Vasario 11 d. vienas žymiausių poetų, redaktorius, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Bradūnas atšventė 90-ąjį gimtadienį.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šia proga puikiai išleido poeto rinktinę „Paberti grūdai“. „Šios knygos šimtą eilėraščių atsijojau iš savo poezijos visumos. Parankiai vienon vieton čia sutelkti eilėraščiai, kuriuos galima laikyti man ypač būdingais temų bei išraiškos formų atžvilgiu. Tai lyg sauja pabertų grūdų poezijos paukščiams“, – rašo autorius, pristatydamas rinktinę. 

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune vasario 19 d. 17 val. vyks jubiliejinis Poeto vakaras, kurio metu bus galima įsigyti šią knygą. Atvykusiųjų į renginį laukia ir dar viena staigmena – Kazys ir Kazimiera Bradūnai perdavė į Maironio muziejų saugoti ir eksponuoti neįkainojamos vertės archyvą. Pirmą kartą Lietuvos literatūros mylėtojų dėmesiui bus pristatyta paroda „Mane neški per meilę, per mirtį, / Gaivalingoji žemės jėga“. Joje eksponuojama unikali ir originali medžiaga, plačiu rakursu apžvelgianti ne tik poeto spalvingą gyvenimą, bet per jį atskleidžianti ir lietuvių išeivių literatūrinį istorinį procesą.

K. Bradūnas gimė gražiausiame Lietuvos kampelyje – Vilkaviškio apskrityje, Alvito valsčiuje, Kiršų kaime. Ramios Suvalkijos lygumos išsiskyrė ne tik žemių derlingumu, bet ir ten gimusių bei subrendusių gabių ir talentingų žmonių gausa. Ypač šis kraštas garsėjo literatais. K. Bradūnas nuo mažens susižavėjo, pamilo lietuvišką žodį. Prisimena, kaip sklandžiai apie praeities įvykius porino kaimynų senolis; o pasakomis, legendomis, dainomis užburdavo auklė Ona Šulinskienė. Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje rado nusistovėjusias tradicijas: buvo leidžiamas laikraštėlis, veikė literatų būrelis. Įsitraukęs į literatūrinę veiklą, norėjo lygiuotis į baigusius šią gimnaziją literatus – S. Nėrį, A. Tysliavą, A. Vaičiulaitį. Neišdildomus pėdsakus širdyje paliko ir mokytojos, rašytojos Petronėlės Orintaitės turiningos pamokos, jos įskiepytą meilę rašytam žodžiui saugo iki šių dienų. Daug laiko skyrė skaitymui: knygas gaudavo iš bibliotekos, skolindavosi iš kaimyno rašytojo A.Vaičiulaičio, pas kurį nuvykdavo dviračiu. Pirmąją nuosavą knygą gavo dovanų iš mamos – jis sakė, kad tai buvo „(...) Maironio „Pavasario balsai“, penktasis 1920 m. leidimas. Man ji pasiliko gražiausia knyga pasaulyje“.

K. Bradūnas anksti pajuto kūrybinio žodžio galią, paskutinėse gimnazijos klasėse spausdino savo eilėraščius „Ateities spinduliuose“, „Ateityje“. Ypatingą dėkingumą iki šiol jaučia dviem redaktoriams: „...rimtame trimėnesiniame poezijos žurnale „Pradalgės“ (1935 m.), (...) „Židinyje“ (1938 m., balandžio mėn.) buvo atspausdintas mano eilėraštis „Žeme, žydėkim“. Pakartotinai jį skaitydamas, net krūpteliu: juk čia mano sąmoningai ar nesąmoningai užpėduota jau ant kone žemininkiško kelio, kuriuo daugiau ar mažiau eita visoje mano gyvenimo literatūrinėje kelionėje. Jei ne Brazdžionio ir Skrupskelio parodytas dėmesys, vargu ar aš būčiau taip įsikniaubęs visam laikui į literatūrą, ypač į poeziją. Šiuo atveju aš dėkingas šiems dviems redaktoriams“, – rašė poetas savo atsiminimuose.

Į literatūrinį pasaulį K. Bradūnas įžengė 1943 m. pirmąja nediduke 16 puslapių  knygele „Vilniaus varpai“. Rimtas debiutas įvyko 1944 m., „Sakalo“ leidyklai išleidus knygą „Pėdos arimuos“. Šioje knygoje jau išsikristalizuoja pagrindinė poeto tema – sukurtas konkretus žemės įvaizdis, besiremiantis kaimo žmogaus patirtimi. Kalbama apie paprastus daiktus, tačiau per juos atsiskleidžia žmogiškosios egzistencijos gelmė. Laiške savo būsimai žmonai rašė: „Žemę aš, gal būt, niekad taip nemylėjau, kaip dabar. Niekada, gal būt, nebuvo man taip šventa ta tėviškės juodžemio sauja, tas pilkas, ant stalo gulįs laukų akmenėlis. Bet drauge aš niekad nejaučiau taip arti, taip pilnai visu savuoju aš ir anojo pasaulio. Bedugnės tarp Čia ir Ten nerandu. Laimė (ne ta miesčioniška, šlagerių apdainuota) man išrodo, tegali žmogaus širdin ateiti iš Čia į Ten (...)“ (1942-VIII-9).

Chaotiški istoriniai įvykiai, artėjanti antroji rusų okupacija privertė daugelį inteligentų pasitraukti iš Lietuvos į nežinią. Priverstinę tremtį pasirinko ir K. Bradūnas su žmona Kazyte. Apsistojo Miunchene, mokytojavo gimnazijoje. Įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje. Vokietijoje buvo padėtas tvirtas pagrindas atsirasti žemininkams, lankininkams. K. Bradūnas, gyvendamas atokiau nuo rašytojų, nesėdėjo rankų sudėjęs. Jam rūpėjo išsaugoti spausdintą kūrybinį žodį. Gavęs Vytauto Bieliausko pasiūlymą redaguoti informacinio pobūdžio žurnalą „Aidai“, sutiko. Tai nebuvo jam naujas, nežinomas darbas, nes redaktoriaus duoną valgė Kaune, 1937-1938 m. studentaudamas ir redaguodamas žurnalą „Ateitis“. Gyvendamas Miunchene K. Bradūnas kūrė ir leido knygas. Papildyta išėjo antroji sonetų „Vilniaus varpai“ laida, išleido eilėraščių knygą „Svetimoji duona“, poemą „Maras, Apeigos“. Dvi pirmosios knygos buvo įvertintos ir apdovanotos „Patrijos“ leidyklos ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijomis. Reiklusis literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas, aptardamas poeto kūrybą, rašė: „K. Bradūnas yra vienintelis iš mūsų jaunesniųjų, išaugęs ir susiformavęs iš grynai lietuviškos dirvos ir poetinių tradicijų. Svetimų literatūrų įtakos čia beveik nepastebima. (...) Jis rodo ramų, labai realų, tradicinį, į kraują įaugusį suvalkiečio ryšį su aplinka ir žeme. Poezija jam yra natūralus veiksmas, kaip ūkininkui sėja. Šioje žemės ir žemdirbystės poezijoje Bradūnas yra daug pasiekęs ir yra gal vienintelis reiškinys mūsų literatūroje... neskaitant K. Donelaičio“.

1949 m., susiklosčius palankioms sąlygoms, Bradūnai išvyko į Baltimorę (JAV). Niekas svečioje šalyje nelaukė su pyragais: teko sunkiai dirbti juodus darbus, kad užtikrintų sau ir savo šeimai pragyvenimą. Laiške J. Gimbutui rašė: „Visą vasarą buvau kapuose duobkasiu. Tačiau šeimynėlei išlaikyti uždarbis buvo mažokas. Dabar pasidariau akmenskaldžiu. Ir ką gi vargšė plunksna gali padaryti prieš duobkasio kastuvą ar akmenskaldžio kūjį. Šveisk nešveitęs – ji rūdija ir gana“ (1949-XII-28).

Tačiau alinantis darbas neužgesino jaunatviškos kūrybinės liepsnelės širdyje. K. Bradūnas tapo „Žemės“ antologijos pagrindiniu iniciatorium, įtraukdamas į ją V. Mačernį, H. Nagį, A. Nyką-Niliūną, J. Kėkštą, spausdino ir savo kūrybą. Po antologijos teko ir vėl sukti galvą, kaip išlaikyti aukštą meninį literatūros lygį, kaip išsaugoti žodžio vaizdingumą, meniškumą. Prie minėtų rašytojų prisijungus J. Kaupui, A. Landsbergiui, sumanė leisti žurnalą „Literatūros lankai“.

Persikėlęs į Čikagą, K. Bradūnas nepadėjo redaktoriaus plunksnos į stalčių – ėmėsi redaguoti seniausią Amerikoje leidžiamą dienraštį „Draugas“. Poetas domėjosi kultūriniu literatūriniu gyvenimu tarybinėje Lietuvoje. Žinių gaudavo iš savo artimų draugų, susirašinėjo su Eugenijum Matuzevičium.

Skaudus buvo išeivių rašytojų ignoravimas – sužinojęs apie „Lietuvių poezijos“ dviejų tomų išleidimą, jis nusprendė išleisti trečiąjį tomą, kuriame spausdinta beveik visų išeivių poetų kūryba. Tai tapo reikšmingu įvykiu literatūriniame gyvenime. Lietuvoje šis tomas, knygnešių dėka patekęs į literatūros mylėtojų rankas, ėjo iš rankų į rankas, buvo perspausdinamas, kopijuojamas. Tas pats įvyko ir su „Lietuvių literatūros istorija“. K. Bradūnas laiške V. A. Jonynui rašė: „...ar matei Lietuvoje pastaraisiais metais išleistą autorinę, „Lietuvių literatūros istoriją“. Stambus, kone liuksusinis leidinys. Dvitomis. (...) Apie išeivijos lietuvių literatūrą tenai nė žodelio. Matyt valdantiesiems ir įsakinėjantiems tai nėra lietuvių literatūra. Ir man kilo mintis išleisti čia tos ,,Lietuvių literatūros istorijos“ trečiąjį tomą. Reiškia padaryti taip, kaip buvo padaryta kadaise su trečiuoju, „Lietuvių poezijos tomu“ (1984-I-5).

Po kelerių metų sunkaus, atkaklaus, kruopštaus ir atsakingo redaktoriaus darbo išleistas monumentalus leidinys „Egzodo rašytojai 1945-1990 m.“ K. Bradūno ir R. Šilbajorio suredaguota knyga tapo svariu paminklu, įamžinusiu beveik visus kūrėjus, gyvenusius ir rašiusius svetur.

Sunkus alinantis redaktoriaus darbas, visuomeninė veikla atimdavo kūrybai skirtą laiką, tačiau poetas rasdavo jo ir širdies balsui išlieti. Atsakingai žiūrėjęs į kūrėjo darbą, jis ieškojo tikslesnio, sodresnio žodžio. 1942 m. būsimai žmonai rašė: „...poezijoj – vienadienes, vandens paviršiaus lelijas nuskinti yra lengva, bet iškelti iš gelmių perlus – kančia“.