ANDREA DA FIRENZE. Nukryžiavimas. 1370-77 m.

Ketvirtasis žodis

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27,46)

Tavo mirtis artinasi. Ne kūniško gyvenimo pabaiga yra atpirkimas ir ramybė, o mirtis, kuri yra giliausia, nesuvokiamiausia vargo ir destrukcijos gelmė. Artinasi mirtis, kuri yra tuštuma, pasibaisėtinas silpnumas ir triuškinantys tyrlaukiai. Kur visa pasitraukia, kur visa bėga, kur daugiau nieko nėra kaip tik apleidimas, nes visa yra deginamai ir neapsakomai mirę. Ir šioje dvasios sąmonės naktyje, šioje širdies tuštumoje, kurioje viskas išdeginta, tavo siela dar vis meldžiasi, ir šie siaubingi skausmuose išdengtos širdies tyrlaukiai tavyje tampa vienu vieninteliu šauksmu į Dievą. O skausmo malda, apleidimo, begalinio silpnumo, apleisto Dievo malda, būk pati pašlovinta. Kai tu, Jėzau, taip meldiesi tokiame varge, kur daugiau gali būti dar gilesnė bedugnė, iš kurios nebūtų galima šauktis į tavo Tėvą? Kur yra tokia neviltis, kuri tavo apleidime saugi ir pati negalėtų tapti malda? Kur yra toks nebylumas kančioje, kuris negalėtų žinoti, jog ir toks nebylus šauksmas bus išgirstas dangaus džiaugsmų sūkuryje?

Kad savo vargą apsakytum ir savo beribio apleidimo maldą melstumeisi, tu pradėjai melstis 22 psalme. Nes tavo žodžiai „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ yra pirmas šios labai senos raudos, kurią tavo Šventoji Dvasia pati kaip vargo šauksmą įdėjo į širdį ir lūpas Senojo Testamento pamaldiesiems. Taigi taip pat ir tu, jei aš galiu drįsti taip kalbėti, apmaudžiausioje kančioje nieko kito nenorėjai melstis, kaip tik tai, ką daugybė tūkstančių prieš tave jau meldėsi. Tu tam tikra prasme savo paties „iškilmingosiose Mišiose“, kur save atnašavai kaip amžiną auką, jau liturgiškai suformuotais žodžiais meldeisi, ir jais galėjai visa išsakyti. Mokyk mane Bažnyčios žodžiais taip melstis, kad jie taptų mano širdies žodžiais.

(Bus daugiau)

Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,
Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993
Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ