Rogier van der Weyden „Nukryžiavimas“ (1440 m.)

Trečiasis žodis

„Moterie, štai tavo sūnus! Sūnau, štai tavo motina!” (Jn 19,26 t.)

Dabar mirštant atėjo tas momentas, kai tavo motina gali būti prie tavęs. Dabar ten, kur nebus išmeldžiami jokie stebuklai, o turės būti numirštama, ten gali būti ta, kuriai tu buvai pasakęs: „O kas man ir tau moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2,4). Dabar ta valanda atėjo, ji yra ten, kur Sūnus ir Motina yra kartu. Ši valanda yra ir atsisveikinimo valanda, mirties valanda. Valanda, kai iš motinos našlės bus atimtas vienintelis sūnus.

Ir taip tavo akys dar kartą pamato Motiną. Tu nieko negailėjai šiai Motinai. Tu nebuvai vien tik jos gyvenimo džiaugsmas. Tu buvai taip pat ir jos gyvenimo kartėlis bei kančia. Tačiau tiek viena, tiek kita buvo tavo malonė, nes tiek viena, tiek kita buvo tavo meilė. Ir todėl, kad ji abiem atvejais tave palaikydavo ir tau patarnaudavo, tu ją myli. Nes būtent per tai ji tapo tavo pilnutine motina. Nes Brolis ir Motina tau yra tie, kurie vykdo tavo dangiškojo Tėvo valią. Tau kenčiant, tavo meilė yra dar jautri švelnumui, kuris šioje žemėje sklendi tarp sūnaus ir jo motinos. Nes per tavo mirtį taip pat ir šie švelnūs, brangūs šio pasaulio dalykai, kurie suminkština širdį ir puošia žemę, yra pašventinami ir išganomi. Jie nemiršta tavo širdyje net ir tada, kai mirtis ją sutraiško. Ir todėl jie yra išgelbėti dangui. Todėl bus ir nauja žemė, nes tu mirdamas mylėjai ir ją, nes tu net ir mirdamas jaudinaisi dėl mūsų amžinojo išganymo iki motiniškų ašarų, nes tu mirdamas rūpinaisi našlės gerove, sūnui dovanodamas motiną, o motinai sūnų.

Tačiau po tavo kryžiumi ji stovėjo ne vien tik su skausmu vienišos motinos, kurios sūnus žudomas. Ji stovėjo ten mūsų vardu. Ji stovėjo ten kaip visų gyvųjų motina. Ji aukojo Sūnų už mus. Ji mūsų vardu kalbėjo savąjį „tebūnie man...“ Viešpaties mirčiai. Ji buvo Bažnyčia po kryžiumi, ji buvo iš Ievos giminės, ji kovojo kartu pasaulio kovoje tarp žalčio ir moters sūnaus. Ir jeigu dėl to ši motina yra atiduota meilės mokiniui, tada tu savo motiną atidavei mums visiems.

Sūnau, dukra, štai tavo motina, tu sakai taip pat ir man. O amžinojo Testamento Žodi! Po tavo kryžiumi, o Jėzau, kaip mylimi mokiniai stovi tik tie, kurie nuo tos valandos pas save priėmė tavo motiną. Ir visas tavo mirties pelnytas malones dalija jos tyros ir motiniškos rankos. Suteik mums malonę tavo motiną mylėti ir gerbti. Taip pat ir į mane, vargšą, žvelgdamas pasakyk jai: Moterie, štai tavo sūnus; motina, štai tavo dukra.

Tyra mergaitiška širdis vardan pasaulio turėjo ištarti žodį „Taip“ Avinėlio ir jo sužadėtinės vestuvėms, tai yra Bažnyčios, kuri yra tavo kraujuje atpirkta ir nuvalyta žmonija. Kai aš leidžiuosi, kad tu mane šia motinos širdžiai patikėtum, tada tavo mirtis man nebus beprasmiška, aš būsiu kartu, kai išauš tavo amžinų vestuvių diena, ten visa neatšaukiamai perkeista kūrinija bus su tavimi amžinybėje sujungta.

(Bus daugiau)

Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,
Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993
Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ