Jogailaičių žvaigžde, puošmena,

Prisijungusi prie Tėvynės šventųjų,

Kazimierai, kodėl rankose

Laikai leliją, kodėl – kryžių?

(Zacharijas Ferreris

 Vita Beati Casimiri Confessoris

Krokuva, 1521 m.)

Kovo 4–oji. Barška Kaziuko mugės mediniai šaukštai. Skambina šiaurės vėjas molio varpeliais. Tačiau negi pasotinsim savo dūšią tik prekystalių triukšmu? O kurgi tikrasis šv. Kazimiero veidas? Kur ieškoti Tavęs, liūdnų akių šventasis jaunuoli? Gal senovinių rūmų kerčių žibintų prieblandoj? Gal nakčia prie Katedros slenksčio?

Kažkaip tylu. Nebegirdėti Tavo pamėgtosios „Ausk Marija“ Tad gal leisiuos į kelionę po mūsų miestų gatves ir gatveles, kaimų kryžkeles ir akligatvius, ieškodama Tavo dvasios tautiečių kasdienybėje...

Antai Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioj, prie Tavo altorėlio, giedrų akių moterėlė nublukusia skarele ir peršlapusiom kojom, merkianti gėles prie Tavo altoriaus... Plastmasinėm rožėm su meile išpuošti koplytstulpiai, kur tu su lelija rankose ir kuklia karūnėle ant galvos žvelgi į artojų laukus. Galop istorikų vartomi lotyniški pergamentai su Tavo vardu. Šiandienės diskusijos dėl per mažo mūsų visuomenės dėmesio Tau.

Beje, čia jau mūsų pačių kaltė, kad nudažėme tavo gyvenimo istoriją pilkom spalvom. Tai mes patys atitolinom tave nuo liaudies. Tai mes pripratom piešti tavo veidą liūdną, paniurusį... Tai mes patys padarėm Tave tartum neįdomų, tolimą, neprieinamą savo kilminga didybe. Tai mes uždarėme tave karalių rūmuose, pamiršę tavo simpatiją paprastiems žmonėms. Nes istorinis tavo veidas - visai kitoks. Antai Zacharijas Ferreris rašė: „Šventasis Kazimieras į vargšų ir nelaimingų žmonių reikalus žiūrėjo ir užsiimdavo jais lygiai, kaip ir savaisiais, dėl to liaudies buvo vadinamas neturtintųjų gynėju<...>. Norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir beturčių dvasioje, kurių yra dangaus karalystė, negu tarp šio pasaulio aukštųjų ir galingųjų“.

Arba, kaip rašo jėzuitas Petras Skarga, „jokių gailestingumo darbų neatsisakydavo. Nuskurėliams, našlaičiams ir nuskriaustiesiems visaip pagelbėti sugebėdavo ir, užstodamas juos, tėvišką dosnumą rodydavo“. Nes ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą man padarėte, - Viešpaties žodžiai, kurie yra krikščionybės pagrindas, karaliaus Jogailos vaikaičiui buvo įstatymas.

Taigi kaip savo trumpame gyvenime, taip ir dabar, - tikėkim, - jis liko visų pirma ne aukštuomenės, o paprastųjų, vargstančiųjų draugas ir aprūpintojas, užtarėjas. Tad šis geraširdis Kilmingasis ir šiandien tebėra su mumis. Tik ar mes dar su juo? Galim patikrint save, ar turim krikščioniško principingumo (kaip šv. Kazimieras – „geriau mirtis, nei nuodėmė). Ar nepaskandinam savo širdies praeinančiuose dalykuose? Ar dar įžiūrim pro postmodernaus laiko vertybių akinius jo pavyzdį. Pavyzdį žmogaus, kuris, nors apsuptas turtų ir garbės, širdimi liko palaimintasis beturtis. Kuris buvo tarsi lietuviškas Pranciškus, tik nepalikęs tėvo namų. Kuris, kaip rašo Z. Ferreris, „nenuėjo paskui auksą ir nesudėjo vilčių į pinigų lobius<...>, nors gyveno karalių rūmuose, bet nevilkėjo švelniais drabužiais, o kai kada ant kūno vilkėdavo paslėptą ašutinę“. Kuris taip pat, kaip ir šv. Pranciškus, buvo be galo įsimylėjęs Jėzų Kristų, tik kaip anas nenuleisdavo akių nuo Porciunkulės Nukryžiuotojo, šis prie Katedros slenksčio arba savo kambarėlyje liedavo gailesčio raudas („nuolatos sielvartingai apmąstydamas mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus dėl žmonijos išganymo prisiimtą vergo išvaizdą, kančią ir mirtį, iš gilaus gailesčio taip graudindavosi, kad kiekvieną naktį plovė savo guolį, ašaromis laistė savo patalą“ (Z. Ferreris).

Mūsiškio šventojo nebūta paniurusio, kaip esam pratę jį matyti paveikslėliuose, kur jis liūdnai žvelgia į savo leliją. Jaunasis Karaliaus sūnus buvo gebantis bendrauti, malonus žmogus. Kaip rašo amžininkai, „malonaus ir švelnaus būdo“.

Ačiū tiems, kurie mums parodo tikrąjį šv. Kazimiero veidą – istorikams ir šventojo amžininkams: Z. Ferreriui, Petrui Skargai, G. Sventickiui. Ačiū tiems, kurių dėka galim numesti per amžių bėgį šventajam dėtas kaukes. Iš naujo juo susipažinti. Jį pamilti.

Tad nebežiūrėk taip liūdnai į savo Lietuvą, šventasis Kazimierai. Pakelk galvą kaip tėvas, išvydęs horizonte artėjantį sūnų palaidūną. Išeik pasitikti sugrįžtančios savo tautos.

Ir kaip rašė Zacharijas Ferreris, „tegul linksminas plačioji ir erdvioji Sarmatija, kuri, nugalėjusi visą speigą, visą šaltį, įveikusi savo nederlingumą, išaugino <...> šį garbės ir dorybės saldžiausiąjį vaisių“.

Bernardinai.lt