Europoje dėmesys į pramoninį paveldą buvo atkreiptas prieš tris dešimtmečius. Daugelio valstybių visuomenės pajuto poreikį išsaugoti ateities kartoms ne vien tradiciškai suvokiamus „paminklus“ ir istoriškai reikšmingas vietas, bet ir objektus, kurie liudija apie pramonės istoriją. Dauguma jų yra XVIII a. pabaigos – XX a. vidurio liudininkai, menantys epochą, kai buvo tikima, jog žmonijos pažanga priklauso nuo pramonės išsivystymo. Daugelyje Europos šalių saugotinais objektais buvo paskelbtos vietos bendruomenių istorijai svarbios kasyklos, gamyklos ir manufaktūros. Tačiau industrinis paveldas yra ne tik fabrikai, bet ir tokie industrinės epochos reliktai, kaip darbininkų kvartalai ar ištisi miestai, taip pat kanalai, geležinkeliai, tiltai bei kiti susisiekimo ir technikos statiniai.

Lietuvoje jau sovietmečio paminklosaugoje atsirado sąvoka „technikos paminklas“. Klaipėdoje pirmuoju tokiu paminklu 1980 m. tapo grandinių tiltas per pilies fosą Žvejų gatvėje. Jau 9-ajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į buvusius pramoninius uostamiesčio objektus – senuosius sandėlius, skerdyklą, elektrinę, dujų fabriką ir kitus. 1987 m. į paminklų sąrašą buvo įrašyti fachverkinės konstrukcijos sandėliai, anksčiau priklausę „Union“ trąšų fabrikui (Artojų g. 7), senosios miesto skerdyklos pastatai (Liepų g. 53–55), vienas buvusios miesto vandenvietės pastatų (Liepų g. 49). Atkūrus nepriklausomybę, senąjį paminklų sąrašą papildė ir kiti Klaipėdos pramonės istorijos liudininkai – dujų fabriko pastatų kompleksas (Liepų g. 47), celiuliozės fabriko pastatai (Nemuno g.), siaurojo geležinkelio stoties pastatai (S. Nėries g. 16), buvusios alaus gamyklos kompleksas (Herkaus Manto g. 38, Šaulių g. 25), elektrinės pastatai (Danės g. 8), Paulio Lindenau laivų statyklos kompleksas (Pilies g. 4).  Į registrą buvo įtrauktas ir sovietmečiu (1953–1956 m.) pastatytas Biržos tiltas. Tačiau nors valstybė įsipareigojo išsaugoti daugumą vertingų industrinio paveldo objektų, šiandien kai kurių jų būklė yra apverktina.

Vienas didžiausių skaudulių – 1861 metais statyto buvusio dujų fabriko pastatai. Pirmaisiais pokario metais Klaipėdos valdžia bandė reanimuoti šį fabriką, bet tai pasirodė nerentabilu, todėl kai kurie pastatai – ypač vertingi gazholderiai – vis dar stovi apleisti nuo pat karo laikų. Dar 1977 m. architektai buvo parengę gazholderių rekonstrukcijos projektą – tuomet ten ketinta įrengti alaus barą. Vėliau būta minčių dujų fabriko pastatus pritaikyti fotoateljė su laboratorijomis ir garso įrašų studijai. Net buvo užsakyti istoriniai fabriko tyrimai – bet nei šis, nei vėlesni sumanymai taip ir liko neįgyvendinti. Dabar sklypas priklauso UAB „Vaiduoklių draustinis“, tačiau vertingo paveldo ateitis miglota. Bendrovė yra užsakiusi detaliojo plano rengimą, bet iki šiol nepareiškė aiškios pozicijos dėl tinkamo statinių išsaugojimo.

Nuo vandalų ne kartą yra nukentėjęs 1913–1915 m. statytos miesto skerdyklos pastatų kompleksas. Dauguma skerdyklos pastatų, kuriuose iki 1966 m. veikė Klaipėdos mėsos kombinatas, stovi apleisti jau daugelį metų. Ne vieną dešimtmetį sklando kalbos, kad kompleksas bus sutvarkytas – bet situacija nesikeičia. Panašiai likimas klostosi ir buvusiam XIX a. pab. alaus gamyklos kompleksui su puikiai išlikusia kiemo struktūra. Jo pastatai priklauso skirtingiems savininkams, o UAB „Vyturys“, kuri valdo gamybinius pastatus, nesėkmingai bando perimti visą teritoriją. Kol vyksta ginčai, eksploatuojami ir sutvarkyti yra tik administraciniai buvusios alaus gamyklos pastatai prie Herkaus Manto gatvės, tuo tarpu pastatai kieme bei gamybinis pastatas Šaulių g. 25 jau daugelį metų apleisti ir vis labiau griūva, o teritorija virtusi šiukšlynu ir benamių prieglobsčiu. Nors smulkūs nuomotojai naudoja buvusius „Union“ fabriko sandėlius ant Danės krantinės Artojų gatvėje, tačiau unikalios fachverkinės sandėlių konstrukcijos daugelyje vietų yra išgriuvusios ir jas reikėtų skubiai tvarkyti.

Ypač neramu dėl buvusio celiuliozės fabriko. Dabar į saugomų objektų registrą jau įrašytas visas jo pastatų kompleksas, bet keista, kad pagrindinį statinį – 1899–1900 m. pastatytą celiuliozės virimo cechą – valstybė ėmėsi saugoti tik praėjusiais metais. Be priežiūros šis cechas liko 1988 m., kai jame buvo sustabdyta gamyba ir paskubomis išmontuoti vertingi katilai. Dabar jis priklauso jūrų krovinių kompanijai „Bega“, kuri miestiečius atkakliai bando įtikinti, kad šis pastatas yra tokia griuvena, kurios nebeįmanoma išsaugoti. Viskas, ką kompanija siūlo išsaugoti po rekonstrukcijos – tai viena fasadinė cecho siena... Tačiau paveldotvarkos požiūriu tai būtų nusikaltimas. Suprantama, kad visiškai restauruoti objektą būtų labai brangu, o bendrovė teigia nepasirengusi investuoti tokių lėšų. Tai tipiška situacija. Tokiais atvejais Klaipėdoje paprastai pasirenkama lengviausia išeitis – griauti.

Klaipėda jau prarado daug vertingo pramoninio paveldo. 1987 m. buvo nugriautas XIX amžiuje statytas buvusio kojinių fabriko pastatas S. Daukanto gatvėje. Bendrovės „Švyturys“, kuri šiandien reklamuojasi kaip seniausia Lietuvoje alaus darykla, pastatai per karą beveik nenukentėjo, tačiau senosios architektūros jos teritorijoje nebeišvysime – paskutinis alaus daryklai priklausęs vertingas raudonų plytų pastatas buvo nugriautas 1989 m. Iki šiol į saugomų objektų registrą nėra įrašyti nei 1900 m. statyti seniausios miesto elektrinės pastatai (dab. „Baltijos“ laivų statyklos teritorijoje), nei tarpukariu statyti senojo tabako fabriko pastatai Bangų g. 7. Prieš ketverius metus pastaruosius perėmė Klaipėdos savivaldybė, ketinanti buvusiame tabako fabrike įkurti „kultūros fabriką“ – tačiau neramu dėl to, kad iki šiol nėra jokio juridinio pagrindo saugoti senąjį tabako fabriko pastatą.

Kas ištinka vertingus objektus, laiku neužtikrinus apsaugos, įtaigiai rodo barbariškas senojo malūno (Tilžės g. 4) griovimas. Praėjusių metų balandį, neatlikus istorinių tyrimų, investuotojams buvo leista jį griauti – bet kilęs miestiečių pasipiktinimas privertė šį naikinimą sustabdyti. Dabar pastatas taip ir stovi – pusiau nugriautas, be stogo – paliktas likimo valiai. Tai, ko nepadarė buldozeriai, padarys Klaipėdos orai. Kai buvo pradėtas griovimas, privačia iniciatyva atlikti istoriniai tyrimai parodė, kad tai – viena iš seniausių Klaipėdoje pramoninio paveldo vietų, kuri iki šiol išlaikė pirminę funkciją. Jau XVII a. planuose šiame sklype yra pažymėtas pramonės objektas, o iš XIX a. šaltinių tikrai aišku, kad ten būta malūno. Be to, malūnas yra svarbus ir kaip viso kvartalo, kuriame nuo XVI a. buvo plėtojama malūnininkystė, akcentas. Tačiau būsimais užsakymais suinteresuoti architektai-kultūros vertybių apsaugos ekspertai neįžvelgė šių verčių. Todėl malūno, regis, saugoti net neketinama.

Kito malūno, kurį įrengiant XVI a. atsirado dabartinis „Trinyčių“ (iki karo – Malūnų) tvenkinys, vietą pagal architektų sumanymus turėtų paženklinti trys aukštybiniai pastatai. Šio malūno vietoje – Gluosnių skersgatvio ir Bangų gatvės kampe – dar išliko senųjų jo pastatų, kuriuos yra būtina išsaugoti. Gluosnių gatvėje, kur sovietmečiu veikė grūdų produktų priėmimo ir realizavimo bazė, dabar ketinama statyti gyvenamųjų namų kvartalą „Malūnų kalva“ – bet kyla abejonių, ar šis „skandinaviškos koncepcijos“ kvartalas nebus svetimas Klaipėdos senamiesčio teritorijai, kurioje nuo XVI a. vyko gamybinė veikla? Tai, kad stambūs investuotojai ateina į buvusias pramonines teritorijas, yra sveikintina, tačiau greito pelno siekis Klaipėdos pramoniniam paveldui dar neatnešė nieko gera.

Pramoninis paveldas yra ypač svarbi istorinio Klaipėdos kraštovaizdžio dalis. Daugiausia pramoninio paveldo yra vientisoje, XIX a. vid. – XX a. vid. susiformavusioje teritorijoje. Ši juosta abiejuose Danės krantuose tęsiasi nuo dujų fabriko, vandenvietės ir skerdyklos komplekso Trilapio ir Liepų gatvių rajone, per buvusio „Gulbės“ fabriko ir elektrinės teritorijas, o baigiasi buvusio grūdų fabriko, „Trinyčių“ fabriko, senojo tabako fabriko, „Švyturio“ gamyklos ir malūno zonoje. Klausimo, ką daryti su šia beveik nebeeksploatuojamo industrinio paveldo juosta, nederėtų spręsti skubotai. Lengviausias sprendimas – pasiūlyti atskiras teritorijas stambiems investuotojams, kurie viską nušluotų nuo žemės paviršiaus ir pasistengtų išlupti iš savo sklypų kuo didesnį pelną. Tokius sprendimus, kurie vadinami „pramonės konversija“, jau dabar siūloma įgyvendinti buvusių AB „Klaipėdos grūdai“, AB „Trinyčiai“ ir laivų remonto įmonės „Laivitė“ teritorijose. Deja, dabartiniai užmojai gerokai primena sovietinį lozungą – „Mes sukursim naują miestą“. Statybų planavimo įkarštyje net nesvarstoma tai, nuo ko priklauso miesto savitumas – ar modernūs pastatai netaps šiukščia invazija į Klaipėdos istorinio paveldo zoną, ar nebus dar labiau sužalotas pokario metais ir taip smarkiai sunaikintas istorinis kraštovaizdis. Tokie klausimai kyla žiūrint į bendrovės „Memelio miestas“ dabar siūlomą „Laivitės“ užstatymo viziją – modernūs ir aukštybiniai pastatai nuo marių pusės visiškai užgoš ne tik vadinamąją „istorinę miesto dalį“ dešiniajame Dangės krante, bet ir piliavietę bei Senamiestį. Aukštybiniais pastatais užstačius „Trinyčių“ teritoriją arba įgyvendinus „Malūnų kalvos“ projektą, bus nukirsti istoriškai susidarę kompoziciniai bei stilistiniai ryšiai tarp vadinamojo „Senamiesčio“ ir kitų senosios miesto dalies teritorijų, kurios formavosi nuo XVII a. – tokių kaip Joniškė ar Baltikalnė. O juk yra alternatyvų, kurios paveldo požiūriu būtų ne tokios skausmingos. Pavyzdžiui – palikti pramoninėse zonose tik vertingiausius pastatus, o likusią teritoriją apželdinti ir pagaliau baigti įgyvendinti „žaliosios juostos“ projektą. Galima būtų galvoti ir apie užstatymą gyvenamaisiais namais, jeigu jų stilistinė išraiška bei tūriai būtų derinami prie Senamiesčio architektūros. Kadangi kalbama apie istorinį Klaipėdos savitumą – tai turėtų tapti ir visuomenės diskusijų objektu. Tačiau jokios diskusijos dėl alternatyvių sprendimų Klaipėdoje nėra – miesto valdžia tiesiog skuba stambiems investuotojams atiduoti visas buvusias pramonines teritorijas istorinėje miesto dalyje, kad jie atliktų „pramonės konversiją“. Mieste karštligiškai „prastūminėjami“ įvairioms interesų grupėms naudingi teritorijų planavimo dokumentai, greito pelno siekį pridengiant gražiai skambančiomis reklaminėmis formulėmis – tokiomis kaip „miesto išėjimas prie marių“.

Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė priešinasi miesto savitumo naikinimui, bandydama inicijuoti diskusiją ir sutarimą dėl paveldo ateities. Praėjusiais metais ji pasiūlė visoms Klaipėdos politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms susitarti dėl esminių paveldo ir istorinio kraštovaizdžio išsaugojimo principų. Šiam pasiūlymui neseniai pritarė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, savo posėdyje svarsčiusi itin liūdną uostamiesčio paveldo padėtį. Simboliška, kad šis posėdis vyko praėjus vos dviem dienoms po to, kai Vitės kvartale, UAB „Kleta“ priklausančiame sklype, buvo nugriauta prieš 150 metų statyta ir praėjusių metų vasarą neaiškiomis aplinkybėmis padegta buvusi Ferdinando aikštės mokykla... Komisijos sprendime kalbama apie paveldo išsaugojimo strategiją, kurios ji pasigedo naujame Klaipėdos bendrajame plane. Nepaisant to, kaip tik tokį bendrąjį planą netrukus ketinimą tvirtinti. Svarbu visiems suvokti, kad tokio svarbaus teritorijų planavimo dokumento negalima priimti, kol nėra koncepcijos, kokie planavimo sprendimai taikytini istorinio kraštovaizdžio teritorijose. Ar politinė miesto valdžia išgirs šį miestiečių ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos raginimą – o gal pakartos 1997 m. padarytą klaidą? Juk šiuo metu galiojantį Klaipėdos bendrąjį planą anuometinė miesto Taryba taip pat patvirtino kadencijos pabaigoje – paskubomis ir iš esmės be jokių diskusijų.

Bernardinai.lt