„Nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo Karalius…”(Zch 9,9)

Tai buvo svarbi diena visai mano giminei. Visi žinojo, jog tokia diena vieną kartą išauš, nes karta po kartos iš lūpų į lūpas perdavė pranašo Zacharijo pranašystę: vieną dieną tas, kuris dar nieko nenešė, neš Dangaus Karalių į jo miestą Jeruzalę.

Kai kurie, ypač senesnieji, laikėsi šios pranašystės. Tačiau dažnas jaunėlis į ją žvelgė nepatikliai, vidutinio amžiaus gi – abejingai. Visgi ši pranašystė paveikė mūsų gyvenimo būdą. Senieji savo ruožtu versdavo jaunuosius prieš laiką nenešti jokios naštos. O jaunėliai arba paklusdavo, arba maištaudavo. Kai kurie net tyčia tampydavo ant kupros visokias nereikalingas naštas, mėgindami kažką įrodyti. Bet galų galiausiai bemaž kiekvienas širdyje gal ir nesąmoningai puoselėjo viltį, kad jam teks nešti Dangaus Karalių. Tai būtų galima suprasti ir iš to fakto, jog dažnas užsispirdavo ir nepasijudindavo iš vietos, kai jam reikdavo nešti kokią nors naštą. Mat nešti naštą reiškė prarasti galimybę kada nors nešti Dangaus Karalių. Tai vedė į neviltį ir tinginystę.

Tačiau ši pranašystė paveikė mūsų giminę ir teigiamai. Mes įgavome tokių savybių, kurių dėka galime nešioti didžiausias naštas jau nuo pat jaunumės. Mes galime įveikti ilgiausius atstumus ir nelygiausius kelius bei išbūti ilgą laiką nevalgę ir negėrę. Mat vienam iš mūsų jauniausiųjų teks nešti Dangaus Karalių galbūt iš pasaulio pakraščio net į pačią Jeruzalę.

Beje, mes esame nedidelio ūgio, ne itin greiti, ne agresyvūs ir priklausome darbininkų klasei. Mes ne tokie kaip mūsų tolimieji giminaičiai, kurie labiau mėgsta kariauti, pavergti ir viešpatauti. Bet dėl to mes nesisielojame, nes tikime, kad pats Dangaus Karalius labiau mėgsta tarnauti ir yra taikingas bei nuolankus. Dėl tos priežasties, matyt, jis ir pasirinko būtent mūsų giminę.

Kada minėtoji pranašystė išsipildys, niekas negalėjo tiksliai pasakyti. Tačiau kai kurie teigė, kad ji išsipildė dar senajame Egipte, kai dykumų dievas Setas ir dangaus dievas Horas įsikūnijo mumyse, ir mes juos visi iki šiol tebenešiojame. Kiti gi teigė, jog tai įvyko, kai vienas mūsiškių nešė karalių Saliamoną. O kai kas mano, kad ši pranašystė išsipildė visai neseniai Betliejuje, vieno nepaprasto gimimo metu, kai angelai ir karaliai šlovino kūdikėlį, kurį vėliau vienam mūsiškių teko nešti į Egiptą. Viskas atitiko, tik kad Dangaus Karalius turėjo atvykti į karališkąją Jeruzalę, o ne į Egiptą, vergijos namus. Todėl viltis nešti Dangaus Karalių mums vis dar teberuseno.

Ir štai atėjo ta lemtinga diena. Aš stovėjau pririštas prie medžio ir užmušinėjau laiką, kol motina grįš iš darbo. Atėjo svetimi vyrai, atrišo mane ir nusivedė. Kažkas mėgino dar stabdyti juos, bet šie paaiškino, jog manęs reikia Mokytojui. Bent jau kiek pasidarė aiškiau – aš priklausau vadinamajam Mokytojui. Tylomis svarsčiau: Kas gi tas Mokytojas? Ar jis labai pavojingas, jei buvęs šeimininkas mane taip lengvai ir veltui paleido? Ar reikės man jo labiau bijoti kaip buvusio šeimininko ir jam paklusti? Gal geriau sprukti, kol tie svetimi vyrai kalba, kuris iš jų didesnis?

Kai atėjom į vietą, dairiausiu, kuris iš susirinkusiųjų yra mano naujas šeimininkas. Vienas buvo panašus į tokį: jis turėjo pinigų kapšą, ir jį apsupę vargetos rodė jam pagarbą, norėdami ką nors gauti. Bet geriau pasižvalgęs pamačiau kitą, kuris buvo kažkuo išskirtinis. Jo niekas nebijojo ir jam nesilankstė, tačiau visi žvelgė į jį su viltimi ir šventu ilgesiu. Truputį norėjau, kad būtent jis būtų mano šeimininkas.

Po to viskas vyko žaibo greičiu. Kažkas užklojo ant manęs savo rūbą, prisiartino tas Išskirtinis, vadinamas Mokytoju, atsisėdo ant manęs ir paragino eiti. Ir tik tuomet supratau, kaip labai svarbi man prieš tai minėta pranašystė. Prisiminiau visus močiutės raginimus ir įspėjimus. Aš svarsčiau: Jei nešiu šį Mokytoją, jau negalėsiu nešti Dangaus Karaliaus. Bet, kita vertus, kas čia tokio atsitiks?! Būsiu vienas iš eilinių savo giminės atstovų. O gal jis vis dėlto ir yra tas Dangaus Karalius, bet tik ne visai dangiškai ir karališkai atrodo? Aš labai abejojau, ką turėčiau daryti. Pasijutau tarsi būčiau tarp dviejų šieno kupetų ir neįstengiu pasirinkti nė vienos iš jų.  

Taip svarstydamas ir galvodamas nenorom žengiau žingsnį po žingsnio, tarsi būčiau pirmą kartą atsistojęs ant kojų. Nebuvo sunku, priešingai - lengva. Ėjau iš lėto ir visą laiką galvojau apie Jį. Staiga mus supę žmonės, pažvelgę į mane ir mano šeimininką, ėmė garsiausiai šaukti ir kloti man po kojų savo rūbus ir palmių šakas, kurias jie buvo atsinešę Palapinių šventei, primenančiai jų klajones dykumoje. Tai galėjo reikšti, jog jie nenori daugiau būti klajokle tauta, jie dabar nori priklausyti tam, kurį aš nešiau ir pasilikti su juo per visas dienas. Jie pripažino jį Viešpačiu ir Karaliumi šaukdami: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ Visos mano abejonės, ar teisingai pasielgiau, nešdamas Jį, pranyko. Man, kuris dar nieko nenešė, teko garbė nešti Dangaus Karalių! Labai tuo džiaugiausi.

Kurį laiką mano džiaugsmui nebuvo ribų. Jaučiausi prisidėjęs prie viso šito įvykio. Tačiau vėliau pradėjau nerimauti, kas toliau bus. Mat žmonės rinkosi ir rinkosi, ir jų pasidarė labai daug. Visi ilgesingai šaukė: „Osana!“, tai reiškia, „Padėki!” Visi troško naujos tvarkos, naujos karalystės. O tuo tarpu tolumoje grupavosi specialiai šventėms suburti romėnų kariai. Pajutau didžiulę įtampą. Supratau, jog tiek žmonių gyrius, tiek ir jų lūkesčiai ne man buvo skirti, o tam, kurį aš nešiau. Aš tegalėjau nešti Dangaus Karalių, bet nesugebėjau nė trupučio pakelti jo nešamos atsakomybės.

Tačiau mano naujas šeimininkas ramiai ir nuolankiai leidosi būti nešamas tolyn į Jeruzalę savo sosto link, kur vėliau jis buvo pašlovintas ir išaukštintas.