Kas yra pasaulis, o kareiviai?
Tai tik aš:
Aš, nesiliaujančiam sniege,
Po šiaurės dangumi;
Kareiviai, ši vienuma,
Kurioje žygiuojame,
Tai aš.

W. de la Mare, Napoleonas

Ričardas myli Ričardą; tai yra, aš esu aš.

Shakespeare'as

Kančia, vienintelė turinti galią priversti blogą žmogų pripažinti, kad ne viskas gerai, kartais gali tapti galutinio, atgailai nepasiekiamo maišto priežastimi. Visą laiką kartojome, kad žmogus turi laisvą valią ir dėl to visos jam teikiamos dovanos yra dviašmenės. Iš šių prielaidų tiesiogiai seka, kad Dievo darbas atperkant pasaulį pavyksta ne su visais konkrečiais asmenimis. Kai kurie nenori būti atpirkti. Nėra kitos doktrinos, kurią su didesniu malonumu pašalinčiau iš krikščionybės, negu šią, jei turėčiau tokią galią. Bet ją absoliučiai patvirtina Šventasis Raštas ir net paties mūsų Viešpaties žodžiai, krikščioniškasis pasaulis visada jos laikėsi, be to, jai pritaria protas. Jei žaidžiamas žaidimas, privalo būti galimybė jį pralaimėti. Jei kūrinio laimė - tai jo savasties atsisakymas, niekas kitas negali jos atsisakyti, tik jis pats (nors daug kas gali jam padėti tai padaryti), bet jis gali ir nesutikti. Sumokėčiau bet kokią kainą, jei galėčiau nemeluodamas pasakyti: „Visi bus išganyti". Bet protas man atkerta: „Savanoriškai ar prieš savo valią?" Jei atsakysiu: „Prieš savo valią", iškart pamatysiu prieštaravimą - kaip gali aukščiausias atsisakymo veiksmas, savasties atsisakymas, būti nesavanoriškas? Jei atsakysiu: „Savanoriškai", protas atsilieps: „Bet kaip, jei jie nenorės!"

Dominyko pasakojimas apie pragarą, kaip ir kitos jo kalbos, skirtos ne mūsų intelektiniam smalsumui, bet sąžinei ir valiai. Paskatinęs mus nesnausti ir įtikinęs gresiančia siaubinga perspektyva, jis veikiausiai jau nuveikė viską, ką ketino nuveikti; jei visame pasaulyje gyventų tik įsitikinę krikščionys, nebūtų jokio reikalo daugiau šia tema tarti nė žodžio. Tačiau dabarties situacijoje ši doktrina yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių krikščionybė puolama už barbariškumą ir abejojimą Dievo gerumu. Mums kalba, jog ši doktrina nepakenčiama - ir tai tiesa, aš pats jos nekenčiu visa širdimi, - mums primena žmonių tragedijas, kurias sukėlė tikėjimas ja. Apie kitas tragedijas, kurios kilo dėl netikėjimo ja, kalbama kur kas mažiau. Dėl šių ir tiktai dėl šių priežasčių darosi būtina šį klausimą aptarti.

Problema nėra paprasta, neva, kodėl Dievas nusiunčia kai kuriuos savo kūrinius į galutinę pražūtį? Tokia problema mums kiltų, jei būtume mahometonai. Krikščionybė, kaip visada laikydamasi savo principo atitikti sudėtingą tikrovę, pateikia mums dar nejaukesnį, dar dviprasmiškesnį galvosūkį - Dievą, tokį pilną gailestingumo, kad Jis tapo žmogumi ir kančiose mirė, norėdamas atitolinti nuo savo kūrinių galutinę žūtį, ir vis dėlto, nepasisekus šiam didvyriškam mėginimui, tarsi nenorintį, o gal net negalintį vien savo valdžia šią žūtį sustabdyti. Neseniai lengvabūdiškai prasitariau, kad sumokėčiau „bet kokią kainą", jei tik galėčiau pašalinti šią doktriną. Pamelavau. Negalėčiau sumokėti nė vienos tūkstantosios tos kainos, kurią jau sumokėjo Dievas, norėdamas pašalinti patį faktą. Štai tikroji problema: šitokia begalė gailestingumo, o pragaras vis tiek yra.

Nė nemėginsiu parodyti, kad ši doktrina pakenčiama. Nesuklyskime: ji nėra pakenčiama. Bet, man atrodo, sukritikavus pagrindinius jai paprastai skiriamus ar nujaučiamus priekaištus, galima parodyti, kad ši doktrina morali.

Pirma, daugelis išvis priešinasi pačiai bausmės, kaip atpildo už nusižengimus, idėjai. Visos bausmės taptų neteisingos, jei iš jų pašalintume nusipelnymo ir atpildo idėjas, o kerštingo žmogaus esybėje atradome teisumo šerdį, reikalaujančią, kad blogas žmogus nebūtų paliktas džiaugtis savo padaryto pikto vaisiais, kad jie jam būtų parodyti esantys tas, kas jie yra ir kitiems - blogis. Sakiau, kad kančia sukilusioje tvirtovėje iškelia tiesos vėliavą. Tada kalbėjome apie kančią, kuri vis dėlto skatina atgailą. O kas būna, jei neskatina - jei iškeltos vėliavos daugiau nelydi jokios pergalės? Pamėginkime būti sąžiningi. Įsivaizduokime žmogų, kuris įgijo turtus arba valdžią nuolatinėmis išdavystėmis ir žiaurumais, savanaudiškai išnaudodamas kilnų savo aukų elgesį ir juokdamasis iš jų naivumo; kuris, šitaip pasiekęs sėkmę, naudojasi ja geiduliams bei neapykantai tenkinti, o galiausiai atsisako net paskutinio vagių garbės lopelio, išduodamas savo bendrininkus ir tyčiodamasis iš jų sutrikimo bei prarastų iliuzijų. Toliau įsivaizduokime, kad jis, visa tai darydamas, nėra ne tik graužiamas atgailos ar bent sąžinės priekaištų (kaip mes norėtume įsivaizduoti), bet visą laiką valgo tarsi moksleivis ir miega it sveikas kūdikis - linksmas, rausvaskruostis žmogus, neturintis pasaulyje nė mažiausio rūpesčio, iki pat galo išlaikantis nepajudinamą įsitikinimą, kad tik jis vienintelis rado gyvenimo mįslės įminimą, kad Dievas ir žmonės yra kvailiai, kuriuos jam gerai pavyko apmulkinti, o jo gyvenimo būdas yra absoliučiai sėkmingas, patenkinamas ir nepajudinamas. Šioje vietoje turėtume būti atsargūs. Menkiausias pasidavimas keršto aistrai yra baisi, mirtina nuodėmė. Krikščioniškoji artimo meilė mus moko visomis jėgomis stengtis atversti tokį žmogų, jo atsivertimą vertinti labiau už galimą bausmę, išvis vertinti jį labiau už viską, net jei jis grėstų pavojumi mūsų gyvybei, gal net mūsų sielai. Bet klausimas ne tas. Tarkime, kad jis nenori būti atverstas - kokį likimą amžinajame pasaulyje laikytume jam tinkamu? Ar tikrai galite trokšti, kad toks žmogus, pasilikęs toks, koks yra (jis privalo turėti galimybę taip pasielgti, jei turi valios laisvę), amžinai galėtų gyventi tokioje laimėje, kokioje gyvena dabar - visą amžinybę liktų įsitikinęs, kad teisus buvo jis? Jei jums tai neatrodo pakenčiama, ar tik dėl jūsų pagedimo, tik dėl keršto? O gal pastebėsite, kad teisingumo ir gailestingumo konfliktas, kurį kartais palaikote tokiu pasenusiu teologijos gabalu, dabar kaip tik vyksta jūsų prote ir dar tarsi atėjęs ne iš apačios, bet iš viršaus? Jus valdo ne troškimas sukelti nelaimingajam padarui kančias, bet iš tiesų etinis reikalavimas anksčiau ar vėliau pasiekti gėrio pergalę, įsmeigti pergalės vėliavą šiurpiai maištingoje jo sieloje, net jei nepavyks pasiekti jokių didesnių ar absoliutesnių pergalių. Tam tikra prasme ir pačiam kūriniui, net jei jis niekada netaps geras, yra geriau suvokti, jog jis yra žlugęs, jog klydo. Net gailestingumas vargu ar linkėtų tokiam žmogui amžinai besitęsiančios baisingos pasitenkinimo iliuzijos.

Tomas Akvinietis apie kančią sakė tą patį, ką Aristotelis apie gėdą - kad tai dalykas, kuris pats savaime nėra geras, bet tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis gali savyje turėti gėrio. Tai yra, esant blogiui, kančia, kylanti jį pripažinus, yra pažinimas ir dėl to palyginti gera, nes priešingu atveju siela liks neįžvelgusi blogio arba nesužinos, kad blogis priešingas jos prigimčiai, o „kiekvienas iš šių dalykų", įspėja filosofas, yra „akivaizdus blogis". Manyčiau, kad tai perskaitę sudrebėsime, bet pritarsime.

Reikalavimas, kad Dievas atleistų tokiam žmogui, nors jis išlieka toks, koks buvęs, iškyla supainiojus toleravimą ir atleidimą. Toleruoti blogį - tai paprasčiausiai nekreipti į jį dėmesio, elgtis taip, tarsi jis būtų gėris. Bet kad atleidimas būtų visiškas, jis turi būti ne tik pasiūlytas, bet ir priimtas: o tas, kuris neprisipažįsta kaltas, nepriims nė atleidimo.

Pradėjau kalbėti apie pragarą kaip apie Dievo skiriamą teigiamą, baudžiantį atpildą, nes būtent šis tos doktrinos pavidalas atgrasiausias, o aš ir norėjau pradėti nuo rimčiausio priekaišto. Bet juk mūsų Viešpats, nors dažnai kalba apie pragarą kaip apie teismo paskelbtą nuosprendį, kitur užsimena, jog nuosprendis iš tiesų yra pats faktas, kad žmonės labiau myli tamsą, ne šviesą; juos teisia ne Jis, bet jo „žodis" (plg. Jn 3, 19; 12, 48). Todėl mes laisvai galime, -juk šios dvi sąvokos ilgainiui reiškia vieną ir tą patį, - laikyti blogojo žmogaus pragaištį ne jam skirta bausme, bet jo buvimo tokiu, koks yra, faktu. Pražuvusių sielų pagrindinis bruožas - „atmetimas visko, kas nėra jos pačios". Mūsų įsivaizduojamasis egoistas stengėsi viską, ką pamatęs, paversti savo dalimi ar savo valda. Noras suvokti ką nors kita, tai yra pats sugebėjimas džiaugtis gėriu, jame beveik visai nuslopintas, tik kūnas dar priverčia jį palaikyti leisgyvius santykius su išorės pasauliu. Mirtis panaikina ir paskutinį kontaktą. Jis turėjo troškimą - gyventi vien tik savastyje ir naudotis tuo, ką ten ras. Ten jis randa pragarą.

Dar vienas priekaištas išryškina regimą disproporciją tarp amžinojo prakeikimo ir laikinos nuodėmės. Jei suvokiame amžinybę tik kaip be galo ištįsusį laiką, tai atrodo neproporcinga. Bet daugelis nesutiks su tokia amžinybės idėja. Jei laiką įsivaizduojame kaip liniją - tai geras vaizdinys, nes atskiros laiko dalys seka viena paskui kitą ir negali egzistuoti sykiu, t.y. laikas neturi pločio, tik ilgį, - tai amžinybę tikriausiai vertėtų laikyti plokštuma ar net geometriniu kūnu. Taigi visą žmogaus tikrovę pavaizduotų konkretus trimatis kūnas. Daugiausia tai būtų Dievo darbas, veikiant malone ir prigimtimi, bet žmogaus laisva valia pridėtų pamato liniją, kurią vadiname žemiškuoju gyvenimu: o jei pamato linija nubrėžta kreivai, visas kūnas stovi netinkamai. Tai, kad gyvenimas yra trumpas, arba, kalbant simboliais, kad iš visos sudėtingos figūros mums duota nubrėžti tik vienutėlę liniją, galima laikyti Dievo gailestingumo apraiška. Juk jei net tą trumputę liniją mes, palikti savo pačių laisvai valiai, kartais nubrėžiame taip netikusiai, jog sugadiname visą visumą, tai kaip sujauktume visą figūrą, jei nuo mūsų priklausytų kur kas daugiau? Paprastesnė to paties priekaišto išraiška - tai tvirtinimas, kad mirtis neturėtų būti galutinė baigtis, kad reikėtų duoti antrą šansą. Esu įsitikinęs, kad, jei iš milijono šansų galėtų išeiti bent šis tas gero, jie tikrai būtų suteikti. Bet mokytojas, kitaip negu moksleiviai ar jų tėvai, dažnai puikiai mato, kada nebėra jokios prasmės dar kartą egzaminuoti konkretų vaiką.

Pabaiga turi kada nors ateiti, ir nereikia kažin kokio stipraus tikėjimo, kad suvoktum, jog Visažinis mato, kada tai bus.

Trečias priekaištas piktinasi siaubingomis pragaro kančiomis, vaizduojamomis viduramžių mene ir net kai kuriose Šventojo Rašto ištraukose. Fon Hugelis mus įspėja nepainioti pačios doktrinos su vaizdiniais, kuriais ji kartais perteikiama. Mūsų Viešpats, kalbėdamas apie pragarą, mini tris simbolius: pirmasis - bausmės („amžinasis nubaudimas", Mt 25, 46), antrasis - pražudymas („...bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare", Mt 10, 28) ir trečiasis - atskyrimas nuo kitų, išmetimas į tamsą, kaip palyginimuose apie žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu, arba apie paikas ir protingas mergaites. Svarbus ir dažniausiai pasitaikantis ugnies įvaizdis, nes joje kankinimo idėja jungiama su pražudymo idėja. Visiškai aišku, kad šiais posakiais siekiama apibūdinti kažką neapsakomai baisaus, ir bet koks aiškinimas, neatsižvelgiantis į šį faktą, deja, iš pat pradžių yra klaidingas. Tačiau visai nebūtina didžiausią dėmesį skirti kankinimų vaizdiniams, pamirštant vaizdinius, skirtus pražudymui ir atskyrimui. Ką galėtų vienodai tiksliai vaizduoti visi trys vaizdiniai? Pražudymas, kaip mes natūraliai jį suvokiame, reiškia pražudytojo sunaikinimą, padarymą, kad jo nebebūtų. Žmonės dažnai kalba taip, tarsi būtų iš esmės įmanoma „sunaikinti" sielą. Tačiau visa mūsų patirtis rodo, jog, pražudžius vieną daiktą, atsiranda kitas. Sudegus pliauskai, lieka dujos, karštis ir pelenai. Tai, kas kadaise buvo pliauska, dabar yra šie trys dalykai. Jei sielą įmanoma sunaikinti, ar tai nereiškia, kad privalo egzistuoti būsena to, kas kadaise buvo žmogaus siela? Ir ar ne šią būseną geriausia apibūdinti kaip kankinimus, pražudymą ir atskyrimą? Atsimenate, palyginime išgelbėtieji eina į jiems paruoštą vietą, o prakeiktieji - į vietą, kuri išvis neprirengta žmonėms (plg. Mt 25, 34, 41). Patekti į dangų - tai tapti žmogiškesniu, negu kada nors buvai žemėje; patekti į pragarą - tai būti atskirtam nuo žmogiškumo. Tai, kas nusviedžiama (arba tyčia nušoka) į pragarą, yra jau ne žmogus, o jo „palaikai". Būti iki galo žmogumi reiškia turėti aistras, paklūstančias valiai, o valią paaukotą Dievui; būti kadaise buvus žmogumi - dabar „buvusiu žmogumi" arba „prakeiktu vaiduokliu" - tikriausiai reiškia būti sudarytam iš valios, susikaupusios tiktai į savastį, ir aistrų, absoliučiai nevaldomų valios. Be abejo, neįmanoma įsivaizduoti, kaip atrodytų tokio padaro - veikiau palaidai susijungusių atskirų nuodėmių visumos, o ne nusidėjėlio - sąmonė. Gal yra tiesos posakyje, kad „pragaras yra pragaras ne savo požiūriu, bet dangaus vertinimu". Nemanau, kad nuo to mūsų Viešpaties žodžiai darosi mažiau griežti. Tik patiems prakeiktiesiems jų gyvenimas gali pasirodyti bent kiek pakeliamas. Dar tenka pripažinti, kad, pastaruosiuose skyriuose prakalbus apie amžinybę, mus anksčiau taip dominusios malonumo ir kančios sąvokos ima blėsti, o prieš akis veriasi didesnis gėris ir blogis. Nei kančia, nei malonumas patys savaime netars paskutinio žodžio. Net jei būtų įmanoma, kad pražuvusiojo išgyvenimus (jei juos galima vadinti išgyvenimais) sudarytų tik malonumas, be jokio kančios ženklo, vis tiek tas tamsus malonumas būtų toks, nuo kurio bet kuri dar neprakeikta siela bėgtų į maldas tarsi sprukdama nuo nakties košmaro; net jei danguje būtų kančios, visi suprantantys jų trokštų.

Ketvirtas priekaištas yra tas, kad žmogus, kupinas artimo meilės, negalėtų jausti dangaus palaimos žinodamas, kad pragare tebėra bent vieno žmogaus siela; jei taip, nejau mes esame gailestingesni už Dievą? Šio priekaišto pagrindas - tai pragaro ir dangaus vaizdinys, kuriame jie abu egzistuoja tuo pačiu laiku, panašiai kaip Anglijos ir Amerikos istorija, o palaimintieji bet kurią akimirką gali tarti: „Pragaro kančios ir nelaimės vyksta dabar“. Bet aš pastebėjau, kad mūsų Viešpats, negailestingai griežtai pabrėždamas pragaro baisumus, dažniausiai išryškina ne trukmės, o baigtinumo idėją. Įmetimas į amžinąją ugnį laikomas istorijos pabaiga, o ne naujos istorijos pradžia. Nėra abejonių, kad pražuvusi siela amžiams išsaugos šėtonišką nuostatą, bet negalime pasakyti, ar tas amžinumas reiškia nesibaigiančią trukmę - ir apskritai bet kokią trukmę. Daktaras Edwynas Bevanas pateikė įdomių samprotavimų šiuo klausimu. Mes daug daugiau žinome apie dangų negu apie pragarą, nes dangus yra žmonių namai ir dėl to jame esama visko, ko reikia šlovingam žmogaus gyvenimui, o pragaras neprirengtas žmonėms. Jokiu būdu jis nėra lygiagretus dangui - tai „tamsa už durų", visiškas pakraštys, už kurio būtybė virsta niekiu.

Galiausiai priekaištaujama ir dėl to, kad absoliutus ir galutinis bent vienos sielos praradimas reiškia visagalybės pralaimėjimą. Taip ir yra. Sukūrusi laisvos valios būtybes, visagalybė iš pat pradžios pasidavė tokio pralaimėjimo galimybei. Tai, ką jūs vadinate pralaimėjimu, aš vadinu stebuklu: sukurti dalykus, kurie nesi Tu pats, ir tuo būdu savotiškai leisti savo paties kūriniui tau pasipriešinti yra labiausiai stulbinamas ir sunkiausiai įsivaizduojamas iš visų ypatumų, kuriuos mes priskiriame dievybei. Mielai tikiu, kad tam tikra prasme pasmerktieji iki galo išlieka laimėję maištininkai, ir kad pragaro durys užrakintos iš vidaus. Nenoriu pasakyti, kad vaiduokliai miglotai netrokšta ištrūkti iš pragaro, panašiai kaip pavyduolis „trokšta" būti laimingas; bet jie tikrai nenori išgyventi net pirmųjų, paruošiamųjų savasties atsisakymo etapų, kurie vieninteliai gali padėti sielai pasiekti gėrį. Jie nuolatos džiaugiasi siaubinga laisve, kurios reikalavo, ir dėl to įkalina patys save, lygiai kaip palaimintieji, nuolatos paklusdami, amžinai darosi vis laisvesni.

Apskritai paėmus, tiems, kurie prieštarauja pragaro doktrinai, geriausia irgi atsakyti klausimu: „O ko jūs norėtumėte iš Dievo?" Nuplauti visas buvusias nuodėmes ir bet kokia kaina leisti žmonėms pradėti iš naujo, sumenkinant visus jų laukiančius sunkumus ir siūlant stebuklingą pagalbą? Bet Jis jau tai padarė Kalvarijoje. Atleisti jiems? Jie nenori atleidimo. Palikti juos jų pačių valiai? Deja, deja, būtent tai Jis ir daro.

Dar tik viena pastabėlė, ir jau baigsiu. Norėdamas padėti šiuolaikiniam žmogui geriau suprasti kai kuriuos dalykus, aš išdrįsau šiame skyriuje nutapyti paveikslą tokio blogo žmogaus, kurio tikrąjį blogumą visi nesunkiai įžvelgtų. Bet paveikslas atliko savo darbą ir dabar reikia kuo greičiau jį pamiršti. Kalbėdami apie pragarą, turėtume šiukštu nepaleisti iš akių ne mūsų priešų ir ne mūsų draugų (nes abiem šiais atvejais lengva pasiduoti mąstymo iškreipimams), o mūsų pačių prakeikimo galimybės. Šis skyrius yra ne apie jūsų žmoną ar sūnų, ne apie Neroną ir ne apie Judą Iskarijotą: jis apie jus ir mane.

Ištrauka iš C.S. Lewis knygos „Kančios problema“. Katalikų pasaulio leidiniai, 2006