Visada buvau mokinys, kai kada, netgi pernelyg dažnai, ne savo noru. Visos išmoktos pamokos turi tiesioginės teigiamos įtakos mano gyvenimui, – vėliau tai supratau. Mokiausi iš gyvų žmonių, iš mirtinai besipykstančių kaimynų, iš nesugyvenančių sugyventinių, iš amžinai meluojančių draugų, iš tėvo, dailininko idealisto, ir motinos, kietos žemaitės, matematikės ir pragmatikės… Mokiausi iš aplinkos, iš tų dalykų ir objektų, kurie sąmoningai neturi ir negali turėti intencijos ką nors mokyti. Pirmiausia – iš garso.

Garsai lydi mane nuo mažumės. Jie buvo vienas iš stipriausių išgyvenimų (stipresnis, o gal lygaus stiprumo buvo neišvengiamos savo gyvenimo pabaigos, mirties, supratimas, kai man buvo šešeri). Pamenu kaimą vasarą, savo tėvo tėviškę. Tas kerintis kamerinis žiogų svirpimas vakarais, tas į žolės minkštimą smingantis ir atsimušantis nuo vandens aidas, keistų, nesuvokiamos prigimties garsų, atskrendančių nuo pamiškės, nuo girgždančių pušų ir eglių liemenų, liūliavimas, tas tylus ir ramus upės vandens gurgėjimas, o dar tolimas šuns skalijimas, kapotas varnos riktelėjimas ir vos girdimas širdies virpėjimas… Visa tai man turėjo nepaprastos reikšmės, tik iki šiol negaliu logiškai paaiškinti kokios. Galbūt tie garsai tiesiogiai paveikė pasąmonę, kaip teigia psichoanalitikai ir šiuolaikinės muzikos ekspertai. Galiu pasakyti, kad klausantis aplinkos buvo gera. Nepaprastai gera.

Kitas garso pažinimo etapas buvo muzika. Mano dėdė Antanas buvo didelis lietuviškos muzikos gerbėjas. Per vasaros atostogas, kurias aš visas praleisdavau kaime, muzika dideliu garsu skambėdavo nuo penktos ryto, gal ir nuo anksčiau. Taigi mes, vaikai, dar miegodavome, o muzika jau veikdavo mūsų pasąmonę. Įtariu, kad jos poveikis buvo žalingas. Nežinau kodėl, bet nuo lietuviškos estrados, kuri skambėjo aštunto dešimtmečio pradžioje, man buvo negera. Tai buvo pirmasis postūmis ieškoti tokios muzikos, kuri patiktų. Mano brolis Darius, vyresnis už mane septyneriais metais, kaip tik klausė roką, gerą, stiprų, standartinį roką ir su klasės draugais netgi buvo sukūręs vietinės (t. y. klasės) reikšmės roko grupę Šešiese iš džiunglių. Miglotai prisimenu jų grojimą, nes man, tada dar žaidžiančiam su konstruktoriumi ir skaitančiam Jules’io Verne’o knygeles, jie neleisdavo būti kartu, klausytis ne tik chaotiškų improvizacijų, atliekamų virtuvės indais, barškalais, rastais objektais, akustine gitara ir pianinu, bet ir sodrių anekdotų ir šiaip šiurkščių, beveik vyriškų pašnekesių. 1974 metų vasarą mama jam nupirko gerą stereomagnetofoną, kuriuo jis, žinoma, man gan ilgai neleido naudotis. Paslapčia, jam nesant, aš, žinoma,  tyrinėjau jo muzikos kolekciją. Iškart patiko opera Jesus Christ Superstar, Led Zeppelin, Deep Purple, neblogai skambėjo populiarūs tuo metu T. Rex, Slade, Creedence. Tikras atradimas buvo Ricko Wakemano No earthly connection, kurį išgirdau 1976 metų rudenį: sodri klasikinė orkestruotė, geras rokinis draivas, begalė spalvingų elektroninių instrumentų mane giliai sujaudino. Kiek vėliau į rankas pateko grupė Yes bei legendinis jų darbas Relayer, dar vėliau grupių Genesis, Tangerine Dream kūriniai. Kiekvienas šių grupių darbas man atskleisdavo naujas muzikos erdves, vis labiau įsitikindavau, kad roko muzika yra milžiniška idėjų, troškimų, pasiekimų ir idealizmo jėgainė.

Įgijau, visai to nenorėdamas, keistuolio aureolę. Būdamas uždaro būdo, nelinkstantis į naujas pažintis, paniręs į muzikos ir literatūros pasaulį, kažkuo dominau pažįstamus. Mano klasės draugai, kurie po pamokų (kai kada ir per pamokas) lakstė su Kiss, Bay City Rollers, Sweet plokštelėmis, radę ką nors jiems keisto ir nesuprantamo, atnešdavo man. Taip ir susipažinau su garsiais ir mažiau žinomais progresyvaus roko ir artroko kolektyvais, elektronine muzika. Kai mano draugas Žilvinas atnešė Emerson, Lake and Palmer albumą Brain salad surgery, tiesiai pasakė: „Robertai, tu vienintelis, galintis klausytis tokios beprasmybės“. Mane tai pralinksmino. Ir tikrai – aš klausiausi tokios muzikos. Noriai. Su iš nuostabos ir grožio virpančia širdimi.

Tačiau tikrą nedidelį nušvitimą išgyvenau, kai išgirdau King Crimson koncertinį albumą USA. „Visiškas absurdas“, – pasakė klasės draugas Artūras ir pardavė šią plokštelę man už 20 rublių. Reikia paminėti, kad naujos, užsienyje leistos plokštelės tada (1977 m.) kainavo 40–50 rublių.

Sunku nupasakoti išgyvenimą, patirtą susidūrus su King Crimson. Ko gero, čia būtų mano, kaip melomano, formavimosi pradžios taškas. Nuo jo buvo galimi bet kokie postūmiai tolyn į muzikos erdves, atviri visi keliai į bet kokius atradimus ir praradimus. King Crimson mane užbūrė, tiesą sakant, šis burtas manęs nepaleidžia iki šiol. Visai neseniai, minint antrąsias Baro pasitraukimo metines, tarp senų draugų melomanų pokalbiui pakrypus apie muziką ir jos poveikį, aš patvirtinau, kad King Crimson Red – yra stipriausias roko albumas. „Ever ever?“ – nustebęs paklausė Dovydas Bluvšteinas. „Tikrai Red?“ – pertarė Darius Užkuraitis. Taip, už King Crimson galiu ausį guldyti.

Man pasisekė: kai buvau keturiolikos, pas mus namuose apsigyveno nuomininkas Eugenijus. Istorikas. Melomanas, džiazo muzikos gerbėjas (žodžio „mylėtojas“ ta prasme, kuria jį vartoja mano bičiulis Andrius Konickis, nenoriu vartoti, nes man rodos, jis nėra tikslus. Mylima yra žmona, mylimi vaikai, motina, uošvė, taigi – žmonės. Daiktai ar reiškiniai, menas ar filosofija yra norimi, trokštami, geidžiami, mėgstami ir t. t.). Aš klausiau progresyvaus roko, kuris ir jį sudomino, bet jis man atskleidė džiazo muzikos pasaulį. Netvirtinu, kad džiazas man tada patiko, bet Franko Zappos, Weather Report, Mileso Daviso džiazroko, taigi džiazo ir roko, darbų klausiausi gana noriai. Gerbdamas Eugenijų, klausiausi netgi tikrojo, juodojo, džiazo ir fridžiazo, bet tada man jis buvo neskanus. Tikrąjį džiazo skonį atradau vėliau, daug vėliau.

Man pasisekė ir ta prasme, kad mano muzikos draugai buvo gerokai už mane vyresni – dešimtmečiu, kai kurie – ir keliais. Algimantą Lyvą sutikau per savo klasės draugą Vytą, gyvenusį ano kaimynystėje. Algimantą jis pristatė kaip beveik visai išprotėjusį žmogų. Ir šiandien negaliu to paneigti, bet beprotybė šiuo atveju mano yra suprantama kaip visiškas unikumas, daugumai nesuprantami siekiai, kai kada tiesiog energinga, visa apimanti kūrybinė ar dvasinė veikla. Apie Algimantą nenoriu daug kalbėti, jis ir šiaip yra žinomas. Per jį susipažinau su Dovydu Bluvšteinu, keistu, kiek snobišku melomanu Gražvydu, tikrai unikaliu Baru, vėliau kitais hipiais ir melomanais.

Taigi prie progresyvaus roko ir artroko padėjęs tvirtą pliusą, virpančia ranka įspaudęs atžymą prie džiazo (ir Dovydas, ir Gražvydas buvo džiazo, tiesa, gana skirtingų pakraipų, gerbėjai), per Barą pasiekiau avangardo pasaulį. Baras tuo metu (1980-aisiais) jau buvo suradęs įdomų postpankų judėjimą, kurio ryškiausi atstovai – Devo, Talking Heads, Pere Ubu (bei ekscentriškas Captainas Beefheartas) drąsiai eksperimentavo, į tradicinę rokinę faktūrą įterpdami laisvojo džiazo atkarpas, triukšmingus elektronikos garsus, keistus, atonalius sąskambius ir neeuropinę garsodaros semantiką. Visa tai aš supratau gerokai vėliau, kai su Baru susidraugavau geriau, kai jis įsileido į savo unikalų pasaulį, kai tapau netgi jam patikimas, artimas. Su juo valandų valandas studijuodavome šimtpuslapinius jo muzikos katalogus, su žodynu versdavome skurdžius muzikos grupių ar jų albumų aprašymus, spėliodami, kuris iš jų galėtų būti „šizovas“, „kliedesingas“. Tuo metu, pas Barą tyrinėdamas jo katalogus, sutikau naujų draugų – brolius Šlipavičius, Kostą Gruzincevą, dailininkus iš Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno. Paveikti Baro, jie tą muziką vadino tiesiog „kliedesiu“. „Paklausyk, kaip „kliedi“ Davidas Byrne’as!” – sušuko Algimantas, kai Baras paleido ką tik gautą šedevrą „My life in the bush of ghosts“, sukurtą Briano Eno kartu su Davidu Byrne’u. Man, naujokui, kliedesys buvo neigiamas reiškinys, ir tikrai nebūčiau savo estetinio išgyvenimo lyginęs su kliedesiu, bet pamažu supratau, kad čia yra naujo, posthipių, postpankų, andergraundo atstovų slengas. Ką gi – kliedėti, tai kliedėti.

Bendraudamas su minėtais melomanais, Vilniuje tapau žinomas (šalia Baro) kaip žmogus, klausantis beprotiškos muzikos. Galiu pateikti keletą pavyzdžių. Knygoje Pasviręs pasaulis su A. Lyva rašėme apie Baro (Mago) potroškį pardavinėti puikias, retai gaunamas, avangardo plokšteles su „priedainiais“, tai yra šlamštiškos, popsinės muzikos priedu. Gavęs tokį šlamštišką darbą, kildavau į melomaninę kovą, per šeštadienį ar sekmadienį apvažiuodavau kokį dešimtį Vilniaus melomanų ir paprastai grįždavau patenkintas rezultatu – „nudrožtą“, po aštuonių ar dešimties valandų darbo dienos nugrotą disko stiliaus plokštelę išsikeisdavau į kitiems nereikalingą ir tada visiškai nežinomą, pavyzdžiui, Fad Gadget albumą Incontinent arba trečio ešelono senrokio (Three Dog Night ar Osmonds) albumą išmainydavau į Flying Lizards ar Laurie Anderson Big science).

Su bičiuliu melomanu Andrium Sudiku susikeičiau keletą puikių retų darbų – kelis K. Stockhauseno, Pere Ubu ir Borbetomagus albumus. Borbetomagus buvo dar viena pakopa į melomanijos arba muzikos suvokimo aukštumas. Iki tol buvau susipažinęs su gana įvairia avangardo muzika, žinojau Nurse With Wound, Mnemonists, Harry Partchą ir Terry Riley, kartu su Baru nuvykę į Rygą, pas vietinius hipius ir bičiulius, grupės ZGA narius, klausėmės triukšmo, arba noizo, muzikos – SPK, MB, Whitehouse, laisvojo džiazo, krautroko – Faust, Guru Guru, Cluster. O į Borbetomagus atsitrenkiau, niekaip nesupratau šio keisto – dviejų saksofonų ir elektrinės gitaros – atonalaus ir tokio neįprasto trio. Aš kasdien klausiausi, nuobodžiai studijavau iš pirmo žvilgsnio chaotišką jų muziką, ir tik po mėnesio garsas prabilo į mane. „Kaip tai paprasta“, – nusijuokiau iš savęs. Po dešimtmečio Los Andžele sutikęs kolektyvo muzikantus, papasakojau jiems savo Borbetomagus atradimo istoriją ir tuo juos smagiai pralinksminau.

Tuo pat metu artimiau susipažinau su kaimynu Linu Andriuškevičiumi, kiek vėliau su jo tėvu – Alfonsu. Alfonsas mano gyvenime suvaidino itin svarbų vaidmenį, su juo bendravau įvairiais aspektais. Pirmiausia mane pritrenkė tapybos darbai, esantys jo namuose. Tada pirmą kartą sužinojau apie tvirtą, originalią modernią lietuvių tapybą, išgirdau V. Antanavičiaus, V. Kisarausko, A. Kuro, R. Vaitekūno, A. Šaltenio pavardes, dar svarbiau – suvokiau jų tapybą, tokią artimą mano klausomai muzikai ir skaitomai literatūrai. Bet muzikine prasme Alfonsas nebuvo toks išprusęs kaip dailėje ar filosofijoje. Todėl ėmėme keistis informacija – aš iš jo (pasirašęs spec. knygoje, žinoma) gaudavau paskaityti filosofinės ir grožinės literatūros, pavartyti unikalių meno albumų, o jis ateidavo (keletą metų beveik kiekvieną sekmadienį) pas mane, ir mes keletą valandų tyloje klausydavomės muzikos.

Taip įvyko, kad Gorbačiovo perestroikos laikais mano motina persikėlė gyventi į Los Andželą. Pirmą kartą ją aplankiau 1989 metais. Grįžęs iš kelionės po Angelų miestą, kur išvaikščiojau visus muziejus, ypač daug laiko praleidęs modernaus meno ir Tolimųjų Rytų kultūros muziejuje, aplankęs didumą muzikos parduotuvių ir atsivežęs tris milžiniškus lagaminus meno albumų, plokštelių ir kompaktinių diskų (dovanos šeimai sudarė vos šeštadalį viso bagažo svorio), aš sutikau Alfonsą. Užsikirsdamas ir sunkiai valdomu liežuviu bandžiau perduoti savo įspūdžius, patirtus žiūrint į milžiniškas Marko Rothko drobes, abstrakčiąją Jacksono Pollocko tapybą, Oldenburgo ir Rauschenbergo asambliažus, visą dieną paskyrus Mano Ray autorinei parodai. Mano gerbiamas kaimynas (ech, Skorpionas!) su jam būdinga ironija pažvelgė į mane ir ištarė lemtingus žodžius: „Robertai. Tu jau esi prinokęs. Užteks siurbti į save, atėjo laikas atiduoti“.

Mestelėjęs šiuos žodžius, Alfonsas nuskubėjo savo matematiškai tikslia eisena geometriškai nepriekaištingu maršrutu po žaliuosius Lazdynus. Aš likau paralyžiuotas. „Ne, – rėkė širdis. – Ne, jokiu būdu! – šaukė mano įkaitusios smegenys. – Aš tik vartotojas, aš žmogus iš gatvės…“ Nepadėjo. Alfonso įmesta sėkla ėmė dygti – norėjau aš to ar nenorėjau.

Mano likimas nuo manęs nebepriklausė. Buvau įmestas į man nežinomus vandenis. Įvykiai ėmė klostytis neregėtu tempu. Buvo 1989-ieji. Visa Lietuva gyveno laisvės troškimu, kiekvienas gyventojas turėjo siekių ar iliuzijų, kuriuos norėjo įgyvendinti. Mane, baigusį VVU bibliotekininkystę, bet neketinusį dirbti pagal specialybę, bičiuliai pakvietė dalyvauti ką tik įsteigtame Jaunimo muzikos klube, kuriam vadovavo Gintautas Babravičius. Šiame klube rinkdavosi Margarita Starkevičiūtė, Dovydas Bluvšteinas, Norvydas Birulis, Stasys Paškevičius, Giedrius Klimkevičius, roko grupių Antis, Bix muzikantai ir kiti, vėliau pagarsėję Lietuvos kultūriniame, šou ar net šou-politiniame gyvenime, asmenys. Jaunimo muzikos klubas jau organizavo roko maršus per Lietuvą, kartu su Antanu Gusčiu rengė Vilniaus džiazo festivalį, ruošėsi didingam Vilniaus roko renginiui. Pakliuvęs štai į tokią terpę, iškart buvau paragintas parašyti trumpą Kahondo Style (iš Didžiosios Britanijos atvykstančio kolektyvo) recenziją. Po sunkiai išlementų kelių sakinių tų laikų, ko gero, pirmajam informaciniam leidiniui Bus, buvau paragintas rengti bukletus Vilniaus džiazo festivaliui. Tai buvo pirmieji mano mėginimai užrašyti mintis apie muziką. Kolegoms mano mintijimas, matyt, patiko, nes bičiulis Eimuntas Akromas staiga pasiūlė dar vieną beprotišką mintį – leisti muzikinį laikraštį. Mintis rado atgarsį, ir netrukus kartu su Eimuntu vykome į Kauną, ten aplankėme seną jo bičiulį, legendinį avangardo muzikos kolekcininką Liną Vyliaudą. Linas įdėmiai išklausė mūsų pasiūlymą, kiek nustebęs priėmė mano atsisakymą suvalgyti mėsos sumuštinių ir išgerti vyno (buvau davęs įžadus vegetaras, blaivininkas ir šiaip simpatizavau vaišnavams) ir sutiko dalyvauti kuriant naują muzikinį leidinį, jei tik ras lygiaverčių bendrakūrėjų. Eimuntas iškart užstojo mane, bet Lino žodis buvo galutinis – turiu parašyti straipsnį apie mane dominantį atlikėją ar grupę, jis susipažinęs pasakys galutinį sprendimą. Grįžęs namo, per kelias valandas parašiau pirmąjį straipsnį apie „stabuką“ – Brianą Eno. Naktį prastai miegojau, kas pusvalandį kėliausi ir vis kažką prirašinėjau, mat bijojau, kad ryte atsibudęs viską pamiršiu. Tai buvo teisinga mintis – ir dabar nevengiu naktį užsižiebti šviesos ir pasižymėti svarbią mintį. Atmintis išduoda, o naktis, paviliojusi į saldžią sąmonės tamsos palaimą, lengvu judesiu ištrina bet kokią, net genialiausią mintį, kurios nė su žiburiu nerasi atsibudęs ryte. Atvykęs į Vilnių, Linas teigiamai įvertino mano rašinį, kitą kartą susitikę aptarėme, ką dar reikėtų pristatyti pirmame laikraščio numeryje, o šalia buvęs Dovydas Bluvšteinas šūktelėjo: „Reikia leisti žurnalą, o ne laikraštį!“ Ši idėja irgi rado atgarsį. Taip gimė žurnalas Tango. Žinoma, daug ginčų buvo dėl pavadinimo, dėl vyriausiojo redaktoriaus kėdės, dėl periodiškumo, be to, kiek susiraukę mes (redaktoriai – Linas ir aš) priėmėme privalomus „pop“ straipsnius apie Sex Pistols ir Bix, ir pirmas numeris (parengtas 1990-ųjų pabaigoje) išvydo dienos šviesą. Tai buvo 1991 metų balandis.

Štai taip aš, žmogus iš gatvės, išėjęs hipių ir pankų mokyklą, tapau respektabilaus žurnalo redaktoriumi. Manote, nuo garbės apsisuko galva? Anaiptol. Darbo buvo per akis. Išėjus pirmam numeriui, į pasaulį pasiuntėme kelis šimtus laiškų, prašydami garsių avangardo, laisvojo džiazo, improvizacinės, akademinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjų atsiųsti spausdintinės medžiagos apie save, plokštelių ar kompaktinių diskų, kuriuos mielai recenzuodavome, pasiūlymų, patarimų ar šiaip geranoriškų palinkėjimų. Turiu paminėti žurnalo dizainerį Irtą Žmuidą (kiek vėliau jį pakeitusį Darių Čiutą), fotografą Remigijų Pačėsą, stilistę Dainą Nenartavičiutę ir maketuotoją Eriką Paliukaitę, be kurių žurnalas nebūtų toks, koks jis pasirodė tuo laiku. Po pirmo numerio užmezgėme ilgalaikius ryšius su muzikais, kurie vėliau, kituose žurnalo numeriuose, buvo pristatyti, tyrinėjami, egzaminuojami. Leidinys buvo paviešintas užsienyje (BBC radijo vedėjas Seva Novgorodcevas, maloniai nustebęs, jam skyrė keletą minučių ir pavadino „pirmuoju naujosios muzikos žurnalu Rytų Europoje“), pastebėtas ir respublikoje: apie jį gerą žodį parašė keli kultūros leidiniai, buvo atvykusi televizija, mus šnekino Lietuvos radijo darbuotojai. Buvo ir nemalonių kazusų – jaunimo laidos vedėjas, dabar garbus milijonierius ir roko grupės „dainininkas“ gyvos TV laidos metu žeminančiu gestu permetęs žurnalą per petį leptelėjo, kad tokio šlamšto jis į ranką neimąs. Na, proto perteklius visada puošia žmogų.

Dar labai svarbu – buvome užversti Lietuvos jaunimo laiškais. Jie prašė, reikalavo, maldavo daugiau straipsnių apie pankus, neformalus, gotus, naująją bangą. Su Linu susižvalgėme, prisiminėme užmegztus ryšius su Karlheinzu Stockhausenu, La Monte Youngu, AMM, The Hafler Trio, Paulu Bley ir tylomis lėtai papurtėme galvas. Ne, mes neisime į jaunimo muzikos pusę, Tango uždavinys – atspindėti reikšmingiausius XX a. muzikinius bei kultūrinius pokyčius, apžvelgti muzikos raidą bei avangardo muzikos kitimą nuo šimtmečio pradžios iki mūsų dienų. Deja, šiai minčiai nepritarė mūsų globėjas Los centras ir jo vadas Gintautas Babravičius, kuris po ketvirto numerio mums atidarė duris. „Jei, bičai, norite būti laisvi avangardistai, netrukdysime jums, – bylojo verslo verpetus perpratusio vadovo žvilgsnis. Taip Tango atsidūrė gatvėje. Su geranoriškais Gintauto patarimais ir rekomendacijomis apėjau visus berods tada veikusius aštuonis Vilniuje kultūrą remiančius fondus, bet atsakymas buvo standartinis – ne, jie nerems tokio žurnalo. Keista, kad į mūsų pagalbos šauksmą atsiliepė vos keli profesionalūs muzikai, pirmiausia mano senas bičiulis Giedrius Gapšys (vėliau Raimundas Eimontas, Antanas Jasenka, Skaidra Jančaitė, prof. Mindaugas Urbaitis). Giedrius bent bakstelėjo į Liną Paulauskį, kuris irgi sirgęs avangardo muzika, deja, negalėjo mūsų paremti, nes rašė seriją straipsnių Jaunimo gretoms.

Nors ir stengėmės išsaugoti Tango legalumą, deja, vienerius metus uždelsę, praradome legalų žurnalo statusą. Tapome nelegalais, andergraundo atstovais. Be stogo, užtat laisvi ir nepriklausomi. Pasirodydamas nereguliariai, saviveikliškai leidžiamas žurnalas vis vien buvo naudingas Lietuvos melomanams, kurie iki šiol jį mini geru žodžiu; esame į Lietuvą pakvietę AMM, Johną Tilbury, The Hafler Trio, Simoną Wickhamą-Smithą, su mūsų rekomendacija Lietuvoje lankėsi ne vienas šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjas, netgi garsusis Merzbow. Išsekus jaunatviškam idealizmui ir neradus realaus būdo pratęsti žurnalo gyvastį, paskutinis Tango numeris pasirodė 2002 metais.

Gyvenimo nuvestas tolyn nuo žurnalo, bet vėl grąžintas prie knygų – esu leidyklos „Pasviręs pasaulis“ vyriausiasis redaktorius, - aš likau ištikimas originalios muzikos gerbėjas. Šiandien su didžiausiu malonumu klausau akademinio avangardo, Sun Ra, Johno Coltrane’o, Fredo Fritho, Tibeto ir japonų etninės bei religinės muzikos, The Beatles ir Pink Floyd ir su švelnia nostalgija prisimenu pirmuosius žurnalo žingsnius.

p. s. Pavadinau šias mintis „Tikroji Tango istorija“ manydamas, kad mano išdėstyta istorija yra kiek įmanoma tiksli. Tačiau įmanomos ir kitos – mano bičiulių, susijusių su žurnalo veikla – istorijos, visų pirma žurnalo bendraredaktorių Lino Vyliaudo ir Raimundo Eimonto.

p. p. s. Įmanomas tęsinys.

"Naujoji Romuva"