Apie jaunystės žvaigždę ir kitus laumių amžinai jauniems likti lemiančius burtus kitados rašė Salomėja Nėris. Išties, apie jaunystę ji rašė nemažai ir su polėkiu, kone fetišizuodama šį amžiaus tarpsnį, išpažindama jį tarsi kokį dievišką eliksyrą, apsvaigusi juo. Parašė ,,Odę jaunystei“ ir Adomas Mickevičius, matyt, karštai įtikėjęs jaunatviško entuziazmo galia. Bet jeigu jis būtų turėjęs galimybę šiomis dienomis užsukti į kurią nors savo mylimo universiteto auditoriją – ne tik kad nebūtų padaręs tokio poetinio pareiškimo, bet turbūt atsiverstų į visai kitas vertybes, gal net imtų garbinti brandą ir senatvę, šauktis vyresniųjų išminties. Jokiais sparnais nebeplazdanti jaunystė, iš darbovietės skubinai atbėganti į paskaitą, neturinti ką pasakyti seminaruose ir kiūtinanti alma mater kiemais su bežvaigždžio abejingumo išraiška veide – ji neturi ateities, nekeičia pasaulio, neplėšo vynmaišių ir nevaikšto dorybės takais; ji apskritai – jokia jėga. Ją globojantis šventasis Kazimieras keistai išlenktu antakiu, santūria šypsena, naiviu žvilgsniu ir trimis rankomis – smarkiai galingesnis reikalas. Panašiai tyrų veidų kartais matau ir tikrovėje, bažnytinio jaunimo susibūrimuose, mišiose, savanoriškoje veikloje bei katalikiškai angažuotų institucijų kabinetuose. Angeliškos jų išraiškos man neretai atrodo tarsi nukeltos iš Gento altoriaus, gatvėje ar kitose viešosiose erdvėse iškart jas atskiri; tai tarsi dorybės antspaudai veiduose.

Aš tik norėjau parašyti apie akių spindesį, sklindantį iš karalaičio koplyčios gilumos. Jo partrenkiantis skaistumas, kurio akivaizdoje pamiršti visą savo neskaistumą; tie vartai, už kurių stovint ir žiūrint į sidabrinį karstą, jautiesi beveik kaip prie užrakintos bažnyčios durų; dar klausykla šalia, šalia kurios esi nuolat priversta stypsoti eilėje – tačiau tai jau iš asmeninės mistikos srities. Taip, suvaldyti save patį – kur kas sunkesnis darbas, negu valdyti kitus žmones. Tą žinojo šventasis Kazimieras, pasirinkęs kryžių vietoj karūnos. Paveldėjau iš jo vienintelį įprotį – vidurnaktį slampinėti po miestą, slapčia aplankant šventoves. Tokia individuali tradicija.

Maniau, tą dieną prisieis ir švęsti individualiai, bet nuobodieji ateitininkai ir dar kažkas pagaliau suorganizavo iškilmingą jaunimui adaptuotą paminėjimą arkikatedroj, paskui - labai į Užgavėnes panašią agapę lauke. Užgavėnių dvasios išties daug Vilniaus Kaziuko mugėje, bet aš sunkiai jungiu šiuos du elementus – sakralųjį šv. Kazimierą ir profaniškąjį Kaziuką. Jeigu tektų rinktis iš Dioniso ir Apolono, matyt, rinkčiausi Apoloną. Slaptingą tylą koplyčioje, o ne energingus prekeivių šūksnius gatvėje. Taigi, nuėjau į mišias šv. Kazimiero garbei, kunigas pasakė pamokslą - kažką apie reklaminius baterijų zuikučius, mobilaus telefono funkcijas ir kompiuterinius žaidimus - supratau nedaug, bet new generation, manyčiau, suprato. Lauke išgėriau arbatos, stebėdama į katalikiškojo jaunimo šventę besiintegruojančius narkomanus, gatvės mailių bei šiaip asocialus. ,,Jaučiuosi pasenęs, - prasitarė vienas pažįstamas, liūdnai žvelgdamas į visų spalvų vėliavomis mosikuojančius paauglius. – Nesuprantu štai aš, kodėl vėliavos raudonos. Jie ką, pionieriai?“ ,,O aš jaučiuosi, lyg būčiau jauna, o pasenę būtų jie“, - atsakiau. Senesni už mane kokiais penkiais ar šešiais dešimtmečiais. Gal net šimtmečiais. O gimiau tai nei per anksti, nei per vėlai. Liūdna vis tiek. Tauraus liūdesio sklidinas šis šventasis.

Kai pasivaikščiodama būtinaisiais maršrutais nejučia įsivėliau į Kaziuko mugę, kurios kičo ir šurmulio šiaip jau nemėgstu, bet atiduodama duoklę savo neva miestelėniškoms privilegijoms, praslenku pro šalį - apstulbusi sustingau. Saulėtą penktadienio popietę Vilniaus gatvėmis plaukė neįprastai supietėjusi (t. y., atgijusi iš įprasto šiaurietiško santūrumo) minia, barškėjo puodynės ir šaukštai, visomis nuodingomis gamtos spalvomis mirgėjo anima mundi. Ant šaligatvio buvo išdėliotos molinės stirnų, varlių, gnomų ir paršelių figūros, skirtos sodo dekoravimui. Paršą, beje, norėjau nusipirkti. Labai panašų į jį, tik pliušinį, kartą esu palikusi toje klausykloje prie šv. Kazimiero koplyčios – su rašteliu vienam kunigui, kuris mane iš ten lyg ir išmetė. Vėliau labai gailėjausi dėl to pliušinio paršiuko, bet esu tikra, nuodėmklausys jau buvo jį radęs. Mane suėmė prisiminimai, įtraukiantys kaip ekonominių mainų būtinybė. Visas oras aplink buvo pilnas kažkokio gaivališko džiaugsmo, aistros pirkti, džiaugtis, grožėtis. Žmonės turi norėti gyventi, kad tai patirtų. Jie turi užsimiršti apie mirtį, tamsą, baimę ir širdgėlas. Stvarstydami niekučius, tikėdami gėriu ir grožiu, apimti dovanojimo sau ekstazės. Tyčia ar netyčia pasukę dorybės takais.

Bernardinai.lt