Šį kartą kalbėsime apie vadinamajame Suvalkų trikampyje Lenkijoje pokario metais veikusius Lietuvos partizanus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1944–1945 m. į Lenkijos teritoriją per tuo metu dar menkai saugomą sieną atvyko nemažai lietuvių, kurie gelbėjosi nuo gimtame krašte vykstančių sovietų represijų. Vėliau, kai Lietuvoje susikūrė kaimyninė Tauro apygarda, jos vadovybė nutarė pasiųsti į Lenkijos teritoriją būrį partizanų. Jų tikslas buvo užmegzti ryšius su vietos lietuviais ir lenkų tautiniu pogrindžiu. 

Kodėl buvo reikalingi tie ryšiai? Nejaugi dar tuo metu lietuviai apeliavo į tas Lenkijos pasienio žemes, tikėdamiesi, jog atkūrus Nepriklausomybę šios žemės bus perduotos Lietuvai? Juk ginkluotų dalinių pasiuntimas į svetimos valstybės teritoriją galėjo turėti ir tam tikrą politinę potekstę.

Politiniais sumetimais šiuo atveju buvo mažiausiai remiamasi. Pirmiausia Tauro apygardos vadovybė Suvalkų trikampio teritoriją matė kaip galima placdarmą kelionei į Vakarus. Kita vertus, Lenkijos teritorijoje veikę partizanai turėjo ir dar vieną užduotį – ne tik nutiesti ryšio kanalus į Vakarus, bet ir būti savotiška ginkluota apsauga mūsų emisarams.

Tačiau neteko girdėti, kad Lietuvos partizanai Lenkijos teritorijoje būtų dalyvavę kovos veiksmuose.

Jie ir neturėjo užduoties ten kovoti su komunistinės Lenkijos valdžios atstovais, kad nebūtų iššifruoti, nors pats Juozas Lukša yra dalyvavęs kautynėse su lenkų UB’istais, t. y. saugumiečiais. Tai įvyko jam prasiveržus per sieną, tačiau ne Suvalkų trikampyje, ir tos kautynės tikrai nebuvo planuotos.

Pasakoja Lietuvos partizanų ryšininkas Suvalkų trikampyje Pijus Remidavičius. Jis, beje, buvo vienas iš tų, kurie zondavo galimus Lietuvos partizanų kelius į Vakarus.

„Lietuvoje, prasidėjus vyrų prievartinei mobilizacijai į sovietų kariuomenę, visi bėgo per sieną į Lenkiją. Niekas į tą sovietų kariuomenę nenorėjo eiti. Kadangi Budzisko (Būdiškių – aut.) kaimas buvo prie pat sienos,  ten net tiršta būdavo iš Lietuvos atbėgusių vyrų. Pavojui praėjus, tie vyrai grįždavo atgal į Lietuvą. Prasidėjus Lietuvoje partizaniniam judėjimui, čia vėl atbėgdavo lietuvių partizanų, kai jiems Lietuvoje tapdavo itin riesta. O Budziske jiems buvo labai patogu – čia pat siena, matė viską, kas dedasi ten ir iš ten turėjo visas žinias.

Kai partizaninis judėjimas Lietuvoje sustiprėjo, partizanai iš Lietuvos Budziske turėjo tris bunkerius – pas Vincą Judicką, pas Vincą Žukauską ir pas Antaną Remidavičių. Budziskas buvo labai gera vieta. Net kai Punske įsikūrė kariuomenė, mes likome nuošaly. Mūsų kaimas buvo tarp artimiausio didesnio plento ir sienos, niekas čia nelandžiojo. Todėl ir partizanams buvo patogu – dieną praleisdavo bunkeryje, vakare ateidavo pavalgyti, buvo šalia namų dar ir ežeras – galima buvo nusiprausti. Ir taip jie pas mus esant reikalui būdavo nuo 1944 iki 1949 m.“

Pasak Juozo Lukšos-Daumanto, pirmą kartą oficialūs pogrindžio atstovai iš Lenkijos į Lietuvą perėjo 1945 m. gruodžio mėn. keletą kilometrų į rytus nuo Punsko, išvengę kautynių. Palydovams grįžtant į Lenkijos pusę, žuvo vienas partizanas. Anot J. Lukšos, pasienyje gyvenantys partizanai iki 1946 m. vasaros net ir su menkais reikalais pereidavę sieną, tačiau, kai tų metų gegužės mėn. į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir V. Stanevičius-Staneika, kuriuos partizanai be mūšio pervedė per sieną ties Vaiciuliškėmis (apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Punsko), o po to vienas iš jų vėl be kautynių liepos mėn. buvo pervestas atgal į Lenkiją, rusai ėmėsi stiprinti sieną. 

Kai Juozui Lukšai 1947 m. vasarą reikėjo pereiti sieną į Lenkiją ties Punsku, pasak jo paties, „bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, dviem spygliuotų vielų užtvarom ir kt. kliūtimis“. Todėl ir buvo tada nutarta veržtis per sieną į dešinę nuo (2 foto – rugiai.jpg)  Punsko, ties Ristiškių miškeliu, kur dar nebuvo vielų užtvarų, tik driekėsi apie 20 m pločio suakėta žemės juosta bei pažeme nutiestos vielos, kurias užkliudžius būtų iššovusios raketos ir sprogusios minos. Perėjo be mūšių, nepatyrę nuostolių, bet kai birželio 4 d. grįžo atgal, buvo kur kas sunkiau: pastebėjo, kad ties Punsku siena dar labiau stiprinama – statomos antros vielų užtvaros bei stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai, tiesiamos automatinių minų linijos. Todėl vyrai nutarė per sieną eiti ties Pašešupio mišku. Pašešupio kaimas yra tiesiai ties Liubavo miesteliu Lenkijos pusėje, apie 5 km nuo Liubavo. Taigi jau tuo metu įtvirtinimai buvo įspūdingi.

Tuo metu Lenkijoje buvo tik nedidelis Lietuvos partizanų būrys, kuriame veikė ir pirmosios J. Lukšos kelionės į Vakarus dalyvis Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, paliktas ryšiams su Vakarais. Jis perdavinėjo informaciją, atkeliaujančią iš Vakarų J. Lukšos nutiestais kanalais. Tiesa, kaip jam pavykdavo nugabenti tą medžiagą į Lietuvą, patikimų duomenų nėra, tačiau aišku, kad pavieniai sienos perėjimai vis dėlto vyko ir toliau.

Kitas svarbus momentas – lietuvių partizanų ryšiai su lenkų pogrindžiu. Apie pirmuosius lietuvių partizanus Lenkijoje ir apie jų ryšius su lenkų išsivadavimo judėjimo dalyviais pasakoja Lietuvos partizanų Suvalkų trikampyje rėmėja Teklė Pauliukonytė-Kalwinska. Beje, 2003 m. vasario 16 d., įvertinant nuopelnus dėl Lietuvos partizanų rėmimo, Teklė Pauliukonytė-Kalwinska, kaip ir jos tėvas  Lietuvos partizanų ryšininkas ir rėmėjas Vincas Pauliukonis, buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

„Lietuvą ir Lenkiją jau buvo užėmę rusai, bet dar vyko Antrasis pasaulinis karas. Rusai sienos tuo metu praktiškai nesaugojo, todėl prireikus iš Lietuvos į Suvalkų trikampį būriais bėgdavo žmonės. Daugiausiai vyrai. Tokių pabėgėlių atsirasdavo ir mūsų tėviškėje. Daugiausia naktį. Dienos metu jie ilsėdavosi. Vakarop atsikeldavo, pavalgydavo, o naktį traukdavo tolyn. Neklausinėdavome kur.

1945 m., karui pasibaigus, rusai Lenkijos–Lietuvos sienos apsaugą sustiprino. Mūsų ryšiai su Lietuva nutrūko. Tiesa, mus pasiekdavo gandai, kad Lietuvoje veikia ginkluota rezistencija. Bet, prisiminę 1940 m., kai Lietuva turėjo puikią kariuomenę, bet vis tiek nepasipriešino rusams, mes tais gandais apie ginkluotą pasipriešinimą mažai tikėjome. Kaip čia dabar Lietuva be kariuomenės ir ginklų išdrįs priešintis viso pasaulio liaupsinamam karo nugalėtojui?! Bet ilgai neteko laukti. 1945 m. vasarą į mūsų sodybą atėjo trys Lietuvos partizanai. Kiek pamenu, tai buvo Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valenta-Ožys ir, atrodo, Kostas Kubilius-Meška. Tai buvo Tauro apygardos 4-os Vytauto kuopos partizanai. Prabulis liko pas mus, o Valenta ir Kubilius išėjo kažkur kitur. Jų tikslas buvo išsiaiškinti padėtį – ar, esant reikalui, Suvalkų trikampyje galėtų išsilaikyti Lietuvos partizanai, ar jie čia rastų paramą.

Ėmėme su tėveliu tartis, kaip čia jiems padėti. Nutarėme, kad reikia partizanus supažindinti su vietiniu lietuvių jaunimu. Partizanai taip pat buvo jauni, linksmi, draugiški. Supažindinome juos su kaimyninio Ramonų kaimo jaunimu. Bendra kalbą jie rado labai greitai, ir kai iš Lietuvos atėjo daugiau partizanų, kiekviena to kaimo šeima paėmė savo globon po vieną taip vadinamą „pabėgėlį“. Taip vadinome partizanus todėl, kad, perėję sieną, pas mus jie ateidavo be ginklų. Taip buvo saugiau. Mat tuo metu tvėrėsi ir lenkų komunistinė valdžia, kuri buvo priešprieša lenkų ginkluotai organizacijai VIN (volnosc i nezavisloscz – laisvė ir nepriklausomybė – aut.) Tos organizacijos idėja buvo laisva nuo komunistų Lenkija. Aš su ta organizacija taip pat palaikiau ryšius.

Lietuvių partizanų tikslas buvo susitikti su lenkų partizanais. Iš pradžių mūsų krašte partizanams net slėptis per daug nereikėjo. Kiekvienas ūkininkas juos priimdavo. Ateidavo tiek lietuvių, tiek lenkų partizanų. Kartais ateidavo kartu ir lenkai, ir lietuviai. Teko ir šventes kartu švęsti. Mano tėviškėje pakaitomis skambėjo lietuviškos ir lenkiškos partizanų dainos. Buvo pamirštos visos senos prieškarinės lenkų ir lietuvių nesantaikos. Galima sakyti, kad juos sujungė bendra idėja – kova už laisvę.

Laikas bėgo. 1946 ar  1947 m. Lenkijoje buvo paskelbta amnestija. Daugelis lenkų partizanų išėjo į viešumą – užsiregistravo. Tačiau po kiek laiko tuos užsiregistravusius lenkų partizanus ėmė tardyti lenkų saugumas UB. Vienas toks mūsų pažįstamas partizanas, gyvenęs pas mus vokiečių okupacijos metu, Janas Sadowsky’is atėjo pas mus ir pranešė, kad visus iš Suvalkų trikampio užsiregistravusius partizanus UB klausinėja apie mūsų šeimą. Lenkų saugumui buvo pranešta, kad mūsų – Pauliukonių – šeima globoja tiek lenkų, tiek lietuvių partizanus. Buvome perspėti, kad esame sekami. Turėjome perspėti ir partizanus…“

Taigi iki pat 1949 m. pabaigos bene svarbiausias Lietuvos partizanų atstovas Suvalkų trikampyje buvo Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Kada jis atsirado Lenkijoje?

Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas

Pirmą (3 foto – kriksciunas.jpg) kartą jis ten atsirado dar pirmosios kelionės į Vakarus metu kartu su Juozu Lukša 1947 m. vasarą. Tačiau tuomet partizanai Gdynėje sutiko Joną Deksnį, jam perdavė atsineštus iš Lietuvos dokumentus ir grįžo atgal. Vėliau J. Lukša į Vakarus išvyko su Kazimieru Pypliu, o tuometinis Dainavos apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, vykdydamas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio užduotį kartu su rinktinės vado adjutantu Broniumi Saveikiu-Klajūnu perėjo Lietuvos–Lenkijos sieną 1948 m. rudenį. Klajūnas per susišaudymą buvo sužeistas ir suimtas, o Rimvydas Lenkijoje pragyveno iki 1949 m. pabaigos. Kaip minėta, jis persiuntinėjo iš Vakarų gaunamą informaciją į Lietuvą ir atgal į Vakarus.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas žuvo 1949 m. gruodžio 15 d. Lenkijoje, Punsko valsčiuje, prie Šlynakiemio kaimo eidamas Dainavos apygardos štabo ryšių ir informacijos skyriaus viršininko pareigas. Kartu su juo žuvo ir jo adjutantas Vitas Prabulis-Žaibas. Kaip tai įvyko?

Remiantis gyvų tų įvykių liudytojų prisiminimais, gana detaliai pavyko atkurti paskutines J. Krikščiūno-Rimvydo ir Vito Prabulio-Žaibo gyvenimo dienas. Anot partizanų rėmėjo Prano Grigučio, 1949 m. žiemos pradžioje J. Krikščiūnas, nujausdamas galimą išdavystę, paprašė, kad jis, P. Grigutis, leistų savo sodyboje Ožkinių kaime išsikasti bunkerį, kuriame būtų galima peržiemoti. Remiantis kitos liudytojos,  Adelės Paliukonytės-Samulevičienės,  pasakojimu, jau turėdami pasidirbę lenkiškus pasus, partizanai žadėjo peržiemoti ir 1950 m. pavasarį traukti į Vakarus. Gavę sodybos šeimininko P. Grigučio sutikimą, J. Krikščiūnas ir V. Prabulis per vieną naktį (iš gruodžio 12-osios į 13-ąją) išsikasė bunkerį. Beliko tinkamai įrengti vidų. 1949 m. gruodžio 13 d. paryčiais jie dar grįžo į senąjį bunkerį šalia Šlynakiemio kaimo, įrengtą viename iš trijų šalia esančių nedidelių pušynėlių, nuo karo užsilikusiame senosios technikos apkase, o vakare ketino galutinai persikraustyti į naująjį bunkerį.

Kaip pasakojo kitas partizanų rėmėjas Juozas Jakimavičius, kurio žemėje buvo minėti pušynėliai, tik spėjus partizanams grįžti į senąjį bunkerį, kareiviai ėmė supti mišką. Buvo sutraukta daug kariuomenės. Pasigirdo šūviai. Netrukus J. Jakimavičius buvo suimtas ir kareivių atvarytas prie bunkerio. Patys jie į vidų lįsti nedrįso – įstūmė suimtą partizanų rėmėją. Bunkerio viduje J. Jakimavičius pamatė sunkiai sužeistą J. Krikščiūną-Rimvydą ir nusišovusį V. Prabulį-Žaibą. J. Jakimavičius ištraukė iš bunkerio Rimvydą, kurį kareiviai skubiai nunešė prie mašinų, Žaibo kūną, bunkeryje buvusius ginklus, porą kepalų duonos ir J. Krikščiūno rašytą Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją. Apie tą gruodžio 15-osios rytą pasakoja pats J. Jakimavičius:

„Susitikdavome, atnešdavau jiems valgyti… Buvo ilgas ir gražus ruduo, todėl ilgai ganėsi gyvuliai. Žmonės buvo pripratę matyti mane einantį melžti karvių, semiantį vandenį iš šaltinio pamiškėje – niekas nekreipdavo dėmesio, niekas nieko neįtarė. Davus sutartą ženklą jie (Vytas Prabulis ir Jurgis Krikščiūnas – aut.) ateidavo į pamiškę. Ten ir susitikdavome. Prie bunkerio arti neidavau. O ir tada, kai kasė bunkerį, jie man nieko nesakė. Nujaučiau, kad yra bunkeris, bet detaliau žinoti nieko nenorėjau, kad reikalui esant galėčiau išsiginti – tolesnio likimo niekas nežinojo:  ar jie gyvi papuls, ar nuo manęs pradės…

Saugumiečių nufotografuoti žuvusių partizanų kūnai (kairėje Vytas Prabulis, dešinėje Jurgis Krikščiūnas)

Ankstų (4 foto – pomirtines.bmp) 1949 m. gruodžio 13-osios rytą nuėjau šerti arklių ir pastebėjau, kad vietovė apsupta. Prasidėjo Šlynakiemio, Ožkinių ir Šaltėnų kaimų šukavimas. O dar po kiek laiko išgirdau šūvius. Netrukus atėjo kareiviai, paėmė mane tiesiog su darbiniais rūbais ir nuvarė prie bunkerio. Bunkerio anga buvo atidaryta. Į vidų šaudė dūminiais užtaisais. Aišku, aš jiems buvau reikalingas tam, kad prieičiau prie bunkerio, nes patys jie bijojo. Mėginau priešintis, bet gavau buože ir vis tiek turėjau lįsti į bunkerį. Bunkeryje radau Vytą Prabulį. Mačiau, kad buvo nusišovęs – rankoje dar laikė „Parabellum“ – paleido sau šūvį į pasmakrę. Radau ir Jurgį Krikščiūną – Rimvydą. Rimvydo buvo visa kruvina galva – kaip duota, nuneštas pakaušis. Abu iškėliau į paviršių. Tuoj pat atlėkę sanitarai paėmė Rimvydą, o Prabulio kūną įmetė į iš kaimynų atvarytą pastotę. Ta pačia pastote ir mane nuvežė į Cipliškį – ten buvo taip vadinamas operacijos centras.

Kas dar buvo bunkeryje? Buvo pradėta rašyti Suvalkijos istorija, ginklai, Aušros vartų paveikslas ant sienos, pora kepalų duonos, bulvių, skardinė žibalo ir primusas. Ir visas turtas. Mėgdavo kai kas sakyti, kad partizanai neva banditai visko prisiplėšę… Nebuvo net nieko panašaus.

Iš Cipliškių nuvežė į saugumą, į Suvalkus. Saugume uždarė tokiame nekūrenamame garaže be langų ir ten laikė iki gruodžio 29 d. Kaip tik tada prasidėjo masiniai suėmimai, tardymai. Žmonių buvo suimta daug – tiek iš Lietuvos pasitraukusių, tiek Lenkijos lietuvių. Visi buvo atiduoti karo teismui. Kas prisipažino, kas ne. Kieno kaltė buvo įrodyta, gavo ir visus 15 metų, kiti po šešerius, septynerius, aštuonerius. Mano kaltės neįrodė, todėl po kelių mėnesių buvau paleistas.“

Pabaigoje vertėtų pakalbėti apie pokario padėtį pačioje Lenkijoje. Kokie ten buvo komunistinių represijų ir pasipriešinimo mastai?

2005 m. Varšuvoje lenkų istorikų išleistoje knygoje apie komunistų saugumo aparatą Rytų ir Vidurio Europoje rašoma, kad Lenkijoje, pavyzdžiui, 1948 m. buvo 5072 saugumo agentai, 48 101 informatorius, o 1953 m. – jau 85 333 agentai. Istorikai pateikia ne galutinį 556 tūkst. nukentėjusių lenkų skaičių, o dar šios knygos autoriai nurodo, kad 1944–1956 m. suimta 243 tūkst. 660 žmonių. Vien prieš 1947 m. rinkimus suimta 80–100 tūkst., 1944–1953 m. nuteista 70 tūkst. 97 asmenys, priimta 2800 mirties nuosprendžių ir t. t. Sunku spręsti, kiek tikslūs šie pateikiami duomenys, nes ir šios knygos autoriai nevisiškai pasitiki pateikiamų duomenų išsamumu bei tikslumu. O pasipriešinimo mastai, lyginant su Lietuva, išties buvo nedideli. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos vidaus kariuomenė, remiama vietinių saugumo pajėgų, 1946 m. Lenkijoje nukovė 423 ir paėmė į nelaisvę 1155 antikomunistinio pogrindžio dalyvius. Lyginant su Lietuva, tai, žinoma, labai mažai. Todėl mūsų partizanai Lenkijos teritorijoje jautėsi gana saugūs.