Šį kartą kalbame apie dvi legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Skirmanto, Daumanto, Skrajūno keliones į Vakarus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kai 1946 m. partizanų vadai sužinojo apie J. Markulio išdavystę, pirmiausia reikėjo gelbėti Lietuvos rezistencijos ryšius užsienyje. Čekistai jau žinojo, kad tokių ryšių esama. Dar prieš išdavystės iššifravimą į Lietuvą atvykusio Jono Deksnio-Hektoro palikti ryšiai dėl J. Markulio išdavystės jau buvo žinomi sovietų saugumui, todėl buvo nutarta kuo skubiau pereiti sieną ir atnaujinti ryšius su užsieniu bei perduoti žinias apie padėtį Lietuvoje. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys užduočiai vykdyti paskyrė savo apygardos atstovą Juozą Lukšą-Skirmantą ir Dainavos apygardai atstovavusį Jurgį Krikščiūną-Rimvydą. Buvo perduoti atitinkami ryšio kodai, be to, partizanai išmokė jais naudotis Juozo brolį Antaną Lukšą ir Rimvydo pusbrolį Vytautą Krikščiūną. Partizanų įgaliotiniai privalėjo išvykti į užsienį 1947 m. pavasarį. Teko pasirūpinti žvalgų pasais, valiuta, žodžiu, viskuo, ko galėjo prireikti kelionėje. Visu tuo pasirūpino Tauro apygardos partizanai. Buvo numatyta, jog, žvalgams nuvykus į užsienį, sutartu laiku per Vatikano radiją bus transliuojami lietuviškų dainų posmai. Deja, partizanų įgaliotiniams Skirmantui ir Mažyčiui (K. Pypliui) pavyko tik antroji kelionė į užsienį gruodžio mėn. Ryšininkai Lietuvoje sekė Vatikano radijo laidas ir netrukus sužinojo, jog žvalgai pasiekė kelionės tikslą.

Kiek žinoma, per pirmąją kelionę Lietuvos įgaliotiniai Gdynėje sutiko Joną Deksnį, perdavė jam visą iš Lietuvos atsineštą medžiagą ir grįžo atgal. Tada J. Lukša su J. Krikščiūnu nutiesė naujus ryšio punktus; jais vėliau buvo pasinaudota antrosios kelionės metu 1947 m. gruodžio mėn. Be to, visi ryšininkai Lenkijoje buvo įspėti apie J. Markulio išdavystę, ir čekistai jau negalėjo naudotis savo žinomais ryšiais pogrindžiui kompromituoti. Todėl ir pirmoji kelionė buvo naudinga. 

Juozas Lukša (dešinėje) ir Jurgis Krikščiūnas 1947 m. pakeliui į Lenkiją. Trumpas atokvėpis

Kai J. Lukšai 1947 m. vasarą reikėjo pereiti sieną į Lenkiją ties Punsku, bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, keliomis spygliuotų vielų užtvaromis ir kitomis kliūtimis. Todėl vyrai nutarė veržtis per sieną į dešinę nuo Punsko, ties Ristiškių miškeliu, kur dar nebuvo vielų užtvarų, tik driekėsi apie 20 m pločio suakėta žemės juosta bei pažeme nutiestos vielos, kurias užkliudžius būtų iššovusios raketos ir sprogusios minos. Perėjo be mūšių, nepatyrę nuostolių, bet kai birželio 4 d. grįžo atgal, buvo kur kas sunkiau: vyrai pastebėjo, kad ties Punsku siena dar labiau stiprinama – statomos antros vielų užtvaros bei stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai, tiesiamos automatinių minų linijos. Todėl nutarė per sieną eiti ties Pašešupio mišku (Pašešupio kaimas yra ties Liubavo miesteliu Lenkijos pusėje, apie 5 km nuo Liubavo). Toje vietoje jau buvo pilna slapukų postų, stovėjo kulkosvaidžiais ginkluotos sargybos, iškasti apkasai ir t. t. Postai naktį buvo sustiprinami patruliais – patruliuodavo tiek pėstieji, tiek raiteliai. Mūsų partizanai stengėsi grįžti per sieną dviejų užkardų – Liubavo ir Raketijos – sandūroje. Kai susitiko su slapukaujančiais kariais, kurie paklausė slapyvardžio, prasidėjo susišaudymas, tuoj į dangų pakilo šimtai raketų. Traukdamiesi nuo pasienio, batus tepė įvairiais tepalais, kad nesuuostų pėdsekiai šunys, susidurdavo su visur šmirinėjančių rusų karių grupelėmis. Skubėjo išeiti iš apsupties žiedo, nes žinojo, kad prašvitus prasidės dideli siautėjimai. Dieną įsitaisė krūmuose, šalia Liubavo, pasieniečių pašonėje. J. Lukšos teigimu, po šio prasiveržimo rusai siautė maždaug 20 km, o kai kur ir 30 km atstumu nuo sienos.

Vadinamojo Suvalkų trikampio lietuvė Natalija Briliūtė-Janušauskienė pasakoja apie tai, kaip ji tais laikais lydėjo J. Lukšą ir J. Krikščiūną į Varšuvą:

„Tai buvo gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Mane į Vaiponios kaimą, į savo namus, pasikvietė mano pusbrolis Pijus Pozdniakas. Pas jį radau gal penkis lietuvių partizanus. Nė vieno iš jų nepažinojau. Pusbrolis Pijus paklausė, ar nesutikčiau poros iš tų vyrų palydėti į Varšuvą pas mano tetą Mariją Briliūtę. Tada nežinojau, kas jie tokie, todėl be jokios baimės sutikau palydėti.

Sutartą dieną vėl nuvykau į Vaiponios kaimą pas Pijų. Iš ten jis mane ir du pakeleivius arkliais kinkytu vežimu nugabeno į Suvalkų geležinkelio stotį. Ten sėdome į traukinį. Tie vyrai lenkiškai kalbėti nemokėjo. Aš nupirkau visiems trims vieną bendrą bilietą, pajudėjome. Vėliau tik sužinojau, kad tai buvo Juozas Lukša ir Jurgis Krikščiūnas. Bevažiuojant prisistatė dokumentus tikrinantys lenkų policininkai. Pakeleivių buvau perspėta, kad jeigu ką, tai mes vieni kitų nepažįstame. Policininkams tikrinant dokumentus, vienas iš mano pakeleivių, atrodo, Lukša, priėjo prie vieno iš jų. Tas policininkas tik tepasakė, kad viskas gerai, ir tuoj pat išėjo iš vagono. Manau, kad Lukša įkišo jiems kiek dolerių… Ir ramiai sau nuvažiavome toliau. Kelionės metu tarpusavyje nekalbėjome, nes aplink buvo ir daugiau žmonių – nenorėjome lietuvių kalba atkreipti į save dėmesio. Bevažiuojant buvau išėjusi į tambūrą, tai iš paskos išėjęs Krikščiūnas mėgino lyg ir kalbinti, lyg ir merginti. Paskui dėl to nuo Lukšos gavo barti…

Taip pasiekėme ir Varšuvą. Buvo ankstyvas rytas. Sėdę į taksi, mėginome surasti tą gatvę, kurioje gyveno mano teta. Bet Varšuva per karą buvo taip smarkiai sugriauta, tad taksistas niekaip negalėjo tos gatvelės atrasti. Ilgokai važinėjome, kol pagaliau suradome reikiamą vietą. Išlipus iš taksi ir prieš einant pas tetą, Lukša ir Krikščiūnas nutarė pas gatvės batų valytoją pasitvarkyti batus. Avėjo jie ilgaauliais, kelnės buvo užleistos ant viršaus, kiek paraitotos. Betvarkant batus, iš už kelnių atvartų ėmė byrėti spygliai. Batų valytojas taip ir pasakė, kad šie ponai, ko gero, tiesiai iš miško. Tiesa, pasakė tai lenkiškai. Vėliau aš jiems tai išverčiau. „Rupūžė, lenkas, suprato…“ – tepratarė.

Vėliau teta mus visus palydėjo į dar vieną butą, kur vakare įvyko susitikimas. Aš iš pradžių pasilikau gatvėje, bet vėliau taip pat buvau pakviesta į vidų. Labai nustebau, nes viduje buvo apie dešimt vyrų, visi kalbėjo lietuviškai…“

J. Lukša – Skirmantas (antras kairėje) su Tauro apygardos vadovybe 1947 m. birželį grįžęs iš Lenkijos. Šunskų miškas

Kaip rašo istorikas Juozas Starkauskas, iš tikrųjų niekas pasaulyje taip kruopščiai nesaugojo savo sienų, kaip komunistinės valstybės. Lietuva, apsupta tokių pat okupuotų vadinamųjų sovietinių respublikų, turėjo maždaug 110 km sausumos sieną su Lenkija. Per šią sieną iki 1947 m. pabaigos partizanai ir palaikė ryšį su Vakarais. Pervedimui per sieną buvo sukurtas partizanų būrys, dažniausiai būdavęs Lenkijoje. Čekistai šią sieną galų gale taip sutvirtino, kad legendinis partizanas J. Lukša-Skirmantas su kovos draugais antrą kartą jau veržėsi ne per Lietuvos–Lenkijos, o per Rytprūsių–Lenkijos sieną prie Ramintos miestelio. Jis ir paliko kelis dokumentus, kurie padeda suprasti, kaip rusai statė tą „geležinę uždangą“ simbolizuojančią sieną ir kaip ją buvo galima pereiti.

Pagal J. Lukšos prisiminimus, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn. Ši vieta yra keletą kilometrų į rytus nuo Punsko. Tuo metu jiems pavyko išvengti kautynių. Palydovams grįžtant į Lenkijos pusę, žuvo vienas partizanas. Pasak J. Lukšos, pasienyje gyvenantys partizanai iki 1946 m. vasaros net ir su menkais reikalais pereidavę sieną, tačiau kai tų metų gegužę į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir V. Stanevičius-Staneika, kuriuos partizanai be mūšio pervedė per sieną ties Vaiciuliškėmis (apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Punsko), o po to vienas iš jų vėl be kautynių liepos mėn. buvo pervestas atgal į Lenkiją, rusai ėmėsi stiprinti sieną. Už sienos ryšiui palaikyti, perėjimams organizuoti ir remti dar buvo palikta apie 20 mūsų partizanų. Kai J. Lukša antrą kartą, 1947 m. gruodžio 15 d., vykdydamas vadovybės užduotį susisiekti su Vakarais, perėjo Rytprūsių–Lenkijos sieną, partizanų jau nerado, jie buvo likviduoti lenkų žvalgybos, iš rusų gavus žinių apie jų veiklą.

Ir štai 1947 m. rudenį Lietuvos partizanų vadovybė vėl siunčia J. Lukšą-Skirmantą į Vakarus. Šįkart jo palydovas – kitas legendinis Tauro apygardos partizanas Kazimieras Pyplys-Mažytis. Pasakoja Suvalkų trikampio gyventojas Lietuvos partizanų ryšininkas Pijus Remidavičius:

„Palaikiau ryšį su Lukša. Prieš jam važiuojant į Varšuvą, aš pirmasis pravažiuodavau tuo maršrutu, viską išžvalgydavau. Tada mergaitės juos palydėdavo traukiniu iki Varšuvos, o iš ten jau jie pasiekdavo Gdanską, iš Gdansko – toliau į Vakarus. Pas mus jų buvo keturi ar penki. Buvo Juozas Lukša-Skirmantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Kazimieras Pyplys-Mažytis. Bet tas „Mažytis“ tai buvo gal aukštesnis kaip du metrai… Kol aš žvalgiau kelią į Varšuvą, jie laikėsi pas Jurkūną bunkeryje Graužių kaime. Vėliau Jurkūnaitė juos ir palydėjo į Varšuvą. O aš jau buvau išžvalgęs situaciją – kokia padėtis stotyse, ar tikrina dokumentus…

Mane suėmė 1949 m. gruodžio mėn. Suvalkuose ėmė tardyti ir kaulus skaičiuoti. Reikalauja pasakoti, ką žinau, bet matau, kad ir be mano pasakojimo jie jau viską žino. Netrukus atvežė ir mano draugą Pijų Pozdniaką. Saugumo šefo kabinetas buvo didelis – mane pasodino viename kampe, Pijų – kitame. Kad vienas kito nepasmaugtumėme per akistatą. Pijus viską jiems ir papasakojo… Po to ir iš manęs jėga išmušė prisipažinimą.

Taip viskas ir baigėsi – jie laimingai pasiekė Vakarus, o mus visus sukišo į kalėjimą. Suėmė ir Jurkūną iš Graužių kaimo, Pauliukonius, Lukauską – visus įtariamuosius…“

Antroji Lietuvos partizanų kelionė į Lenkiją. 1947 m. gruodis

Antroji Lietuvos partizanų pasiuntinių Juozo Lukšos-Skirmanto ir Kazimiero Pyplio-Mažyčio kelionė į Vakarus pavyko itin sunkiai. Šie vyrai su kovos draugais, kaip minėta, dėl itin sustiprintos Lietuvos–Lenkijos sienos apsaugos pro geležinę uždangą veržėsi Rytprūsiuose sovietų 24-ojo pasienio pulko saugojamoje teritorijoje. Šis pulkas priklausė Lietuvos pasienio apygardai, tačiau tuo laikotarpiu buvo išsidėstęs Rytprūsių–Lenkijos pasienyje. Per jo 14-osios komendantūros saugomą sieną 1947 m. gruodžio 21 d. atsišaudydami į Lenkiją ir veržėsi J. Lukša, K. Pyplys ir jų kovos draugai. Juos sustabdyti mėgino 14-osios ir 15-osios pasienio užkardų kareiviai, tačiau jiems to padaryti nepavyko. Šį didvyrišką prasiveržimą per Ramintos tiltą (maždaug už 15 km nuo Lietuvos–Lenkijos–Karaliaučiaus krašto sienų susikirtimo vietos netoli Vištyčio) išsamiai ir įdomiai aprašė J. Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“. Patys čekistai rašė, kad prasiveržė penki partizanai. Iš tikrųjų prasiveržė trys, o trys jų draugai žuvo kautynėse prie Ramintos tilto.

Štai ką apie Lietuvos–Lenkijos sieną pasakoja buvęs partizanų ryšininkas A. Kružikas. Sienos liniją sudarė 100 m pločio juosta, vadinamoji mirties zona, į kurią niekas neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi maždaug 20 m pločio stropiai suakėta juosta, o už jos – spygliuotų vielų tvora, kai kur dviguba. Priešais tvorą – vielos, kurias užkliudžius šauna raketos, sprogsta minos. Už vielų tvoros plytėjo vadinamosios zonos. Pirmojoje – 500 m pločio – nebuvo gyventojų, antroje – 2 km pločio – gyveno žmonės, pasuose turintys spaudą „Antroji zona“. Toliau ėjo maždaug 10 km pločio trečioji zona (beje, patys čekistai mini, kad pasienio zona buvo 7,5 km pločio). Trečioje zonoje gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo atitinkamus spaudus. Net šios, trečiosios, zonos gyventojai be pasieniečių leidimo negalėjo įžengti į antrąją zoną. Į abi zonas atvykstantiems iš bet kurios Lietuvos vietos taip pat reikėjo leidimų. Šis reikalavimas galiojo visą sovietmetį.

Vytauto rinktinės kovotojai

Partizaninio karo laikotarpiu pasienyje veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, kurios vyrai ir padėdavo pereiti sieną. Dalis tos kuopos – 3-iasis būrys – buvo anapus sienos, Punsko apylinkėse. Jame daugiausia buvo vyrų, kurie į Lenkiją pabėgo nuo tarnybos į rusų kariuomenėje. Paskutiniai du to būrio vyrai žuvo Augustavo miškuose 1951 m. vasarą. A. Kružikas teigia, kad ir po 1947 m. partizanai dažnai pereidavo sieną, bet tai jau buvo susiję su didele rizika.