Rurik Dmitrienko - Pierre Dmitrienkko, 1954, „Golgotha“, aliejiniai dažai ir drobė.

Antrasis žodis

„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43)

Tu pats esi mirties akivaizdoje – ir savo sklidinai kančios pripildytoje širdyje dar surandi vietos kito skausmui. Tu miršti – ir rūpiniesi nusikaltėliu, kuris kentėdamas turi pripažinti, kad jo pragariški, mirtini skausmai nėra neteisinga bausmė už jo gyvenimo piktadarybes. Tu matai savo motiną – bet pirmiau kalbi su paklydusiu sūnumi. Tave smaugia Dievo apleidimas – o tu kalbi apie rojų. Tavo akys aptems tavo paties mirties naktyje, tačiau jos vis tiek mato amžiną šviesą. Mirdamas žmogus būna vienas, užsiėmęs savimi, nes ir yra vienas, apleistas ir paliktas. Tačiau tu rūpiniesi sielomis, kurios su tavimi turi įžengti į tavo karalystę. O visų gailestingiausia širdie! O stiprioji ir drąsioji širdie!

Apgailėtinas nusikaltėlis prašo tave jį prisiminti. Ir tu pažadi jam rojų. Ar kai tu mirsi, viskas taps nauja? Ar nuodėmės ir ydos gyvenimas bus iš karto perkeistas, kai tu prie jo priartėsi? Ar kai tu tari perkeitimo žodžius gyvenimui, bus netgi nusikalstamo gyvenimo nuodėmės ir bjaurios niekšybės taip amnestuojamos ir perkeičiamos, kad daugiau niekas nekliudys prieiti prie šventojo Dievo. Tikriausiai ir mes taip pat turėtume truputį geros valios tokiam storžieviui ir nusikaltėliui, bent tiek, kad jis išvengtų paties blogiausio. Tačiau mes manome, jog pikti įpročiai, slegiančios ydos, žiaurumas, susitepimas ir nedorumas, vis tiek viskas nepasikeis dėl trupučio geros valios ir priešmirtinio gailesčio! Toks juk neįeis taip greitai į dangų kaip atgailautojai ir tie, kuriems ilgai skambinama varpais, kaip šventieji, kurie niekuo kitu neužsiėmė, kaip tik kūno bei sielos pašventinimu, kad ji taptų garbinga švenčiausiam Dievui! Tačiau tu tari visagalį savo malonės žodį. Ir jis įsiskverbia į piktadario širdį bei paverčia jo mirties pragarišką ugnį į šviečiančią dieviškos meilės liepsną, kuri vienu akimirksniu perkeičia visa, kas jame dar buvo likę kaip Tėvo darbas, ir visa sunaikina, kas šiame gyvenime užsisklendė prieš Dievą kaip pikta kūrinio nuodėmė. Ir piktadarys eina su tavimi į tavo Tėvo rojų.

Ar tu ir man suteiksi malonę, kad niekada neprarasčiau ryžto iš tavo gerumo drąsiai visko prašyti ir visko tikėtis? Drąsos pasakyti, nors būčiau atmestiniausias nusikaltėlis: Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę! O Viešpatie, duok, kad tavo kryžius būtų prie mano mirties patalo. Ir lūpos man kalbėtų: „Iš tiesų sakau tau, dar šiandien tu būsi su manimi rojuje“. Tegul patys šie žodžiai padaro mane vertą, kad aš visiškai pašventintas ir apvalytas nuo nuodėmių per skaidrinančią mirties jėgą su tavimi ir tavyje įžengčiau į tavo Tėvo karalystę.  

Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,

Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993

Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ