Septintasis žodis

„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ Lk 23,46

O Jėzau, tu labiausiai apleistasis, tu skausmų sudraskytasis, tu esi pabaigoje. Toje pabaigoje, kur viskas atimama, net pati siela ir laisvas „taip“ arba „ne“, taigi ten, kur net netenkama savęs paties. Nes tai yra mirtis. Kuris arba – kas visa atima? Niekas? Aklas likimas? Negailestinga gamta? Ne, - Tėvas! Dievas, kuris yra išmintis ir meilė. Ir todėl tu save atiduodi. Tu pats pasitikinčiai save atiduodi į tas nematomas, jautrias rankas, kurias mes, netikintieji, dėl savojo „aš“ nuogąstaujantys žmonės, laikome netikėtai sugriebiančiais negailestingo, smaugiančio, aklo likimo ir mirties gniaužtais. Tu žinai, jog tai - Tėvo rankos. Tavo mirtyje aptemusios akys dar mato Tėvą, jos žvelgia į dideles, ramias jo meilės akis, o tavo burna taria paskutinį tavo gyvenimo žodį: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Tu visa atiduodi tam, kuris visa tau davė. Į savo Tėvo rankas sudedi visa, be garantijų ir be sąlygų. Ak, tai yra daug, tai yra sunku ir nemalonu. Visą savo gyvenimo naštą tu turėjai nešti vienas: žmones, jų niekšiškumą, savo pavedimą, savo kryžių, nesėkmę ir mirtį. Tačiau dabar jau visa atnešta. Nes dabar tu gali visa ir save patį atiduoti į Tėvo rankas. Visa. Šios rankos visa laiko taip tvirtai ir taip švelniai. Kaip motinos rankos. Jos apkabina tavo sielą, atsargiai ir meiliai, apgaubia kaip mažą paukštelį. Dabar jau nebėra sunku, o visa lengva, ir visa yra šviesa bei malonė. Visiškai saugu prie Dievo širdies, kur galima išvengti visų sunkumų, kur Tėvas švelniu prisiglaudimu nušluosto vaikui nuo skruosto ašaras.

O Jėzau, ar tu taip kada nors ir mano vargšę sielą, ir mano varganą gyvenimą sudėsi į Tėvo rankas? Tad sudėk visa, mano gyvenimo naštą, mano nuodėmių naštą ne į teismo svarstyklių lėkštę, o į Tėvo rankas. Kurgi man eiti, kur man išsigelbėti, jei ne pas tave, tu mano kartėlio broli, tu mano nuodėmių iškentėtojau? Pažvelk, šiandien aš ateinu pas tave. Aš klūpau po tavo kryžiumi. Aš bučiuoju kojas, kurios kruvinais žingsniais negirdimai ir nenuklystamai seka mane painiais mano gyvenimo keliais. Aš apkabinu tavo kryžių, amžinos meilės Viešpatie, visų širdžių širdie, tu pervertoji širdie, tu atlaidžioji ir nenusakomai maloninga širdie. Pasigailėk manęs. Paimk mane į savo meilę. O kai ateis mano piligriminės kelionės pabaiga ir diena pakryps vakarop, o mane apsups mirties šešėliai, tada ištark ir mano pabaigai savo paskutinį žodį: „Tėve, į tavo rankas atiduodu jo dvasią“. O gerasis Jėzau. Amen.

Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,
Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993
Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ