2014 m. gruodžio 19 d., penktadienis

Vituolis Joneliūnas. Napoleonas Orda: nors garsino Lietuvą, čia beveik nežinomas

2007-03-01
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 

Vasario mėnesį Baltarusijoje iškilmingai minimos Napoleono Ordos 200-osios gimimo metinės. Jubiliejaus proga Minske įvyko Baltarusijos kultūros ministerijos, UNESCO Baltarusijos nacionalinės komisijos ir Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Menotyros, etnografijos ir folkloro instituto surengta tarptautinė mokslinė konferencija. Napoleono Ordos kūrybos dokumentalumą ir meniškumą joje apžvelgė Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto direktorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras profesorius Vytautas Levandauskas. Jį paprašėme plačiau pristatyti N. Ordą kaip žmogų ir kūrėją.

Buvo ištikimas savo krašto patriotas

Pasak vieno iš monografijos „Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūriniai peizažai“ autoriaus V. Levandausko, šis daug Lietuvai nusipelnęs žmogus, talentingas XIX a. dailininkas, kompozitorius, intelektualas, ištikimas savojo krašto patriotas gyveno ir kūrė Lietuvai sunkiais laikais – carų valdžios metais. Jo meninė, visuomeninė bei politinė veikla susijusi su trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir lenkų etninėmis bei istorinėmis tradicijomis. Tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, giliai suvokęs prarastos valstybės tragizmą, tačiau šventai tikėjęs jos ateitimi.

XIX a. antrojoje pusėje mūsų kraštas išgyveno politinės ir kultūrinės depresijos laikotarpį. Po prancūzų armijos sutriuškinimo, dviejų sukilimų numalšinimo, Vilniaus universiteto uždarymo, lietuviškos spaudos uždraudimo atrodė, jog jau nebėra ko viltis ir tikėtis. Teliko Dievas ir svetimšalių trypiama gimtoji žemė Lietuva. Jai N. Orda ir pašventė visą savo talentą. Kaip daugelis kitų Lietuvos bajorų priešinęsis nekenčiamam caro režimui, daugelį metų praleidęs emigracijoje, sugrįžęs į Tėvynę jis visas jėgas atidavė tam, kad neišnyktų jos istorinė atmintis, kad apie unikalų kultūros paveldą sužinotų Europa. Metų metais keliaudamas po buvusią LDK, skubėjo pieštuku įamžinti jos pilis, bažnyčias, dvarus, miestelius. Kad išliktų garbingos praeities vaizdai., taigi ir pati Lietuva.

N. Orda buvo vienas iš XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio įkvėpėjų, jį garbino „Aušros” žurnalas. Jo tautinę savivoką bene tiksliausiai atskleidžia dar jaunystėje sukurto eilėraščio „Lietuvis – lenkams” pavadinimas. Nors pats jis, kaip ir Adomas Mickevičius, lietuviškai beveik nešnekėjo, save laikė lietuviu. Taip jį vadino publicistai, draugai. Vienas artimiausių bičiulių – kompozitorius Frederikas Šopenas 1849 m. laiške linkėjo Ordai, kad Dievas duotų jam šaunų vaikelį – lietuvį. Dailininkas domėjosi lietuviškais vietovardžiais, senąja pagoniškąja istorija, meldėsi, kad jo gimtinė išsivaduotų iš rusų vergijos. Meilę Lietuvai jis įrodė ir šimtais piešinių, kuriuose įamžino vertingiausius nykstančio paveldo vaizdus. Jo architektūriniai peizažai yra neįkainojama ikonografinė vertybė.

Gimė kilmingoje šeimoje

Napoleonas Orda gimė 1807 m. vasario 19 d., Vorocevičiuose, maždaug už 50 km į vakarus nuo Pinsko (dabartinės Baltarusijos Bresto srities Ivanavos rajone) kilmingoje bajorų šeimoje. Gimtasis jo dvarelis buvo maždaug už 1 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio Vorocevičių kaimo. Baltarusių tyrinėtojai jo pavardę sieja su Krymo totorių Aukso Orda.

Pradinį išsilavinimą jis įgijo namuose. Nuo 1817 m. mokėsi Svisločės gimnazijoje, pastatytoje pagal Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus Mykolo Šulco projektą. Čia išryškėjo ir jo meniniai sugebėjimai.

1823 m. N. Orda įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą. Pagal studijų programą jam reikėjo išklausyti ne tik matematikos, chemijos, astronomijos, bet ir architektūros, topografinės braižybos, geometrinės optikos kursus, kurie ugdė erdvinį mąstymą, perspektyvos suvokimą, brėžinio kompoziciją. Bet Universiteto nebaigė – iš jo pašalintas už dalyvavimą slaptoje organizacijoje, su kuria buvo susijęs dar nuo gimnazijos laikų.

Tuo metu, XIX a. antrajame dešimtmetyje, po rusų užgrobtą Lietuvą ir Lenkiją plito įvairios jaunimo organizacijos. Jos užsiėmė iš pažiūros lyg ir nekaltais dalykais – švietėjiškų idėjų skleidimu, dvasiniu tobulėjimu, saviaukla, labdara, tačiau iš esmės siekė patriotinių tikslų – kovoti už išsivadavimą iš Rusijos. Tuo metu Vilniuje veikė Filomatų ir Filaretų draugijos, kurias garsino ryški poeto Adomo Mickevičiaus (1798 –1855) asmenybė. Jo kūryba, ypač „Odė jaunystei“, tapusi politinio romantizmo manifestu, daugelį jaunų žmonių, tarp jų ir Ordą, skatino kovai su caro valdžia, kėlė pasitikėjimą ir ryžtą. Jaunatviškas užsidegimas, patriotiško didvyrio vizija, išugdyta šeimoje, paskatino dar Svisločės gimnazijoje įstoti į slaptą jaunimo „Aušriečių“ draugiją. 1823 m. valdžia šią draugiją ėmė persekioti – sudarė specialią tyrimo komisiją, prasidėjo tardymai, kratos. Nors šios draugijos veikloje Orda ir nespėjo labai pasižymėti, tačiau dėl to, kad buvo aušrietis, turėjo atsisveikinti su Vilniaus universitetu, buvo įkalintas.  

1830 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prasidėjęs sukilimas prieš Rusijos valdžią išsiplėtė į karinius veiksmus. Net ir patyręs skaudžių tardymo bei įkalinimo išbandymų, Orda nepabūgo atvirų laisvės siekimo veiksmų. Iš pradžių tarnavęs kareiviu Lietuvos korpuso rusiškojoje kavalerijoje, jis nedvejodamas perėjo sukilėlių pusėn. Tomis dienomis jis sukūrė ir Varšuvoje paskelbė ugningą proklamacinį eilėraštį „Litwin do polaków“ („Lietuvis lenkams“). 

Prieš rusus Ordai teko kovoti drauge su tokiais garsiais karo vadais kaip generolas Chlopickis, Radvila, Skšyneckis. 1831 m. jaunam energingam kareiviui suteiktas podporučiko laipsnis, pavesta suformuoti penkių tūkstančių kovotojų dalinį, kuriam vadovavo generolas Chžanovskis. Būdamas pagrindiniu jo adjutantu su šiuo daliniu Orda skubėjo sukilėlių generolui Juzefui Dvernickiui į pagabą. Po mūšių prie Firlėjo ir Kocko Ordai už narsumą buvo įteiktas aukščiausias karo apdovanojimas – aukso kryžius „Virtuti Militari”. Karo keliais jis pasiekė net Galiciją, buvo Varšuvos pergalės liudininkas. Karo veiksmus baigė turėdamas kapitono laipsnį.. Tačiau rusams numalšinus sukilimą prasidėjo represijos, ir Orda turėjo emigruoti.

Prasidėjo klajonių metas

Iš pradžių Orda atvyko į Austriją, keliavo per Vokietiją, Italiją, Šveicariją. Atsidūręs Paryžiuje, 1839 m. pradėjo lankyti prancūzų peizažisto Pjero Žiraro dailės studiją. Pirmuosius piešinius Orda sukūrė 1840–1842 m. kelionėse po Prancūzijos apylinkes. Vėliau leidosi į tolimesnes šalis – Portugaliją, Ispaniją, Angliją, Škotiją, Olandiją, Belgiją, kur tobulino piešimo įgūdžius, brendo kaip menininkas. Tolimiausia kelionė – į Alžyrą.

1843 m. Paryžiuje Orda vedė prancūzę Ireną Bouglé. Jo gyvenimas tikrai pakrypo kiek kita linkme. Po vedybų name, kur gyveno jo šeima, Orda su draugu Aleksandru Makovskiu įkūrė komiso namus. 1847 m. Italų operos teatro akcininkai Paryžiuje pakvietė Ordą direktoriumi. Dirbti šiose pareigose teko gana sudėtingomis istorinėmis sąlygomis. Po metų, kilus Prancūzijos revoliucijai, teatrą teko uždaryti. Tačiau Tėvynės ilgesys neapleido Ordos nuo pat emigracijos pradžios. Šis jausmas nustelbė viską. 1856 m., paskelbus politinę amnestiją 1831 m. sukilimo dalyviams, jis nusprendė palikti šeimą ir grįžti į gimtuosius Vorocevičius. Tačiau 1863 m. kilo nauja pasipriešinimo banga prieš Rusiją. Prasidėjo tardymai, kurie tęsėsi iki 1866 m. Orda buvo areštuotas ir daugiau kaip dviem mėnesiams įkalintas Kobrine. Išėjęs iš kalėjimo, teismo buvo nuteistas tremčiai į tolimą Rusiją. Tik po daugelio prašymų byla peržiūrėta, nuosprendis sušvelnintas, tačiau Ordai uždrausta gyventi Vorocevičiuose. Vėl prasidėjo kelionės.

Kelionės neaplenkė ir Lietuvos

1862 m. Orda lankėsi Volynės ir Podolės gubernijose. Vėliau ten dar pabuvojo 1871–1876 metais, parsivežė didžiulius aplankus piešinių. Dailininkas lankėsi ir Minsko bei Kijevo gubernijose, iš kur taip pat grįžo netuščiomis. 1875 m. Orda lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Pasak V. Levandausko, maršrutas, kuriuo jis keliavo po Kauno guberniją, šiandien gana tiksliai žinomas. Gegužės mėnesį jis atvyko į Vilnių, kur piešė miesto vaizdus. Iš Vilniaus tikriausiai traukiniu buvo nuvykęs į Daugpilį, keliavo po Vitebsko ir Vilniaus gubernijas. Aplankė Dūkštas, Kernavę, Krikštėnus, Pabaiską, Vaitkuškį, Ukmergę, Deltuvą, Jonavą ir pasiekė Kauną. Pora dienų ten padirbėjęs panemuniais išvyko pajūrio link. Aplankė Raudondvarį, Seredžių, Belvederį, Veliuoną, Raudonę, Panemunę, Jurbarką, Kražius, Varnius, Rietavą, Telšius, Palangą, Kretingą ir šiauriniu Lietuvos pakraščiu, per Šateikius, Platelius, Žemaičių Kalvariją, Renavą vyko toliau. Apsilankė ir Beržėnuose, Šiauliuose, Šeduvoje, Baisogaloje, Grinkiškyje, Šiluvoje, Kėdainiuose, po to  pasuko į Aukštaitiją – Siesikus, Taujėnus, Raguvėlę, Pajuostį, Palėvenę, Salas, Rokiškį, Onuškį, Panemunį., Biržus. Šioje kelionėje jis nupiešė per 1000 piešinių, parodydamas, kad Lietuvoje yra labai daug vertingų dalykų. Dailininkas mirė 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76 metų amžiaus.

Anot V. Levandausko, šiandien jo piešiniai mums labai svarbūs, nes perduoda užfiksuotą informaciją apie tai, kas buvo ir iki šiol neišliko. Būtent jis užfiksavo Kauno senamiesčio vaizdus nuo Aleksoto šlaitų, Pažaislio Švč. Marijos apsilankymo bažnyčios ir Kamaldulių vienuolyno ansamblio vaizdus. Jo piešiniuose rasime ir LDK valdovų rūmus, Radvilų rūmus Puškarnioje, prie Neries upės, Sluškų rūmus, Šv. Kryžiaus bažnyčios ir Bonifratų vienuolyno komplekso ir kitų architektūros paminklų vaizdus.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

tekstas

Norėdami bent iš dalies apibendrinti besibaigiančius metus, kviečiame Jus rinkti Metų publikacijas interneto dienraštyje Bernardinai.lt

Rašytojas Patrickas Modiano

Mano knygose nėra nieko apie mano paties gyvenimą. Kaip ir detalių, padedančių geriau mane suprasti. Naudoju tik jausmus, kuriuos esu patyręs, ir nuotaikas, kuriomis esu gyvenęs. 

Jugoslavijos karas

Karas, trėmimai – visa tai gali atrodyti kaip praeitis, ypač jaunimui.  Tačiau pastaruoju metu analitinės psichologijos atstovai vis daugiau kalba apie tai, kad traumos, taip pat ir kultūrinės, tarsi perduodamos iš kartos į kartą.

Grupė „Groundation“

 Nesu tikras, kaip šviesos kamuolį įsispirti sau į vartus, bet žinau, kokias vibracijas pasiųsti į ausis, kad galvoje bent kelias akimirkas prašviesėtų.

Donatas Petrošius. Kaip negalima gyventi

Į aplinką žvelgdamas ironiškai, autorius išties moka šypsotis prie savo susikurto netobulo pasaulio paveikslo, o sukrečiančiose istorijose nėra nei liūdesio, nei graudulio – tekstų įtampai autorius sumaniai randa žaibolaidį.