Rašytojui Rimantui MARČĖNUI (1937 04 04 gimė Suvalkijos sostinėje Marijampolėje, kaip pats rašo autobiografijoje, „pradėtas tėvo aukštaičio ir išnešiotas motinos žemaitės“) – 70! Sveikiname, brandžiai kūrybingas, žvaliai elegantiškas Jubiliate, ir smalsiai skaitome naują Jūsų istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“.

Rašytoją kalbina Vidmantas KIAUŠAS. 

Kodėl būdamas profesionalus istorikas, išleidęs beletrizuotą monografiją „Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m.“ (Vilnius: Mintis, 1969), sėdote rašyti apysakos ir apsakymų knygą „Išrinktoji gentis“ (Vilnius: Vaga, 1985)? Suprantama, turėjote sukaupęs prozininkui reikalingos gyvenimo patirties, tačiau knieti pavasariškai paprovokuoti: ar ankstėliau stalčiuose nenugulė lyrikos posmai?

Ko gero, esu vienas iš nedaugelio prozininkų, kuris net žalioje jaunystėje, net įsimylėjęs nerašė eilėraščių. Turbūt supratau: tai – ne mano nosiai. Tačiau poeziją mėgau ir skaityti, ir deklamuoti. Dažniausiai pats sau, o kartais merginai, kurią norėjau įtikinti esąs poetiškos sielos vaikinas. Tiesa, net ir mažiau išprususiai niekada nemelavau, kad skaitau ne savo kūrinį. Naiviai tikėjau, kad jeigu aš žaviuosi Williamo Shakespeare’o sonetais, žaismingais Henricho Heine’ės posmais ar Aleksandro Puškino poetiniais perlais, tai ir kiti turėtų jais gėrėtis. Na, o mūsų didysis Maironis ir jo kūriniai apie tolimą Lietuvos praeitį, prabylantys su nostalgija ir nemeluotai pagarbiai, bent jau iš dalies „kalti“, kad kadaise pasirinkau istoriko specialybę. Deklamavau jo tekstus, jausdamas per kūną bėgančius šiurpuliukus, dainavau pagal jo eilėraščius sukurtas dainas. Gėrėjausi Vytauto Mačernio, Justino Marcinkevičiaus, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno poezija, už save ženkliai jaunesnių lietuvių lyrikų pavydėtinu gebėjimu pasakyti labai daug, giliai, suvirpinti skaitytojo sielos stygas. Net ir jaunas būdamas likau senamadiškas – manęs niekada nežavėjo formos ieškojimo eksperimentai, kai poetas visiškai nuvertina mintį ir jausmą.

Apsakymus žurnaluose ir dienraščiuose spausdinau nuo 1968 m., tačiau mano ausyse dar neskambėjo primygtini mūzų Melpomenės ar Kaliopės balsai, raginantys rimtai atsiduoti kūrybai. Gyvenau realų pilnakraujį gyvenimą, bendravau su įdomiais, širdžiai mielais žmonėmis, gal todėl nejaučiau būtinybės persikelti į iliuzijų ir fantazijos pasaulį. Turėjau svarbių, kaip man atrodė, pareigų, jos suteikdavo dvasinio džiaugsmo – dėsčiau Lietuvos istoriją ką tik atidarytame Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete. Iš pradžių – savo vienmečiams, pačiam senstant – vis jaunesniems žmonėms. Sovietmečiu, tegu ir šiokio tokio atodrėkio laikotarpiu, per paskaitas gausiai auditorijai kalbėdavau apie didingą Lietuvos senovę; ir ne tik apie kunigaikščių, karvedžių, bet dar dažniau apie paprastų žmonių didvyriškumą, ginant savąją laisvę. Pasakodamas ne tik apie vytautus ir margirius, bet ir apie mažvydus, poškas, daukantus, jaučiausi atliekąs, nepabijosiu šiuo metu nemadingo žodžio, savo patriotinę pareigą. Panašu, kad daugelis klausytojų tada patikėjo mano nuoširdumu, buvau išgirstas.

Parašėte du istorinius romanus: „Išdraskytų lizdų gandrai“ (Kaunas: Šviesa, 1991) ir „Karūnos spindesio apakinti“ (Vilnius: Alma littera, 2007), nemažai apsakymų, novelių, kurių siužetai vystosi prieš šimtus metų. Klausimas apie fantazijos laisvę ir istoriko priedermę šaltiniui: malonu, pasak Horacijus, pasiausti, bet Ovidijus pasergėtų – rašytiniai paminklai lieka...

Dvasiškai man labai artimas, neseniai Anapilin iškeliavęs brolis ne kartą ragino rašyti istorinę prozą, tačiau man kažkodėl rūpėjo pasakoti apie tai, ką pats patyriau, norėjau į savo tekstus perkelti žmones, su kuriais bendravau, kuriuos iš arti stebėjau ir gerai pažinojau. Nepriklausau tiems rašytojams, kurie siužetų ir personažų savo kūrybai ieško periodikos puslapiuose ar teismų bylose. Nežinau, gerai ar blogai, bet vaizduodamas savo herojų ar antiherojų, net ir istorinį personažą, turiu jį matyti ir jausti. Taigi sutikti prototipai man labai padeda, nors tai anaiptol nereiškia, kad juos „fotografuoju“, jų gyvenimo peripetijų ir dramų kardinaliai neperkuriu.

Rašydamas apie realius istorinius asmenis, tarkim Mindaugą arba Vykintą, kurie giliai įsiskverbė į lietuvio sąmonę ir dažnai suvokiami veik konkrečiai, jaučiu didelę atsakomybę, nors kartais rūpi šį bei tą pakoreguoti. Ne dėl originalumo ar efekto, o dėl sunkiai pasiekiamos objektyvios istorinės tiesos. Šiaip ar taip, turiu istoriko diplomą, ir kas bus atleista istorija besidominčiam beletristui, nebus atleista man. Kita vertus, apie XIII a. gyvenusį Lietuvos valdovą, jau nekalbant apie paprastus istorinius veikėjus, abejonių nekeliančių, t. y. autentiškų, faktų mokslui žinoma nedaug. Sąmoningai ir nesąmoningai meluoja XXI a. politikų darbus, jų asmeninį gyvenimą ir intencijas nušviečiantys žurnalistai, daug netiesos pasako ir patys politikai. Vykdydami savo magistrų, kunigaikščių ar kitų galingųjų užsakymus,  ne mažiau išradingai ir įžūliai melavo ir XIII a. kronikininkai. Neturime užmiršti, kad tuo metu apie Lietuvoje vykstančius įvykius, apie mūsų kunigaikščius, kitus asmenis, kurie savo laimei ar nelaimei pakliuvo į kronikų puslapius, rašė išimtinai kaimynai – Livonijos ir Prūsijos kronikininkai, vokiečiai ir rusų metraštininkai, o jie mūsų valdovams, ypač tiems, kurie sėkmingai su jais kariavo, švelniai tariant, simpatijos nejautė. Tolimesnius kraštus pasiekdavo tik labai silpni ir smarkiai iškreipti Lietuvos įvykių atgarsiai. Jeigu šiandienos žurnalistų pasitelkiami šaltiniai yra gausūs, įvairiapusiai ir prieštaringi, – o juk kapstantis tuose prieštaravimuose lengviausia priartėti prie objektyvesnės tiesos, – tai senus pergamentus vartančiam istorikui labai nelengva juos primarginusį ir meluojantį kronikininką pagauti už rankos. Ypač tada, kai jis yra vienintelis, rašęs apie vieną ar kitą Lietuvai svarbų įvykį. Aiškindami nusikaltimą, dabarties kriminalistai gali pasitelkti kuo įvairiausius daiktinius įrodymus. Bet įsivaizduokime, kokius sprendimus priimtų teismai, remdamiesi vienui vieno liudininko parodymais... Vien tai, kad apie Mindaugo troškimą svetimomis rankomis nužudyti savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą kalbama dviejuose istoriniuose šaltiniuose: rusiškame Hipatijaus metraštyje ir vokiškoje Livonijos kronikoje, šiaip jau neretai skirtingai nušviečiančiuose Lietuvos praeities tyrinėtojams svarbius įvykius, – istorikams suteikia galimybę padaryti gana vienareikšmias išvadas. Vertinant modernios visuomenės teisės ir moralės normomis, ankščiau minėtas Mindaugo troškimas virstų baisiu kaltinimu mūsų centralizuotos valstybės kūrėjui. Tačiau vertėtų prisiminti, kad viduramžiais savo tikslų labai panašiomis priemonėmis siekė ir kruvinais takais sosto link brovėsi ir Anglijos, Danijos, Rusijos bei kitų šalių princai ir kunigaikščiai. Nevertėtų galvoti, kad Shakespeare’o dramų personažai, bet kokia kaina siekiantys sosto, yra vien didžiojo kūrėjo fantazijos šmėklos – jis labai atidžiai studijavo senosios Anglijos istorijos kronikas. To laikotarpio valstybės galingiesiems taikomos moralės normos buvo labai atlaidžios arba visai neegzistavo. Tad žudyti ar nežudyti savo konkurentą, net ir artimą giminaitį, buvo ne moralės, o tik politinio naudingumo problema. Tačiau negaliu neprisipažinti, kad mano širdis nesutinka šitokioje šviesoje regėti, juolab vaizduoti tuos mūsų vadovus, kurie, tegu ir savo asmeninių tikslų siekdami, labai nusipelnė mūsų valstybei, o kartu ir tautai. Tikriausiai dar tebesu talentingos Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ veikiamas. Nesunku suprasti, kad mūsų šviesusis poetas, versdamas Mindaugą mąstyti ir jausti, kaip mąstė sovietų sunaikintos Lietuvos piliečiu tebesijaučiantis ir savo valstybei duota kario priesaika besivadovaujantis pokario Lietuvos partizanų vadas, siekė švento tikslo: savosios dramos žiūrovų širdyse vėl įžiebti beblėstančią valstybinio patriotizmo dvasią. Jaučiu net keistoką dėkingumą vokiečių kronikininkams ir rusų metraštininkams, glaustai rašiusiems apie mūsų įžymiųjų senolių veiksmus ir tik labai retais atvejais užsiminusiems, kas tuos jų veiksmus inspiravo. Nustembi, kai kronikininkas labai aiškiai leidžia suprasti, kad Daumantas tapo Mindaugo žudiku todėl, kad šis pagrobė (ar paviliojo) jo žmoną. Nustembi todėl, kad mūsų kaimynų kronikose aprašant Lietuvos įvykius labai retai paminimi tų įvykių veikėjų poelgių motyvai. O juk tai svarbiausia ir, drįstu tvirtinti, įdomiausia ir rašytojui, ir skaitytojui. Kai motina nužudo savo vaikus, mums ne taip svarbu sužinoti, kaip ji tai padarė, bet kur kas svarbiau, kodėl ji taip nežmoniškai pasielgė. Kažkam grubiai pažeidus Dekalogo draudimus, sužadinamas ne liguistas smalsumas, o sunerimusiose smegenyse skausmingai ieškoma atsakymo: negi nėra ribos, kurios žmogus nedrįstų peržengti? Taigi ir aš ieškau šiandienos žmogui suvokiamos svarios priežasties, kodėl Mindaugui parūpo nužudyti savo brolėnus. XIII a. žmogus galbūt vienareikšmiai atsakytų: „Jie jam trukdė atsisėsti į Lietuvos valdovo sostą!“ Tačiau dabarties žmogui tokio atsakymo lyg ir nepakanka. Tiesą sakant, daugeliui jis visai nepriimtinas. Nepriimtinas ir man. Jau ne kaip istorikas, o kaip meninio teksto kūrėjas ieškojau kitos priežasties ir, noriu tikėti, ją suradau...

Kurdamas svarbiausių savo romano veikėjų – moterų portretus, ypač istorinių asmenybių, apgailestavau, kad kronikininkai dažnai patingėdavo net jų vardus paminėti. (Tai krikščioniškosios Europos vyrų požiūris į moterį, nes to meto pagoniškoje Lietuvoje moterys – motinos, žmonos, dukros – buvo labai gerbiamos.) Ir karalienė Morta turėjo ne tik krikščionišką, bet ir lietuvišką tautinį vardą, bet kronikininko ranka nepakilo jo įrašyti. Taip jau atsitiko, kad svarbia romano veikėja tapo Vainė. Teko sugalvoti vardą šiai realiai istorinei asmenybei – kunigaikščio Dausprungo dukrai, ištekintai už Haličo kunigaikščio Danijilo. O kas beliko daryti, jeigu jos vardas nebuvo paminėtas jokiame sename autentiškame dokumente? Ir vis dėlto jau kaip istorikas stengiausi, jog romano personažai mąstytų ir jaustų kaip viduramžių žmonės: būtų prietaringesni negu mes, kiekviena proga šauktųsi dievų pagalbos ir, svarbiausia, tikėtų ja. O susilaukę pelnytos dievų bausmės neburnotų, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai jaustųsi kur kas artimesni gamtai, nuo jos priklausomi ir t. t. Pridėjus ranką prie širdies reikia prisipažinti, jog mes ne taip jau daug žinome apie tolimų mūsų senolių pasaulėjautą. Esu įsitikinęs, kad nors ir esame kur kas daugiau išsilavinę, o mūsų buitis fantastiškai pasikeitusi, savo jausena ne taip kardinaliai, kaip kartais galvojame, skiriamės nuo savo senolių.

Beje, man pačiam buvo netikėta, kad romano rašymą pastebimai stabdė iš pirmo žvilgsnio menki dalykai. Tarkim, jaučiau nepatogumą, neturėdamas teisės sakyti, kad nuo kažkokio tai įvykio ar veiksmo prabėgo sekundė ar valanda, jog strėlė nuskriejo tiek tai metrų ir pan., nes tokių sąvokų, tokių matų tada išvis nebuvo. Baugu net įsivaizduoti, kokios pylos susilaukčiau iš savo profesijos brolių istorikų, „privertęs“ vieną ar kitą romano personažą valgyti su šakute, miegoti lovoje, sėdėti ne ant suolo, o ant kėdės ir t. t. Deja, istorikai tiksliai nežino, net kokias daržoves ir vaismedžius augino mūsų senoliai.

Romano „Karūnos spindesio apakinti“ antiherojus Jaugindas skaitytojams tikrai įstrigs į atmintį. Jaugindas, šekspyriškasis Jagas... Sąmoningai apgalvota sąšauka?

Ko gero, sąmoningai. Kita vertus, blogis turi daugybę veidų, ir kiek apie tai rašytum, bedugnės jo gelmės neišsemsi. Gal kas nors atkreips dėmesį, kad Jaugindas nėra grynakraujis lietuvis ir įžvelgs kažkokias negeras autoriaus tendencijas. Tačiau panašūs į šį gal kiek sušaržuotą personažą žmonės gimė ir gyveno įvairiose epochose ir įvairiose šalyse. Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės juos tokiais paverčia. Tačiau prisipažinkime, kad vieną kitą atstumiantį būdo bruožą, rūpestingai slepiamą dvasinę ydą turime ne vienas mūsų, taigi – ir jūsų kamantinėjamas tautietis. Paminėjau tautiečio sąvoką, norėdamas pabrėžti, kad panašių į Jaugindo, nepatrauklių, švelniai tariant, charakterio savybių gali turėti bet kokios tautybės žmogus. Kaip ir pačių tauriausių, pačių šviesiausių. Vieno neatleistino „grieko“ nepadariau niekada: nepasakiau, kad nemėgstu tos ar kitos tautos, nes ji esanti bloga. Tačiau galiu nemėgti konkretaus žmogaus arba jį mylėti. Ir vienu, ir kitu atveju tautybė nebesvarbi. Taigi nesistebiu, kad jau spėjusiesiems perskaityti romaną Jaugindas įsiminė. Blogas žmogus beveik visuomet atrodo sudėtingesnis, prieštaringesnis ir... įdomesnis. Gal todėl mūsų spauda taip mėgsta rašyti apie „blogiečius“. Ne kartą galvojau, kodėl mano mėgstamo ir gerbiamo rašytojo Jacko Londono kūrinių moterys, priešingai negu vyrai, tokios neįdomios ir neįsimenančios. Man regis, radau ganėtinai tikslų ir paprastą atsakymą: jos per daug tobulos, neydingos ir todėl negyvos.

Nesunku pastebėti, jog autoriui svarbių idėjų krūvis romane užkraunamas ant Tautvilo pečių...

Ar šis personažas įtikina, ar jis pilnakraujis, ne man spręsti. Deja, kronikinių žinių apie jį kur kas mažiau negu apie Mindaugą. Viduramžiais žmogus, jeigu netapdavo galingas, nevadovaudavo kariuomenėms, neįstengdavo užkopti į sostą, likdavo nežinomas. Šiuo požiūriu antika gerokai pranašesnė, žymiausi menininkai ir mokslininkai bei jų darbai romėnų istorikų aprašyti ir pagerbti ne mažiau negu imperatoriai ir jų žygiai. Ar mes taip mažai žinome apie viduramžių kūrėjus, kad jie neprilygo garsiems antikos žmonėms? Bet juk ir dabar, jeigu nedalyvauji šokių ar duetų dešimtukų teleprogramose, jeigu nesi skandalingas politikas ir tavo veidas nešmėžuoja televizorių ekranuose, esi niekam neįdomus. Nūnai neužtenka būti geram poetui. Norint išgarsėti, būtina sužeisti savo artimą giminaitį... Mane nuo seno piktina neteisybė: dažnas žino, kas buvo Daumantas, tačiau labai retas yra girdėjęs apie Tautvilą. Ačiū Dievui, mes, lietuviai, apie Margirį žinome gerokai daugiau. Turbūt todėl užsibrėžiau ambicingą tikslą Tautvilą prikelti lyg ir naujam gyvenimui, kad, pasak Puškino, jo siela neapdainuota neklaidžiotų.

Būtų smalsu pasidairyti po jūsų biblioteką. Kurie iš istorinius kūrinius rašančių autorių jums artimiausi?

Kiek esu skaitęs ir perskaitinėjęs istorinių romanų, nė vienas taip nesukrėtė, kaip didžiojo Gustave’o Flauberto „Salambo“. Didis autoriaus talentas įstengia skaitytoją ne tik nukelti į senovės Kartaginos laikus, bet lengviau pasiduodantįjį įtaigai priverčia mąstyti ir justi taip, kaip jautė tolimo laikotarpio žmonės. Įsijautęs į situaciją, jau nebeįstengi užimti šiuolaikiško civilizuoto smerkėjo pozicijos, o tartum persikūnijęs į nebeegzistuojančios šalies žmogų, užgniaužęs kvapą stebi, kaip motinos, melsdamos pergalės savo kariams, į metalinę dievo Molocho stabo gerklę, į ugnimi alsuojančius jo vidurius savo rankomis įmeta pirmagimius sūnelius... Tačiau ir visai kitokio pobūdžio istorinės prozos knygos, kai neva kalbama apie tolimą praeitį ir vaizduojamos anų laikų realijos, o iš tikrųjų aptarinėjamos skaudžios rašytojo gyvenamojo laikotarpio problemos, man yra padariusios nemenką įspūdį. Tarkim, Liono Feuchtwangerio „Apsišaukėlis Neronas“, jau minėta Just. Marcinkevičiaus drama-poema „Mindaugas“ ir kt. Įsiminė meniškai įtaigus Vytauto Bubnio romanas „Teatsiveria tavo akys“, nors pats autorius abejoja, kokiam žanrui šį kūrinį reikėtų priskirti. Manau, tai vienas giliausių šio talentingo prozininko kūrinių.

 Apsakymų „Meilės blyksniai“ (Kaunas: Slenksčiai, 1992), romanų „Įbristi jaunystės upėn“ (Kaunas: Candela, 1996) ir „Lėtas skubėjimas pas Domą“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002) veikėjai šių dienų skaitytojams artimesni, elgsenos motyvacija lengviau atpažįstama, retsykiais gali dunkstelėti sau į krūtinę: elgiasi vos ne kaip aš... Kiek čia esama autobiografijos momentų?

Rašyti kūrinį, kuriame atsispindi tavo gyvenamo laiko įvykiai ir realijos, kurio veikėjai yra tavo amžininkai: bičiuliai, priešai ar trumpiau pažinti, bet atmintin įstrigę ir vaizduotę sužadinę žmonės, – yra lengviau, negu mėginti restauruoti tolimą praeitį vien iš šykščių, dažnai neobjektyvių rašytinių šaltinių ir archeologinių tyrinėjimų medžiagos. Bepigu būtų rašyti apie Pompėją ir ten įkurdinti savo kūrinio veikėjus... Kaip jau prisipažinau, be prototipų sektųsi sunkiau. Tačiau jeigu mano romano „Įbristi jaunystės upėn“ pagrindinis veikėjas yra didelis švelniosios lyties gerbėjas, jeigu jis greitai susižavi ir greitai atvėsta, nelabai imdamas į galvą, kad kažkam skaudžiai sužeidė širdį, tai visai nereiškia, kad toks kadaise buvo ir knygos autorius. O išėjus minėtam romanui būtent tokio pobūdžio klausimų dažniausiai susilaukdavau iš skaitytojų ir klausiantysis neretai dviprasmiškai šypsodavosi.

 Jubiliejai ateina ir praeina. Ar dėmesys jus išblaško, ar priešingai – paskatina susikaupti, kuo greičiau vėl kibti į darbus?

Kuo senesnis esi, tuo mažiau dėmesio teiki jubiliejams. Pagalvoji: kokie gali būti sveikinimai, kai sulaukei šitokio nemalonaus amželio, šitokio riedėjimo pakalnėn. Dar gerai, jeigu tik fizine prasme. Nebent kažkas pareikštų nuoširdžią užuojautą. Kaip lietuvių liaudis sako: jau pelai byra. Pridurčiau: vieną skylę tam kartui užkamšai, tai pro kitą byra... Tačiau naujos knygos pristatymas daugeliui rašytojų – svarbus įvykis. Kita vertus, kai tik liaujiesi save apgaudinėti ir paleidi juodo filosofavimo vadžias, supranti: jei šiuo metu savo naujuoju kūriniu esi daugiau ar mažiau patenkintas, tai jis tave džiugins ir liūdins, kol vaikščiosi šia žemele. O po to, ar tavo knygas kritikai girtų, ar su žemėmis maišytų, tau ar tam, kas iš tavęs liks, bus vis tiek. Ir vis dėlto... Nesvarbu kuo žmogus užsiimtų, saviapgaulė gyvybiškai būtina. Priešingu atveju žmogui, ypač senesniam, nebepakiltų rankos nieko pozityvaus veikti. Jeigu panašia „filosofija“ persiimtų daugelis, gyvenimas apmirtų. Kadaise savo apysakoje „Išrinktoji gentis“ pafantazavau, kas atsitiktų tautai, jos fizinei ir ypač dvasinei sveikatai, jeigu gentyje nustotų gimti kūdikiai ir jos dienos būtų suskaičiuotos...