2004 metų vasario pabaigoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Gavėnios rekolekcijas vedė kun. Gediminas Numgaudis OFM. Nors šis tekstas jau buvo skelbtas mūsų dienraštyje anksčiau, sulaukėme daug skaitytojų laiškų, prašančių jį pakartoti. Esame įsitikinę, kad visiems bus įdomu prisiminti brolio Gedimino įžvalgas.

Man vėl džiugu susitikti su jumis, kartu melstis ir dalytis Dievo žodžiu. Kadangi šitas mūsų atsinaujinimas sutampa su Gavėnios pradžia, savo kalboje paliesiu Gavėnią ir krikštą, nes per Gavėnią rengiamės krikšto pažadus atnaujinti. Tai vyksta per Didžiojo šeštadienio žiburių liturgiją. Velyknaktį mes, suaugusieji, esame kviečiami iš naujo priimti krikštą, kurį gavome būdami vaikai. Tada dar negalėjome patys sąmoningai apsispręsti, daugelį dalykų už mus darė tėvai. Jie apsisprendė už mus ir už mūsų krikštą, mums perduodami savo tikėjimą, ir per krikštą įvesdami mus į savo dvasinę bendruomenę. Prisimename, kad krikštas yra atgimimo iš Dvasios ženklas, įvedimo į dvasinę bendruomenę – įvedimo į Bažnyčią ženklas. Krikšto liturgija turi tuos pranašiškus ženklus. Labai plačiai į juos nesigilinsime, prisiminsime keletą.

Kas yra svarbiausia krikšte?

Prisimenu dar vaikystėj, jaunystėj girdėtus pamokslus apie krikštą, vėliau - katechezės pamokas. Akcentuojamas tada buvo nuodėmių atleidimas – svarbiausia žinia buvo, kad krikštu yra atleidžiamos mūsų nuodėmės, kad apiplautas žmogus tampa kataliku. Na ir dar – kad krikštas reiškia gimtosios nuodėmės atleidimą kūdikiams, tarsi malonės atkūrimą. Pakanka to, kad mums, suaugusiesiems, yra atleidžiamos visos gyvenimo nuodėmės, o kūdikiams panaikinama prigimtoji nuodėmė...

Gal tuo metu viskas atrodė suprantama – atleidžiama gimtoji nuodėmė, pašalinama kliūtis, atkuriama vienybė su Dievu. Ta vienybė su Dievu man buvo labai įstrigusi atmintin. Tada visa katechezė buvo paremta Dievo baime, na, gal ne Dievo, o pragaro baime. Motyvacija būdavo panašiai tokia: kodėl sekmadienį negali praleisti šventų Mišių? Todėl, kad tai yra sunki nuodėmė. Ir, neduok Dieve, pakliūtum į avariją ar kokia kita nelaimė įvyktų ir tu žūtum, sekmadienį nenuėjęs į bažnyčią... Vienuolės sesutės pasakodavo apie jaunuolį, kuris sekmadienį nenuėjo į šventas Mišias, važiavo dviračiu, jį partrenkė mašina, ir taip jis atsidūrė pragare.

Tai tokios buvo motyvacijos. Bet gal jums labiau pasisekė, gal teko pažinti jau kitokių nuostatų apie mylintį, o ne baudžiantį Dievą? Šiaip ar taip, daugeliui iš mūsų tikėjimas, bažnyčios lankymas, sakramentų priėmimas buvo ramstomas pragaro baime. Kai buvau paauglys, mokykloje skaitėme knygas apie tikslą, apie dvasinį pasaulį ir tai, kaip gali velnias apsėsti žmogų. Ir vėl gąsdinimai – dabar jau baisiais apsėdimais, kuriais mes nuoširdžiai tikėjom, mokymai, kaip apsisaugoti nuo jų: Kryžiaus keliai, rožančius, dažna komunija yra geriausios priemonės. Taigi kone visa religinė praktika buvo paremta pragaro, apsėdimo, velnių baime.

Ką reiškia Dievo baimė, kuri aprašyta Šventajame Rašte kaip Šventosios Dvasios dovana? Šiandien suprantu, kad jeigu tu myli Dievą, stengiesi padaryti jį laimingą, savo gyvenimu stengiesi džiuginti Jo širdį, bijai Jį nuliūdinti, bijai prarasti Jį, bijai atsiskirti nuo Jo. Visos tos bausmės, pragarai nueina į kitą planą. Taigi kalbant apie krikštą, norėčiau pradėti nuo, mano manymu, labai svarbaus momento – kad krikštas pirmiausiai yra atgimimo iš Dvasios ženklas. Nuodėmių atleidimas, be abejo, labai svarbus dalykas, pats svarbiausias dalykas, kad galėtum vaikščioti Dievo akivaizdoje, tai ta malonė, kuri mums suteikiama per krikštą – gyvybės dovana, Dievo vaikų gyvybės dovana. Mes per krikštą priimame Dievo gyvybę į save, mes gimstame iš Dvasios, tampame tikrais Dievo vaikais. Suteikiama mums galia gyventi Dievo vaikų gyvenimą, bendrauti, artimai bendrauti su Tėvu, pažinti Jį, turėti ryšį su Juo, girdėti Jį, atpažinti Jį, sekti Juo ir panašiai. Taigi krikštas per atgimimą iš Dvasios veda mus į artimą ryšį su Tėvu ir Sūnumi. Per krikštą tarsi išpildomas mūsų pašaukimas gyventi Dievo vaikų gyvenimą, pašaukimas būti Jo sūnumis, Jo dukromis, palaikant artimą ryšį su Juo, pasitikint Juo.

Apie atgimimą iš Dvasios

Aš šiandien nekalbėsiu apie atgimimą iš Dvasios, kaip kad darau paprastai, skaitydamas Jono evangelijos skyrių apie Nikodemą. Šį vakarą norėčiau pasidalyti Jono laiškų išmintimi. Jis irgi paliečia atgimimo iš Dvasios temą, Dievo pažinimą ir baimę.

Paskaitysiu ištrauką iš 1 Jn 2, 9: “Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje ir jame nieko piktinančio nėra. Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis“. 3, 14: “Mes žinome, kad iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, mes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad bet koks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę, ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Bet jeigu kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite vien žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos“. 4, 7: “Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tampa tobula“.

Toliau 18 eilutė: “Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė numato bausmę, taigi kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų ‚aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį įsakymą – kad kas myli Dievą, turi mylėti savo brolį‘“.

Taigi, kaip matote, apaštalas Jonas labai trumpai kalba apie tuos svarbiausius dalykus, mūsų krikščioniškame gyvenime viską sverdamas, susiedamas su meile. Meilė -   kaip atpažinimo ženklas, meilė - kaip atgimimas iš Dievo: jeigu myli, tai pažįsti, jei nemyli, tai nepažįsti Dievo. Jeigu galvoji, kad pažįsti Dievą, bet nemyli, tai save labai apgaudinėji. Dažnai krikščionys labai vertina Dievo pažinimą. Tokiuose dideliuose miestuose kaip Vilnius, Peterburgas, Maskva užeini į krikščionišką knygyną – lūžta lentynos nuo religinės spaudos. Kiek yra prirašyta knygų apie Dievą, apie dvasinį gyvenimą, ir mes dažnai labai vertiname teologinį išsilavinimą, sutapatinam Dievo pažinimą su šituo išsilavinimu, o Jonas rašo, kad jeigu nemyli – nepažįsti Dievo. Gali išmanyti visą Šventąjį Raštą, visas tiesas apie Dievą, bet tu Jo nepažįsti, nepažįsti Jo asmeniškai, jeigu nemyli. Jeigu meilės nėra tavyje, tai nėra Dievo tavyje.

Kaip Jį pažinti?

Tu atpažįsti Jį, kaip esantį tavyje, veikiantį tavyje. “Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“, kas nemyli, tas nėra atgimęs iš Dvasios.

Prisimenu, rudenį buvau Kijeve - pastaruoju metu vis dažniau tenka susidurti su stačiatikiais, ir jie tarsi koks veidrodis padeda pažinti mūsų Bažnyčią. Pavyzdžiui, Kijeve yra tokia vieta, kur palaidoti stačiatikių kankiniai, kažkada gyvenę katakombose, ir mes su savo rūbais - aš su abitu, o jis su vyskupo drabužiais - einame ten. Ukrainiečiai ir sako – kažin ar jus ten įleis. O kodėl turėtų neįleisti? Sako, prieš metus būtumėte tikrai neįėję, būtų garantuotai jus suspardę. Tik  popiežiui per apsilankymą dėl politinių motyvų leido aplankyti šitą šventovę, buvo pasirūpinta apsauga. Tiktai po popiežiaus apsilankymo pasikeitė požiūris į katalikus, anksčiau - neduok Dieve, persižegnosi katalikiškai, būsi atpažintas kaip katalikas, tai garantuotai gausi į galvą ir būsi išmestas iš šventovės į plyną lauką.

Tai štai jums krikščioniška meilė. Taip uoliai saugomas tikėjimas. O kaip su mūsų krikščionimis? Kaip praeinama pro Aušros vartus gailestingumo Motinos šventės proga? Iš vaikystės turiu prastų atsiminimų apie tuos atlaidus, kaip kai kurios tautinės mažumos būdavo apstumdomos alkūnėmis. Gailestingumo šalia esančiam asmeniui nelabai terasdavai. Arba dabar – jei pas mus į Palangą atvažiuoja prezidentas, o kas nors šventoriuje pasako: „Prezidente, atsistatydink“, tai tuojau prie jo atsiranda negeranoriškai nusiteikusių žmonių. Galvoji tada: kurgi yra ta meilė? Ar tada tas tikėjimas, jo deklaravimas nėra savęs apgaudinėjimas? O kaip yra suprantami sakramentai? Kaip savaime veikiantys, savaime garantuojantys išganymą, svarbu pasikrikštyti, svarbu vieną kartą per metus išpažinties nueiti, kad būtum katalikas. Ir netgi daugelis kunigų, nežinau, tiesa, kokių motyvų vedami, stengiasi bet kokia kaina išlaikyti žmogelio priklausomybę Bažnyčiai, pateisindami viską – krikštą be jokio parengimo, dažnai - dėl visokių prietarų apsikrikštijant. O kas per tą krikštą pasikeis? Kad per tikėjimą suaugęs žmogus priimtų Kristų į savo širdį, to nebuvo mokoma. Tačiau ankstyvoji Bažnyčia mums liudija, kaip ji atsakingai žiūrėjo į krikštą, kiek laiko skirdavo suaugusiųjų krikštui rengtis. O dabar Gavėnios laikas toks sutrumpėjęs.

Ačiū Dievui, dabar metus rengiamasi krikštui. Kita vertus - ar iš tikrųjų per tuos metus pasiekiama, kad žmogus sąmoningai atsisakytų savęs, atsisakytų nuodėmės ir priėmęs Kristų atgimtų iš Dvasios, atsivertų Dievo meilei? Kaipgi yra iš tiesų? Juk žmogus pirmiausia turi pradėti rūpintis savimi, pradėti nuo savęs, kad galėtų kitam duoti, pats pirmiausia turi turėti kažką. Ir būtent meilė, kaip atgimimo iš Dvasios ženklas, liudija Dievo pažinimą.

Ar teisingai suprantame meilę?

Gal dabar reikėtų truputį pakalbėti apie meilę - ar mes ją teisingai suprantame. Mes girdime apaštalo Jono laiške: meilė yra ne tai, kad mes pamilome, bet kad jis mus pamilo. Dievas yra meilė, tai Dievo žodis. “Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo. Nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė mumyse pasireiškia tuo, jog Dievas atsiuntė savo viengimį Sūnų į pasaulį, kad gyventume per Jį. Meilė ne tai, jog mes pamilome, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“.

Kaip mes įsivaizduojame meilę, su kuo ją tapatiname? Na, mes suprantame, kad meilė susijusi su gerais darbais, bet juk ir geri darbai gali būti apgaulingi. Kai mes duodame kyšį - argi iš meilės jį duodame? Ne, iš išskaičiavimo. Dažnai per savo gerus darbus mes pajungiame žmones, norėdami juos valdyti. O Jėzus mylėdamas neatima mūsų laisvės, neuzurpuoja mūsų, palieka laisvę klysti, netgi su Juo kovoti. Pasaulis propaguoja vartotojiškumą, meilės vartotojiškumą, šis jausmas sutapatinamas su seksu, ir kiek yra teikiama visokių medicinos, psichologinių paslaugų, kad tik tokia meilė šeimoje „tobulėtų“. Seksologai siūlo įvairių metodų, kaip patenkinti save, ir kalba meilės išsaugojimo vardu. Apie kokios meilės išsaugojimą čia samprotaujama? Tik apie kūniškąją. Mes žinome, kad yra erotinė, tėvų – vaikų meilė ir yra agapė. Ta erotinė meilė tarp krikščionių yra įgavusi neigiamą prasmę. Tačiau erotika, graikiškai eros, reiškia švelnumą, meilumą, atrodytų - nieko blogo, viskas gerai, Dievas taip sukūrė, kad meilė būtų išreikšta švelnumu, jautrumu. Tai yra Dievo akyse šventa, nes jie vienas kitą myli, vienas kitam save atiduoda. Krikščionims primenama per vestuves: vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus myli savo Bažnyčią. Žmonos, būkit paklusnios savo vyrams... Pažįstame ir tėvų – vaikų meilę, kuri vėl kitaip reiškiasi; kartais mamos net ir suaugusius vaikus tebemyli vaikų meile, negali persiorientuoti, kad jie jau suaugę, savarankiški. Dažnai tokia meilė išlieka visą gyvenimą – parvažiuoji namo, tai mama puola maitinti, rūpintis, jog per plonai apsirengęs ir panašiai. Na, ir toji agapė, nesavanaudiška meilė, kuri yra šiek tiek panaši į dievišką meilę, kurios labiausiai mums reikia. Be abejo, reikalingos visos trys tos meilės, bet labiausiai žmogui reikia amžinosios meilės – Dievo. Šiandien daug žmonių skundžiasi, kad geriama ar vartojama narkotikus, pakliūvama į visokias priklausomybes. Žinote, dėl ko? Dėl to, kad jie buvo nemylimi, nereikalingi. Kad šeimoje buvo nedarna, trūko meilės, dėmesio. Netgi popiežius narkomanus vadina šio amžiaus meilės trūkumo ligoniais. Man pačiam dažnai pasakodavo, nes turiu progos susitikti su tais žmonėmis, kad dažnai viskas prasidėdavo nuo to: nebuvau mylimas, priimamas tėvų, brolis, sesuo nemylėjo... Tėvai teisinasi, jog neturėjo progos daugiau skirti laiko vaikams, todėl mūsų visuomenėje pilna tokių meilės deficitą jaučiančių ligonių, tapusių priklausomais žmonėmis.

Ir štai bendraujant dažnai išlenda toks dalykas – šalia priklausomybės nuo narkotikų yra ir priklausomybė nuo sekso. Moteris bendrauja su vyresniais vyrais, patiria išnaudojimą, smurtą, ir nuolatos eina ieškoti. Kyla klausimas: ko? Pasirodo, trūksta meilės, tėvo meilės, trūksta tėvo. Tarp vyresnio amžiaus vyrų tokia moteris tikisi surasti tėvišką globą, rūpestį. Tačiau patiriamas smurtas, atmetimas, ir vėl atsiveria praeities žaizdos, kurias skauda – pradedama gerti, kad užsimirštų, kad palengvintų skausmą. Ir kas čia gali padėti?

Manau jog mes, krikščionys, turėtume numatyti tokius dalykus. Jeigu tavęs tėtis mama nemylėjo, taigi jie yra didžiausi vargšai. Ar jiems reikia keršyti dėl to, kad nemylėjo, pykti ant jų? Jie buvo apiplėšti, iš jų buvo atimtas Dievas. Jie buvo sukiršinti su savo tėvais. Mokyklose buvo mokoma, jog tėvai yra tamsuoliai, jaunimas žengia į šviesų rytojų, komunistinė ideologija kiršino žmones. Juk tėvai, kurie nepatyrė meilės, nepažino Dievo meilės, kaip jie galės mylėti savo vaikus? Na, mes užaugome tokiose šeimose ne visi, bet kai kurie. Ir jūs, kurie susirinkę šiandien čia, kurie alkstate pažinti Dievą, kurie gal jau esate pažinę Jo meilę, ateinate čia pasiklausyti pranciškono iš kažkokio Žemaitijos kaimo, nes kažkas jus veda, jūs alkstate meilės, tiesos ir jaučiu, kad esate pažinę meilę. Daugelis gal ir šiandien eidami išpažinties sakysite: esu nereikalingas, manęs niekas nemyli. Jėzus kalba apie meilę ir sako – nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Ir Jėzus atidavė savo gyvybę už mus, už kiekvieną iš mūsų. Net jei pasaulyje būtų buvęs vienas vienintelis žmogus, jis irgi būtų tą patį padaręs. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus myli kiekvieną asmeniškai, nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris - jis myli asmeniškai. Tai reikia priimti ir pažinti.

Kaip čia visa tai susiję su atgimimu iš Dvasios? Ir kaip šėtonas sukurstė mūsų neištikimybę Dievui, atskyrė mus nuo Jo, kaltindamas mus – štai, tu nusidėjai, kaip negali atsisakyti rūkymo ar taurelės dėl Dievo meilės? Kaip Dievas gali tave tokį mylėti? Jis sėja tą melą, o mes esame linkę tikėti tuo melu. Bet Dievas mus myli, nepaisydamas mūsų klaidų. Dievas sako – kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo Dievo malonė. Tai nereiškia, kad mes specialiai turime daryti nuodėmes tam, jog susilauktume dar didesnės Dievo malonės. Jėzus ateina paliudyti mums meilę savo mirtimi ant kryžiaus, savo tarnavimu, savo draugyste, savo artumu. Tai, ką skaitome Evangelijoje, Jis daro ir mums, šiandien. Jis liudija tą meilę konkrečiais darbais, laimindamas mus kiekvieną dieną – laimindamas per mūsų darbus, laimindamas per draugus, konkrečias patirtis. Daugelį dalykų pamatai, supranti, pastebi, kai atgimsti iš Dvasios. Daugelį dalykų pamatai atsigręžęs ir supranti, kad jų nepastebėjai.

Kaip vyksta atgimimas iš Dvasios?

Taigi, kaip  vyksta tas atgimimas iš Dvasios? Kai aš patikiu Tėvo meile, kai priimu Jėzų į savo širdį, savo asmeninį atpirkėją. Kai patikiu Jo meile ir sakau – ateik, Jėzau, į mano širdį, ateik, Viešpatie Jėzau. Trokštu būti su Tavimi, trokštu dalytis su Tavimi, trokštu, kad Tu ateitum ir gyventum manyje. Pas tuos, kurie tiki Jo meile, ji ateina – apgaubia, nuramina, sušildo, pripildo, apšviečia. Dažnai galbūt esu gundomas pasaulio, jog būsiu laimingas būdamas turtingas, kompiuterį,  mašiną nusipirkęs, namą prie ežero pasistatęs... Trokšti tų dalykų – turtų, o kai juos įsigyji, matai, kad tai tuščia, jie nepripildo širdies. Mes alkstam, labiausiai alkstam meilės, nors nedrįstam prisipažinti, nes meilė dažnai mums atrodo kaip mūsų silpnybė.

Dažnai krikščionys laksto iš parapijos į parapiją. Suprantu, kad geras dalykas - bendruomenė, bet tą bendruomenę reikia patiems kurti, pirmiausia patiems pradėti mylėti. Gal čia yra egoistiškas išskaičiavimas - ieškoti tos meilės ir pagalbos, provokuoti meilę ir gailestį, pasakoti savo problemas? Dažnai taip įsijaučiam į tai, kad nebemokam sustoti. Yra tokia malda: „Viešpatie, padėk, kad aš kitus mylėčiau, o ne pats būčiau mylimas, duok, kad aš kitus mylėčiau, o ne pats būčiau mylimas“. Kai aš atsiveriu Dievui, Jis pripildo mano širdį, ir jau tada aš tampu pajėgus mylėti kitą – šalia esantį žmogų. Ta meilė taip padaro, kad mano gyvenime, mano širdy, mano namuose Jėzus ateina pas kitus. Mes labai siekiame privatumo, savo vietos gyvenime ir dažnai nepaliekame vietos kitam. „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą man padarėte, sako Kristus – buvau keleivis, buvau išalkęs, buvau kalinys, jūs mane aplankėte“. „Viešpatie, bet kada mes Tau tai padarėme?“ „Ką padarėte jiems, tiek kartų jūs man padarėte, ko nepadarėte jiems, to man nepadarėte“.

Taigi šią savaitę pamąstykim, kaip Dievo meilė reiškiasi manyje, ar aš gyvenu meile, ar aš tik trokštu būti mylimas kitų, nuolat priekaištauju, kad manęs nemyli vyras, manęs nemyli bendruomenė, maldos grupelė. Paklauskime savęs – kiek aš myliu. Paskatinkim save, pažiūrėkim, kiek mumyse yra meilės, ne sentimentų, jausmų, bet tos konkrečios pasiaukojančios meilės, savęs atsižadėjimo. Jeigu aš myliu Dievą, aš nebebijau Jo, nebebijau bausmės, tikiu, jog Jis mane myli, atleidžia. Meilės trūkumas atpažįstamas kaip baimė – ateities, žmonių baimė, baimė būti išduotam, apvogtam, nuskriaustam. Taigi paklauskim savęs, ar jaučiame tą baimę. Iš ko mane Dievas pažins amžinybėje? Iš to, kiek manyje bus Jo Dvasios, kiek mes būsime į Jį panašūs - tokia yra amžinojo gyvenimo garantija ir laidas.

Malda

Ačiū tau, Viešpatie, už Tavo meilę, ačiū tau už Tavo kantrybę, Tu pasilieki su kiekvienu iš mūsų. Ačiū Tau už Tavo gailestingumą, ačiū Tau, Viešpatie, už Tavo atsidavimą mums, už Tavo pervertą širdį, ačiū Tau už Tavo pervertus delnus, ačiū Tau už Tavo kraują, Tavo gyvybę, kurią Tu išliejai už mus. Pripildyk mus savo meilės jėga, padėk mums suprasti Tavo meilės paslaptį, Tavo amžinąjį planą, Tu mus mylėdamas pripildai, mylėdamas mus pasotini.