Prancūzų kompozitorius Žoržas Bizė (Georges Bizet, 1838-1875) sukūrė realistinę operą „Karmen“ pagal to paties pavadinimo Prospero Merimė (Prosper Merimee, 1803–1870) novelę. Tai istorija apie laisvą, aistringai ir nevaržomai mylinčią čigonę Karmen.

XIX amžiuje tokios istorijos ir tokio personažo pavaizdavimas operoje buvo vertinamas kaip įžūlus išsišokimas ir didžiulis nesusipratimas. Iki tol operose viešpatavo egzotiškų kraštų princesės ir princai, karaliai ir karalienės, įvairių mitų personažai. Dar - daugeliui atlikėjų „Karmen“ muzika atrodė sudėtinga - ypač garsiai, rengiant premjerą, kuri įvyko 1875-aisiais Paryžiaus „Opera-Comique“ teatre, savo nepasitenkinimą reiškė orkestro muzikantai.

Dabar kiti laikai ir kiti papročiai. Žmonių nebestebina daugelis dalykų, kurie kadaise buvo tabu. Laisvos meilės apraiškos tarsi džiunglių lianos apraizgė beveik visas gyvenimo sritis – taigi, laisvos meilės tema nebešokiruoja ir itin nejaudina. Tačiau muzika, alsuojanti pietietišku temperamentu, kažkodėl įtaigi ir jos klausyti nepabosta.

Lietuvoje „Karmen“ populiari, buvo pastatyta visų muzikinių teatrų scenose. Opera puošia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą.

Po repeticijos mažame Literatūrinės dalies kambarėlyje kramsnodamos sausainukus drauge su teatro primadona Dalia Kužmarskyte kalbėjomės apie Karmen.

Pirmą kartą Karmen dainavau gal prieš 7 ar 8 metus. Buvau trečioji po Inesos Linaburgytės ir Astos Zubaitės. Nepamenu, kas atsitiko, bet Inesa negalėjo dalyvauti spektaklyje ir mane „įmetė“ į sceną per dieną. Repetavau tik ryte su koncermeistere, o jau vakare - su orkestru, kuriam dirigavo Juozas Domarkas. Sulaukiau pelnytų ir teisingų dirigento pastabų. Vis dėlto po repeticijos kolegės sakė, kad mano vietoje būtų apsisukusios ir išėjusios iš scenos. Ištvėriau ir to nepadariau, nes norėjau dainuoti.

Ar kankino jaudulys?

Prieš spektaklį, apie kurį kalbame, taip jaudinausi, kad tris dienas nevalgiau ir nemiegojau. Giliai savo viduje suvokiau, kad stebuklo nepadarysiu - nors partiją mokėjau ir mizanscenas žinojau.

Kaip atrodo, kuris muzikinis motyvas operoje tiksliausiai išreiškia Karmen dvasią?

Tiksliausiai išreiškia ir pati gražiausia vieta operoje - iš pirmojo veiksmo, ten, kur ji dainuoja „Tra lia-lialialialia – tralia-lialialialia...“ žodžių nėra, bet iki skausmo supranti, ką Karmen jaučia. „Labai gaila, nors užmušk, nors papjauk...” - dainelė, mano manymu, atskleidžia Karmen personažo esmę.

O populiariosios segidilija ar habanera?

„Karmeniškesnė“ - segidilija, o ne habanera.

O ką dainuoti sunkiausia?

Anksčiau sunkiausia vieta visoje operoje buvo arija iš trečiojo veiksmo būrimo scenos.

Ar tai arija, kai Karmen sau buria ateitį ir jai iškrenta mirties korta?

Taip, ta pati. Iš pradžių atrodė, kad ją padainuoti - neįveikiamas dalykas. Dabar sekasi kuo lengviausiai.

Per pertraukas spėjate pailsėti?

(Juokiasi) Pertraukos trumpos, jų metu keičiu kostiumą, mane šukuoja, grimuoja - neturiu nė minutės laisvo laiko poilsiui. Kartais atsiverčiu klavyrą prieš 2 veiksmą, kuriame yra pora sunkesnių tekstinių vietų. Karmen patogiau dainuoti prancūziškai nei lietuviškai. Ir muzika tada skamba visai kitaip.

Kokia Jūsų Karmen?

Dažnai pykstu, kad mizanscenos trukdo, neišreiškia to, ką jaučiu viduje. Mano įsivaizduojama Karmen moteriškesnė, paprastesnė, negu ji traktuojama šiame spektaklyje.

Kartą atsitiktinai per Mezzo kanalą rodė, kaip Džesė Norman dainavo garso įrašų studijoje, įrašinėjo „Karmen“. Ji nė karto nevaidino šios operos scenoje. Buvo be galo įdomu stebėti, kaip lengvai, žaismingai ir jautriai ji dainuoja - neperspaudžia, nesuvulgarina Karmen personažo.

Karmen operos pabaigoje miršta. Ar sunku mirti scenoje?

Jei kalbame apie personažo mirtį, norėtųsi, kad būtų kitaip surežisuota. Tuo momentu nejaučiu, kad mirštu. Visada pagalvoju: „Gaila, baigėsi spektaklis ”.

Ar greitai „atsipeikėjate“ po spektaklio, grįžtate į realų pasaulį?

Po pavykusio spektaklio keletą dienų negaliu atsipeikėti, negaliu apie nieką kitą galvoti.

Anksčiau patikėdavau, kad tai, kas vyksta scenoje, vyksta su manimi. Po spektaklio praeidavo daug laiko, kol atsiribodavau, atsipeikėdavau. Kartais praeidavo kelios paros. Jau nebepavargstu vaidindama Karmen nei psichologiškai, nei fiziškai. Dabar jau suprantu, kad scena nuo gyvenimo skiriasi.

Kol kalbėjomės, už lango pradėjo jaukiai snigti ir sutemo. Žvelgdama pagalvojau, kad įdomu, kiek dar truks žiema, kiek dar lauksime vasaros kaitros. Yra galimybė įkaisti nuo aistringos muzikos ir patekti į Seviliją, „nekeliant kojos“ iš Klaipėdos - kovo 9 dieną kviečiame į muzikinį teatrą, į Žoržo Bizė operą „Karmen“.

Pagrindinius vaidmenis atliks solistai Dalia Kužmarskytė (Karmen), Algirdas Janutas (Chosė), Valerija Balsytė (Mikaela), Mindaugas Gylys (Eskamiljas), Kęstutis Nevulis (Cuniga), dalyvaus teatro choras ir orkestras.

Dirigentas Ilmaras Harijis Lapinšas, režisierius Eligijus Domarkas, dailininkas Henrikas Ciparis, baletmeisteris Jurijus Smoriginas,  chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Kovo 9 dieną Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre - Žoržo Bizė opera „Karmen“.

Bernardinai.lt