I

Dešiniajame Neries krante, Kalvarijų gatves pirmu numeriu pažymėtame name seniai įsikūrusi Architektų sąjunga. Kadaise čia būta žydų ligoninės. Ir pastatas taip ir vadinosi – Žydų ligoninė. Žydų ligonių aimanos ir negalios seniai nukeliavo užmarštin, beliko pastatas.  Jame dirbantys žmonės čia neserga ir nesigydo. Jie kuria. Nuo jų kūrybos dažnai priklauso ir tai, kaip atrodo ir atrodys mūsų gatvės, miesteliai ir miestai. Nuo jų sprendimų priklauso, kaip ir kur iškils nauji pastatai. Nuo jų priklauso mūsų architektūrinė ateitis, kuri neišvengiamai tampa ir neatskiriama mūsų kultūros ir savimonės dalimi. Tad jų, kaip kiekvieno kūrėjo darbas nėra matuojamas vien brėžiniais, estetika, funkcionalumu, bet ir etika – ar iškils koks dangoraižis, stiklinis akvariumas virš Šv. Jono bažnyčios varpinės, ar iškils Gedimino kalno papėdėje koks Gugenheimo muziejus ir „nekalti“ penki - šeši viešbutukai greta jo? Ar neužgoš Katedros statybos jos pašonėje? Ar nepastatys kokio pastato ant judančio po žeme molio luito? O gal ant kokių užmarštin nuėjusių buvusių miesto piliečių kaulų? Tų pačių piliečių, kurie norėdami tapti miesto gyventojais prieš šimtmečius privalėjo atnešti bent po akmenį Vilniaus gynybinei sienai. Ar projektuodami namus ant kaulų nenusižengiame vienam iš pagrindiniu Kūrėjo įsakymų – "Nežudyk"? Juk žudo ne tik kulkos, ugnis ar dujų kameros. Ateities ir dabarties kartas pražudo ir visiškas žmoniškumo nepaisymas – statykime ant kaulu. Juk jie giliai po žeme.

II.

Kažkada, vaikystėje maniau, kad aukštesnių kalnų už Vilniuje stūksantį Tauro kalną pasaulyje nėra. Kopdavau į Valerijos Karalienės vaikų dramos būrelio repeticijas Profsąjungų rūmuose, strykčiodamas leisdavausi laiptais žemyn. Tie pilko granito laiptai man, mažam vaikui, atrodydavo begaliniai, amžini. Amžiną atilsį senelis vienąsyk atlydėjęs mane iki repeticijos, prieš atsisveikindamas paklausė – "O tu negalėtum į repeticijas ir iš jų vaikščioti kitu keliu? Ne laiptais?" Pamatęs mano nuostabą jis tarė: " Jiems vis viena skauda". "Kam", paklausiau aš –" Akmenims?". "Ir akmenims" – teištarė senelis.

Tik po dviejų dešimtmečių nuo granitinių laiptų, kylančių į Tauro kalną nušlifavo gimimo ir mirties metus ir vardus… Šiandien aš vis dar manau, kad jiems vis viena skauda…

III.

Vėl išniekintos kapinės. Kažkas vėl "šventė" nepriklausomybę. Palangoje ir Vilniuje. Savi marškiniai arčiau kūno – galvoju, kam paskambinti, kad nueitų pažiūrėti, ar sveiki senelio ir senelės paminklai žydų kapinėse Sudervės gatvėje. Kartu aplanko nerami mintis - o gal po šimto metų buvusioje Vilniaus žydų ligoninėje sėdės kiti architektai ir projektuos jaukius namus, kavines ir parduotuves praeities kartų nuniokotose Palangos ar Vilniaus kapinėse? Juk sakys " ne mes, tie kiti, nugriovė"… Juk po šimto metų naujieji Architektų sąjungos pirmininkai galės naudotis tais pačiais argumentais, kuriais naudojasi dabartinis pirmininkas Kęstutis Pempė – "sovietai nugriovė, ne mes". Juk Kūrėjo įsakymai surašyti ne tam, kad jų laikytumeis, bet tam, kad jiems nuolatos nusižengtum.

Įdomu, kokia yra 3 ha žemės kaina dešiniajame Neries krante tarp Rinktinės ir Olimpiečių gatvės? Su kaulais, paminklais, nesugriautom kapavietėm. Su jomis ir be jų? Ir kiek moka architektui už projektą? Juk, kai braižai naujo pastato kontūrus, pieštukas už kaulų nekliūva. Juk ne motais 2002 metais rašytos archeologu Gediminas Gendrėno, Egidijaus Ožalo isvados ( www.lietuvospilys.lt ), vienareikšmiškai bylojančios, kad " Aptikus nesuardytus kultūrinius sluoksnius arba palaidojimus, būtini išsamūs archeologiniai tyrimai. Archeologiškai ištirtoje teritorijoje visi žemės darbai turi būti atliekami archeologo priežiūroje.", -arba-  "Rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves didelę žemės darbų dalį numatyta atlikti ties buvusiomis Vilniaus senosiomis žydų kapinėmis. Ir nors sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos, tačiau istoriniai ir ankstesnių metų žvalgomieji archeologiniai tyrimai rodė, kad dar gali būti išlikusių ir nesuardytų kapų." Ir, pagaliau - "Projektuojant žemės darbus tarp Rinktinės ir Olimpiečių gatvių būtini išankstiniai archeologiniai šios teritorijos žvalgymai. "

Na kas čia tokio, jei valgysime kokią picą arba gyvensime ant kaulų ir kapų? Juk už viską bus sumokėti pinigai. Niekas juk pinigu nemoka, kad nežudytum. Pinigus moka už Kūrėjo įsakymų nesilaikymą.

Žydų ligoninės nebėra. O žmones ten dirbantys vis gi serga. Moralės erozija. Ir jos skleidžiamas užkratas apima vis didesnę teritoriją. Ne tik miesto, bet ir žmonių sielos. Kas pagydys?

Gaila ir archeologų – jie susumavo kone keturių archeologinių tyrimų rezultatus. Gal be reikalo darbavosi?

IV

Architektai, kaip niekas kitas, turėtų žinoti, kad namai iš niekur neatsiranda. Ir Architektų sąjungos pastatas taip pat. Galbūt būtų pravartu ant to pastato pritvirtinti lentele, kad čia kadaise būta Žydų ligoninės. Iš pagarbos ne tik praeities ligoniams, bet ir savo pačių istorijai. Jei negerbsime mirusių, nesitikėkime jokios pagarbos gyviesiems. Taip ir užauginsime mūsų sūnus ir dukteris – be pagarbos sau ir savo žemei. Tai priklauso ne tik nuo JŲ, tai priklauso nuo mūsų. Pavyzdžiui, ar tebematuosime moralines vertybes trijų kapinių žemes hektarų kaina?

Bernardinai.lt