Šioje laidoje kalbėsime apie „penktąją koloną“ tarpukario Lietuvoje, svariai prisidėjusią prie šalies nepriklausomybės žlugdymo, bei tuometinės Lietuvos valdžios reakciją į probolševikiškai nusiteikusius asmenis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Pirmiausia reikėtų išskirti du tarpukario Lietuvos gyvavimo etapus bei tuometinės visuomenės reakciją į iš esmės mums priešišką kaimyninę Sovietų Sąjungą.

Istorikai išties išskiria du tarpukario Nepriklausomos Lietuvos vystymosi etapus. Pirmasis – tai demokratinio parlamentarizmo etapas, kuris tęsėsi nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki 1926 m. perversmo ir trečiojo Seimo paleidimo. Antrasis – po minėto perversmo iki Nepriklausomybės praradimo, t.y. Antano Smetonos autoritarinio valdymo laikotarpis, kurio metu faktiškai visos šalies politinės jėgos, išskyrus tautininkus, buvo išstumtos iš aktyvaus legalaus politinio gyvenimo. Būtent šis labai savitas A. Smetonos valdymas, daugelio nuomone, Lietuvoje ir priperėjo gausybę bolševikų ar jiems prijaučiančių naivuolių, kurie marksistinėje-komunistinėje ideologijoje matė bene vienintelę išeitį bei sugebėjo įžvelgti sovietinėje sistemoje netgi savotišką pažangą. Ir neatsitiktinai būtent po 1926 m. perversmo Lietuvoje pradėjo steigtis įvairūs kultūrbolševizmo centrai, kurie faktiškai užsiėmė tik bolševikinės propagandos varymu.

Pirmiausia šiame kontekste reikėtų paminėti 1929 metais įsteigtą vadinamąją Lietuvių draugiją Sovietų Sąjungos tautų kultūrai pažinti. Oficialiai ši draugija užsiėmė neva kultūrine veikla, nuolat organizuodavo įvairius Sovietų Sąjungos sukakčių minėjimus, kuriuose, beje, dalyvaudavo ir tuometiniai aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai. Žinoma, kartu su emisarais iš Maskvos. Tačiau realiai draugija tuomet tapo oficialiai įteisinta sovietų „penktąja kolona“ Lietuvoje. Kaip kultūrinio bolševizmo židinius taip pat galima paminėti ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete įsteigtą marksistinę studentų draugiją „Scientia“ bei „Literatūros“ žurnalą, aplink kuriuos iš esmės būrėsi tie patys asmenys.

Kas iš žymesnių to meto Lietuvos kultūros atstovų priklausė minėtai Draugijai?

Kaip viename savo straipsnyje nurodo istorikas Mindaugas Tamošaitis, vienas iš steigėjų ir vadovų buvo rašytojas bei būsimas 1940 m. okupuotos Lietuvos vyriausybės narys Vincas Krėvė-Mickevičius, kitas idėjinis draugijos vadas – žinomas komunistas Justas Paleckis. Kiti žymesni kultūros žmonės: rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, net Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, dailininkai M. Bulaka, A. Galdikas, A. Gudaitis, aktoriai J. Grybauskas, V. Sipavičius, kiek vėliau įstojo net Julius Būtėnas ir Antanas Venclova, kurie draugijos veikloje pirmiausia įžvelgė vadinamąjį „pažangiai nusiteikusių inteligentų sambūrį“ ir, ko gero, nelabai įtarė, kad šį „sambūrį“ sovietai puikiausiai išnaudoja savo propagandai skleisti.

Tačiau gal ir negalima pernelyg kaltinti to meto lietuvių inteligentų. Štai vienas iš buvusių to meto oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorių Aleksandras Merkelis monografijoje apie Antaną Smetoną ypač akcentavo Sovietų Sąjungos diplomatijos pastangas suartėti su lietuvių inteligentija. Ir vieną jo pastebėtą paradoksą norėtųsi čia pacituoti: „1938-1939 metais Lietuvių draugijoje SSSR tautų kultūrai pažinti jau aiškiai ir atvirai reiškėsi prosovietinės tendencijos. Susidarė savotiška paradoksali būklė: kas komunistiška – draudžiama ir persekiojama, o kas prosovietiška – legalu ir net kai kurių kultūrininkų propaguojama“. Kaip suprasti tokias tendencijas? Nejaugi tuometinės Lietuvos valdžios institucijos nepastebėjo žalingos tokios draugijos bei kitų panašių kultūrinio bolševizmo centrų veiklos?

Negalėtume teigti, kad nepastebėjo. Štai 1936 metų rudenį Valstybės saugumo departamentas savo biuletenyje rekomenduoja uždaryti Draugiją ir sustabdyti jos tuometinio vicepirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus redaguojamą žurnalą „Literatūra“. Be to, Lietuvos saugumiečiai pateikia ir kitų rekomendacijų, kaip kovoti su Lietuvoje plintančiomis komunizmo idėjomis. Štai ištrauka iš 1936 m. spalio 12-osios VSD biuletenio: „Mokslo įstaigoms skiriant mokomąjį personalą, stropiai žiūrėti, kad marksistinio nusistatymo žmonės nepatektų ne tik į lietuvių mokyklas, bet ir į mažumų, ypač žydų; Uždrausti iš Sovietų Rusijos gabenti periodinę spaudą, ypač „Izvestijas“; Sovietų literatūrai ir „Sovkino“ filmams sustiprinti cenzūrą; Kuo mažiausiai palankiai rašyti apie Sovietų vidaus gyvenimą savo periodinėje spaudoje, ypač tautiškoje; Netiesiogiai varyti stiprią antikomunistinę propagandą per spaudą ir radiją, griaunant socialistinių santvarkų ir komunistinės doktrinos postulatus; Išleisti keletą populiarių antikomunistinių brošiūrų;“ ir t.t. O štai jau lapkričio 16-osios VSD biuletenyje rašoma, kad „Lietuvos rašytojuose ir poetuose vis daugiau ir daugiau pradeda įsivyrauti marksizmo dvasia. Tokios dvasios formavimuisi turi įtakos ir Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė, taip pat ir atsakingų tos vadovybės narių redaguojamas „Literatūros“ žurnalas“. Taip kad šalies valdžiai probolševikinių veikėjų veikla buvo žinoma.

O kas konkrečiai buvo padaryta, siekiant užkirsti kelią žalingai sovietinės propagandos įtakai? Vis dėlto A. Smetona yra vadinamas diktatoriumi, tačiau kažkodėl diktatoriškų kovos su bolševizmu metodų jo vadovaujamoje Lietuvoje nematyti...

Šia tema teko kalbėtis su minėtu istoriku Mindaugu Tamošaičiu, kuris jau seniai tyrinėja kultūrinio bolševizmo įtaką tarpukario Lietuvoje. Jis nurodo, kad nuo 1929 iki 1939 metų už komunistinę veiklą Lietuvoje nubausta 4 100 žmonių. Tačiau, pažvelgus į kai kurių konkrečių asmenų veiklą, jokiu būdu negalima nurašyti komunistų partijos įtakos, nors ta partija ir buvo uždrausta. Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio per kai kurias personalijas komunistai sugebėjo įsibrauti į prestižines draugijas, mokslo įstaigas, valstybės institucijas ir ten sugebėjo rasti savo sekėjų bei simpatikų. Kaip reagavo A. Smetona, tai jau kitas klausimas. Štai istorikas, remdamasis daugeliu to meto dokumentų bei kita faktine medžiaga, pabrėžė, kad prezidentas tarsi tikėjo, jog ne visi tie komunizmo propaguotojai yra galutinai prarasti, tikėjo, jog juos dar įmanoma perauklėti ir gal dėl to nesiėmė griežtesnių represijų jų atžvilgiu. Kita vertus, tokia liberali A. Smetonos pozicija tikrai atsigręžė tiek prieš jį patį, tiek ir prieš pačią valstybę 1940-aisiais.

Bet tuomet reikia suprasti, kad ir visa to meto Lietuvos visuomenė toleravo įvairias prosovietines idėjas ar net tikėjo, kad jos yra pažangios. Juk priešingu atveju, vargu ar tos idėjos būtų taip populiarios ar rastų tęsinį 1940-aisiais?

Vargu ar galima vienareikšmiškai sakyti, kad tos idėjos buvo be galo populiarios. Bet dėl jų įtakos reikia, matyt, sutikti. Dabar teigiama, jog maždaug iki 1930 metų komunizmas Lietuvoje buvo vertinamas kategoriškai neigiamai. Visi dar prisiminė Nepriklausomybės kovas su bolševikais. Kita vertus, patys sovietai iki tol vedė izoliacinę politiką, o Stalinas dar kovojo su savo konkurentais partijoje ir pan., taigi, Lietuvoje beveik nieko nebuvo žinoma, kas ten vyksta. Bet 1929 metais, įsteigus minėtą Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, situacija pamažu ėmė keistis, matyt, ir dėl sovietų propagandos – na štai, žiūrėkite, imperializmo krizė, chaosas, o mūsų šalyje - didžiausi laimėjimai, laisvės ir pan. Deja, kai kurie jau minėti Lietuvos inteligentai aiškiai nesugebėjo tai propagandai atsispirti, ką jau čia kalbėti apie paprastus žmones.

A. Smetona buvo įvedęs žiniasklaidos cenzūrą, bet ta cenzūra labiau pakenkė, nei pagelbėjo. Pavyzdžiui, spaudai buvo pateikiama instrukcija, kad reikia vengti priešiškų aplinkinių valstybių vertinimų. Nei tauta, nei, reikia įtarti, pats A. Smetona su tautininkais paprasčiausiai nesuvokė, kas aplink vyksta. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos konstitucija spaudoje buvo pateikta pagal kitų valstybių, pirmiausia - Sovietų Sąjungos to meto spaudą. Net „Lietuvos aide“ buvo gausu iš „Pravdos“ perspausdinamų straipsnių arba iš nacių Vokietijos laikraščių be jokių komentarų. Nenuostabu, kad iš tos pačios Sovietų Sąjungos atvažiuojantys asmenys priimami kaip kokių negirdėtų naujovių skleidėjai. Atsiranda tokių veikėjų kaip P. Cvirka, P. Pakarklis, Jonas Šimkus, Balys Sruoga, kurie pradeda kalbėti panegirikas sovietams. Iš to galime daryti išvadą, kad į saugumo departamento rekomendacijas nebuvo atsižvelgta. Kita vertus, aiškiai trūko to meto populiarioje žiniasklaidoje sveikos ir objektyvios tų pačių kaimyninių valstybių kritikos. Valstybių, kurių reakcijos A. Smetona taip bijojo, kad net vengė jas supykdyti.

Tiesa, ne visi vengė priešiškai bei kritiškai vertinti kaimynines valstybes. Štai 1932 m. J. Keliuočio redaguojama „Naujoji Romuva“ piktinasi minėtos Draugijos surengta „sovietų grafikos“ paroda: „Pikta ir liūdna. Didžiausiomis aukomis laimėjome savo nepriklausomybę. Policija seka ir varžo bolševikų veikimą. Bet čia pat universitete gudriausiu būdu viešai varoma bolševizmo propaganda. Mūsų vyriausybė jokiu būdu neturėjo leisti laisvoje Lietuvoje organizuoti tokią „parodą“. Bet kas per fenomenas toji Sovietų Rusijos Tautų Kultūrai Tirti Draugija? Argi barbariškiausioje pasaulio šaly įmanoma rasti kokią nors „Kultūrą“? O Vakarų kultūrai tirti draugijos neturime. Ir keisčiau atrodo, kai tą Draugiją sudaro mūsų įžymūs profesoriai ir žinomi mūsų visuomenės vadai. Juk tai savižudybė. Ir bergždžios bus visos pastangos gintis nuo komunizmo, kai iš kitos pusės viešai ir laisvai Universiteto salėje bus skleidžiama bolševizmo propaganda“.

Su J. Keliuočiu čia neįmanoma nesutikti. Bet atkreipkime dėmesį – čia kritikuojama mūsų minėtoji „penktoji kolona“ Lietuvoje, t.y. Draugija, o ne Sovietų Sąjunga, išskyrus vieną sakinį, kuris niekaip toliau neargumentuojamas. Kita vertus, „Naujoji Romuva“ buvo, galima sakyti, elitinis leidinys, kurį vargu ar skaitė plačioji visuomenė. Be to, istorikai pažymi, kad A.Smetonos įvesta cenzūra lietė tik žiniasklaidą, t.y. demokratinėse santvarkose objektyviausią veiksnį, galintį padėti visuomenei susiorientuoti realijose ir aktualijose. Tuo tarpu įvairūs menininkai savo kūryboje niekaip nebuvo varžomi. Nereikia suabsoliutinti, bet daugelis jų ir nesivaržė, skleisdami bolševikams palankią propagandą per romanus, per spektaklius, tapybą ar lengvai prieinamą sovietinę spaudą bei sovietinius kino filmus.

Kalbant apie sovietinę meninę ar žurnalistinę produkciją, kurios tarpukario Lietuvoje gal buvo santykinai ne mažiau, nei šiandien rusiškos, matyt, tenka pažymėti, kad ir sovietų diplomatija darė mūsų to meto valdžiai atitinkamą spaudimą.

Istorikai taip pat pažymi šį faktą akcentuodami, kad savosios opozicijos leidiniams A. Smetonos valdžia buvo kur kas griežtesnė nei sovietiniams. Nes vos sulaikius kokio sovietų leidinio siuntą tuojau pat įsikišdavo Sovietų Sąjungos pasiuntinybė ir apeliuodavo į gerus tarpusavio santykius, mūsų palaikymą, pavyzdžiui, Vilniaus klausimu ir pan. O kartais sovietai net griežtai reikalaudavo, kad kokie nors lietuviški leidiniai būtų nubausti už neva „išpuolius“ prieš Sovietų Sąjungą. Ir mūsų valdžia baudė, ką liudija ir 1940-ųjų gegužės mėnesio atvejis, kai pagal sovietų reikalavimą buvo nubaustas katalikiškas „XX amžius“ vien tik už išspausdintą karikatūrą.

Tarkime, žmonės nesiorientavo net tada, kai pagal vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį buvo įvestas 20 000 sovietų kariuomenės kontingentas. A. Smetona nuolaidžiavo radikaliems kairiesiems ir Sovietų vyriausybei, o nemaža dalis inteligentijos prisidėjo prie sovietinės propagandos. Tačiau juk buvo ir kita visuomenės dalis – ir krikdemai, ir tie patys tautininkai, ir kiti nepriklausomybininkai, pagaliau - kariuomenė, policija ar kitos valdžios struktūros, dešinioji žiniasklaida, kurie vienareikšmiškai nepritarė tokiai politikai.

A. Smetonos opozicija išties buvo silpna ir susiskaldžiusi. Kita vertus, nebuvo, ko gero, svarbiausio dalyko – kaip šiais laikais vadinama, pilietinės visuomenės ar bent jau objektyviai informuotos visuomenės. O tai - taip pat A. Smetonos valdžios „nuopelnas“.

Štai žymus poetas Jonas Aistis apie kultūrbolševizmo propaguotojus rašė taip: „O kiek tokių dorų piliečių buvo uolių kultūrbolševizmo šulų ir ramsčių... Argi jie buvo tiktai opozicija prieš tautininkų režimą? Ar nebuvo kažkas daugiau? Labai abejoju... Iš to sektų, kad tai buvo tiktai naivumas, tiktai nenusimanymas, tiktai nesusivokimas, nesusigaudymas... Viešpatie, atleisk jiems, nes nežinojo, ką daro...“ Taigi, poetas drįsta abejoti įvairių cvirkų, kostų korsakų ar salomėjų nėrių naivumu. O gal išties tai buvo sąmoningi ar net sovietų papirkti kolaborantai?

Visa bėda, kad bolševikų jiems išmokėtų pinigų kvitų niekas nematė... Svarstant rimtai, matyt, tarp jų tikrai būta ir tokių, kurie buvo perkami už pinigus, ir tokių, kurie patys „pasipirko“ bolševikų idėjomis, tikėdami kažkokia pažanga ir nežinodami realios situacijos toje pačioje Rusijoje. Juk visi Lietuvos emisarai Maskvoje buvo sutinkami su įvairiomis privilegijomis, pagerbimais, sutikimais, jiems buvo muilinamos smegenys propagandiniais filmukais ar straipsniais. Dabar sunku atskirti vienus nuo kitų ir galbūt nė neverta to daryti. Kur kas svarbesni jų praktiniai veiksmai – kaip antai kelionė į Maskvą „saulės parvežti“ ar jų parašai Lietuvos nepriklausomybės palaidojimo dokumentuose.

Bet jei nebus realios takoskyros tarp sąmoningų išdavikų ir galbūt naivuolių, susižavėjusių komunistinėmis idėjomis, ar galėsime kalbėti apie objektyvią XX amžiaus Lietuvos istoriją?

Būtent tokį subjektyvumą dabar ir matome. Blogiausia, kad tas, pavadinkime, tarpukario „Maskvos inteligentų dvidešimtukas“, įvairiausi trečiafrontininkai ar mūsų minėtų draugijų veikėjai seniausiai niekam nėra jokia paslaptis, tačiau visa ši publika iki šiol tyliai reabilituojama, nutylint jų pražūtingą politinę veiklą. Aiškinama, kad daugelis tų asmenų – išties nusipelnę Lietuvos kultūrai žmonės, bet paprastai ničnieko nesakoma, ką jie nuveikė ne vien meninės kūrybos srityje. Kita vertus, istorikų žodyne dabar nėra žodžio „išdavikas“. Žodžiu, juodu ant balto aiškiai neparašoma ir nepasakoma, kad štai – Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas ar Salomėja Nėris išdavė Lietuvos valstybę ir parsidavė mūsų nepriklausomybės priešams. Juk ne taip svarbu, už pinigus jie parsidavė ar dėl naivumo. Ir todėl net jų kūryba turėtų būti nagrinėjama šiame istoriniame kontekste, nenutylint istorinių faktų, kurie jų gerbėjams gali būti nemalonūs. Priešingu atveju sulauksime, kai bus šnekama, kad ir tie sovietiniai laikai nebuvo juk tokie blogi, ir Komunistų partija visada buvo už Lietuvą, ir kitokių nesąmonių...

Tiesą sakant, panašūs dalykai jau dabar kartais juntami. Galime prisiminti kad ir bandymą reabilituoti Antaną Sniečkų Mokslų akademijoje arba Kauno žurnalisto nubaudimą teisme už tai, kad jis kolaborantą pavadino tikruoju vardu... Čia kol kas tik keli pavyzdžiai. Tačiau kur kas pavojingesnės visuomenės nuotaikos. O tai jau tendencija. Ne taip seniai buvo vykdoma apklausa, kurioje kiekvienas respondentas galėjo įvertinti sovietmetį dešimtbalėje sistemoje. Paaiškėjo, kad tik trečdaliui apklaustųjų sovietmetis sukelia neigiamų asociacijų. Gaila, neįmanoma sužinoti, kiek Lietuvos gyventojų teigiamai vertino Sovietų Sąjungą tarpukario laikotarpiu, tačiau paralelės čia akivaizdžios, nors visuomenės depresijos priežastys ir skiriasi.

Nors čia tarsi norėtųsi paprieštarauti. Kaip tik Sausio 13-osios metinių išvakarėse paskelbta kita apklausa, pagal kurią dauguma respondentų (daugiau nei 62 procentai) ir vėl, esant panašioms aplinkybėms, eitų ginti Nepriklausomybės. Tačiau Sausio 13-oji buvo palyginti neseniai, dauguma tai prisimena, iki šiol jaučiamas skausmas dėl aukų, o ir klausimas čia suformuotas kur kas konkrečiau. Tuo tarpu pati Sovietų Sąjunga akivaizdžiai suvokiama jau ne kaip savaime suprantama blogybė, kurios šaknų niekam nereikia aiškinti. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir įvairiausi nutylėjimai ar tik pusės tiesos skelbimas.

Tačiau grįžkime prie šios laidos temos. Ką gi derėtų laikyti kolaborantais? Štai „Delfi“ portale prie interviu su istoriku Mindaugu Tamošaičiu viename komentare radau tokį pasiūlymą bei išvadą: „Reikia skaičiuoti ne kolaborantus, bet nekolaborantus - taip būtų paprasčiau. nekolaborantai:
1) LTSR piliečiai, kuriems iki 1991-03-11 nebuvo sukakę 16 m. (t.y. gimę po 1975-03-11)
2) LTSR piliečiai, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę su ginklu rankoje;
3) visi užsienio šalių piliečiai, laikantys save lietuviais ir/arba turintys Lietuvos pilietybę.
VISI LIKĘ LIETUVIAI IR LIETUVOS GYVENTOJAI LAIKYTINI KOLABORANTAIS, NUSIPELNUSIAIS TAUTOS MORALINIO PASMERKIMO IR ATITINKAMO JURIDINIO VEIKIMO JŲ ATŽVILGIU“.

Demagogijai visada būdinga savybė įrodinėti neįrodomus dalykus ir dar rasti pasekėjų. Net neabejoju, kad vieni užsipuls istoriką, dar kiti – puls šmeižti ir t.t. Neverta tai dėmesio. Tokiems belieka patarti pasiskaityti ne vien kitų komentarus internete, o ir keletą įvairių skirtingų autorių mokslinių publikacijų šia tema, pagaliau pasiaiškinti, ką reiškia kolaboravimas pagal tarptautinės teisės normas, kurių laikosi ir Lietuva ir t.t. Kita vertus, tai tik parodo visuomenės suvokimo spragas šiuo klausimu ir patvirtina būtinybę nenutylėti net ir pačių nepalankiausių mums istorinių faktų.

Bet juk, kita vertus, išties didžioji dauguma dabartinių Lietuvos pilnamečių piliečių gimė arba gyveno Sovietų Sąjungoje. Be to, tikrai nemažai jų skaitė sovietines Lietuvos istorijos interpretacijas. Praėjo dar ne tiek daug metų. Tai ar verta stebėtis, kad objektyvi istorija dar sunkiai skinasi kelią į tautos sąmonę?

Štai todėl pirmiausia reikėtų skelbti ne tiek istorijos interpretacijas, ką ypač praktikavo sovietai, o autentiškus dokumentus, pasirašytus konkrečių asmenų. Iš tų dokumentų, t.y. iš autentikos kiekvienas besidomintis istorija nesunkiai gali padaryti savo išvadų. Ne svarbu net, ar tos išvados sutaps, ar nesutaps su oficialiai priimtu vertinimu. Tai yra be galo svarbi tos pilietinės visuomenės kūrimo sąlyga, t.y. sugebėjimas vertinti, protauti ir veikti nepriklausomai nuo kažkieno primestos ar primetamos konjunktūros. Nebūkime naivūs, visais laikais mūsų valstybingumui priešiškos jėgos stengėsi ir stengsis primesti savo vertinimus, savo poziciją, savo interpretacijas, kaip jau buvo tarpukariu. Istorija turi tendenciją kartotis. Pagaliau nieko naujo jau seniai nevyksta. Todėl neverta kartoti ir praeities klaidų, perėti kokių nors naujųjų bolševikų, ne svarbu, ar nupirkti jie, ar tik sutrikę naivuoliai.