Ši laida - apie sovietinius teismus, sovietinį teisingumą ir šiuolaikines sovietmečiu nuteistųjų pasipriešinimo dalyvių reabilitacijos problemas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Daugeliui žmonių, o ypač buvusiems antisovietinės rezistencijos dalyviams, ko gero, yra girdėtas terminas „ypatingoji trojka“. Ši „trojka“ partizaninio karo laikotarpiu iš esmės vykdė teismų funkcijas. Kokia tai institucija ir kaip ji susiformavo? Šiaip ar taip, tai išlieka vienu žymiausių sovietmečio fenomenų ir daugiau neteko girdėti, kad kurioje nors kitoje šalyje „trojkų“ teismai būtų vykdę kokią nors veiklą.

„Troikos“ arba dar kitaip vadinamos OSO (osoboje soveščanije), iš trijų asmenų sudaryti teismai, kurie žmones teisė už akių, šiems nedalyvaujant, iš tikrųjų buvo sovietų išradimas. NKVD OSO teismai buvo suformuoti 1934 m., o MGB OSO – 1946 m., bet „trojkos“ įvairiomis formomis Sovietų Sąjungoje veikė jau anksčiau. OSO teismai atitiko čekistinės veiklos pobūdį, kurios tikslas buvo ne tiek išsiaiškinti tiesą, kiek žmogų pasodinti už grotų (prisiminkime legendinę čekistų frazę „geriau tegul nukenčia dešimt nekaltų, negu išsprūsta vienas kaltas“), sukurti teroro atmosferą, kurioje niekas nesijaustų saugus. Kaip minėta, šalia OSO „trojkų“ Sovietų Sąjungoje veikė dar ir kitokios „trojkos“, iš kurių bene žymiausios buvo 1929 m. pabaigoje įkurtos vadinamiesiems buožėms sunaikinti ir 1937 m. vasarą masinio teroro metu sudarytos „trojkos“ (priminsime, kad 1937–1938 m. NKVD visoje Sovietų Sąjungoje suėmė daugiau nei pusantro milijono žmonių, iš jų beveik 700 000 sušaudė).

Kokia buvo „trojkų“ sudėtis?

Pirmąsias „trojkas“ sudarė partijos pirmasis sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir GPU (Glavnoje političeskoje upravlenije – vyriausioji politinė valdyba) atstovas, vėliau „trojkų“ sudėtis buvo kiek patobulinta, ir jose paprastai dalyvaudavo prokuroras, NKVD ir milicijos viršininkai.

Lietuvoje pokario metais buvo gana paplitęs ir „petiorkų“ terminas, apibūdinantis sovietinius teismus. Koks tas sovietinio teisingumo išradimas?

Be minėtų OSO „trojkų“, teisusių tūkstančius mūsų žmonių, Lietuvos apskrityse ir valsčiuose pokario metais dar veikė kitokio tipo „trojkos“, „četviorkos“ ir „petiorkos“. Jos lygiai taip pat priiminėjo daugeliui Lietuvos žmonių labai skausmingus sprendimus. Iš esmės jos viena nuo kitos skyrėsi tik veikėjų skaičiumi, ką ir rodo tie pavadinimai. Visos šios sovietinio teroro pagimdytų institucijų formos tiesiog mutavo, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Tačiau tai nebuvo teismai klasikiniu supratimu. Tai greičiau buvo kovos su partizaniniu judėjimu štabai, sudaryti iš vietinių bei atvykusių labiausiai patyrusių čekistų bei komunistų. Jie ir teisė, ir koordinavo kovos su pasipriešinimu veiksmus. Kaip teigia istorikas Juozas Starkauskas, jokių LKP(b) CK plenumų, biurų posėdžių nutarimuose nepavyko rasti duomenų, kad būtų oficialiai įformintos „trojkos“, „četviortkos“ ir „petiorkos“. Tačiau toks „organas“ 1945–1947 m. Lietuvoje gyvavo, ir tai rodo, kad galėjo būti bent žodinis, tikriausiai A. Sniečkaus nurodymas tokią veiklos ir bendradarbiavimo formą proteguoti.

Žinoma, sovietams į tą teroro mašiną visada rūpėjo įsukti kuo daugiau vietos žmonių, kad būtų galima teigti, jog neva pati lietuvių liaudis kovoja su išgamomis. Tuo juk buvo grindžiama ir klasių kovos teorija. Tačiau tai jau šiek tiek kita tema. Sovietinis teisingumas bet kokiu atveju vienaip ar kitaip neblogai žinomas. Kur kas svarbesnis ir aktualesnis klausimas – sovietinių teismų nuteistų pasipriešinimo dalyvių reabilitacija. Tad prieš pradedant apie tai šnekėti, pirmiausia pasiklausykime buvusio Didžiosios Kovos apygardos partizano Marijono Bačiansko-Šerno pasakojimo.

„Pirmiausia iš lagerių paleido vokiečius. Perrengė civilių drabužiais ir į vagonus, Vakarų Vokietijoje sutiko juos su gėlėmis. Po to, 1954 m., paleido japonus. Tada paleido vengrus. Po vengrų paleidimo, 1956 m., Vengrijoje ir įvyko revoliucija. O ruskelius, ukrainiečius, latvius, lietuvius paliko lageriuose. Su rusais elgiamasi buvo blogiausiai – savi gi.

Man labai svarbus dalykas yra tas, kad rusų teismas į mano bylą žiūrėjo visiškai kitaip nei Lietuvoje. Po visus lagerius važinėjo speciali komisija. Tuo metu jau buvo iš barakų langų išimtos grotos, nebebuvo rakinamos barakų durys, leido nešioti ilgus plaukus… Komisija buvo įsikūrusi name, už zonos ribų. Ten ir buvo pagal iš anksto sudarytą sąrašą šaukiami politiniai kaliniai. Tą dieną nereikėjo eiti į darbą - vyko bylų peržiūrėjimas ir perteisimas.

Pažyma apie perteisimą ir paleidimą iš lagerio

Atėjo ir mano eilė eiti į tą komisiją. Galvojau dar, ką tai komisijai pasakyti - mano bylą taigi jie turi… Viską, kaip buvo, taip ir pasakiau – buvau jaunas, didvyrio nevaidinau, bet rusus laikiau žvėrimis, 1941 m. ištrėmusiais daug nekaltų žmonių. Į kariuomenę nėjau, išėjau į mišką, į partizanų būrį. Tai jie dar pataisė mane, kad ne į būrį, o į „bandą“. Daugiau nieko ir neklausinėjo.

Jei išėjęs iš tos komisijos politinis kalinys išgirsdavo vieną skambutį, tai reiškė, kad bausmė lieka ta pati – gali grįžti į barakus. Jei išgirsdavo du skambučius, tai reiškė, kad reikia sugrįžti atgal - bausmė yra sumažinama arba iš viso panaikinama. Išgirdau aš du skambučius. Sugrįžau atgal. Žodžiu, rusų teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvau jaunas, išauklėtas buržuazinėje Lietuvoje, be to, nuoširdžiai viską prisipažinau, nusprendė man bausmę sumažinti nuo 25 iki 15 metų. Taip ir išėjau. O kadangi pagal sąlygų atšiaurumą už vieną dieną skaitėsi trys, tai į laisvę išėjau 1960 m. kovo 15 d. Atsėdėjau 10 metų ir 2 mėnesius. Išėjęs iš lagerio į Lietuvą grįžti negalėjau – išvykau į tremtį, į Bratską.

Dabar, kai Lietuvoje manęs vis tiek nereabilituoja, man iškilo klausimas, kodėl Lietuvos teisėjai tiki ir remiasi man KGB sudaryta byla? Net rusai, sumažinę man bausmę lageryje, patikėjo manimi, o ne ta byla. Savo valia, savanoriais mes išėjome į mišką. Mus žudė, guldė ant grindinio. Paskutiniais metais mes jau nebepuolėme, mes tik kiek galėdami gynėmės. Bet ginklų nesudėjome. Du mano draugai apsuptame bunkeryje nusišovė, o aš gyvas likau tik todėl, kad užsikirto ginklas…

Ir dar kartą klausiu: kodėl manęs nereabilitavo? Kodėl Lietuvos teisėjai tiki KGB sufabrikuota byla? Teisėjai, reikėjo jums pergyventi partizanų kovas, praeiti lagerių pragarą, tada gal jūs galėtumėte spręsti ar reabilituoti šiuos žmones, ar ne. O dabar jie tiki tuo, kas surašyta KGB byloje… Tie patys teisėjai tose pačiose kėdėse… Jie juodina mus – neva banditai šaudė neva nekaltus žmones. O tai kad mus išdavinėjo, šaudė, ant gatvių tąsė, akis išlupinėjo ir badė, to teisėjai nenori žinoti. Tai man yra labai skaudu.

O aš, buvęs partizanas, tiek atkentėjęs ir perėjęs pragaro vartus, sutiksiu šiandien stribą – liaudies gynėją ir paduosiu jam ranką. Ir nesvarbu, kad jam už jo nusikaltimus bausmės atlikti nereikėjo. Bet jie irgi yra aukos. Ir jie, ir tie visi užverbuoti šnipai, ir mes – visi esame KGB aukos. Kodėl to nesupranta mūsų mokslo žmonės ? Man labai skaudu…”

Taigi, Marijonas Bačianskas teigia esąs įskaudintas tuo, kad jo ir šiandien niekas nereabilituoja, nors net sovietinis teismas jam buvo sumažinęs bausmę. Kuo paaiškinti tokį teisingumą?

Net nežinant visų M. Bačiansko bylos aplinkybių, tenka konstatuoti, kad reabilitacijos problema iš tikrųjų šiuolaikinėje Lietuvoje egzistuoja. Ir ne tik reabilitacijos problema. Pirmiausia, ši problema atsiranda dėl sovietinių nuosprendžių bei KGB sudarytų bylų traktavimo.

Kokia vis dėlto M.Bačiansko istorija ir kuo jis kaltinamas?

Kaip ir dauguma nereabilituotų asmenų, jis kaltinamas civilių gyventojų žudynėmis. 1947 metais Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės vado „Plieno“ įsakymu, būrio partizanai privalėjo likviduoti Purlių šeimą, dėl kurių išdavysčių žuvo du tos pačios rinktinės partizanai. Operacijos metu M. Bačianskas buvo sargyboje. Kiti partizanai pasibeldė į duris, tačiau Purlys pradėjo į juos šaudyti. Partizanai atsakomąja ugnimi nukovė Purlį ir jo žmoną Purlienę. Kitas epizodas – 1949 metais buvo likviduotas KGB agentas Kryžinauskas, kuris buvo ginkluotas. Prasidėjus susišaudymui, tamsoje kautynėse atsitiktinai žuvo dar trys tame name buvę asmenys. 1950 m. sausio 18 d. čekistai apsupo bunkerį, kuriame buvo M. Bačianskas bei dar du šiose minėtose operacijose dalyvavę partizanai – Alfonsas Morkūnas-Diemedis ir Kazys Morkūnas-Gluosnis. Abu Morkūnai, nematydami galimybės išsiveržti iš apsupto bunkerio ir nenorėdami gyvi pasiduoti okupantams, spėjo nusišauti, o Bačianskui užsikirto septinto kalibro „Valteris“. Čekistai jį paėmė gyvą, vėliau po ilgų tardymų su tradiciniais kankinimais sufabrikavo ir privertė pasirašyti tardymo protokolus, kuriais iš esmės dabar ir remiamasi. Aukščiausiasis Teismas atmetė jo prašymą reabilituoti.

Aišku, mums dabar lengva svarstyti, kad esą nereikėjo pasirašinėti tų tardymo protokolų ir pan. Bet juk iš tiesų buvo nemažai tokių partizanų, kurie nepasirašydavo jiems inkriminuojamų kaltinimų.

Parodomoj KGB daryta nuotrauka – kultūringas rezistento tardymas

Iš tikrųjų, ne mums čia spręsti. Kas gali žinoti, ką gali pasirašyti, kad baigtųsi tie visi kankinimai ir pan. Tačiau problema net ne pasirašymas. Esmė, kaip Aukščiausias Teismas traktuoja sovietinių „trojkių“ bei vėlesnių čekistinių karinių tribunolų nuosprendžius. Kaip tik vieną tokį čia galima pacituoti: „Iš nutarimo skirti B. Žukauskui areštą matyti, kad jis saugumo darbuotojų nutarimu buvo areštuotas kaip nusikaltėlis ir 1954 m. vasario 5 d. Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo nuosprendžiu B. Žukauskas buvo nuteistas už buvimą gaujoje ir dalyvavimą vykdant teroristinius aktus – žudymą tarybinių aktyvistų ir plėšimų vykdymą pagal RTFSR BK 581 „b", 588, 582 str. Nuteistas aukščiausia bausme – sušaudant ir nuosprendis buvo įvykdytas. B. Žukausko, kolegijos nuomone, nėra pagrindo laikyti nukentėjusiuoju nuo genocido jį suimant, nes jis buvo nuteistas teismo nuosprendžiu atlikus tyrimą baudžiamojoje byloje". Taigi, Aukščiausiojo Teismo kolegija minėto Žukausko atveju, ne tik vienareikšmiškai sutinka su sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu, bet netgi vartoja šio tribunolo terminologiją. Vien ko verta frazė „buvimas gaujoje“ ar tarybinių aktyvistų žudymas. Galima pagalvoti, kad tie tarybiniai aktyvistai buvo nekalti avinėliai, gyvenime akyse nematę šautuvo, niekuo prieš nieką nenusikaltę ir pan.

Vadinasi, čia susiduriame ir su tuo: kas gi buvo tie vadinamieji nekalti civiliai gyventojai?

Teisininkas Bernardas Gailius yra rašęs, kad, laikantis tokios pozicijos, galima prieiti prie to, jog partizanai bus pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais, o Lietuvos SSR MGB – teisėsaugos institucija, vykdžiusia operatyvinę veiklą prieš nusikalstamas struktūras ir atlikdavusia parengtinį tyrimą jų narių baudžiamosiose bylose, po kurio pastarieji būdavo perduodami teisėtam teismui.

Matome akivaizdžią teisinę koliziją. Juk pagal dabartinius Lietuvos įstatymus pripažįstama, kad ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių veikla buvo teisėtas valstybės teisės į savigyną įgyvendinimas. Negana to, „Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso" įstatymo preambulėje pasakyta, kad „partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia". Be to, yra pripažįstami partizanų kariniai laipsniai ir apdovanojimai, o ginkluotojo pasipriešinimo dalyviams ir jų artimiesiems teikiama valstybės parama.

Tačiau tai liečia tik reabilituotus asmenis. Jei jau prakalbome apie įstatymus, tai taip pat negalime pamiršti, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" 1 straipsnyje ši institucija pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Pagaliau, pagal LR įstatymus atitinkamai vertinami ir sovietiniai teismai. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo preambulėje sakoma, kad SSRS ir buvusios LSSR teismai vykdė represijas prieš asmenis, o to paties įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje pažymima, jog asmenys, kuriuos šie teismai nuteisė už pasipriešinimą okupaciniams režimams, nėra nusikaltę Lietuvos Respublikai.

Kitaip sakant, sovietinių teismų veikla šių laikų Lietuvoje vertintina kaip neteisėtų represijų partizanų atžvilgiu vykdymas, o ne kaip nuosprendžių priėmimas baudžiamosiose bylose. Tad kuo pagrįsti mūsų teismų motyvai?

Paradoksas, bet tie motyvai, kaip minėta, dažnai pagrįsti tų pačių sovietinių teismų nuosprendžiais bei juose išdėstytais argumentais. Faktiškai - uždaras ratas. Todėl tenka visiškai sutikti su girdėtu Marijonu Bačiansku bei jo argumentais. Lieka neaišku, kokiai valstybei atstovauja mūsų teismai – Lietuvos Respublikai ar Lietuvos TSR Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Kiek apskritai yra nereabilituotų pasipriešinimo kovų dalyvių? Ar yra tokia statistika? Pavyzdžiui, kiek Rezistentų teisių komisija atmetė prašymų dėl kokio nors statuso suteikimo?

Tai skirtingi dalykai. Rezistentų teisių komisija nepripažino laisvės kovų dalyvio arba kario savanorio statuso 4 tūkstančiams 61 asmeniui. Dėl daugelio priežasčių, tačiau tai nieko bendra neturi su reabilitacija. Reabilitacija užsiima teismas. Nuo 1989 m. Aukščiausias Teismas išdavė – 26 887 reabilitacijos pažymų, anuliavo – 177. Tokias bylas nagrinėja 3 teisėjai ir prokuroras. Dabar teigiama, kad Seimas rengia įstatymų pakeitimus. Juose turėtų būti numatyta, kad teismai negalėtų vadovautis sovietinių represinių struktūrų išgautais duomenimis. Žodžiu, kaip visada baksnojama į įstatymus, o įstatymų kūrėjai pirštais rodo į neveiklius teisėjus bei prokurorus.

Tai kurgi yra išeitis? Kas ir ką turėtų padaryti, kad pagaliau sovietinių teismų nuosprendžiai nebūtų automatiškai perrašomi, nagrinėjant pasipriešinimo dalyvių reabilitacijos bylas?

Galima sutikti, kad reikia pakeisti įstatymus, tačiau įstatymai dar nėra pagrindinė tokio perrašymo priežastis. Priežastis – teisėjų politinė valia ir galbūt net praeitis bei kvalifikacija. Juk jie prieš akis mato kito, tegul ir sovietinio, vadinamojo teismo parašytą dokumentą, ir jiems to pakanka. Nenuostabu, dauguma teisėjų juk atėję dar iš sovietmečio ir jiems jų kolegų darbai tebeatrodo neginčytini. Manau, vienaip ar kitaip tai išspręs laikas – viena vertus, nebeliks ką reabilituoti, kita vertus – ateis nauja teisėjų karta, neturinti tos sovietmečio naštos ir atitinkamos politinės valios. O dabar akivaizdu, kad minėtas įstatymų pataisas tiesiog būtina priimti kuo skubiau.

O kas pasikeis jas priėmus?

Pirmiausia kiekvienu neaiškiu atveju - ar dėl reabilitacijos, ar genocido bylose - bus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Dabar to nėra. Tai reiškia, kad bus apklausiami liudytojai, bus nagrinėjami visi dokumentai, ne vien sovietinio teismo nuosprendžiai ar KGB sukurptos bylos, dalyvaus ir istorikai, kurie pateiks savo išvadas dėl sovietinių dokumentų patikimumo. Žodžiu, pati sistema turėtų tarpti skaidresnė ir patikimesnė.