Šį kartą kalbėsime apie partizanų karo lauko teismus, surengtus drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Vargu ar įmanoma surinkti tikslius statistinius duomenis apie partizanų mirtimi nubaustus savo bendražygius. Tačiau kad tokių atvejų būta nemažai, įrodo įvairūs pirminiai rašytiniai šaltiniai. Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.

Tačiau partizanai karo lauko teismus rengė ne tik buvusiems savo bendražygiams. Pasiklausykime Vyčio apygardos partizano Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus pasakojimo apie tai, kaip partizanai pamokė plėšikus, kurie partizanų vardu apiplėšinėjo kaimų gyventojus:

„Nuo 1946 m. pasirodė plėšikai, kurie plėšdavo žmones partizanų vardu. Tai buvo lengvos duonos mėgėjai, kurie niekam nepriklausė. Turėjo likusių nuo karo ginklų ir naktimis ateidavo pas žmones reikalaudami juos „paremti“. Reikalaudavo pinigų neva ginklams pirkti – iš kai kurių 100 rublių paimdavo, iš kitų – 500. Žmonės prašydavo atidėti tą „prievolę“, nes ne visi turėdavo tiek pinigų, kiti siūlėsi parduoti kumeliuką, kitą gyvulį, kad galėtų susimokėti. Be pinigų tie plėšikėliai imdavo ir lašinius, geresnius rūbus, iš vieno žmogaus paėmė kostiumą. Partizanai tokių dalykų niekada nedarydavo, o ir kostiumai nebuvo mums reikalingi – reikėjo patvarių, patogių, šiltų rūbų.

Kartą užsukome į vieno pažįstamo gero žmogaus sodybą. Sakome, bent pieno duos atsigerti. Susėdome, šeimininkė iš šulinio atnešė bidonėlį pieno, pavaišino kiaušiniene. Sėdime, stiprinamės. Bet matau, kad šeimininkas su šeimininke keistokai šnabždasi, o po to kaip savų ima prašyti, kad atidėtumėme jiems uždėtą piniginę prievolę. Pasidomėjus, apie ką čia jie kalba, papasakojo, kad buvo užėję trys neva mūsų partizanai, paėmė kostiumą, amerikietiškus kariškus pusbačius, šilkinius baltinius, lašinių paltį ir, negana to, pareikalavo surinkti 500 rublių. Ir iš kur tuos 500 rublių dabar paimti – pardavus karvę būtų labai sunku išsiversti, nes šeimoje yra mažų vaikų. Gal, sako, rudenį, apie Šv. Mykolą parduosime kumeliuką ir tada jums atiduosime tuos pinigus. Išsiaiškinime, kad ne vien šiai šeimai uždėtos tokios prievolės. Buvo „aplankyti“ ir Garuckai, ir Krikštopaičiai, ir kiti apylinkės kaimynai. Liepiau nieko nepardavinėti ir jokių pinigų neruošti, nes partizanai taip pasielgti tikrai negalėjo. Ėmiau klausinėti, kaip tie plėšikai atrodė, kaip buvo apsirengę. Papasakojo, kad vienas turėjo šautuvą, kitas pistoletą, o vienas pametė peiliuką, kuriuo čia pat pjaustė lašinius. Be to, kas antras žodis sakydavo vans – „Vans mes apsupti buvome, vans ginklus pametėme, vans pinigų reikia ginklams pirkti“. Pasiėmėme tą pamestą peiliuką ir grįžome į Pašilių mišką (miškas Panevėžio rajone – Aut. pastaba).

Susirinkę į miško stovyklą ėmėme kalbėtis ir spręsti, kas čia galėjo taip pasielgti, kas turi tokį pertarą vans. Galvojome, galvojome, paskui vienas iš mūsų prisiminė, kad toks Feliksas Ratkevičius vis vans vans sako. Gyveno tas Ratkevičius su motina ir seserimi, partizanams nepriklausė ir net nesislapstė. O du jo pusbroliai buvo mūsų būryje. Daug nelaukę, kartu su pusbroliais nuėjome tiesiai į jo sodybą. Ėmėme kalbėtis. O jis toks gerutis, ėmė žadėti vaistų, tvarsliavos žaizdoms perrišti… Sėdime pašaly, kalbamės, o jis tą savo vans vans, kaip ta apiplėšta moteris ir pasakojo. Užklausiau, ar neturi jis kokio peiliuko paskolinti riešutams pagliaudyti. Pasisakė, kad tikrai turįs, bet kai ėmė ieškoti nerado – kišenė kiaura, bus pametęs… O aš tą jo peiliuką nemačiomis numečiau ant žemės ir čia pat apsimečiau radęs. Šis peiliukas? Šis. Net pasakė, kad viršūnėlė nulūžusi riešutus gliaudant, tikrai jo peiliukas. To mums ir reikėjo. Iš karto prasidėjo rimta kalba. Išvardijau, ką iš žmonių yra atėmęs, o jis ginasi nors tu ką, rankas bučiuoti puola. Paskiau, kad ilgai „nesiceremonysime“, turime faktus, o ir peiliuką jo jau kuris laikas turime, tiesiog norėjome įsitikinti, ar tai tikrai jo. Išvardijau, pas kokius gyventojus buvo, ką priplėšė – vis tiek ginasi. 

Vyčio apygardos partizanai. Bronius Juospaitis (trečias iš kairės) su būrio draugais

Na ką, pamačiau, kad kitos išeities nėra, išsitraukiau pistoletą ir demonstratyviai užtaisiau, o tai, patikėkite, žmones labai veikia… Sakau, dabar būsi sušaudytas, bet prieš tai einame pas mamą, pats pasisakysi, už ką. Tada jis ir susileido. Supratęs, kad čia jau nebe juokai, išpasakojo viską – kur buvo, su kuo buvo, ką priplėšė. Tada nusivedėm į vidų pas motiną ir seserį, kad nesakytų, jog nekaltai nušovėme. Bet pats pasisakyti motinai vis tiek bijo. Liepiau klauptis prie sergančios motinos lovos ir viską sakyti bei prisiekti, kad taip daugiau nebus. Na, tada jis ir motinai viską kaip per išpažintį pasakė. Sesuo ėmė rėkti, kad jai nereikia tokio brolio, kad mes jį nušautumėm… Nušauti tai mes labai greitai jį galėjome – kalėjimų tai neturėjome, kur tokius šiukšles padėti. Dar kad jis būtų plėšikavęs tiesiog kaip plėšikas – vienas reikalas, bet jis plėšikavo partizanų vardu… O motina kaip motina, jai vis tiek vaikas. Ji ėmė prašyti, kad dovanotumėme. Pagailo motinos, liepėme jam prisiekti, kad, gink Dieve, tokių dalykų daugiau nebus. O jei bus, tai bėk, kur nori, nors į Ramygalą, vis tiek surasime…

Tada, pasiėmę ir jį kartu, nuėjome pas kitą plėšikėlį, pas tokį Kurlenską. Pasibeldėme, tėvas atidarė duris. Liepėme pakviesti sūnų. Atėjo sūnus. Su juo vėl ta pati šneka – sakyk, kokius ten „šposus“ išdarinėjate – ką ir kada apiplėšėte. Žegnojasi, bet neprisipažįsta. Trūko man kantrybė, liepiau vyrams paguldyti jį ant suolo ir įkirsti dešimt šampalų, gal atmintis sugrįš. Taip ir padarėme. Vis tiek neprisipažįsta. Tada liepiau įvesti Feliksą Ratkevičių. Tas pasakė, kad mes viską žinome, ir nėra jokios prasmės išsisukinėti. Tai tas Kurlenskas net dantimis iš apmaudo sugriežė.

Liepėme surinkti visą priplėštą turtą, pinigus, eiti ir grąžinti žmonėms, taip pat pasisakyti, kad jie ne partizanai. Atleis žmonės, atleisime šį kartą ir mes – partizanai. O jei ne, eikite, kur norite, kad ir į skrebus, bet jums mirties nuosprendis pasirašytas, niekur nepasislėpsite – sušaudysime be jokių įspėjimų. Kalėjimų mes neturime – kalba trumpa – arba atleidžiame, arba kulką į kaktą“.

Grįžkime prie bausmių partizanams. Kalbant šia tema, svarbu atsakyti į klausimą: kokiais kriterijais remdamiesi, partizanai skelbdavo bei vykdydavo mirties bausmes savo kolegoms?

Kriterijai buvo apibrėžti partizanų vadovybės parengtuose statutuose bei įsakymuose dėl karo lauko teismų steigimo. Žinoma, tie statutai bei įsakymai visoje Lietuvoje buvo priimti bei išleisti ne vienodu laiku. Karo lauko teismo nuostatai galutinai suvienodinti tik po 1949 m. visų partizanų vadų suvažiavimo.

Tačiau negalima atmesti galimybės – ypač pirmaisiais pasipriešinimo metais, kai dar nebuvo vieningos vadovybės, – kad neretai pasitaikydavo savivalės atvejų arba sąskaitų suvedinėjimo.

Žinoma, tai buvo neišvengiama, ypač ten, kur aukštesnieji partizanų vadai menkai kontroliavo atskirus kovotojų dalinius. Kita vertus, karo lauko teismų nuosprendžiai labai priklausė ir nuo partizanų vadų valios, kompetencijos, net charakterio savybių. Jau minėtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas į tai kreipė ypač daug dėmesio. Štai savo memuaruose jis pabrėžia, kad yra gerai perpratęs kiekvieno partizano charakterį ir rūpesčius, demokratiškai ir tolerantiškai priima sprendimus, atsižvelgia į kiekvieno nuomonę, tačiau yra griežtas vadovybės nutarimų ir įsakymų laužytojams. Pavyzdžiui, partizanams vieningai pritarus įsakymui be vadovybės žinios užsiregistravusius ir atidavusius priešui ginklus partizanus laikyti sulaužiusiais priesaiką ir juos bausti mirties bausme. Du šio įsakymo pažeidėjai buvo nubausti mirtimi. A. Ramanauskas supranta, kad paskelbti mirties nuosprendį nėra lengva, todėl pabrėžia, kad bylas reikia nagrinėti ypač atidžiai ir objektyviai. Čia reikėtų pacituoti minėtą pavyzdį: „Pirmiausia vyrams papasakojau apie abu nusikaltėlius, paskelbiau priežastis, dėl kurių jų bylos turi būti persvarstytos. Šį kartą teismas bylą nagrinėjo dvidešimties partizanų akivaizdoje. Priimtas toks sprendimas: pirmajam mirties bausmė panaikinama, jis vėl priimamas į partizanų gretas, nes paaiškėjo nusikaltimą lengvinančios aplinkybės; antrajam mirties bausmė patvirtinama, nes jis yra padaręs dar ir naujų nusikaltimų; bausmė turi būti įvykdyta visų partizanų akivaizdoje“.

Literatūroje teko skaityti apie atvejus, kai partizanai buvo sušaudomi ir dėl pačių čekistų „pamestos“ kompromituojančios medžiagos. Net yra žinoma, kad kai kurie laisvės kovotojai dėl tokių „kompromatų“ turėjo slapstytis ir nuo čekistų, ir nuo savų. Vis dėlto sutikime, kad priimti sprendimą sušaudyti žmogų, su kuriuo galbūt kelerius metus teko kovoti petys petin, nėra taip lengva. Ar partizanų vadovybė netaikė kitokių bausmių?

Už ne tokius sunkius pažeidimus pirmiausia buvo stengiamasi įspėti. Netgi įspėdavo kelis kartus. Tarkime, dėl girtavimo ar dėl kai kurių savavališkų veiksmų gyventojų atžvilgiu, dėl kurių jiems nebuvo padaryta didelė žala. Kita dažnai vadovybės praktikuota bausmė – tai kovotojų perkėlimas į kitus nepažįstamus dalinius, toliau nuo nusižengusiajam žinomų apylinkių. Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad mirtimi dažniausiai buvo baudžiami tie partizanai, kurie arba išdavė savo kovos draugus, arba savavališkai plėšė ir žudė taikius gyventojus. Reikia pripažinti, kad buvo ir tokių, ypač tada, kai neliko jokios vilties išlikti gyviems, nors tai ir nėra pasiteisinimas. Dėl minėtų čekistų „kompromatų“ reikia sutikti – partizanai beveik niekada neturėjo galimybės objektyviai išsiaiškinti bei ištirti visas bylos aplinkybes, todėl pasitaikydavo klaidų.

Esama dar vieno įdomaus pasakojimo apie tai, kaip Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis nubaudė mirtimi vieną partizaną – Leoną Gžimailą-Dziadą, įtariamą išdavyste. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad kai kurie šio partizano bendražygiai ir šiandien abejoja minėto partizano išdavyste. Manoma, kad „kompromatas” jam buvo pakištas čekistų ar jų užverbuotų parankinių.  Pasakoja Vyčio apygardos Benedikto Narkevičiaus vadovaujamo būrio ryšininkė Jonė Jalinskaitė-Kluonienė.

Leonas Gžimaila – Dziadas (antroje eilėje trečias – priklaupęs).

„1946 m. vasarą gavau iš būrio vado Benedikto Narkevičiaus-Algio pranešimą, kad atvažiuočiau iš Taujėnų (miestelis Ukmergės rajone – aut. pastaba) kartu su mokytoju Algirdu Čeponiu, kuris fotografuodavo mūsų krašto partizanus. Jie norėjo padaryti daugiau savo būrio nuotraukų. Nuvažiavome į mano tėviškę. Naktį atėjo partizanai ir pasakė, kur kitą dieną susitiksime ir fotografuosimės. Tos nuotraukos ir dabar yra išlikusios. Susitikus kitą dieną būrio vadas Benediktas Narkevičius man pasakė, kad partizanai su išdavystės įkalčiais sulaikė vieną savo būrio partizaną – Leoną Gžimailą-Dziadą. Pas jį buvo rastas sąrašas žmonių, kuriuos reikia sukompromituoti, išduoti, kad MGB galėtų su jais susidoroti. Jau senokai sklido tos keistos kalbos, bet šį kartą partizanai turėjo įkalčius. Aš gavau užduotį fotografuojantis išvilioti iš jo automatą, neva nuotraukai. O man Dziadas atrodė toks nepanašus į išdaviką – toks drąsus, linksmas, bet jei vadas sako, reikia vykdyti. Po to priėjo Adolfas Bareika-Hitleris ir paėmė iš jo pistoletą. O aš vis negalėjau nurimti, vis negalėjau suprasti, kaip Dziadas galėjo taip pasielgti. Po kiek laiko visas būrys nuėjo pas apygardos vadą Danielių Vaitelį-Briedį. Ten Dziadas turėjo aiškintis visų partizanų akivaizdoje, paskui Vaitelis jį tardė vienas. Po tardymo Leonui Gžimailai-Dziadui buvo paskelbta mirties bausmė“.

Šiandien yra žinomi jau minėti klaidų atvejai, kai būdavo sušaudomi niekuo dėti laisvės kovotojai vien dėl to, kad juos arba sukompromitavo čekistai, arba būdavo gaunami melagingi bei klaidinantys gyventojų liudijimai apie kažkokių partizanų veiklą. Ar yra prasmė dabar imtis sankcijų prieš tuos buvusius partizanus, kurie vykdė tokius sušaudymus arba tuo metu buvo įtraukti į partizanų karo lauko teismo sudėtį?

Jei priesaiką davęs partizanas ją kažkada sulaužė ir tai yra užfiksuota dokumentuose arba paliudijimuose, jis niekada negaus Laisvės kovų dalyvio statuso, šiais laikais numatančio tam tikrų lengvatų. O dėl sankcijų už padarytas klaidas... Kaip dabar tai įrodyti? Bet kuriuo atveju, praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams nuo įvykių, būtų amoralu kažką teisti, juolab kad nėra jokių prielaidų, jog toks teismas būtų objektyvus – pamirštamos aplinkybės, nebeliko liudytojų. KGB dokumentais negalima pasitikėti, o partizanų karo lauko teismų nuosprendžių originalų nėra daug išlikę. Būtina pagaliau įsisąmoninti vieną svarbų dalyką – partizanų vadovybė pagal dabartinius Lietuvos įstatymus yra pripažinta vienintelė teisėta okupacijos sąlygomis, vadinasi, ir tos valdžios nuosprendžių niekas neturi teisės nuginčyti, net jei kai kurie iš jų yra neteisingi. Argi šiuolaikiniai teismai, turėdami geras sąlygas objektyviai išnagrinėti bylą, visuomet priima teisingus nuosprendžius ir nedaro klaidų?

Aišku, daro. Tačiau čia kalbėjome apie asmeninę atsakomybę bei tuos asmenis, kurie sušaudydavo savo buvusius kolegas savavališkai be jokio karo lauko teismo sprendimo. Sunku patikėti, kad net ir karo lauko teismo protokolai kartais nebūdavo sufabrikuojami, siekiant pasiteisinti prieš vadovybę ir galbūt net pridengti savo pačių nusikaltimus?

Niekas negali atmesti tokios galimybės. Bet ir tokias prielaidas patvirtinančių faktų nėra. Kiekvienas atvejis, jeigu jis pasibaigė kieno nors mirtimi, turi būti kaip įmanoma kruopščiau ištirtas. Be to, greitai turėtume sulaukti ir visų nuo partizanų rankos žuvusių asmenų sąrašo, kurie saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Tuomet bus galima šia tema kalbėti objektyviau, sulaukti istorikų, gal net teisininkų įvertinimo.

Štai kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštyje aprašoma situacija, kai eiliniai partizanai nepritarė vadovybės veiksmams teisiant kažkokius laisvės kovotojus. Reikia manyti, kad šiuo pagrindu galėjo kilti ir tam tikrų konfliktų. Ar galime vienareikšmiškai teigti, kad štai visi partizanai buvo paklusnūs vadovybei ir suvokė tokių teismų reikšmę?

Prisikėlimo apygardos partizanų karo lauko teismo pirmininkas Pranciškus Prūsaitis - Lapė

Iš tikrųjų partizanų memuaruose galime rasti pavyzdžių, kai eiliniai partizanai išreikšdavo savo nepasitenkinimą tokiais vadovybės veiksmais. Tačiau to paties J. Lelešiaus dienoraštyje aiškiai sakoma, kad tam ir buvo reikalingos partizanų dalinių vizitacijos, kad ne tik būtų užtikrintas atokiau veikiančių dalinių pavaldumas, bet ir būtų išaiškinti naujausi vadovybės nurodymai, stiprinama disciplina ir pan. Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau tiek J. Lelešius, tiek kiti štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.