Prieš kurį laiką spausdinome europarlamentaro socialdemokrato profesoriaus Aloyzo Sakalo svarstymus apie socialdemokratiją. Tai buvo socialdemokrato požiūris į tai, kokia socialdemokratija turėtų būti. Dabar gi siūlome kritiškai socialdemokratiją vertinančio politologo Vladimiro Laučiaus svarstymus šia tema. Tikimės ir daugiau diskusijos dalyvių. Šis V. Laučiaus straipsnis pirmą kartą buvo paskelbtas žurnale "KUltūros barai", 2007 metų Nr. 1-2.

I. Su ideologija ar be jos?

Lietuvos politiniame gyvenime vyraujantis požiūris į ideologijas yra gana atsainus ir paviršutiniškas. Jos nelabai rūpi ir politinėms partijoms, ir jomis nepasitikinčiai visuomenei. Viešojoje erdvėje sklando įsisenėjęs stereotipas, skatinantis manyti, kad ideologijos priskirtinos veikiau teorijos nei praktikos plotmei ir esančios, kaip sakoma, atitrūkusios nuo gyvenimo.

Politikai ir politikos tyrinėtojai, nepatingėję ieškoti pagrindo savo neideologiniam nusistatymui Vakarų politinės minties kloduose, greitai jį susirasdavo. Daliai jų imponavo kai kurių politologų – Seymouro Lipseto, Danielio Bello – pirmaisiais pokario dešimtmečiais paskelbta vadinamoji ideologijų pabaiga. Kitus sužavėjo Frencisas Fukuyama, paskelbęs istorijos pabaigą: liberalioji demokratija nugalėjo, tad iš esmės lyg ir neliko reikalo ginčytis dėl kertinių idėjų. Mėgstantieji visur įžvelgti epochų kaitą gerai pasijuto nusprendę kartu su Alvinu Toffleriu bei kitais revoliucijų pranašais, kad, įvykus informacinei revoliucijai, gyvename naujos civilizacijos sąlygomis, kur senosioms ideologijoms neliko vietos. Be to, daug kam atrodo, jog ideologijos pastaruoju metu tiesiog susimaišė, ribos tarp jų išnyko. Kam dirbtinai tas ribas atstatinėti?

Bello ir Lipseto ideologijų pabaigos spėjimai nepasitvirtino nei praktiškai, nei teoriškai: praėjo jau pusė amžiaus, o žadėtoji pabaiga dorai nė neprasidėjo [1]. Istorijos pabaigą - šiek tiek kitokią nei Fukuyamos - gerokai seniau buvo įžvelgęs Georgas Hegelis. Galime tik spėlioti, kiek dar ateityje atsiras naujų istorijos pabaigų atradėjų. Savo ruožtu politinių vertybių kova tebevyksta. Liberalioji demokratija susiduria su nemenkais vidaus iššūkiais, gresiančiais šiai iš pirmo žvilgsnio sėkmingai politinei santvarkai įvairiais sukrėtimais ir nukrypimais. O kalbos apie naujas civilizacijas ir istorijos atkarpas pastaruoju metu sklinda ir keičia kryptį bei turinį taip dažnai, kad, jomis tikėdami, turėtume jaustis kas 10 – 20 metų peršoką iš vienos epochos į kitą. Antai pati sau įgrisusi modernybė palyginti neseniai susikūrė postmodernizmo įvaizdį, bet jau ir šis mėgina idėjiškai nertis iš kailio „post post“ pavidalais.

Ko šiomis aplinkybėmis verti politikų pasiteisinimai, kad ribos tarp ideologijų dėl objektyvių priežasčių nusitrynė ir, vadinasi, iš partijų nereikia tikėtis aiškių ideologinių nuostatų? Pirmiausia šauna į galvą psichoanalitinis „racionalizacijos“ terminas. Paprastai tariant, racionalizacija yra būdas atgaline data aiškinti savo ligšiolinę laikyseną, dėl kurios sąžinė ir protas jaučiasi nesmagiai. Gražiais tradiciniais pavadinimais pasivadinusios Lietuvos partijos – socialdemokratai, krikščionys demokratai, liberalai ir konservatoriai – gali kartais nesmagiai jaustis klausiamos, kaip jų ligšiolinė politika atitiko ideologines, pavadinimų apibrėžtas nuostatas. Nes jų vykdytoje politikoje anaiptol ne visada įmanoma įžvelgti ideologinį pagrindą. Ir tada prasideda racionalizacija – mėginimai viską suversti objektyvioms priežastims, ideologijų pabaigoms, postmodernios politikos ypatybėms ir panašiai.

Kad ideologijos pastaruoju metu supanašėjo ir susiliejo, politikai kartoja kaip argumentą, paaiškinantį, kodėl savo tradicinėms partijoms lyg ir tradiciškai savybingas ideologines nuostatas jie taip vangiai artikuliuoja ir jų dažnai nesilaiko. Kyla paprasti klausimai: ar tikras ar tariamas politinių idėjų supanašėjimas yra pagrindas tas idėjas nuvertinti apskritai? Ar tikra arba tariama ideologijų konvergencija yra sveikintinas dalykas? Ar turime vadovautis maksima: „taip atsitiko, tai vyksta, vadinasi, taip turi būti“? Ar politikos norma šiuo atžvilgiu gali būti išvedama iš tikros arba tariamos esamybės, kad ir kaip tą esamybę vertintume? Teiginys, kad ideologijos nyksta, vadinasi, nereikia stebėtis, kad jų nesilaikome, tolygus tvirtinimui, kad keliuose daugėja avarijų, vadinasi, nereikia stebėtis, kad nesilaikome kelių eismo taisyklių. Ši loginė implikacija, kurią pastarųjų keliolikos metų bendravimo su politikais patirtis ne kartą leido girdėti, yra tvirtai sukerojęs mūsų politinio mąstymo reiškinys.

„Ir Vakarų demokratijose <...> ir Lietuvoje yra socialdemokratinio “grynumo” reikalaujančių žmonių. Tačiau tada reikia aiškintis, kas yra tas socialdemokratinis “grynumas”. Ar grįžtame į pradinį socialistinių partijų veikimo laikotarpį – XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią?“ - sako Česlovas Juršėnas apie socialdemokratijos idėjinius orientyrus[2]. Ideologinio grynumo sąvoka čia pasinaudojama taip, kaip įprasta naudotis šventumo sąvoka atsakant į moralinę kritiką. „Nesu šventasis“, - mėgsta sakyti neadekvačiai save vertinantys žmonės apie savo amoralumą. „Nesame grynuoliai“, - mėgsta sakyti ideologijų nepaisančios partijos apie savo ideologinę būklę. Bet kuo čia dėtas šventumas arba grynumas? Niekas į tokias aukštumas nė neapeliuoja. Kalbėti šiomis aplinkybėmis apie „grynumą“ arba „šventumą“ – vadinasi, vengti atsakymų į klausimus apie ideologinių ar moralinių principų stoką. Maža to, dėti lygybės ženklą tarp „grynosios“ socialdemokratijos ir XIX a. pabaigos marksizmo – abejotinas argumentas žinantiems XX a. socialdemokratinės minties istoriją.

Kitaip nei tvirtina kai kurie teorijos ir praktikos dėmenų atribojimo šalininkai, ideologiją priskiriantys veikiau teoriniams samprotavimams nei politinės praktikos orientyrams, ideologija kaip tik yra ar turėtų būti šių dviejų dėmenų jungiamoji grandis. Jei partijos politinė programa grindžiama tik esamomis aplinkybėmis ir jų sąlygotais praktiniais sumetimais, taip pat populizmo ir viešųjų ryšių blizgalais, tokia partija negali vadintis „tradicinė“. Šiuo atžvilgiu nebūtų esminio skirtumo tarp Socialdemokratų partijos (LSDP) ir neideologinių darinių, kuriamų ant protesto balsų bangos, tokių kaip Naujoji sąjunga (1998-2000) arba Darbo partija (2003-2004).

Maža to, ideologinės nuostatos partijos dokumetuose ir jos politikų kalbose netenka prasmės, jei pateikiamos vien šūkių pavidalu – laisvės, lygybės, solidarumo ir panašiai, - nesiejant jų su politikos praktika bei teorija. Pavyzdžiui, Lietuvos politinėje tikrovėje šiandien tikrai nelengva įžvelgti, kaip konkrečiai įgyvendinamos socialdemokratinės solidarumo ir socialinio teisingumo vertybės. Savo ruožtu paviršutiniškas gerų norų – ar socialdemokratinių, ar konservatyvių – įrašymas į programą taip pat nesuteikia aiškumo, kokiais vertybiniais orientyrais partija vadovaujasi ir kodėl būtent jais. Antai socialdemokratai savo programose gali žadėti didesnę valstybės atsakomybę už visuomenės ir žmogaus sveikatą. Tačiau Švedijos socialdemokratai tarpukariu šitai suvokė gan keistai ir ėmė sterilizuoti gera sveikata nepasižyminčius žmones. Panašiai kai kurie Amerikos konservatyvūs mąstytojai, vedami lyg ir gero siekio padaryti visuomenę moralesnę, įrodinėja, kad valstybė turėtų persekioti ir bausti už nesantuokinius lytinius santykius ir neištikimybę[3]. Artimesnis pavyzdys – Tėvynės sąjungos programa, kurioje žadama atleisti nuo mokesčių santuokoje gyvenančius tėvus, kai jų vaikas sulaukia pilnametystės. O jei vienas iš sutuoktinių mirė? Arba užgėrė ir ėmė smurtauti, priversdamas neapsikentusią antrą pusę priimti sprendimą skyrybų naudai (kad ir vaikų labui)? Ar santuokos išlaikymas bet kuria kaina, neatsižvelgiant į aplinkybės, gali būti valstybės uždavinys, leidžiantis jai kištis mokesčių politikos svertais į visiškai privačius žmonių santykius?

Ideologija nėra ir negali būti vien programoje surašytų ar viešai deklaruotų vertybių ir nuostatų sąvadas, nepatikrintas ir negrindžiamas atsakingais teoriniais svarstymais. Išvardyti pavyzdžiai mums leidžia matyti, kad lyg ir teigiami siekiai – sveikas žmogus, morali visuomenė, darni šeima, atsakinga valstybė – gali atiduoti mus George‘o Orwello Didžiojo Brolio malonei. Šie pavyzdžiai, trumpai tariant, liudija, kad ideologiniai siekiniai be juos aiškinančio bei grindžiančio teorinio dėmens, kaip ir be praktinės atramos, nėra pakankamas ir patikimas politinis orientyras. Būtina svarstyti teorinius klausimus apie žmogaus ir politikos prigimtį, viešojo intereso, valstybės vaidmens ir žmogaus privatumo santykį, geros visuomenės, žmogaus ir piliečio dorybių, teisių ir pareigų, teisingumo sampratas. Politikų mėgstamos kalbos apie „teorijos sausą šaką“ kerta ideologinę šaką, ant kurios laikosi politinės praktikos ir idėjų kovos prasmė.

II. Socialdemokratija Vakaruose

Esminė marksizmo revizija, siejama pirmiausia su Eduardo Bernsteino vardu, padėjo XX a. socialdemokratijai išsivaduoti iš klasių kovos ir istorinio materializmo dogmų. Išsivadavimas iš marksistinės ortodoksijos taip pat padėjo socialdemokratams atsikratyti ekonomizmo, išreiškiančio ekonominių veiksnių ir procesų pirmumą politikos atžvilgiu. Kritikuodamas Marxą, Bernsteinas tvirtino, kad istorinis materializmas nepaaiškina nei kapitalizmo dinamikos, nei perėjimo prie socializmo sąlygų. Jis atmetė Marxo idėją, kad kapitalizmas objektyviai pasmerktas žlugti. Jo žodžiais, ortodoksiniai marksistai panašūs į „kalvinistus be Dievo“, o jų tikėjimas socializmo neišvengiamybe skatinantis socializmo šalininkų politinį pasyvumą. Bernsteinas siekė, kad „istorinį materializmą ir klasių kovą keistų tikėjimas politikos pirmumu ir klasių bendradarbiavimo vertingumu – įsitikinimas, kad asmenys, motyvuojami idealų ir geresnio pasaulio vizijos, gali telktis ir pasinaudoti demokratinės valstybės galia, laipsniškai keisdami juos supantį pasaulį“[4]. Po Pirmojo pasaulinio karo demokratinis revizionizmas socialdemokratų stovykloje, įkvėptas Bernsteino ir jo bendraminčių, rėmėsi klasių bendradarbiavimo, politikos pirmenybės ir idealų skatinamojo vaidmens kovojant už socialistinę ateitį prielaidomis[5].

Sheri Berman ypač pabrėžia politikos pirmumo idėją kaip marksistinę ortodoksiją atmetusios socialdemokratijos brandos ir išskirtinumo požymį. Marxo supratimu, politikai priskirtinas viso labo ekonominių akstinų tarnaitės vaidmuo. Šią menkinančią politikos sampratą lėmė tiek Marxo istorinio materializmo koncepcija, tiek požiūris, kad iki kapitalizmo griūties politika priklausysianti nuo siaurų ekonominių interesų ir dominavimo siekių, o vėliau kaip tokia apskritai išnyksianti. Istorinis materializmas taip pat sąlygojo moralės ir idealizmo nuvertinimą: kapitalizmas esą buvęs pasmerktas ne dėl to, kad pažeidė teisingumą, bet pirmiausia todėl, kad jo vidaus prieštaravimai neišvengiamai vedę jį prie griūties. Marxas šaipėsi iš teisingumo principą gynusio Pierre‘o Proudhono, jį lygindamas su chemiku, kuris, užuot studijavęs molekuliarinių pokyčių dėsnius ir tuo pagrindu sprendęs konkrečias problemas, grindžia savo eksperimentus „amžinosiomis idėjomis“. Idėjos, moralė, kaip ir politika, Marxui atrodė nesavarankiška materialinių sąlygų išdava – ekonominių jėgų bei struktūrų nulemtas ideologinis darinys. Marksizmas su jam būdingu ekonominiu determinizmu pagrįstai laikomas materialistinio evoliucionizmo atmaina: istorinė evoliucija, pagal jį, panašiai paklūstanti tam tikriems dėsniams, kaip ir gamtos evoliucija. Neatsitiktinai Friedrichas Engelsas savo bendražygį Marxą per jo laidutuves vadino socializmo Darvinu.

Be politikos pirmumo, kita, anot Berman, svarbi tarpukarį pradėta akcentuoti marksistinę ortodoksiją atmetusių socialdemokratų nuostata – bendruomeniškumas. Prie jos politinio įsitvirtinimo pirmieji bene labiausiai prisidėjo Švedijos socialdemokratai, ypač jų lyderis Peras Albinas Hanssonas. 1928 metais pasakytoje kalboje jis išreiškė savąją socialistinės ateities viziją iš dešiniųjų perimta folkhemmet – „tautos namų“ – sąvoka. Solidarios tautos „namų pagrindas yra bendruomenė ir bendrystė“, - pabrėžė Hanssonas. Šiuo atveju socialdemokratai pasinaudojo Švedijos dešiniųjų politinių jėgų vėliava, po kuria jos XX a. pradžioje kovojo prieš liberaliuosius rinkos ir individualizmo visomenės – taip pat ir prieš tautiškumo ir bendruomeniškumo nepaisančio socializmo – apologetus. Kaip sako Berman, politiškai Švedijos socialdemokratai ketvirtąjį XX a. dešimtmetį tapo tikra „liaudies partija“, gynusia tautinio solidarumo ir bendruomeniškumo idėją bei atsisakiusia klasių kovos retorikos ir tikslų[6]. Savo ruožtu ekonomiškai ji tarsi buvo to meto „trečiojo kelio“ jėga, pasirengusi ne griauti kapitalizmą iš pamatų, bet naudotis jo galimybėmis ir valstybės intervencionizmo pagalba kurti gerovę visiems. „Nors iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios revizionistai Europoje sėkmingai įtvirtino naują, išties socialdemokratinę ideologiją ir strategiją vietoje ortodoksinio marksizmo likučių, tik Skandinavijoje, ypač Švedijoje, suvienyta partija nuoširdžiai įgyvendino naują požiūrį“[7].

Po Antrojo pasaulinio karo, kaip teigia Berman, Europos liberaliosios demokratijos įgyvendino ne tarpukariui būdingo liberalizmo („dvidešimtojo amžiaus trečiasis dešimtmetis patyrė aukščiausią ekonominį liberalizmą“, - tvirtina Karlas Polanyi[8]), bet daugeliu atžvilgiu – socialdemokratinės ekonomikos modelį. Pokario liberaliųjų visuomenių sutarimas buvo grindžiamas esmine valstybės, rinkos ir visuomenės santykio revizija. Visuomenė su jos poreikiais ir vertybėmis iškilo kaip savarankiškas reiškinys, nepavaldus rinkos ekonomikos – „nematomos rankos“ – imperatyvams. „Po 1945 metų žmonės pradėjo suvokti valstybę kaip visuomenės apsaugą, o ekonominiai reikalavimai neretai buvo verčiami užleisti vietą socialiniams“, - sako Berman[9]. Panašiai penktąjį dešimtmetį rašė Polanyi: „Esame liudytojai, kad šalių viduje ekonominė sistema jau neprimeta visuomenei įstatymų, ir yra užtikrinamas visuomenės primatas tai sistemai“[10].

Pokario socialdemokratija ilgainiui tolo ir nuo ekonominio bei politinio radikalizmo, palaikomo išlikusių marksistinių nuostatų. Antai Jungtinės Karalystės socialinis teoretikas ir politikas Anthony Croslandas knygoje The Future of Socialism (1956) atmetė marksistinį požiūrį į kapitalizmą kaip klasių eksploatacijos sistemą ir tvirtino, kad fundamentalistiniai nacionalizacijos ir planavimo siekiniai netenka prasmės. Jiems jis priešpriešino socialinio teisingumo principu grindžiamą gerovės valstybės idėją. Kartu su ekonomikos augimu gerovės valstybė turėjo užtikrinti aukštesnį nepasiturinčiųjų gerovės lygį progresiniais mokesčiais, o ne drastiškai rinkos santykius griaunančiais valstybės veiksmais.

Johno Maynardo Keyneso socialdemokratinės pakraipos idėjos pokarį veikė tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius – antai ir Jungtinės Karalystės leiboristus, ir jiems tradiciškai oponuojančius konservatorius. Pastarieji iškėlė paternalistinį „vienos tautos“ idealą, o leiboristai pabrėžė lygių galimybių nuostatą. „Nuosaikusis socializmas, atrodė, laimėjo idėjų mūšį: politinė mintis nenumaldomai krypo į kairę“[11]. Tačiau Keyneso socialdemokratijos atmainą griovė iš vidaus potencialus ekonominio efektyvumo ir egalitarizmo siekių konfliktas. Pokario ekonominis augimas, maža infliacija ir menkas nedarbas šį vidinį konfliktą padėjo lengvai įveikti. Bet aštuntojo ir devintojo dešimtmečių ūkio recesija ėmė skaidyti socialdemokratiją į kairesnį ir dešinesnį sparnus. Reikėjo rinktis: arba rinkos ekonomikos efektyvumo primatas, susijęs su griežtesniu infliacijos apribojimų ir galimu mokesčių mažinimu, arba parama gaunantiems mažesnes pajamas, susijusi su išlaidų socialinei gerovei išlaikymu ar net didinimu. Nors šis pasirinkimas sąlygojo karštas diskusijas, XX a. priešpaskutinis ir paskutinis dešimtmečiai tapo Keyneso socialdemokratijos modelio kritikos ir išsižadėjimo metais [12].

Jungtinėje Karalystėje leiboristai tarp 1979 ir 1992 metų pralaimėjo ketverius rinkimus. Nuo 1992 metų Johno Smitho vykdyta ir kiek vėliau Tony Blairo radikaliai pratęsta vadinamoji Leiboristų partijos modernizacija pakeitė šios partijos ideologinį veidą taip, kad ankstesni socialdemokratijos principai – ir principai apskritai – jame tapo sunkiai įžvelgiami. Kas yra „naujoji politika“ ir „trečiasis kelias“, anot Digby Andersono, nesisekė nuosekliai paaiškintii net ir patiems leiboristų politikams: ideologinius principus užgožė lyderio asmens žavesys, dabinamas naujumo ir modernumo šūkiais [13]. „Trečiojo kelio“ šalininkai pamiršo apie politikos pirmenybę“, - tvirtina Berman. Jos požiūriu, Blairo „trečiasis kelias“ yra ne socialdemokratijos, o liberalizmo atmaina [14].

Socialdemokratijos deideologizacija vyko ir kitose šalyse. Nuo devintojo dešimtmečio, anot Andrew Heywoodo, vis nuosaikesnio, neideologinio politikos kurso laikėsi Vokietijos socialdemokratai. Berman žodžiais, jie ilgainiui virto status quo šalininkų partija, nepatrauklia radikaliems ir jauniems, neturtingiems, bedarbiams ir atstumtiesiems[15]. Savo ruožtu jų politiniai bendražygiai Prancūzijoje, nežiūrint rinkimų sėkmės devintojo dešimtmečio pradžioje, 1982-1983 metais ūmai pamiršo savo ambicingas socialistines nuostatas ir kitokios visuomenės pažadus. Kaip sako Sassoonas, šis Prancūzijos socialistų atsitraukimas liudijo jų „ambicijos pabaigą, užgesusią aistrą, rutinos pradžią. Prancūzijos socialistai tapo „spalvos nerandančia pilka partija“[16]. Australijos leiboristai, valdę 1983-1996 metais, pasiekė savo pergalių, pasak Heywoodo, daugiau dėl išsikovoto verslo atstovų pasitikėjimo nei dėl gebėjimo siekti ir įgyvendinti socialinį teisingumą[17]. Apibendrindama Europos socialdemokratijos raidos tendencijas, Berman tvirtina: „Baigiantis XX a. <...> Prancūzijos socialistai, kaip ir jų bendraminčiai Vokietijoje ir Italijoje, įrodė galį laimėti rinkimus, bet nebesugebėjo paaiškinti nei sau, nei kitiems, kodėl apskritai tai kam nors turėtų rūpėti“ [18].

Heywoodo požiūriu, vienas svarbių socialdemokratijos ideologinio atsitraukimo veiksnių – ekonominė globalizacija, griaunanti Keyneso idėjomis grindžiamos politikos veiksmingumą. Integravimasis į globalinę sistemą, mažindamas ekonominį valstybių suverenumą, jo teigimu, riboja socialistinių vyriausybių galimybes nacionaliniu lygmeniu užtikrinti ar net žadėti  socialinę gerovę [19]. Socialdemokratija supanašėjo su naująja dešine – tapo jai nebūdingu mastu entuziastinga augančios ekonomikos, mažesnių mokesčių, mažesnės infliacijos ir konkurencijos skatinimo atžvilgiu. Heywoodas pagrįstai kelia klausimą: jei socialdemokratai tikrai atsitraukia nuo socialinio teisingumo politikos, tai kur link šis traukimasis vyksta?

Galimas atsakymas – bendruomeniškumo politikos, arba komunitarizmo, link [20]. Tačiau pats Heywoodas abejoja, ar komunitarizmas galėtų grįsti išties socialdemokratinės pakraipos projektą. Mat komunitarai pabrėžia bendruomenės narius siejančius ir vienijančius ryšius, taip užglaistydami ekonominės ir klasinės nelygybės problemą. Jie „labiau linkę kalbėti pareigos ir moralinės atsakomybės, o ne socialinio teisingumo ir perskirstymo kalba“[21]. Anot Heywoodo, komunitarizmas artimesnis konservatizmui, nes jo tikslas – stiprinti esamas institucijas, antai šeimos, užuot kūrus naują visuomenę. Komunitarizmas, jo žodžiais, pabrėžia kultūrinius, o ne ekonominius socialinių problemų ir uždavinių sprendimus, ir šitai jį esą atskiria nuo socialdemokratijos [22].

Toks Heywoodo požiūris prieštarauja tam, ką apie socialdemokratijos ir ekonomizmo santykį sako Berman. Kultūra, moralė, politika iš marksistinės ortodoksijos išsivadavusiems socialdemokratams neturėtų būti mažiau reikšmingos už ekonomiką. Kaip teigia socialdemokratijai artimas socialinis teoretikas Polanyi, „visuomenės negandos <...> yra pirmiausia kultūrinis, o ne ekonominis reiškinys“ [23]. Heywoodo požiūriu – kad komunitarizmas artimas konservatizmui, bet ne socialdemokratijai – verčia suabejoti kad ir Michaelas Walzeris, kurio politinei filosofijai artimi ir komunitarizmo, ir socialdemokratijos idėjiniai pagrindai. Pagaliau jau minėtas tarpukario Švedijos pavyzdys, kur socialdemokratai sėkmingai perėmė bendruomenišką folkhemmet idėjinę nuostatą, prieštarauja minėtam Heywoodo įsitikinimui.

XX a. pabaigoje susidūrusi su idėjinio tapatumo problemomis socialdemokratija mėgina rasti naujo mąstymo būdų, atsigręždama į bendruomenės, pareigos, moralinės atsakomybės vertybes. Tačiau šis, Heywoodo nuomone, ideologiškai ginčytinas mėginimas anaiptol neliudijąs socialdemokratijos atgimimo[24]. Berman dabartinės Vakarų socialdemokratijos tapatumo problemų priežastis mato kitaip nei Heywoodas, o bendruomeniškumas jai atrodo vienas socialdemokratijai būtinų orientyrų kartu su politikos pirmumo ekonomikos atžvilgiu nuostata. Anot Berman, reikia, užuot ieškojus tariamų ar tikrų išorinių socialdemokratijos nuosmukio paskutiniais XX a. dešimtmečiais priežasčių, tokių kaip globalizacija ar SSRS suirimas [25], pripažinti pačių kairiųjų politikų, pristigusių politinės valios ir intelekto, atsakomybę [26].

Įveikusi pirmųjų pokario dešimtmečių bėdą – iš tarpukario paveldėtą norą politikoje išlikti marksistais (Italijos socialistai net iki aštuntojo dešimtmečio  neįveikė šios problemos [27]), jau nuo devintojo dešimtmečio socialdemokratija ėmė susidurti su kita – ideologijos išgarinimo problema. Ši ties dviejų amžių sandūra sąlygojo, kad, Berman žodžiais, iš socialdemokratų mažai kas besitiki gebėjimo pateikti rinkėjams ką nors esmingesnio nei vien socialiai sušvelnintas oponentų nuostatas. „Ko gera, šiandien didžiausias socialdemokratinių partijų trūkumas – tai idealizmo, palaikiusio šį judėjimą nuo pat jo pradžios, netektis. Įmanoma laimėti rinkimus neskelbiant ištikimybės ideologijai ir noro pakeisti pasaulį. Tačiau laikui bėgant taip besielgiančios partijos tampa gyvais numirėliais, netenkančiais akstinų, entuziazmo ir sugebėjimo atsispirti sunkumams. Kaip tik tai ir vyksta šių dienų Europoje…“[28].

Berman požiūriu, socialdemokratai turėtų grįžti prie savo kertinių principų ir siekti, kad rinkos tarnautų bendruomenėms, o ne atvirkščiai. Jos teigimu, XXI a. socialdemokratai turėtų atsisakyti tiek neoliberalų globafilijos, tiek daugelio kairiųjų šiandien reiškiamos globafobijos. Jie turi pasinaudoti besiplėčiančių globalinių rinkų potencialu, kartu užtikrindami, kad šių rinkų produktyvumas tarnautų visų bendruomenės narių labui, o ne siauriems interesams. Valstybė turi apsaugoti piliečius nuo griaunamojo integralios visuomenės atžvilgiu globalinės rinkos poveikio [29]. „Pasikeitus kapitalizmui, privalo keistis ir socialdemokratijos požiūris į jo priežiūrą. Ypač turint omenyje, kad tautinė valstybė kaip priemonė, kuria socialdemokratai tradiciškai rėmėsi suvaldydami kapitalizmą, prarado dalį turėtos galios ir autonomijos, socialdemokratai turėtų sutelktį dėmesį į tarptautinę areną“ [30].

Anot Berman, šiandienei socialdemokratijai kenkia universalizmo, solidarumo principų atsisakymas pabrėžiant multikultūrinius skirtingumus. Jos teigimu, dalis kairiųjų – „trečiojo kelio“ atstovų – šiandien išsižada politikos pirmenybės principo, nors ir kalba apie bendruomenės svarbą, o kita dalis savo ruožtu atsisako bendruomeniškumo, nacionalinio solidarumo vertybių, aukodama jas įvarių mažumų ir jų tikrų arba tariamų kultūrinių tapatumų naudai. Tiek vadinamasis multikultūralizmas, tiek „trečiojo kelio“ neoliberalų ekonomizmas iškraipo socialdemokratijos principų esmę [31]. Šiuo požiūriu prie ideologijos ir vertybių grįžtantiems socialdemokratams, kad ir kaip šitai prieštarautų Heywoodo prielaidoms, gali būti net pakeliui su nuosaikiais rinkos ekonomikos atžvilgiu konservatoriais.

III. Lietuvos socialdemokratų nuostatos ir idėjinės prieštaros

Nepaisant to, kad socialdemokratiniai lūkesčiai šiandien būdingi daugumai Lietuvos žmonių, socialdemokratinių įsitikinimų, regis, laikosi tik saujelė LSDP politikų bei neįtakinga ir negausi Socialdemokratų sąjunga (LSDS). Pastaroji gana nuosekliai, bet kol kas bergždžiai oponuoja LSDP iš kairiųjų pozicijų. Antai vertindami Algirdo Brazausko vyriausybės 2005 m. veiklos ataskaitą, LSDS vadovai pažymi, kad „vyriausybės  socialinė politika  pirmiausia tarnauja turtingųjų interesams“[32]. Jie aštriai kritikuoja vyriausybę dėl turtingiesiems palankios mokesčių politikos, nesugebėjimo spręsti medicinos problemų (menki medikų atlyginimai, nekokybiškos medicinos paslaugos), kitų pasigyrimais dangstomų negerovių. Tačiau, kaip teigia Bronislovas Genzelis, LSDS vis dėlto atrodo „nepajėgi atstovauti socialdemokratijai“, nes „yra negausi, mažai žinoma visuomenei ir laikosi sektantiško požiūrio į bendradarbiavimą su buvusiais LSDP lyderiais“[33].

Savo ruožtu vidaus idėjinių nesutarimų LSDP priežastis gerai paaiškina socialdemokratinės orientacijos partijos veikloje pasigendančių žinomų jos politikų žodžiai. "Tik naivuolis gali galvoti, jog A. Brazausko vadovaujama partija galėtų tapti demokratine ir kairiąja“, - sako genealoginę LSDP problemų interpretaciją pateikęs Genzelis[34]. „Nemanau, kad socialdemokratinės vertybės yra įgyvendinamos <...> Nematau didelio noro įgyvendinti <...> Mūsų programoje parašyta, kad tokios vertybės, kaip solidarumas ir socialinis teisingumas, gali būti įgyvendinamos per mokesčių politiką. Daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių mokesčiai diferencijuoti. Lietuvoje šito nėra. Sakoma, kad neapmokestinamo minimumo didinimas yra kažin kokia diferenciacija. Tačiau iš tikrųjų taip nėra“, - tvirtina LSDP politikos neatitikimą ideologinėms nuostatoms pabrėžiantis Aloyzas Sakalas[35].

Genzelio požiūriu, 2000-aisiais įvykusios senosios LSDP jungtuvės su Demokratine darbo partija (LDDP) pastarajai buvusios naudingesnės nei socialdemokratams. Jos leidusios LDDP pridengti savo komunistinę praeitį ir tapti Socialistų Internacionalo nare. Genzelis čia įžvelgia panašumų su įvykiais, lydėjusiais LDDP įkūrimą. Jo teigimu, nuo TSKP atsiskyrusios LKP vadovybėje iš pradžių vyravę „sąjūdininkai ir socialdemokratiškai mąstantys asmenys, nemokantys žaisti nomenklatūrinių žaidimų“. Tačiau ilgainiui joje įsitvirtinę „bespalviai nomenklatūrininkai“, o atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriai – sąjūdininkai – pasitraukę. Brazauskui buvusios nepriimtinos sąjūdininkų nuostatos, šiems – Brazausko, tad netrukus jį supo jau nebe jie, o LKP aparato darbuotojai. „Šis procesas kartojasi ir dabar, po LSDP ir LDDP susijungimo“, - teigia Genzelis[36]. „Dabar matau, kad įvairiais būdais stengiamasi išstumti - tarsi atsitiktinai - senuosius socialdemokratus...”[37].

Socialiai orientuotos politikos stygių, atotrūkį nuo socialdemokratijos principų ir vertybių, partijos pirmininko problemą, kitas prieštaringai vertinamas LSDP veiklos aplinkybes nurodo ir socialdemokratinės pakraipos politikos tyrinėtojai – antai Gintaras Mitrulevičius, Lidija Šabajevaitė. „Tradiciniai socialdemokratai daug dėmesio ir lėšų skiria sveikatos apsaugai, ypač profilaktikai, visų pakopų švietimo ir auklėjimo sistemai... – teigia Šabajevaitė. – Lietuvos socialdemokratai, kaip ir valdžioje buvę konservatoriai, vis dar reformuoja minėtas sritis. Rezultatai kol kas nedžiugina...“[38]. Mitrulevičius savo ruožtu, kaip ir Genzelis, pabrėžia, kad partija nebus pajėgi vadovautis savo ideologija, kol jai vadovaus Brazauskas.

Kai kurios LSDP vadovybės nuostatos ir jas lydinčios retorikos ypatumai leidžia susidaryti įspūdį ne tik apie vyraujantį jos santykį su socialdemokratijos ideologija, bet ir apie požiūrį į principų, įsitikinimų, vertybių vaidmenį apskritai. 2005 m. pradžioje LSDP buvo paskelbusi diskusijų apie partijos vertybes vajų, kurį vainikavo šios temos svarstymas suvažiavime tų metų pavasarį. Paklaustas, kaip vertina vertybių aptarimo rezultatus, Sakalas atsakė lakoniškai: „Buvo pašnekėta, bet nematau, kaip tai atsispindi mūsų partijos veikloje“[39]. Genzelis šiuo klausimu teigė, jog partijoje veikia saviškių kompanijos - medžioklės draugų - ryšiai, o „politiniai įsitikinimai tai kompanijai nelabai rūpi“. Jo žodžiais, išlikusi nomenklatūra – „tai ne komunistine nostalgija sergantys asmenys, bet principų neturintys, už savo gerovę pasiryžę bet kam tarnauti individai“[40]. Ši aplinkybė, jei tikėsime Genzelio paaiškinimu, leidžia geriau suvokti, kodėl, kaip sako Peisachas Freidheimas, „Lietuvos socialdemokratai nelabai mėgsta kalbėti apie savo vertybes, o jei jau kalba, tai tik bendrais, nieko nesakančiais lozungais“[41].

Per 2004 m. Seimo rinkimų kampaniją socialdemokratai aštriai kritikavo Darbo partiją, vadino ją dešiniąja milijonierių partija bei ragino rinkėjus „nesukti iš kelio dėl takelio“ – nepasiduoti „darbiečių“ kairumo iliuzijai. Kai po rinkimų socialdemokratai nusprendė vis dėlto derėtis su „darbiečiais“ dėl koalicijos ir ją galiausiai sudarė, daug ką nustebino šis vertybinis posūkis iš žadėtos kairės į tiek kritikuotą populistinę dešinę. Nuostabos ugnį pakurstė Brazausko viešas pasakymas, jog maža kas kalbama per rinkimų kampanijas – suprask, nebūtina visko imti į galvą. Tačiau Freidheimo pastebėtas socialdemokratų nenoras kalbėti apie vertybes ar principus implikuoja ir nenorą galvoti apie šiuos dalykus, o kai jie neapmąstomi, kartais sunku išvengti juokingai absurdiškų situacijų. Kaip tik tokioje situacijoje atsidūrė LSDP vadovybė po prieštaringų jos atstovų išaiškinimų, kodėl susidėta su Darbo partija ir kaip tai dera su LSDP principais.

2004 m. laprkričio pradžioje Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tinklalapyje pasirodė žinutė, kad Justinas Karosas apie Brazausko posūkį derėtis su Darbo partija teigęs, esą politikoje netikėtų posūkių būna ir tai priklauso nuo susidariusios situacijos. Pasak Karoso, „principų įsikibimas yra blogos politikos pavyzdys“, pranešė LRT[42]. Bėda ta, kad Brazauskas šiuo atveju apie principus sakė visai ką kita: „Matote, rinkimų kampanijos metu – ir Lietuvoje, ir kitur – daug kas yra kalbama <...> Tačiau yra tam tikros idėjos, pamatiniai principai, kuriais vadovaujasi rinkimuose dalyvaujančios partijos <...> Šie pamatiniai principai išlieka <...> Kai mes kartu su Darbo partija ir kitais koalicijos partneriais pabandėme sukurti bendrą programą, paaiškėjo, kad tai įmanoma padaryti. Nes principiniai klausimai buvo daugmaž toleruojami visų partijų programose“[43]. Kitaip tariant, Karosas paskubėjo paskelbti, kad laikytis principų kvaila ir galima jų nepaisant sutarti su Darbo partija; Brazauskas savo ruožtu tai paneigė ir apvertė Karoso mintis aukštyn kojomis: sutarti su Darbo partija galima, nes principinių nesutarimų nėra. Abi šios pozicijos liudija tą patį atsainų LSDP vadovybės požiūrį į partijos kertines idėjas ir principus. Vienu atveju jie tiesmukai nuvertinami, kitu atveju sakoma, kad LSDP principinės nuostatos neprieštarauja už populizmą ir dešinumą jos kritikuotos Darbo partijos nuostatoms. Kuo tada virsta socialdemokratų principingumas?

Iš dalies į šį klausimą atsako Genzelis, anot kurio, Brazausko ir Viktoro Uspaskicho nesutarimai buvę "ne idėjiniai, bet klaniniai. Idėjos tampa sliekais, užmautais ant Brazausko ir Uspaskicho meškerių, siekiant pagauti lengvatikes žuveles“[44]. Kitaip tariant, kertinės idėjos pajungiamos konjunktūrinei, aplinkybių sąlygojamai naudai. Maža to, patys LSDP vadovai neslepia savo požiūrio, kad su principais galima nesiskaityti (cituota Karoso mintis), kad šiais laikais jie tėra vienadienio, praeinamo pobūdžio. Pastaroji mintis tiesiogiai plaukia iš to, ką vienoje konferencijoje prieš keletą metų kalbėjo Brazauskas: "Aš norėčiau pavartoti posakį „čia kelio pabaiga”, kas reiškia „supratimą, kad ateitis skirsis nuo praeities” <...> Praeities nebėra. Kelias, kuriuo dešimtmečiais ėjome, baigiasi. Nuo šiol kelionė į rytojų bus lyg važiavimas laukais be kelių, ir mes turime pakeisti savo mąstyseną. Tai reiškia: paprastai galiojantys principai jau neegzistuoja. Kas vertinga šiandien, rytoj galbūt bus visiškai bevertis dalykas"[45]. Apie keistą požiūrį, kad žmogui vertybės ir principai galioja arba negalioja nelygu diena ar metai, ironiškai rašė Gilbertas Keithas Chestertonas: „Tai tas pat, kaip sakyti, kad tam tikra filosofijos mokykla įtikina pirmadieniais, bet niekaip neįtikina antradieniais“[46]. Kaip galima tikėtis vertybinio nuoseklumo iš partijos, kurios vadovybė linkusi perrašinėti principus pagal kalendorių? Ar informacinėje visuomenėje, kurią įsivaizduoja Brazauskas, esminės vertybės bus, tarsi pirštinės arba kojinės, nudėvimos ir metamos lauk?

Kažkas panašaus į tokį principus paminančios modernizacijos suvokimą būdinga neoliberalizmo link pasukusiems „trečiojo kelio“ Vakarų socialdemokratams. Vertindamas Brazausko kalbą, pasakytą XXVII LSDP suvažiavime, Freidheimas, be kita ko, pažymi: „Visa retorika apie partijos „atsinaujinimą“, „modernumą“ <...> man priminė Gerhardo Schroederio ir Blairo manifestą, t.y. eilinį reveransą liberalizmo link“[47]. Apskritai entuziastinga „naujumo“ ir „modernumo“ retorika, kai kalbama apie socialinius-kultūrinius reiškinius, tokius kaip informacinė visuomenė, yra glaudžiai susijusi su panašia retorika politiniu-partiniu lygmeniu[48]. Pastarąjį Lietuvos socialdemokratų atveju ideologiškai apibūdina tai, ką Freidheimas sako apie „reveransą liberalizmui“. Dabartinės LSDP vadovybės, jos vykdomos politikos atitolimą nuo socialdemokratijos principų ir artumą liberalizmui pastebi ne vienas šios partijos politikos tyrinėtojas bei dalyvis.

Anot Genzelio, teoriškai „tarp socialdemokratų ir liberalų to artumo nėra. Nebent juos vienytų tai, kad Brazauskas, nors ir yra Socialdemokratų partijos pirmininkas, pagal savo mąstymo logiką yra grynas liberalas“[49]. Paties Brazausko požiūris į liberalizmo ir socialdemokratijos santykį šį Genzelio teiginį iš esmės patvirtina. „Ką reiškia liberalizmas? Tai ta pati socialdemokratija, tik - iki tam tikros ribos. Liberalai tos ribos nemato. Priimdami sprendimus, jie įvairias gyvenimo sritis liberalizuoja "iki galo", - interviu Eltai yra sakęs Brazauskas[50]. Problema ta, kad ribõs, apie kurią jis kalba, „nemato“ nebent libertarai – dešinieji ekonominiai liberalai. Tuo tarpu kairesnės liberalizmo atmainos pripažįsta laisvosios rinkos ribų būtinybę ir jas koreguojančio valstybės įsikišimo poreikį. Šiuo atžvilgiu Brazausko socialdemokratijos modelis niekuo nesiskiria nuo  nuosaikesnio liberalizmo „su ribomis“. Tačiau kas pasakys, kur tos ribos?

„Lietuvoje mokesčiai yra vieni mažiausių Europoje. Tie, kurie sako, kad dideli, smarkiai klysta. Vien todėl, kad mokesčiai tokie maži, mes didiname pelningumą. Praėjusių metų trečiąjį ketvirtį, lyginant su ankstesnių metų trečiuoju ketvirčiu, padidinome pelningumą pusantro karto“, - džiaugiasi Brazauskas[51]. Įmonių pelningumo augimo pusantro karto kasmet tendencija – socialdemokratų valdymo Lietuvoje nuo 2001 m. ypatybė. Tačiau akivaizdi disproporcija tarp sparčiai augančio įmonių pelno ir lėtai kylančių darbuotojų atlyginimų vargu ar laikytina principingos socialdemokratinės politikos išdava. „Pelnai apmokestinti tik penkiolika procentų, o iš paprasto, dirbančio žmogaus lupama perpus daugiau. Tad vienos dalies Lietuvos gyventojų pajamos nuolat auga, o kiti – skursta. Kapitalo mokesčio Europoje vidurkis – 25 proc. Pats žemiausias ES yra Lietuvoje – 6,5 proc. Tai reiškia, kad yra sudaryta galimybė atsirasti didesniam sluoksniui milijonierių“, - pažymi Algirdas Sysas[52]. Jo žodžiais, Lietuvos mokesčių sistema yra labai liberali – gera verslui ir griežta darbo jėgai[53]. Tas pat sakytina ir apie Lieutvos socialdemokratų vadovybės nesugebėjimą ar nenorą įvesti progresinius mokesčius. „Proporcinę mokesčių sistemą pakeisti progresine Lietuvos socialdemokratai nesiryžta, jie tiesiog laikosi liberalų bei konservatorių nuostatų“, - teigia Šabajevaitė[54]. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad perėjus, kaip to siekiama, prie 24 proc. gyventojų pajamų mokesčio, gaunantys mažus ar vidutinius atlyginimus to beveik nepajus, o daugiausia laimės darbdaviai[55]. Taigi socialiniu-ekonominiu požiūriu, vertinant mokesčių politiką, nelabai matyti, kuo skiriasi Brazausko socialdemokratija kaip liberalizmas „iki tam tikros ribos“ nuo liberalizmo kaip tokio. Socialiai palankių ribų nė nesistengiama nustatyti.

Minėto skirtumo galima būtų ieškoti LSDP programoje, kurios socialdemokratines nuostatas, kaip pažymi kai kurie socialdemokratai, reikėjo vykdyti, o ne tik surašyti. Skaitant ją susidaro įspūdis, kad dalis teiginių traktuojami kaip neįpareigojantys, nes jie prieštarauja tam, ką LSDP būdama valdžioje darė praktiškai. O dalis jų apskritai verčia suabejoti LSDP idėjinių orientyrų prasme. „Mes siekiame, kad gyvenimas gerėtų visiems, o ne mažai daliai “išrinktųjų”, - rašoma programoje (20 sk.)[56]. Tačiau praktiškai, kaip sako Sysas, daugėja milijonierių, mokesčių politika orientuota į „išrinktuosius“ – darbdavius. „Esame už rinkos ekonomiką žmogišku veidu - už socialiai orientuotą rinkos ekonomiką. Tuo mes skiriamės nuo dešiniųjų partijų“ (19 sk.). Ar galima būti „už“, bet praktiškai veikti „prieš“? Dar rašoma, esą „dešinieji individualizmą, ekonominį egoizmą, konkurenciją mano esant vieninteliais ūkinės [veiklos?] bei apskritai žmonių gyvenimo būdo principais“. Lengviausias kelias išaiškinti savo abejotiną kairiąją tapatybę – sukarikatūrinti dešinumą, pateikti groteskišką jo paveikslą ir tada aiškinti: „mes ne tokie“.

Programoje skelbiama: „Mes valdžios siekimo nelaikome svarbiausiu uždaviniu“ (62 sk.). Tačiau kai tenka rinktis tarp principų ir valdžios, sakoma, kad „principų įsikibimas yra blogos politikos pavyzdys“. Programoje teigiama, kad socialdemokratai pasisako už parlamentarizmą (58 sk.)., tačiau kai pastarasis susiduria su išbandymais, parlamentinių komisijų darbas kai kurių socialdemokratų vadinamas „spektakliu“, jo rezultatai niekinami. LSDP žada mažinsianti nedarbą (22 sk.) ir iš valdžios tribūnų giriasi šios srities pasiekimais. Savo ruožtu nedarbas mažėja gyventojams masiškai bėgant iš socialdemokratų šešti metai valdomos Lietuvos ieškoti darbo svetur. O LSDP programą dabina šūkis: „Socialdemokratams visuomet rūpėjo emigracijos prevencija“ (42 sk.). Dar viena graži LSDP nuostata: „Piliečių susibūrimai į jų interesus tenkinančias nevyriausybines organizacijas sudaro puikias sąlygas formuotis pilietinei visuomenei“ (72 sk.). Bet kažkodėl patyręs visuomeninių organizacijų pilietinį aktyvumą Brazauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, reikalaudamas ištirti, ar įvairios Lietuvoje veikiančios pilietinės organizacijos nekelia grėsmės valstybei. "Žinau ne vieną organizaciją, kurios kaip siurbėlės aplimpa valstybės biudžetą, ieškodamos paramos. Dauguma organizacijų veikia parazitiškai", - savotiškai įvertino Bronius Bradauskas LSDP programos 72 skirsnio aktualumą.

LSDP programoje stebėtinai aptakiai formuluojamos nuostatos dėl tradiciškai prioritetinio socialdemokratų tikslo – gerovės valstybės. Teigiama: „Šiandieniame pasaulyje nemaža dalis šalių pasirinko gerovės valstybės kūrimo kelią. Europos Sąjungos valstybėse narėse vyrauja gerovės visiems valstybės modelis“ (47 sk.). Toliau kalbama apie tai, kad gerovės valstybės modelių esama įvairių, kad „minimalistinis“ variantas palankesnis turtingiesiems, o ES socialdemokratai kuria socialinį gerovės valstybės modelį. Skirsnis baigiamas žodžiais: „Mums, Lietuvos socialdemokratams, šiandieninės mūsų tikrovės akivaizdoje didžiausiu iššūkiu tampa būtent socialinio gerovės valstybės Lietuvoje modelio įgyvendinimas“. Tačiau iššūkis – ne tas pat, kas tikslas. Žodis „iššūkis“ veikiau liudija būseną, kai žinai, jog tikslas yra ambicingas ir sunkiai pasiekiamas, versiantis susidurti su kliūtimis, o ne patį tikslą. Be to, tikslą nusistatai pats, o iššūkis gali užgriūti savaime, „objektyviai“, kaip globalizacija, konkurencija ar klimato atšilimas. Tai, kaip Lietuvos socialdemokratai kalba apie gerovės valstybės kūrimą, leidžia daryti prielaidą, kad socialinės gerovės modelio iššūkį juos verčia priimti ES socialdemokratijos pavyzdys, jos pasiekimai ir orientyrai. Pačios LSDP apsisprendimo, entuziazmo šiuo klausimu programoje nematyti.

Šis vangumas dar labiau išryškėja skaitant programos nuostatą, kad „visuomenėje turi būti jėgos, užsibrėžusios siekti gerovės valstybės ir neiškrypstančios iš šio kelio“ (22 sk.). Neaišku, ar socialdemokratai čia kalba apie save, ar apie kažin kokias kitas jėgas. Be to, nelengva suvokti, ką reiškia imperatyvas visuomenei, skelbiantis, kad joje „turi būti jėgos“. Kas slypi už šio reikalavimo? Kas turės nustatyti, ar žmonės, pritariantys gerovės valstybės modeliui, yra „jėgos“, ar dar „ne jėgos“? Ir jei verdiktas bus neigiamas, kaip tada elgsis LSDP savo „didžiausio iššūkio“ atžvilgiu? Toliau rašoma, kad gerovės valstybės „negalima pasiekti be visuomeninės sutarties“. Tad atsiranda dar viena miglota kliūtis ir taip ne visai aiškiems įsipareigojimams. Užuot aiškiau apsibrėžę, kas yra socialinės gerovės valstybė, socialdemokratai iškelia visuomenei sąlygas – „visuomeninę sutartį“, kažin kokias „jėgas“, - be kurių, kaip skelbiama jų programoje, šio siekinio neįmanoma įgyvendinti. XII programos dalyje „Socialdemokratinė Lietuvos vizija“ socialinės gerovės valstybės sąvoka iš viso neminima.

Išvados

LSDP programa yra palyginti išsami ir gana sklandi. Joje išvengta šio pobūdžio dokumentuose dažnai pasitaikančio atsainaus paviršutiniškumo bei formalizmo ir kartu nenukrypstama į per didelį kurios nors vienos srities problemų detalizavimą. Pamatinės vertybės – laisvė, lygybė, teisingumas, solidarumas, tolerancija, darbas ir tautiškumas – ne tik įvardijamos, bet ir trumpai paaiškinama, kaip jas mato LSDP ir kaip sieja su konkretesnėmis nuostatomis. Tačiau, kaip ir bet kurios kitos partijos programa, šis dokumentas nėra pakankamas pagrindas deramai suvokti ir vertinti pamatinius socialdemokratinės pasaulėžiūros, ideologijos dalykus. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos socialdemokratai, kaip ir dauguma kitų partijų, menkai išnaudoja teorines ir praktines priemones, idant leidiniais, konferencijomis, prasmingomis politikų kalbomis atskleistų ir nuodugniau aptartų savo ideologinį tapatumą. Ši problema tiesiogiai susijusi su bendresniu ideologijos klausimu, svarstytu pirmoje šio straipsnio dalyje. Spręsti ją praktiškai galėtų padėti valstybė, prisiimdama finansinius įsipareigojimus, kurie leistų politikams būti geriau girdimiems viešojoje erdvėje ne tik per rinkimų kampanijas ar aiškinantis praeinamas dienos aktualijas. Partijų debatai, viešas politikų klausinėjimas apie jų nuostatas ir idėjas turėtų vykti žiniasklaidoje ir tarp rinkimų, ne tik prieš juos. Piliečiai tada galėtų geriau orientuotis partijų ypatumuose, o politikus savo ruožtu tai verstų atsakingiau idėjiškai pasikaustyti.

LSDP politikai turėtų atsisakyti ydingos prielaidos, kad viešas kalbėjimas ir veikimas atskirtini išaukštinant veiksmą bei nuvertinant viešą žodį. Ji gali tikti ūkininkams arba biurokratams, bet ne politikams. Juozas Bernatonis 2005-aisiais iš partinės tribūnos kalbėjo apie skirtumą tarp politikų, kurie teikia pirmumą viešai pasakytam žodžiui, ir tų, kurie pirmenybę suteikia veiksmui, bei labino pastaruosius. Tačiau iš tikro kaip tik kalbėjimas ir atsakomybė už jį, kai kreipiamasi į demokratinę piliečių bendriją, politinę veiklą išskiria iš kitų. Veiksmas, kitaip nei žodis, svarbus ir ūkininkaujant, ir užsiimant buitimi. Jis svarbesnis, kai turima reikalų arba su daiktais, o ne su žmonėmis, arba kai bendravimas tampa pagalbine technine priemone aptarnaujant interesantą bei siekiant vartotojiškų tikslų. Tuo tarpu politinis bendravimas, idėjų generavimas ir sklaida, keitimasis nuomonėmis, diskusija yra ne tik pagalbinė priemonė, bet ir tikslas, susijęs su asmenybės tobulėjimu ir branda, pilietinės visuomenės gyvybingumu.

Veiksmui pirmumą teikiantis, žodį nuvertinantis požiūris į politiką gresia demokratijos išlikimui. Juo remdamosi, politinės partijos ciniškai purtosi atsakomybės už savo pažadus, nuostatas ir idėjas, atsainiai tardamos: “maža kas ką kalbėjo - dabar mes dirbsime”. Savo darbą jos ima suvokti taip, kaip jį kadaise aiškino Uspaskichas: “aš nepolitikuoju, aš tvarkau reikalus”. Kai partijos ateina į valdžią išsižadėdamos savo žodžių ir tvarkosi nepolitinius reikalus, jos griauna daugiapartinės demokratijos pamatus, nes rinkėjai nustoja jomis tikėti bei susitaiko su tuo, kad valdžios reikalai yra nepolitiniai. Jiems lieka puoselėti apolitišką nedemokratinę viltį, kad valdžios reikalai bus tvarkomi bent jau ūkiškai, šeimininkiškai, kad jiems tada galbūt sočiau “nubyrės” nuo miklių šeimininkų stalo. Tokios nuotaikos gali vesti į savanorišką laisvės išsižadėjimą perduodant valstybinio rūpesčio naštą ūkininkams-specialistams (technokratinis modelis) arba autoritariniam “šeimininkui” (į Rytus nuo Lietuvos suklestėjęs modelis). Socialdemokratijai, kaip demokratijos puoselėtojai, tai neturėtų būti priimtina.

Iš Vakarų socialdemokratijos patirties LSDP šiandien galėtų perimti marksistinę ortodoksiją išstūmusio revizionizmo pagrindu brendusias vertybines nuostatas, aptartas antroje šio straipsnio dalyje. Tai būtų idėjos, apie kurias kalba Berman: politikos pirmumas ekonomikos atžvilgiu ir komunitarizmas kaip solidarumo vertybės kultūrinis bei politinis pamatas. LSDP programoje solidarumas dabar pateikiamas ekonomizuotu kampu, jis atsietas nuo tautiškumo ir bendruomeniškumo. Tautinio kultūrinio tapatumo, nacionalinės valstybės kaip folkhemmet vertybinis pamatas galėtų tapti paspirtimi kovojant su socialiai destruktyviais neoliberalų labinamos globalizacijos reiškiniais. Savo ruožtu ir politikos pirmumo idėją Lietuvos socialdemokratams šiandien vis dar užgožia įprotis visokeriopai sureikšminti ekonomikos veiksnį. Tai gali būti susiję su marksistinėmis ekonominės bazės ir idėjinio antstato reminiscencijomis. Kartais, matyt, daro įtakos ir kiti sovietmečio išugdyti praktinio mąstymo įpročiai.

Antai Bradauskas, viešai pareiškęs, kad valdyti valstybę turėtų turčiai, valstybės valdymo organizavimo specialybę įgijo sovietmečo aukštojoje partinėje mokykloje (prieš tai dar baigęs ekonomiką)[57]. Pasak Sakalo, panašiai kaip Bradauskas mąstančių LSDP esama ir daugiau[58]. Ūkio pirmumą politikos atžvilgiu implikuoja ir LSDP pirmininko Brazausko laikysena. Kaip sako Genzelis, „Brazauskas visą laiką dirbo ne partinėse, bet ūkinėse struktūrose <...> Kai jis buvo atsakingas už pramonę, partinė organizacija jam <...> tebuvo pagalbinė struktūra. Tokią mąstyseną išsiugdęs Brazauskas nuoširdžiai nesuvokia, kas yra partija. Iš TSKP laikų jis paveldėjo požiūri, kad partijos pirmininkas gali vadovauti it koks įmonės direktorius"[59]. Ūkio santykį su politika Brazauskas linkęs vertinti pastarosios nenaudai taip pat ir valstybės gyvenimo lygmeniu[60].

Šiandienė LSDP turėtų ne tik atsikratyti daugeliui jos atstovų būdingo ekonomizmo, bet ir kur kas rimčiau atsižvelgti į ideologinio nuoseklumo poreikį. Viešai deklaruojamų socialdemokratinių vertybių ir nuostatų nesilaikymas, kuris ypač matyti mokesčių politikos srityje, diskredituoja visuomenės akyse ne tik Socialdemokratų partiją, bet ir jos prastai atstovaujamus ideologinius principus. Tai verčia daugelį rinkėjų manyti, kad ideologiniai įsipareigojimai tėra pasitikėjimo neverti tauškalai. Taip purenama dirva ne tik praktinei, bet ir idėjinei apolitiško – „darbietiško“ – populizmo sėkmei. Ligšiolinė LSDP politika prie šios sėkmės nemenkai prisidėjo. Maža to, ji teikia pagrindo nuogąstauti, kad socialdemokratai dėl pragmatiško išskaičiavimo bus labiau linkę šlietis prie neideologinių populistų nei sudaryti jiems tikrą socialdemokratinę atsvarą. Kita vertus, LSDP vadovybei ir jos nariams teks atsakyti į klausimą, ar tikrai, kaip teigia dabartinis partijos lyderis, socialdemokratija tėra viso labo liberalizmas „su ribomis“, kurių šios partijos vykdomoje politikoje šiandien daug kas net stengdamasis neįžvelgia.

Kaip atkreipia dėmesį Berman, socialdemokratijos tapatumas nyksta, kai ji netenka artikuliuotos, vertybiškai pagrįstos, rinkėją įkvėpti galinčios ateities vizijos, kai išgarinami aukščiau politinės konjunktūros esantys jos idealai. LSDP šiuo atžvilgiu nėra išimtis, kaip ir neideologinį „trečiąjį kelią“ pramynę jos politiniai bendražygiai Vakaruose. Politinio tapatumo paieškos šiomis dienomis yra sunki užduotis Vakarų socialdemokratams, tad ką ir kalbėti apie besiblaškančios tarp sovietinio paveldo ir „riboto“ liberalizmo lietuviškosios socialdemokratijos sunkumus. Žinoma, ateitis parodys, ar atsiras LSDP politinės valios aiškiau artikuliuoti ir pradėti darbais įgyvendinti savąją socialinės gerovės valstybės viziją. Tačiau kol kas perspektyvos atrodo miglotos, prielaidų esminiams pokyčiams nematyti. Nauji veidai, pragmatinių sumetimų nesuvaržyti principai ir konjunktūros nenuslopintos idėjos sunkiai skinasi kelią į politinių sprendimų priėmimo Olimpą.


[1] Dunlevy P., O’Leary B. Theories of the State. - New York: New Amsterdam Books, 1987. – P. 66.

[2] Č. Juršėnas: dalis žmonių nori naujo mesijo su vėzdu už nugaros. – ELTA, 2004-01-11.

[3] George R. P. The Clash of Orthodoxies: Law, Religion and Morality in Crisis. – ISI Books, 2001. – P. 102-103.

[4] Berman S. The Primacy of Politics: Social Democracy and Making of Europe‘s Twentieth Century. – Cambridge University Press, 2006. – P. 43.

[5] Ibid. – P. 16, 40.

[6] Ibid. – P. 174-175.

[7] Ibid. – P. 176.

[8] Polanyi K. Didžioji transformacija. – ALK/Algarvė, 2002. – P. 150.

[9] Berman S. – Op. cit. – P. 17.

[10] Polanyi K. – Op. cit. – P. 260.

[11] Heywood A. Political Ideologies. – Macmillan Press LTD, 1998. – P. 145.

[12] Ibid. – P. 146.

[13] Anderson D. „Third Way? No Way“ // The Salisbury Review, Summer 2000. – P. 9-10.

[14] Berman S. – Op. cit. – P. 211.

[15] Ibid. – P. 192.

[16] Sassoon D. One Hundred Years of Socialism. – London: Fontana, 1997. – P. 559.

[17] Heywood A. – Op. cit. – P. 147.

[18] Berman S. – Op. cit. – P. 195.

[19] Op. cit.

[20] Ibid. – P. 147-148.

[21] Ibid. – P. 148.

[22] Ibid. – P. 148-149.

[23] Polanyi K. – Op. Cit. – P. 165.

[24] Op. cit. – P. 150.

[25] Nors SSRS išnykimas dažnai nurodomas kaip viena socialdemokratijos „dešinėjimo“ ar deideologizacijos priežasčių, Berman šią sąsąją su socialdemokratijos būkle laiko irelevantišką (The Primacy of Politics, p. 210).

[26] Berman S. – Op. cit. – P. 210-211.

[27] Grand A., de. – The Italian Left in the Twentieth Century. – Indianapolis: Indiana University Press, 1989. – P. 161-162.

[28] Berman S. – Op. cit. – P. 217.

[29] Ibid. – P. 212.

[30] Ibid. – P. 214.

[31] Ibid. – P. 211.

[32] Lietuvos vyriausybės 2005 m. veiklos ataskaitos įvertinimas. – Vilnius, 2006-04- 11. – http://www.lsds.lt/documents/Ataskaitos%20vertinimas.doc

[33] Genzelis B. „A. Brazausko vadovaujama partija nėra kairioji“. – www.politika.lt., 2005-02-25.

[34] Ibid.

[35] A. Sakalas: socialdemokratai turėtų stengtis atstatydinti V. Uspaskichą. – ELTA, 2005-05-15.

[36] Genzelis B. – Op. cit.

[37] B. Genzelis: dėl A. Brazausko politikos Socialdemokratų partija gali skilti. – ELTA, 2004-10-31.

[38] Šabajevaitė L. „Konservatorių kregždutė ant socialdemokratų rožės?“ // Gairės, 2006 liepa-rugpjūtis, Nr. 7-8 (148-149). – P. 3.

[39] ELTA. – Op. cit.

[40] Genzelis B. „A. Brazausko vadovaujama partija nėra kairioji“. – Op. cit.

[41] Freidheimas P. „Tikrų kelių beieškant: pamąstymai apie Lietuvos socialdemokratiją“ // Gairės, 2006 rugsėjis, Nr. 9 (150). – P. 6.

[42] www.lrt.lt., 2004-11-02.

[43] A. Brazauskas: prasižengusiems reikia leisti pasitaisyti. – ELTA, 2005-01-09.

[44] Genzelis B. – Op. cit.

[45] Brazauskas A. “Lietuva pasaulinės informacin