomo Akviniečio žodžiai apie filosofiją: "Autoriteto vieta - paskutinė filosofijoje".

O štai Naujasis Testamentas ilgai liko neištirta žemė. Bet, ačiū Dievui, nuo pirmųjų žingsnių moksle aš siekiau suprasti graikišką originalą. Vis dėlto, lyginant su Aristotelio arba Tomo Akviniečio tekstais, Naujasis Testamentas man atrodė gana blankiai. Nei tikslių terminų, nei tvarkingų įrodymų, - žodžiu, viskas labiau panašu į grožinę literatūrą. Aišku, pirmi treji metai buvo paženklinti senosios filosofijos. Tarytum ir supratau, kad Evangelija - Dievo žodis, tačiau Tomas visoje savo lotyniškoje didybėje - štai kas buvo jėga!

Taip ilgiems metams gimė vergiškas požiūris, besiskverbiantis į mąstymą ir maldą. Atrodė, kad filosofiniam žvilgsniui visas pasaulis skaidrus nelyginant kristalas. Ach, dieviškoji fizika, kokia tolima tu buvai jauniklio supratimui.

Bet vasarą, kai man teko keliauti šimtus varstų tarp Kauno ir gimtųjų vietų, požiūris ėmė keistis. Aš neskubėjau, dažnai prisėsdavau ant griovio krašto (mašinų tuomet beveik nebuvo!), pasinerdamas į graikišką Evangelijos tekstą. Po mokslo metų, po sudėtingų veiksmažodžių formų kalimo pradėjau po truputį susigaudyti ne tik Evangelijoje pagal Joną (pačioje prieinamiausioje). Ir štai kas vis labiau ir labiau stebino: Evangelijos Jėzus nė kiek nepanašus į Jėzų iš lotyniškųjų traktatų su jų substancijomis, prigimtimis, hipostazėmis, atskiromis sielomis ir t.t. Gana nuobodūs pasirodė ir žinomų teologų Jėzaus gyvenimo aprašymai - viskas buvo perdėm tvarkinga ir schematiška. Ir atvirkščiai: nustebino Oscaras Wilde'as savo memuarais iš kalėjimo "De profundis" (Iš gilumos). Nustebino nebuhalteriniu Jėzaus paveikslo platumu, Jėzaus, kuris gailėjo mažutėlių ir atleidinejo didžiosioms nusidėjėlėms, kuris apie lauko lelijas pasakė: "Bet sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo didybėje nevilkėjo taip, kaip kiekveina jų".

Sėdėdamas tarp gėlių ant griovkraščio aš ėmiau žavėtis gyvu Jėzumi, kuris šaipėsi iš puošnių fariziejų, kuris nesibjaurėjo susilenkdamas žengti į Simono lūšnelę, kur gulėjo karščiuojanti šio uošvė. Jėzus pakėlė ją, paėmė už rankos ir išgydė. Jis nevengė drauge su varguoliais ir nusidėjėliais gulėti šalia bendro jų stalo. Jis nenusisuko išdidžiai nuo nusidėjėlės, liejančios prie jo kojų ašaras. Jis netgi paskelbė, kad daug ką jai atleidžia, kadangi ji daug ką pamilo. Neveltui dievobaimingiesiems Jis pareiškė: "Palaimintas, kas Manimi nesusigundys".

Iš tiesų, anot H.Kungo, "nepaisydamas dievobaimingųjų pasipiktinimo, Jėzus solidarizavosi su visais beturčiais, nelaimėliais, eretikais, atskalūnais, su amoraliais ir politiškai susikompromitavusiais... ir apskritai su paprastais žmonėmis. Jis negirdėtu būdu griovė viską, ko atgailai ir atgimimui reikalavo didieji pranašai. Jis netgi išdrįso, ko nebūtų išdrįsęs joks pranašas: vietoj įstatymu nustatytos bausmės visiškai veltui skelbti nuodėmių atleidimą ir itin asmeniškai - vidury gatvės - gyvenimo verpete mokyti nusidėjėlius ir čia pat atleisti jų nusikaltimus".

Taigi man išaiškėjo, kad Jis absoliučiai nepanašus į teologinę iškamšą, kurios visos savybės reiškėsi būtinai aukščiausiu laipsniu ir atitiko buhalterinį apskaičiavimą.

Aš palaipsniui vadavausi iš vergiško požiūrio nelaisvės. Mano horizonte nušvito Netiesinio Jėzaus Miražas. Ir kaip čia neprisiminsi kandžių "baisaus" eretiko Martino Liuterio Žodžių: "Sofistai pavaizdavo Kristų, aiškindami, kokiu būdu jį sudaro žmogiškasis ir dieviškasis pradai. Jie suskaičiavo ir kojas, ir rankas, keistai sumaišė abi jo prigimtis, nors visa tai - tik sofistiniai Jėzaus Kristaus aiškinimai. Ir kokia man nauda iš tokių žinių? Tai, kad iš prigimties jis žmogus ir Dievas, jo reikalas, bet kad išpildė savo tarnystę, parodė meilę, tapdamas mano Išganytoju - štai čia mano paguoda".

Kaip bus, tarkim, su alegorija apie šeimininką, samdžiusį savo vynuogynui darbininkus? Juk buhalteriniu požiūriu tai buvo tikras keistuolis: argi jis neužmokėjo po denarą ir tiems, kurie išdirbo devynias valandas, ir tiems, kurie tedirbo vieną valandą? Kaipgi taip? "O aš noriu šitam paskutiniajam duoti, kiek ir tau (t.y. dirbusiam nuo ryto)" (Mt. 20,14).

Skaitydamas žodžius: "kuris muša tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą; o kas nori bylinėtis su tavimi ir gauti tavo apatinius drabužius, palik jam ir viršutinius" (Mt 5,39-40), aš mąsčiau: na o kas mūsų bažnyčioje taip elgiasi? Kas pas mus rimtai žiūri į šiuos žodžius? (O štai pagonis Gandis ir atskalūnas Tolstojus vadovavosi jais!). Keistai atrodė Evangelijoje pagal Luką perskaityti žodžiai: "O vienas iš minios tarė jam: "Mokytojau, pasakyk mano broliui, kad jis pasidalytų su manimi veldėmę". Bet jis tarė jam: "Žmogau, kas mane pastatė jums teisėju ar dalytoju?" (Lk. 12,13-14). Kaip gi taip? Argi Bažnyčia neužsiima visais galimais ginčais? Vargšas Jėzus! Koks šio pasaulio didysis Jis atrodė net ir Bažnyčios verteivoms?

Morkus pasakoja: "Jam išeinant į kelią, vienas, pribėgęs ir prieš jį atsiklaupęs, klausė jį: "Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?" Bet Jėzus tarė jam: "Kam mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas" (Mk. 10,17-18). Bet kaip suderinti Išganytojo kuklumą su įmantriais bažnytininkų titulais ("Jo eminencija", "Jo šventenybė" ir kiti niekai)? Kaip normaliam žmogui čia nerausti iš gėdos? Argi Jėzus netarė žodžio prieš vergišką požiūrį?

Kaip tada žodžiai apie tikėjimo jėgą: "Jeigu jūs turėsite tikėjimą, kaip garstyčių grūdą, jūs galėsite sakyti šitam kalnui: "Persikelk iš čia į tenai!" ir jis persikels, ir nieko jums nebus negalima" (Mt. 17,20). Deja, kol kas man težinoma vargšė motina Teresė iš Kalkutos, kuri mūsų laikais šitaip tiki.

Kaip suprasti: "Jie dar labiau nustebo ir sakė vienas kitam: "Tai kas gali būti išgelbėtas?" Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: "Žmonėms tai negalima, bet ne Dievui: Dievui juk visa galima" (Mk. 10,26-27). Man regis, kad vargu ar kas rimtai į širdį priėmė šiuos žodžius, išskyrus Kierkegaard'ą ir Levą Šestovą.

Kaip tuomet su tikraisiais šventuoliais - išgelbėtaisiais, kurie ir girdėti negirdėjo apie Išganytoją, bet nepaisant to, jo buvo tokiais paskelbti: "Iš tiesų sakau jums, kiek jūs padarėte gero vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mt. 25,40)?

Koks nuostabus Jėzus, kuris atsisveikinimo vakarą plovė savo mokinių kojas! Ir kokie puikūs žodžiai: "'Tautų karaliai viešpatauja joms ir jų valdovai leidžia save 'geradariais' vadinti. Bet jūs nesielkite taip. Priešingai, didžiausiasis jūsų tarpe tepasidaro kaip jauniausiasis, ir vadovas - kaip patarnautojas [...] Aš tačiau esu jūsų tarpe kaip patarnautojas" (Lk. 22,25-27). Deja, deja!

Kaip Netiesinis Jėzus nepanašus į sausus žmones arba į rusų Koščėjus, kuriuos šiandien vadina biurokratais! Kuomet pagonė ėmė maldauti jo: "Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo sūnau! mano duktė velnio sunkiai varginama", jis pasakė, kad "pasiųstas tik pas Izraelio namų žuvusias avis". Kai vargšė moteris neatstojo, Netiesinis Jėzus tarė: "O moteriške, didelis tavo tikėjimas! Teįvyksta tau, kaip tu nori" (Mt. 15,22-28).

Kad ir labai keista, bet Jėzus paskelbia save Mesijum pirmiau nusidėjėlei samarietei, o ne dievotiesiems žydams. Jis atleidžia nusidėjėlei, pagautai nusikaltimo vietoje, jis pirmuoju išgelbėtuoju (vadinasi, ir šventuoju!) paskelbia atgailaujantį piktadarį: "Iš tiesų tau sakau, šiandien tu būsi su manimi rojuje" (Lk. 23,43).

Pagaliau Apreiškime mes randame papiktinančią, žiūrint bažnytinio moralisto akimis, taisyklę: "Aš žinau tavo darbus, kad tu nesi nei šaltas, nei karštas. O kad būtumei šaltas arba karštas! Tuo būdu, kadangi tu esi drungnas ir nei šaltas, nei karštas, aš tave išspjausiu iš savo burnos" (Apr. 3,15-16).

Taigi aš seniai atspėjau, kad Tu - visiškai kitoks, Viešpatie. Tu niekada neskleidei vergiškumo aplink savo Asmenį. Ir niekam neleista manipuliuoti Tavo vardu. Pažinti Tave - tai ne ypatingos išrinktųjų genties privilegija. Ir siekti Tave pažinti - tai ne vienų teologų paskirtis. Gali būti, kad Tave geriau perpranta gamtos mokslai. Gali būti, kad geriausiai apie Tave žino vargšė motina Teresė iš Kalkutos.

Truputis "filosofijos"

Netiesiškumo problema gali turėti kažkokį įvadą, kurį mums atvėrė matematikas Singas. Jis kalba apie subūtinimą objektų, kurie tuo momentu prieinami mokslininkams. Trumpai tariant, mokslininkai paprasčiausiai paskelbia objektą esant tuo, ką apie jį mano. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus fizikas į klausimą, kas yra gabalėlis geležies, negalvodamas atsakytų: nedalomų geležies atomų visuma.

Tačiau Singas apie ontologizavimo tendenciją kalba taip. Realiai egzistuojantį pasaulį pažymėsime D-pasauliu. Mūsų supratimas apie jį tegul bus pažymėtas M-pasauliu, t.y. pasaulio modeliu. Tuomet ontologizavimo procesas - tai ne kas kita kaip M-pasaulio virtimas D- pasauliu. O klaidą, kurią čia daro mokslininkai, Singas pavadino "Pigmaliono sindromu". Jis pastebėjo, kad dauguma jo kolegų užsikrėtę būtent šiuo sindromu.

Juk jie pamiršo apie mūsų žinių vystymosi procesą. Jeigu praėjusiame amžiuje omeny buvo turimas niutoniškas pasaulis (M1- pasaulis), tai mūsų amžiuje reikia kalbėti apie Einšteino pasaulį (M2- pasaulį). Pagaliau Singas, galvodamas apie mokslo ateitį pripažįsta, kad ir jis pats serga Pigmaliono sindromu. Išvada viena: klausimas, kas yra visų realiausia - lieka atviras. [...]

Dabar mums aiškėja, kokia bejėgė pasaulio pažinime filosofija. Ji iš viso neturi savų priemonių tam, kad suvoktų ir aprašytų seriją modelių, kurie ateityje artinsis prie tikrovės paslapties. Filosofija, pati nesusivokdama, kad gyvuoja gamtinio pasaulio pažinimo sąskaita, teorijų pateikinėjimo sąskaita, šiandien jau išsėmė save ir prarado prognozavimo galimybę. Paėmę pasaulio modelius, kurie buvo būdingi mūsų amžiui, t.y. reliatyvinį ir kvantinį modelius, mūsų dienomis turėsime pripažinti netiesinio pasaulio gimimą! Kaip pamatysim toliau, dabartinis mokslas, ypač matematika ir fizika, priartėjo prie problemų, kurios dar neseniai atrodė apskritai neišsprendžiamos, tyrinėjimo. Tokios sudėtingos mokslo sritys - meteorologija, geofizika, daugelis fizikos šakų (pavyzdžiui, chromodinamika atominių reiškinių tyrinėjimuose). Tokia plati sinergetikos - mokslo apie struktūrų formavimąsi - programa. Sinergetika šiandien tiria Visatos evoliuciją,apimant ir gyvojo pasaulio evoliuciją.

Ir štai kas mums atrodo itin svarbu: nepaprastai sudėtingi sinergetikos dėsniai, sprendimų daugiavariantiškumas, buhalterinio sumavimo nebuvimas, visiškai kitas požiūris į priežastingumą - visa tai mums regis paradoksalu ir neprognozuojama, jeigu žiūrėsime iš "sveiko proto" pozicijos. Ir kaip tik čia mes priartėjame prie paties, paties tikriausio Jėzaus įvaizdžio. Jis taip pat negali būti įspraustas į "padoraus" žmogaus arba "šventojo" rėmus. Jėzus yra aukščiau eilinės logikos ir mes nerasime jame nieko panašaus į buhalterinį apskaičiavimą, prakticizmą, sveiką nuovoką. Mes matome jame Dievo Sūnų, o jis gyvena neturėdamas stogo virš galvos. Jis - pats šventumas, o draugauja su varguoliais ir nusidėjėliais. Jis - pasaulio sutvėrėjas, o plauna kojas savo mokiniams.

Apie tragišką filosofijos padėtį kuo aiškiausiai pasisakė filosofinė-teologinė enciklopedija "Sacramentum Mundi" ("Pasaulio Sakramentas") - didžiulis darbas šešiomis kalbomis, parengtas sutelkus geriausias viso pasiaulio katalikų mokslininkų jėgas. Ten pasakyta: "Gamtos mokslų progresui daugiau nebereikalingi jokie metafizikiniai (nei ontologiniai, nei transcendentiniai - loginiai) argumentai. Atvirkščiai, jie patys sukuria būtinas prielaidas, pagrindinius apibrėžimus, tikrina rezultatus ir nuolat save koreguoja. Tame pačiame straipsnyje apie Metafiziką pripažįstamas sąvokinio pažinimo ribotumas, galimybė papildyti įprastus mokslinius metodus. Kalbama apie kalbines metafizikos problemas - apie "amžinų" (t.y. nekintamų) sąvokų egzistavimo negalimumą. Štai kodėl mes ir kalbame apie Pigmaliono sindromą, apie siekimą tikrumo, nepaisant griežtų klasikinės filosofijos sąvokų ir kategorijų. Gal ir perdėtas, tačiau ne be pagrindo žinomas posakis: "Yra tik vienas mokslas - fizika, o visa kita - paveikslėlių rinkimas".

[...]

Užbaigdami savo mintis, norėtumėm pabrėžti, kad senoji teologija, kuri visiškai priklausė nuo filosofijos - šiandien bejėgė. Šiuolaikinės fizikos teiginiai, ypač netrivialus ir netiesinis pasaulis praturtina Netiesinio Jėzaus supratimą. Ne remdamiesi senąja metafizika, jos įstatymais (kurie daugiau nebeegzistuoja), o naudodamiesi fizikos pasiekimais mes džiaugsmingai siejam besiplečiančią Visatą su Jėzumi, kuris "yra neregimojo Dievo atvaizdas, pirmiau už visa, kas sukurta, gimusysis: nes jame buvo sukurta viskas danguje ir žemėje, kas regima ir kas neregima, [...] visa sukurta per jį ir jam" (Kol.1,15-16).

"Šiaurės Atėnai". 1991 05 22 Nr. 20 (67)