Lietuvoje skelbta nedaug medžiagos apie pasipriešinimą sovietinei okupacijai kaimyninėse valstybėse. Šį kartą kalbėsime apie laisvės kovas Ukrainoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kokie esminiai ginkluotos rezistencijos Lietuvoje ir Ukrainoje panašumai bei skirtumai?

Esminis panašumas yra bendras priešas – t. y. mūsų kraštus okupavusi Sovietų Sąjunga. Panašios idėjos ir tikslai, panašūs ginklai, panašūs partizanų veiklos metodai, tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Pirmiausia niekaip negalima sulyginti Lietuvos ir Vakarų Ukrainos partizanų veikimo sąlygų. Ypač tai galima pasakyti apie miškingų Karpatų kalnų regioną, kur ginkluotas pogrindis išsilaikė bene ilgiausiai. Antras dalykas – pasipriešinimo mastai, ypač pirmaisiais reokupacijos metais. Ukrainiečių UPA (UPA - Ukrainskaja povstančeskaja armija - Ukrainos sukilėlių armija aut.) kovotojai kai kuriose vietovėse mėgino išlaikyti fronto linijas, kaudamiesi su reguliariosios kariuomenės daliniais. Lietuvoje nebuvo tokio masto kautynių, nes nebuvo ir tokių partizanų pajėgų. Juk Lietuvoje tuo metu buvo kiek mažiau negu 3 milijonai gyventojų, Ukrainoje – apie 40 milijonų, iš kurių daugiau kaip 10 milijonų gyveno vakarinėse Ukrainos srityse...

Ar skyrėsi ukrainiečių ir lietuvių partizanų organizacinės struktūros?

Berezivska šimtinės vadas Dmitrij Negrič-Moroz 1909 – 1945

Lietuvoje, kaip žinoma, šios struktūros buvo daugiapakopės. Iš pradžių formavosi būriai, vėliau jie jungėsi į rinktines, o šios – į apygardas, pastarosios – į sritis. Vakarų Ukrainoje UPA struktūra buvo tokia: žemiausi kariniai vienetai buvo rojai, atitinkantys sovietinės kariuomenės skyrių; trys rojai sudarė čotą (būrį); trys keturios čotos sudarė pagrindinį UPA taktinį vienetą – šimtinę (100–150 žmonių); keletas šimtinių sudarė kurenį (batalioną), keletas kurenių – būrį, keletas būrių – karinę UPA grupę (maždaug prilygusią reguliariosios armijos brigadai ar divizijai), keturios Volynėje ir Polesėje veikusios UPA grupės sudarė kovinį vienetą, atitikusį reguliariosios armijos kadrinį korpusą.

Tačiau tie būriai buvo pavaldūs Vyriausiajai vadovybei?

Taip, tik dėl didžiulės veikimo teritorijos jie veikė kur kas autonomiškiau negu Lietuvoje. Vyriausieji Ukrainos partizanų vadai buvo du – 1946–1950 m. pasipriešinimui vadovavo Romanas Šuchievičius, o nuo 1950 m. iki 1954 m. – Vasilijus Kukas, kuris, beje, iki šiol labai aktyviai dalyvauja savo šalies politiniame-visuomeniniame gyvenime.

Istorikai teigia, kad ginkluotasis pasipriešinimas Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje buvo aršiausias visoje Rytų Europoje. Kuo galima pagrįsti šį teiginį?

Pagrįsti galima faktiniais pavyzdžiais. Štai istorikas dr. Arvydas Anušauskas, tyrinėjęs NKVD kariuomenės archyvus Maskvoje, pažymėjo, jog 1944–1948 m., slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų net 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariuomenės aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių. Todėl dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo didžiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Daugiau nė viename okupuotame krašte sovietai nesusidūrė su tokiais pasipriešinimo mastais.

O vis dėlto kur pasipriešinimas buvo aršesnis – Lietuvoje ar Vakarų Ukrainoje? Suprantama, ko gero, sudėtinga tai pamatuoti.

Galime atkreipti dėmesį į statistiką. Štai 1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje – septyniolika pulkų, lietuvių rezistentai įvykdė 1840 antpuolių. Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1619 antpuolių, t. y. apie 200 antpuolių mažiau, nors palyginti pačių partizanų skaičius ten buvo didesnis. Galima pastebėti ir dar vieną bendrą tendenciją: visos sovietų valdžios įstaigos buvo užpultos 1946 m. sausio–vasario mėn., kai buvo mėginama organizuoti falsifikuotus rinkimus. MGB duomenimis, tais metais lietuvių laisvės kovotojų žuvo 1584, o ukrainiečių – 6526. Panašus santykis buvo ir 1947–1948 m.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Lvove pristatė parodą apie lietuviškąją rezistenciją „Karas po karo“. Ričardui Čekučiui ten teko kalbėtis ir su Ukrainos pasipriešinimo kovų dalyviais. Norime pasiūlyti vieną tokio pokalbio fragmentą. Kalbėtasi su buvusiu Ukrainos rezistentu Kuzma Chobzejumi bei Ukrainos partizanų vado Romano Šuchievičiaus apsaugos būrio viršininku Liubomiru Poluga.

Ričardas Čekutis. Apžiūrėjote ir įvertinote mūsų parengtą parodą. Gal pastebėjote tam tikrų panašumų bei skirtumų tarp Lietuvos ir Ukrainos pokario partizanų, pat jų veikimo ypatumų.  Įdomu būtų išgirsti Jūsų pastebėjimus šiais klausimais.

Ukrainiečiai partizanai Karpatuose

Kuzma Chobzejus. Vertinant pačius žmones, žvelgiant į lietuvių partizanus gamtos fone, jokių skirtumų tikrai nematyti. Labai panašiai atrodė ir ukrainiečių partizanai. Žinoma, įdėmiau pažiūrėjus, palyginus išlikusias lietuvių ir ukrainiečių partizanų nuotraukas, galima pastebėti, kad kai kurios detales vis dėlto skiriasi – šiek tiek skiriasi ginkluotė bei ekipiruotė. Ukrainiečių laisvės kovotojai dažniausiai naudojo vokiškus ginklus, pagrobtus iš ešelonų, vykstančių į Rytų frontą. Tuos vokiečių traukinius ukrainiečiai tiesiog nuleisdavo nuo bėgių ir susirinkdavo ginklus. Dar galima įžvelgti aprangos skirtumų. Lietuvos partizanai dažniausiai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, ir tai suprantama. Jūs turėjote nepriklausomą valstybę ir savo kariuomenę. Ukrainiečių partizanai rengėsi įvairiomis uniformomis, užsidėdami ant jų tautinius ženklus ir atributiką. Kai kurie būriai dėvėjo net ir rusiškas uniformas, kiti – bulgariškas, vokiškas. Kai kurie vyrai turėjo uniformas, išlikusiais nuo Ukrainos liaudies respublikos laikų, t. y. nuo 1918 m. Žodžiu, Ukrainoje bendrų reikalavimų uniformoms nebuvo. Bet tai tik esmės nekeičiančios detalės.

R. Čekutis. Kalėjote Rusijos lageriuose, kur turėjote susitikti ir likimo draugų iš Lietuvos – lietuvių partizanų. Kokie buvo lietuvių ir ukrainiečių partizanų tarpusavio santykiai Rusijos lageriuose ir kalėjimuose?

K. Chobzejus. Santykiai visada buvo draugiški, patys geriausi, sakyčiau, net broliški. 1953–1955 m., kai lagerių sistema jau po truputį pradėjo irti, čekistai stengėsi supriešinti, sukiršinti skirtingų tautybių kalinius. Ir tai nenuostabu, juo labiau kad čekistai labiausiai bijojo ukrainiečių ir lietuvių, nes šių tautybių kalinių lageriuose visuomet buvo daugiausia. Be to, lietuviai ir ukrainiečiai visuomet laikėsi drauge, buvo patys kovingiausi ir niekam nenusileisdavo. Net tautines šventes nelaisvės sąlygomis nuolat švęsdavo, kartu organizuodavo streikus ir kitas nepaklusnumo akcijas. Todėl čekistai ir siekė mus supriešinti. Ukrainos Pasipriešinimo dalyvių organizacijos pirmininkas kalėjo Norilske, kur, kaip žinote, vyko politinių kalinių sukilimas. Bet apie tai plačiau gali papasakoti kolega Liubomiras Poluga.

Liubomiras Poluga. Aš labai prastai kalbu rusiškai, todėl kalbėsiu ukrainietiškai, tikiuosi, suprasite. Kartu su mumis buvo toks lietuvių boksininkas, legendinio Šociko mokinys. Jis buvo vienas pagrindinių Norilsko politinių kalinių sukilimo organizatorių ir vadovų. Po sukilimo mus išskirstė po kitus Rusijos lagerius, o minėtas lietuvis iš pradžių pateko į uždarą Sverdlovsko kalėjimą, paskui – į Taišeto lagerius, į 38 drausmės koloną. Būtent ten mes su juo išsiskyrėme, ir daugiau susitikti neteko. Šis lietuvis buvo labai stiprus, jo pilvo presas buvo toks treniruotas, kad jam tiesiog ant pilvo buvo galima laužyti lentas. Aišku, čekistai bijojo tokių žmonių. Apskritai lietuviai su ukrainiečiais iš tiesų gerai sutardavo ir vieningai reikalaudavo savo teisių. Visų streikų bei sukilimų vadovais taip pat dažniausiai tapdavo lietuviai ir ukrainiečiai. Puikiai prisimenu lageryje dirbusį felčerį Vytautą Poderį, buvusį Lietuvos partizaną. Pamenu, kaip kartu su Vytautu Poderiu organizavome streiką dėl to, kad konvojus nušovė vieną politinį kalinį, mėginusį per tvorą į laisvę perduoti laiškelį. V. Poderis su savo draugais ir mes su tautiečiais visiems perdavėme, kada streikuosime. Tačiau ne į visus zonų barakus galėjome patekti. Vis dėlto norėjosi, kad į streiką įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Informacija į kitas zonas buvo perduota aitvarais. Ir štai suskamba vienas gongas, kitas, o į šachtas niekas neina. Lageryje tai buvo negirdėtas įvykis. Prasidėjo bėgiojimas, tardymai, mėginimai sužinoti, kas visa tai organizavo. Nors lagerio administracija ir taip įtarė, kad tai lietuvių ir ukrainiečių darbas. Be puikių tarpusavio santykių tokios akcijos būtų buvusios neįmanomos.

Jei jau buvo prabilta apie ukrainiečių ir lietuvių partizanų bendradarbiavimo istorijas lageriuose, negaliu nepaklausti: ar nebuvo kažkokių pastangų susisiekti tarpusavyje dar pasipriešinimo kovų laikotarpiu?

Išties, bent jau vienas toks faktas tikrai buvo. Būnant Lvove, ukrainiečių istorikai pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją. Tai vyko 1948 m. Ukrainiečių laisvės kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose kalbama apie reikalą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t.

Kaip baigėsi šis reidas?

Ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos.

Tačiau gana naivu buvo tikėtis, kad galėjo pavykti ta ukrainiečių partizanų misija. Juk jie patys puikiai turėjo suprasti, kad jie Lietuvoje gali būti palaikyti paprastais čekistų provokatoriais ir tiesiog sušaudyti pačių lietuvių partizanų, net jei ir pavyktų prasiveržti į Lietuvos teritoriją.

Į Vokietiją prasiveržę ukrainiečiai partizanai kartu su JAV karo policininkais. 1947 m. Pasau, Vokietija

Žinoma, šį žygį galima vertinti ir kaip desperatišką pastangą suvienyti jėgas į bendrą antisovietinį frontą, nors iš to tikėtis sėkmės buvo naivu. Mums šiandien žinant to meto laisvės kovų specifiką ir aplinkybes lengva svarstyti, ką ir kaip reikėjo daryti. Kita vertus, dar iki 1948 m. ukrainiečių partizanams ne kartą yra pavykę prasiveržti dar toliau. Pavyzdžiui, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. Rusai, aišku, pareikalavo juos išduoti, tačiau jiems buvo atsakyta. Net amerikiečiai jau tada puikiai suprato, kad tai ne nacistų talkininkai, ne karo nusikaltėliai, kaip juos stengėsi parodyti bolševikai, ne „banditai“, o kovotojai už laisvę. Man teko matyti to ukrainiečių partizanų susitikimo su amerikiečiais nuotraukas.

Laidos pradžioje kalbėjome apie Ukrainos partizanų pasipriešinimo struktūrą bei vadovus. Buvo paminėta, kad ginkluotai rezistencijai ten vadovavo Romanas Šukievičius ir Vasilijus Kukas. Tačiau liaudyje, kalbant apie ukrainiečių rezistentus, kažkodėl labiau prilipęs banderininkų pavadinimas, kilęs nuo vieno iš rezistencijos vadovų Stepano Banderos pavardės. Kodėl tuomet ukrainiečių partizanų niekas nevadina, tarkime, kukininkais?

Stepanas Bandera buvo vienas iš pasipriešinimo politinių vadovų, OUN vadų (rus. – organizacija ukrainskich nacionalistov). Tuo tarpu UPA – (rus. – ukrainskaja povstančeskaja armija) buvo grynai karinė organizacija. S. Banderą labiausiai išreklamavo patys sovietai, kaltindami jį kolaboravimu su naciais. Tik visuomet kukliai buvo nutylima, kad S. Bandera pats ilgą laiką kalėjo nacių koncentracijos lageryje. Sovietai ne tik banderininkais visuomet vadino Ukrainos nepriklausomybės šalininkus. Lygiai taip pat anksčiau jie buvo vadinami petliūrininkais ar mazepininkais nuo atamano Simono Petliūros ar etmono Ivano Mazepos vardų.

Kas vis dėlto buvo ta OUN?

Trumpa OUN istorija būtų tokia. 1929 m. tautinių pažiūrų karininkai ir jaunimo organizacijų nariai savo pirmajame susirinkime Austrijos sostinėje Vienoje įkūrė Ukrainiečių nacionalistų organizaciją. Jos ideologija buvo grindžiama tarpukario Europos idėjinėms srovėms būdingu integraliniu nacionalizmu, kurio vienas iš ideologų buvo Dmitrijus Doncovas. Pirmuoju OUN vadovu tapo buvęs karininkas Jevgenijus Konovalecas. Itin plačios veiklos ši organizacija ėmėsi tarp ukrainiečių tautybės gyventojų vakarinėje Ukrainos dalyje, prijungtoje prie Lenkijos. Sąjūdį moraliai ir finansiškai rėmė Čekoslovakijos, Vokietijos, Italijos, taip pat JAV ir Kanados ukrainiečių diaspora. Tam tikros paramos, kartais labai svarbios, gauta ir iš kai kurių valstybių, pavyzdžiui, iš Lietuvos ir Vokietijos.

Kaip Lietuva buvo susijusi su OUN?

Kaip teigia ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas, Lietuva kuo galėdama padėjo OUN. Visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi OUN leidiniai – žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija. Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnais. Ne paslaptis, kad pirmasis OUN vadovas J. Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi. Taip pat ne paslaptis, kad OUN per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas iš Lietuvos gaudavo daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.

Tačiau ir pati OUN nebuvo vieninga?

Stepanas Bandera 1909 - 1959

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vakarų Ukrainą prijungus prie Sovietų Sąjungai priklausančios vadinamosios Ukrainos respublikos, prasidėjo tam tikri ideologiniai nesutarimai pačioje organizacijoje. Vakarų Ukrainos gyventojus itin žiauriai kliudė sovietų represijos, OUN patyrė didžiulių nuostolių. Nemažai organizacijos narių nelegaliai perėjo į Vokietijos kariuomenės užimtą Lenkijos teritoriją. Paleistas iš Lenkijos kalėjimo Krokuvoje veiklą tęsė ir S. Bandera. Organizacijoje nesutarimus iš esmės lėmė skirtingas požiūris į kovą dėl Ukrainos nepriklausomybės. Tada OUN suskilo į du sparnus – nuosaikųjį ir radikalųjį. Pirmajam vadovavo buvęs karininkas, trečiojo dešimtmečio išsivaduojamosios kovos dalyvis Andrejus Melnikas, antrajam – S. Bandera. Radikalųjį OUN sparną rėmė dauguma Vakarų Ukrainos ukrainiečių nacionalistų, daugiau kaip 20 tūkstančių narių.

Kaip veikė OUN struktūros vokiečių okupacijos metais? Sovietinėje istoriografijoje, o ir dabartinėje rusiškoje galima rasti teiginių, jog OUN iš tikrųjų kolaboravo su naciais.

Jau pirmomis vokiečių-rusų karo dienomis S. Banderos vadovaujama OUN pradėjo formuoti vadinamąsias žygio grupes, kurios turėjo užduotį Vokietijos kariuomenės užnugaryje eiti per Rytų Ukrainos rajonus ir ten organizuoti Ukrainos valstybės administracijos bei policijos tarnybas. Žygio grupėse buvo apie 5 tūkst. narių. Tuo metu šios organizacijos nariai besitraukiančios sovietinės kariuomenės užnugaryje Vakarų Ukrainoje pradėjo ginklu imti valdžią į savo rankas. Kai vokiečių armija užėmė Lvovą, tuoj pat 1941 m. birželio 30 d. OUN iniciatyva ten paskelbiama Nepriklausoma Ukrainos valstybė ir sudaroma jos vyriausybė. Vakarų ir iš dalies Rytų Ukrainoje steigiami vietinės valdžios organai. Iš pradžių vokiečių karinės valdžios atstovai nesikišo į šį reikalą, tačiau atvykę nauji vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai nepripažįsta Nepriklausomos Ukrainos valstybės paskelbimo akto, o OUN veiklą apskritai uždraudžia. Jos vadovus, tarp jų S. Banderą ir naujosios vyriausybės ministrą pirmininką Jaroslavą Stecko, vokiečių baudžiamosios tarnybos suima ir išsiunčia į koncentracijos stovyklas. Tad apie kolaboravimą čia sunku kalbėti. Aišku, kaip ir kitur iki tam tikro laiko tiesiog sutapo bendras priešas – t. y. Sovietų Sąjunga, tačiau OUN nariams labai greitai tokiu pat priešu tapo ir nacių Vokietija.

O iš kur atsirado UPA? Ar apskritai Ukrainoje veikė vieningas ginkluotas pogrindis?

UPA įsteigė OUN nariai Volynėje ir Polesėje 1943 m. pavasarį. Tikslas buvo aiškus – ginklu priešintis naciams ir po jų ateisiantiems sovietams. 1944 m. pradžioje, siekdama suvienyti visas jėgas, kovojančias dėl išsivadavimo, UPA Vyriausioji karinė vadovybė ir OUN vyriausioji vadovybė pasiūlė įsteigti politiniu atžvilgiu plačiai atstovaujamą nepartinį valstybinį darinį. Toks pogrindinis parlamentas, pavadintas Vyriausiąja Ukrainos išsivadavimo taryba, buvo įkurtas 1944 m. liepos mėn. steigiamajame didžiajame susirinkime, vykusiame viename iš Karpatų kalnų kaimų. Susirinkimo dalyviai patvirtino svarbiausius teisinius dokumentus. Pogrindinio parlamento prezidentu išrinktas buvęs Centrinės Rados – pirmojo Ukrainos parlamento (t. y. trečiojo dešimtmečio revoliucijos laikotarpio) narys Kirilas Osmakas. Generalinio sekretoriato sekretoriumi ir karo reikalų ministru išrinktas UPA vyriausiasis vadas papulkininkis Romanas Šuchievičius. Taip pat buvo išrinkti užsienio ir vidaus reikalų ministrai. Kad galėtų atstovauti Išsivadavimo tarybai Vakarų pasaulyje, į Europą išvyksta didelė pogrindinio parlamento dalis, vadovaujama užsienio reikalų ministro Nikolajaus Lebedžio. Užsienyje jie užmezga ryšius ir ima bendradarbiauti su paleistais iš vokiečių koncentracijos stovyklų OUN nariais, konkrečiai – su S. Bandera. Tačiau svarbiausi įvykiai ir įnirtingiausia kova aišku vyksta pačioje Ukrainoje. Deja, praėjus vos mėnesiui po Steigiamojo susirinkimo, NKVD suima sužeistą minėtos tarybos prezidentą K. Osmaką. Pereidamas Vokietijos–SSRS fronto liniją, kaudamasis su NKVD vidaus kariuomenės daliniu, žuvo vidaus reikalų ministras Rostislavas Vološinas. Buvo suimti arba žuvo ir daugelis kitų UPA ir OUN vadovų. 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams baigėsi.

Kokie buvo partizaninio karo Ukrainoje nuostoliai?

Galime remtis tik sovietų pateiktais duomenimis, nes Ukrainoje kol kas vis dar uždari vietos KGB archyvai, ir niekas negali prieiti prie tokių dokumentų. Sovietų duomenimis, vien per dvejus metus – 1944–1945 m. – žuvo 103 313 vadinamųjų „banditų“, 110 785 sulaikyti, o 50 058 prisipažino nusikaltę. Per tą patį laikotarpį paimta daugiau kaip 60 tūkst. šautuvų. Akivaizdu, kad UPA kovotojų ir OUN tinklo narių minėtuose skaičiuose yra tik tam tikras procentas. Dauguma vadinamųjų „banditų“ buvo Ukrainos patriotai, neturėję ginklo ir su stalininiu režimu kovoję jiems prieinamais būdais. Be to, daug žuvusiųjų ir suimtųjų neturėjo su išsivaduojamąja kova nieko bendra. Jie atsitiktinai atsidūrė kokio nors susišaudymo vietoje.