Praėjusiais metais Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kai socialdemokratinė mažumos vyriausybė Seime yra remiama konservatorių, daug kam atrodo mažų mažiausiai keista. Juk ir Tėvynės sąjunga, ir Socialdemokratų partija pretenduoja būti tradicinės. Tradicinėms partijoms savo ruožtu turi rūpėti ideologiniai skirtumai. O kadangi esą negali būti didesnių skirtumų nei egzistuojantis tarp konservatizmo ir socialdemokrarijos, daroma išvada, jog šioms ideologijoms Lietuvoje pretenduojančių atstovauti partijų sutarimas liudijąs jų neprincipingumą, idėjinį nenuoseklumą ir vergavimą konjunktūrai. Šią išvadą mėginsiu paneigti parodydamas, jog esama ne tik praktinių, bet ir idėjinių, arba ideologinių, konservatorių ir socialdemokratų bendradarbiavimo prielaidų. Pabrėžiu: kalbėsiu ne apie tai, kad dvi minimos partijos yra ideologiškai principingos – šito įrodyti tikrai nesiimčiau [1], - bet apie tai, kad ideologiškai jos nėra nesutaikomos. 

1 

Dviem lyg ir priešingiems idėjiniams poliams atstovaujančių partijų politinis suartėjimas ilgainiui, žinoma, gali aiškėti esąs tik trumpalaikis, konjunktūros lemtas dalykas. Tačiau politikoje konjuktūra dažnai lemia, o trumpalaikiai dalykai vienaip ar kitaip kartojasi, virsta ilgalaikiais. Konservatorių parama socialdemokratinei vyriausybei yra precedentas, o ir praeityje, prisiminkime, juk būta derybų dėl vadinamosios „vaivorykštės“ koalicijos. Vadinasi, į esamą padėtį galime žvelgti kaip į nagrinėtiną reiškinį, ne tik vienkartinį, atsitiktinį ir unikalų politinį nutikimą. 

Kad esama padėtis nėra atsitiktinumas, liudija kad ir tai, jog nuo vadinamojo naujosios politikos bloko susikūrimo laikų socialdemokratai ir konservatoriai tarsi stumiami iš politinės avanscenos dėl tų pačių priežasčių – kaip vienodai nuvylusios, „prisidirbusios“ pasenusio mąstymo politinės jėgos. 2000-taisiais juos sutartinai puolė prezidento Valdo Adamkaus naujapolitiniai favoritai – Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas, Vytautas Bogušis, o vėliau ir V. Bogušį prisijungęs Artūras Zuokas. 2004-aisiais tą patį, tik dar aršiau darė Viktoras Uspaskichas. Kai esama tiek bendrų oponentų (nors socialdemokratai juos nuolat versdavo sąjungininkais), lyg ir atsiranda pragmatinio pagrindo tartis net ir didžiausiems ideologiniams priešinininkams. 

Vis dėlto net ir pripažinus, kad minėto pagrindo esama – tebūnie grynai konjunktūrinio, susijusio su dabartine Seimo fragmentacija, - lieka neatsakytas klausimas: ar esama ir ideologinių suartėjimo prielaidų? Kai kurie socialdemokratinės minties atstovai – antai Lidija Šabajevaitė – į jį atsako iš esmės neigiamai. Panašiai mąsto ir daugelis tų konservatorių, kurie apskritai savęs klausia minėto klausimo. Manytume, kad šių prielaidų, nors ir gana trapių, iš tikrųjų vis dėlto esama ir kad jis gali būti surandamas per santykį su liberalizmu.

2 

Žinoma, posakis, skelbiantis, kad mano priešo priešas yra mano draugas, negali būti tiesmukai taikomas politinėms idėjoms ar politinei veiklai. Tačiau jo nereikėtų visai ignoruoti, kai svarstomas konservatizmo, liberalizmo ir socialdemokratijos santykis. Šios trys ideologijos, matyt, turi ką pasakyti prieštaraudamos viena kitai, nes kitaip jų greičiauisai turėtų būti ne trys, o dvi ar viena. Bet Lietuvoje kažkodėl prisimenama tik tai, kad oponuoti vieni kitiems tarytum privalo socialdemkratai ir konservatoriai, o liberalai tarsi tinka visiems. 

Matyt, esama dviejų tokio įsivaizdavimo priežasčių: viena vertus – pokomunistinė dichotominė mąstysena, kurioje liberalams vietos nelieka, kita vertus – neideologinis ar kažin koks „centristinis“ Lietuvos liberalų įvaizdis. Tačiau turėdami galvoje, kad visos svarbiausios partijos šiandien skelbiasi esančios „centro“ ir savo ideologijoms per daug neįsipareigoja, nematome priežasčių, kodėl konservatoriai su socialdemokratais ideologiškai tarpusavyje sutarti negali, o su liberalais vieni ir kiti sutarti gali. Arba tradicinės ideologijos tebėra svarbios, ir tada konservatorius su socialdemokratais gali iš dalies vienyti bendra priešprieša liberalizmui (kaip XIX amžiuje juos vienijo piktinimasis liberalų garbinta industrine revoliucija ir nevaržomos laisvosios rinkos religija), arba tradicinės ideologijos netenka ankstesnės reikšmės, ir tada nelieka neįveikiamos priešpriešos tarp konservatorių ir socialdemokratų. 

3 

Mėgindami toliau aiškintis, koks gali būti socialdemokratų ir konservatorių santykis liberalizmo akivaizdoje, turėtume išsiaiškinti ir tai, ką vadiname liberalizmu. Ekonomikos lygmeniu liberalai vieniems yra kairieji, kitiems – dešinieji, nelygu šalis ir jos politinė tradicija. Ši skirtis vidujai būdinga ir pačiai liberaliosios minties stovyklai. Daugeliui žmonių, pirmiausia kultūros ir politikos lygmeniu, liberalizmas asocijuojasi su žmogaus, o dėl viso pikto ir gyvūnų teises ginančiu, pakantumą, saviraišką, laisvą mąstymą, o dėl viso pikto ir laisvą elgesį propaguojančiu humanitarizmu. Kai kurie tyrinėtojai apskritai įžvelgia liberalizmų daugiskaitą ir nemano, kad esama vienijančio pagrindo. Kiti šį pagrindą įžvelgia kelių esminių ir visiems gerai žinomų abstrakčių idėjų visumoje. Ko gero, vieni ryškiausių liberalizmo bruožų – individualistinės nuostatos, asmens autonomijos idėja, teisės pirmumas moralės atžvilgiu, laisvė kaip nelygstama vertybė, laisvosios rinkos primatas. Tačiau ir šių vertybių interpretacijos skiriasi. 

Liberalizmo tapatumas išryškėja šios minties tradicijos santykyje su kitomis idėjų tradicijomis. Nuo visų ideologijų atstovų naudojamos politinės klišės apie tai, kad jos nori gero žmonėms, kad žmonės nusipelnė gyventi geriau, neišvengiamai tenka pereiti prie esminius nesutarimus keliančio klausimo apie tai, kas yra tas geras gyvenimas žmogui. Šis jau daugiau filosofinis klausimas suponuoja kitą pamatinį klausimą – kas yra žmogus. Skirtingi atsakymai į šį klausimą leidžia geriau suvokti, kas yra liberalizmas ir kas yra jo ideologiniai oponentai. 

Antai Hobbesui žmogus iš prigimties yra valdomas savisaugos ir galios siekimo stimulų. Locke‘as išryškina savininkišką ir vartotojišką žmogaus prigimties leitmotyvą. Liberalizmo minties tradicija jos pradininkų – Machiavellio, Hobbeso ir Locke‘o intelektinėmis pastangomis žmogaus prigimtyje įžvelgia ne tiek žmogiškus, kiek gyvuliškus, švelniau tariant - gyvūnams savybingus akstinus bei motyvus. Benthamui kertinis žmogaus veiksmų motyvacijos šaltinis yra naudos ir malonumo siekimas. Kantas tiesiog išrauna moralinę asmenybę iš žmogaus prigimties bei nusviedžia ją į tokius tolius, kur matyti tik žvaigždėtas dangus, kuriam ji artimesnė nei šio pasaulio dalykams. 

Šis gyvulį su žmogumi subendrinančio prado suabsoliutinimas būdingas ir kai kuriems politikams liberalams Lietuvoje. Valstybės santvarkos, parlamentarizmo gynimo problemos jiems atrodo kur kas menkesnės nei vartotojiškos visuomenės kasdienybės administravimo rūpesčiai. 

Svarbus liberalizmo tapatumui yra ir ekonominio žmogaus suvokimas. Locke‘o filosofijos suponuojamas ir Smitho konceptualizuotas homo oeconomicus yra pirminė žmogiškosios tikrovės duotybė. Ir čia matome tam tikrą konservatizmo ir socialdemokratijos santykio su liberalizmu dvilypumą. Antai Burke‘as ir kai kurie vėlesni konservatoriai apie ekonominį žmogų ir laisvąją rinką mąstė panašiai kaip Smithas. Pakeitė Smitho minties vektorių, bet neatsisakė jos ekomistinio leitmotyvo, gal net dar griežčiau pastatė visuomenės gyvenimą ant ekonominės bazės Marxas. Į Marxui ir Smithui būdingą bei juos subendrinantį ekonomizmą atkreipė dėmesį ne vienas praėjusio amžiaus autorius. 

Tačiau tiek marxizmo atsikračiusi socialdemokratija, tiek nuo Smitho ekonomizmo nutolęs konservatizmas, nors ir skirtingais pagrindais, nepritaria liberaliosios minties inspiruotam ekonomizmo projektavimui į žmogų ir visuomenę. Pernai išleistoje knygoje apie XX a. socialdemokratiją, kuri šiuo atžvilgiu pavaizdžiai vadinasi „Politikos pirmenybė“, Sheri Berman įrodinėja, kad XX socialdemokratijos branda tiesiogiai susijusi su politikos pirmumo ekonomikos atžvilgiu idėjos branda. Šiai jos minčiai apie politikos pirmenybę pritartų ar būtų pritarę ir daugelis konservatorių. Politikos ir moralės pirmumas prieš ekonomiką – tai svarbi principinė nuostata, kuri būdinga ir klasikiniams bei iš dalies – šiuolaikiniams konservatoriams, ir kai kuriems socialdemokratinės minties atstovams. Penktąjį dešimtmetį pastarosios reiškėjas Karlas Polanyi rašė: „Esame liudytojai, kad ekonominė sistema jau neprimeta visuomenei įstatymų, ir yra užtikrinimas visuomenės primatas tai sistemai“. Anot Polanyi, „visuomenės negandos yra pirmiausia kultūrinis, o ne ekonominis reiškinys“ [2].

Šiai jo minčiai galėtų pritarti daugelis konservatorių. Kitas konservatorius ir socialdemokratus prieš individualistinį liberalizmą vienijąs akstinas – tai bendruomenės vertybių gynimas. Regis, Nisbetas yra pastebėjęs, kad tarp kairiosios politinės minties pradininko Rousseau ir šiuolaikinio konservatizmo idėjinio įkvėpėjo Burke‘o esama panašumų dėl požiūrio į bendruomenės vaidmenį. Mūsų dienomis Berman pažymi, kad savo idėjinio tapatumo ieškantiems ir sunkiai randantiems socialdemokratams reikėtų ginti ne tik politikos pirmumo prieš ekonomiką, bet ir bendruomeniškumo principą. Ji pateikia tarpukario Švedijos pavyzdį, kur socialdemokratai šią idėją, skambėjusią kaip „folkhemmet“ – „Tautos namai“ – buvo net perėmę savo politinėse kampanijose iš konservatorių [3]. Trumpai tariant, politikos pirmumas ir bendruomeniškumas – tai du svarbūs principai, kurie šiandien gali vienyti socialdemokratus ir konservatorius prieš individualistinį ir ekonomistinį liberalizmą. Tarp šiuolaikinių konservatyvios ir socialdemokratinės pakraipos mąstytojų-komunitarų galime paminėti atitinkamai MacIntyre‘ą ir Walzerį. 

4 

Prisiminus MacIntyre‘ą, pravartu prisiminti ir tai, ką jis sakė apie mūsų dienų politines ideologijas. Jo teigimu, ir konservatizmas, ir radikalizmas, kitaip tariant – socialdemokratija, šiandien tėra liberalizmo kaukės: turime socialdemokratinį, konservatyvųjį ir liberalųjų liberalizmą. Esmė visur ta pati. Su šiuo teiginiu galima būtų ginčytis, tačiau Lietuvos politinė tikrovė jį, regis, dažniausiai patvirtina. Liberalią politiką vykdo socialdemokratai, šiai politikai taip pat gana liberaliai oponuoja, o dabar kartais ją ir paremia konservatoriai. 

Jau daug kalbėta apie itin liberalią socialdemokratinės valdžios jau veik septynerius metus vykdomą mokesčių politiką. Paradoksas, bet akivaizdi tikrenybė: valdant socialdemokratams, didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, tarp įmonių pelno ir atlyginimų augimo. Socialdemokratas Algirdas Paleckis pripažįsta, kad, valdant socialdemokratams, skurstančiųjų skaičius Lietuvoje padidėjo. Socialdemokratas Algirdas Sysas pripažįsta, kad mokesčių politika palanki turtingiesiems, daugėja milijonierių. Socialdemokratijos nematyti: kaip sako MacIntyre‘as, yra tik liberalizmą dengianti kaukė: „Gerovė visiems“, „Mums rūpi kiekvienas Lietuvos žmogus“. 

Bet mokesčių politika – anaiptol ne viskas. Ir socialdemokratams, ir konservatoriams turėtų būti artimos, pavyzdžiui, žaliųjų idėjos ir siekiai. Socialdemokratams – tradiciškai, konservatoriams – dėl jų pabrėžiamo bendruomeniškumo ir aplinkos reikšmės bendruomenės rekreacijai. O koks gali būti bendruomeniškumas, kai žmonės nebeprieina prie užtvertų privatizuotų ežerų pakrančių? Kokia bus aplinka bendruomenės rekreacijai, jei toliau bus grobuoniškai kertami Lietuvos miškai, privatininkams atiduodamos saugotinos teritorijos? Kur konservatorių bendruomenė eis grožėtis gamta? Kur bendruomenė eis grybauti? Gal todėl ir eina žmonės „grybauti“ ne į nykstantį mišką, o į valstybės tarnybą, į Seimą, į Valstybės saugumo departamentą? O kas praėjusį dešimtmetį priėmė kenkėjiškai liberalius įstatymus, ir kas dabar nesugeba užtikrinti, kad dar ne visai liberalūs įstatymai bent jau būtų vykdomi ir griežtinami? 

Socialdemokratams lyg ir tradiciškai rūpi medicina, medikų ir pacientų gerovė. Bet medikai to nepajuto ir masiškai spruko nuo socialdemokratų iš Lietuvos. Tai ne socialdemokratija, tai – grynas liberalizmas: nepatinka Lietuvoje – važiuokit, kur norit. O nedideles pajamas gaunantys pacientai murkso kilometrinėse eilėse prie medicinos likučių. Anksčiau jie susitikdavo eilėse prie parduotuvių su užrašais „Mėsa“, „Žuvis“, kur taip pat gaudavo likučius ir mėgavosi tų pačių „socialdemokratų“ valdžia. Juokingiausia tai, kad septynetą metų galiojančioje socialdemokratų programoje žadama spręsti emigracijos problemą. 

Socialdemokratų partijos pirmininkas atvirai ir viešai džiaugiasi liberalia mokesčių politika Lietuvoje ir sako, kad socialdemokratija ir yra liberalizmas, tik iki tam tikros ribos. Kur ta riba – niekas nežino ir nesupranta. Galbūt kažkur ties Ludvigo von Miseso kartele. Konservatoriai savo ruožtu, kai pristinga liberalizmo Tėvynės sąjungoje, ieško jo atstovų kitur. Per pastaruosius prezidento rinkimus parėmę Petrą Auštrevičių įrodė galį pasiūlyti Lietuvai tikrai liberalų valstybės vadovą (beje vos nepriėmė jo į savo partiją). Liberalai net mokosi iš konservatorių tam tikrų programinių nuostatų. Šiandien liberalai kartoja tai, ką konservatoriai sakė prieš penketą metų: Lietuvai būtinai reikia naujosios viešosios vadybos. Rinkos modelį – visai Lietuvai. Gal idėja ir nebloga, bet ne laiku ir ne vietoje ji – viso labo liberali. Kaip ir neišbaigta konservatorių bei liberalų siūloma švietimo reforma, turinti neabejotinų ir sveikintinų privalumų, bet kol kas orientuota daugiau ne į švietimo ir mokslo, o į rinkos bei rinkos visuomenės poreikius; ne į turinį, bet į pinigus. 

* * * 

Liberalizmo kaip tokio čia nei smerkiame, nei kritikuojame. Tiesiog turime konstatuoti, kad tarp Lietuvos socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimas įmanomas ne tik dėl jau įvardytų priežasčių, bet ir todėl, kad abiejų partijų politinės nuostatos tam tikrais atžvilgiais lengvai suartėja liberalios politikos bei mąstysenos pagrindu. Gal tai ir skamba keistai, bet iš tikro silpnoka idėjinė tapatybė kartais yra ne kliūtis, o veikiau pagalba socialdemokratų ir konservatorių pozicijų suartėjimui. Nors, kaip jau sakėme, vertybiniu, idėjiniu požiūriu esama pagrindo jiems suartėti anapus liberalizmo, Lietuvos tikrovė neretai teikia pagrindo sutarti būtent todėl, kad ir vieni, ir kiti yra pakankamai liberalūs ir nepakankamai konservatyvūs arba socialdemokratiški.

Pranešimas Demokratinės politikos instituto konferencijoje „Konservatizmas ir socialdemokratija: takoskyros ir bendradarbiavimo prielaidos“.


Politika.lt 

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

1. Žr.: Laučius V. "Socialdemokratija: ideologijos klausimas, Vakarų patirtis, Lietuvos tikrovė" // Kultūros barai, 2007, Nr. 1, Nr. 2.

2. Polanyi K. Didžioji transformacija. – ALK/Algarvė, 2002. – P. 260, 165.

3. Berman S. The Primacy of Politics: Social Democracy and Making of Europe‘s Twentieth Century. – Cambridge University Press, 2006. – P. 174-175.