Pašaukimo klausimas yra toks pat kaip prasmės, laimės, tikslo ir apskritai gyvenimo. Į jį atsakyti nėra paprasta – tai viso gyvenimo uždavinys. Žinoma, žmogus savo gyvenime turi rasti vieną ar kelis svarbiausius atsakymus, kuriais jis apsispręstų už gyvenimą, už visavertį gyvenimą. Kiti atsakymai tą pagrindinį pagilina ir vis naujai užtvirtina. Šis atsakymas – tai atliepas į Dievo kvietimą, pašaukimą. Dievas kviečia žmogų gyventi pilnatvėje, žmogus atsiliepia taip gyvendamas.

Ignacas Antiochietis Efezo bendruomenei maždaug 100 metais po Kr. rašė: „Įsiminkite Dievo melodiją!“ Tuo jis turėjo omeny, kad mumyse yra dieviška melodija, kurią reikia atrasti ir jai leisti skambėti mūsų gyvenime. Dievo pašaukimas, balsas, valia yra ši melodija žmoguje. Dieviška melodija yra gyvenimo melodija, nes ji žmogų veda į visavertį gyvenimą. Į šią melodiją Dievas kviečia žmogų įsitraukti, „kartu groti“. 

Šią melodiją galima atpažinti savo gyvenime, nes ji turi trejopą skambesį.

Ji turi kuriantį skambesį, kuris atspindi žmogaus prigimtį (t.y. jo istoriją, jo gabumus, jo charakterį, jėgas ir silpnumą), visa tai, ką jis gali; ji turi skatinamą skambesį, kuris atspindi žmogaus troškimus (t.y. idealus, asmenines vertybes, norus), visa tai, ko jis nori; ji turi taip pat ir neduodantį nusiraminti ir vedantį skambesį, kuris skamba objektyviais balsais (t.y. Šventuoju Raštu, sakramentais, Bažnyčios tradicija, pareigomis, šiuo laiku), visu tuo, ką žmogus turi daryti. Kai suskamba šis trejopas skambesys, tada nušvinta teisingas kelias, tada atsiveria gyvenimas. Ten yra Dievo valia.

Žmogus, norėdamas atpažinti Dievo melodiją savo gyvenime, turi atkreipti dėmesį į savo istoriją: ką jis sužino, kokį patirties bagažą susikrovė ir ką bei kaip sudėliojo į „stalčiukus, lentynėles ir kambariukus“. Gyvenimo patirtis atspindi jo charakterį ir gyvenimo būdą. Jis galėtų pagalvoti, kaip jis vienoje ar kitoje situacijoje reaguoja, kokių priemonių griebiasi, kai gyvenimas meta iššūkių. Jis galėtų pamėginti save įsivaizduoti vienos ar kitos būklės, viename ar kitame vaidmenyje. Jis galėtų bandyti pažinti kurį nors naują gyvenimo būdą ir per tai įgyti naujų įžvalgų, apie tai, kas kartais atrodo nepagrįsta ir nesuprantama.

Tam, kad Dievo melodiją žmogus atpažintų, reikėtų dirstelėti taip pat į savo idealus, tai, kuo jis norėjo būti, ką nuo vaikystės idealizavo ir retkarčiais save įsivaizdavo, kas padėdavo pasijusti geriau. Taip pat derėtų žvilgtelėti į vertybes, kurių laikantis gyvenimas yra ne tuščias, bet prasmingas, viltingas, šviesus ir švelnus. Ir galiausiai įvardyti sau, ko apskritai gyvenime nori, išdrįsti pažvelgti į savo giliausius gyvenimo troškimus.

Dievo melodija skamba ir objektyviuose balsuose, kurie tarsi iš šalies ateina ir yra labai svarbūs. Kartais pačiam žmogui net nežinant kaip, jie jį sustiprina ir praplečia jo akiratį. Pasaulyje egzistuoja tiesų, kurias pateikia gyvenimas ir Dievas. Kitų žmonių patirtys čia atlieka svarbų vaidmenį. Žmogus patiki, kad kažkieno kito patirtis yra autentiška ir gali nurodyti taip pat ir jo gyvenimui kryptį. Žmogus taip pat gali atpažinti savo pašaukimą, žvelgdamas į pasaulio poreikius. Jis gali įžvelgti, kur ir kaip Dievas darbuojasi, kur nori, kad gyvenimas žydėtų, kur leidžia patirti malonę ir Dvasią.  

Įsiklausydamas į šiuos Dievo melodijos skambesius, žmogus gali atpažinti ją savyje. Fragmentiški gyvenimo momentai tarsi gyvenimo natos randa savo vietą šioje melodijoje. O kai visa dera, tada kelias yra aiškus ir šviesus. Tai Dievo malonės veikimas, kai žmogus suvokia visas gyvenimo peripetijas, kaip derančias Dievo kompozicijoje.

Dievas savo melodiją padovanojo ir tebedovanoja žmogui kaip Kūrėjas, Atpirkėjas ir Išganytojas. Didysis Kompozitorius sukūrė žmogų iš meilės, kad žmogus gyventų ir skambėtų dieviška melodija, kai šis išsiderino ir nesugebėjo pats grįžti prie melodijos šaltinio, Dievas jo nepaliko vieno, bet atpirko iš visų „nusigrojimų“ ir pasiliko su juo kaip gerasis mokytojas ir ganytojas, kad žmogus visiškai įsijungtų į dievišką orkestrą, kad visas jo gyvenimas suskambėtų.

Todėl tam, kad žmogaus gyvenimas derėtų su Dievo melodija, jis turi užgroti kaip tos melodijos šaltinis, kaip Dievas Kūrėjas, Atpirkėjas ir Išganytojas. Žmogus turi būti kūrybiškas, atpirkėjiškas ir išganytojiškas.

Žmogus, pašauktas būti ir gyventi iš nebūties, kurdamas bei leisdamas sau ir kitiems būti bei gyventi, atspindi savo Kūrėją. Kuo labiau jis ir jo aplinka žmoniškesnė, oresnė ir gyvybingesnė, tuo labiau jis atsiliepia į Dievo kuriančią melodiją ir leidžia gyvenimui skambėti.

Žmogus, pašauktas būti ir gyventi iš nuodėmės mirties, gyvendamas Kristaus Dvasia, nešdamas Gerąją naujieną vargdieniams, skelbdamas belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, vaduodamas prislėgtuosius (plg. Lk 4,18), atspindi savo Atpirkėją. Kuo labiau jis ir jo aplinka laisvesnė, džiugesnė ir gailestingesnė, tuo labiau jis atsiliepia į Dievo atperkančią melodiją ir leidžia gyvenimui skambėti.

Žmogus, pašauktas būti ir gyventi iš susiskaldymo ir netobulumo, Šventoje Dvasioje įsijungdamas į bendruomenę, tarnaudamas, mylėdamas ir taip tobulėdamas atspindi savo Išganytoją. Kuo labiau jis ir jo aplinka kupini meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, maloningumo, gerumo, ištikimybės,  romumo, susivaldymo (plg. Gal 5,22) , tuo labiau jis atsiliepia į Dievo išganančią melodiją ir leidžia gyvenimui skambėti.

Tad tegu skamba kiekvieno žmogaus gyvenimas dieviška melodija.

„Šlovinkite jį ragų gaudesiu,

šlovinkite jį arfa ir lyra!

Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu,

šlovinkite jį stygomis ir dūdomis!

Šlovinkite jį skambiais cimbolais,

šlovinkite jį žvangančiais cimbolais!

Visi, kas gyvas, tešlovina VIEŠPATĮ!“ (Ps 150,3-6)

Bernardinai.lt