Tęsiame pasakojimą apie legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Skirmanto, Daumanto, Skrajūno keliones į Vakarus bei mūsų partizanų veiklą laisvajame pasaulyje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Jau kalbėjome apie J. Lukšos ir jo kovos draugų du prasiveržimus į Vakarus pro geležinę uždangą, aptarėme šių kelionių sunkumus, Lietuvos–Lenkijos valstybinės sienos apsaugos ypatumus, taip pat mūsų partizanų atstovų kelionę Lenkijos teritorijoje. Šįkart – apie Juozo Lukšos ir Kazimiero Pyplio-Mažyčio veiklą bei gyvenimą laisvuose Vakaruose. Kokie pagrindiniai šios kelionės laimėjimai? Kokias vyriausiosios partizanų vadovybės užduotis jiems pavyko įvykdyti?

1948 m. pradžioje Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys, pasinaudoję suklastotais dokumentais, laivu atplaukė į Švediją. K. Pyplys liko Stokholme, o J. Lukša vėliau nukeliavo į Vakarų Vokietiją ir Prancūziją. J. Lukša, atvykęs į Vakarus, per prelatą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII adresuotą Lietuvos katalikų laišką, kurį parašė patys partizanai. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, paprašyta paramos ir užtarimo. Nors į laišką popiežius tiesiogiai nereagavo, tačiau jį paskelbė svarbiausios Vakarų radijo stotys, spauda. Taip pat šiuo keliu į Vakarus pateko ir kitos svarbios medžiagos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje.

Yra žinoma, kad 1948–1950 m. gyvendamas Vakaruose, J. Lukša Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, vėliau Vakarų Vokietijoje – amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Čia jis artimai bendravo su prel. M. Krupavičiumi, V. Sidzikausku, P. Karveliu, J. Brazaičiu ir kitais lietuvių emigracijos politiniais veikėjais. Su M. Krupavičiumi J. Lukša buvo pažįstamas dar Nepriklausomos Lietuvos metais, kai jis priklausė ateitininkų organizacijai. Klebonaudamas Garliavoje, M. Krupavičius lankydavosi J. Lukšos gimtojoje Veiverių parapijoje, susitikdavo su katalikiška jaunuomene. Tačiau svarbiausias Juozo Lukšos kelionės tikslas, matyt, buvo lietuvių emigracijoje organizuoti kovojančio krašto atstovybę?

Užsienyje J. Lukša turėjo užduotį sudaryti Lietuvoje vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą, todėl susitikinėjo su Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) atstovais.

Juozas Lukša (trečias iš kairės)  tarp išeivijos atstovų. Vokietija 1948 m.

1948 m. liepos 9 d. Baden Badene, Vakarų Vokietijoje, J. Lukša VLIK’o vadovams pristatė padėtį Lietuvoje ir pasirašė susitarimą, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK’as“. Belieka priminti, kad jau 1949 m. spalio 14 d. vieninga Lietuvos partizanų vadovybė, J. Lukšai dar tebeesant Vakaruose, suteikė jam kapitono laipsnį ir paskyrė Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio atstovu užsieniui.

Kadangi J. Lukša negalėjo greitai grįžti į Lietuvą, jis pradėjo rašyti knygą apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Jo knyga „Partizanai už geležinės uždangos“, pasirašyta Daumanto slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleista Čikagoje 1950 m. Vėliau knyga buvo išleista pakartotinai, netgi išversta į anglų kalbą. Daugelį jo gyvenimo užsienyje faktų, taip pat apie mūsų rezistencijos ryšius Vakaruose sužinome būtent iš šios knygos.

Dar 1948 m. vasarą Paryžiuje Juozas susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950 m. liepos 23 d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prel. M. Krupavičius. Deja, jiems nebuvo lemta ilgai gyventi drauge. Bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J. Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenamąją vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J. Lukšai liko laiškai. J. Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga „Laiškai mylimosioms“ 1993 m. Čikagoje, 1994 m. – Lietuvoje.

Partizanai desantininkai (iš kairės) Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Skirmantas ir Benediktas Trumpys-Rytis. 1950 m. ruduo

1950 m. spalio 3 d. J. Lukša su grupe žvalgybos mokykloje parengtų kovotojų slaptai iš Miuncheno buvo išskraidintas į Lietuvą. Skirmantas ir jo bendražygiai per klaidą su parašiutais buvo nuleisti ne Kazlų Rūdos, bet Tauragės (Žygaičių) miškuose. Todėl beveik tris savaites jie naktimis, nešdami sunkius nešulius, turėjo žygiuoti į paskirties vietą. J. Lukša perdavė ataskaitą apie savo veiklą Vakaruose LLKS prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui ir, nepaisydamas silpnėjančio ginkluoto pasipriešinimo, toliau telkė savo bendraminčius kovai dėl laisvės iki pat savo žūties 1951 m. rudenį.

Anksčiau minėjome, kad nuolat susikirsdavo mūsų rezistencijos įgaliotinių bei pirmojo emigracijos atstovo, atvykusio į pokario Lietuvą, Jono Deksnio keliai. Taip pat kalbėjome ir apie J. Deksnio įkurtos organizacijos Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo Komiteto – VLAK’o nesutarimus su VLIK’u, kurį patys partizanai įgaliojo atstovauti kovojančiam kraštui. Koks visoje šioje istorijoje buvo mūsų rezistencijos įgaliotinių – J. Lukšos ir K. Pyplio – vaidmuo?

Minėjome, kad 1948 m. pradžioje Švedijoje, Stokholme, pasirodė iš Lietuvos atvykę partizanų įgaliotiniai J. Lukša ir K.  Pyplys. Nors jie ir atvežė J. Deksnio, kaip krašto rezistencijos atstovo, įgaliojimų patvirtinimą, tačiau, sprendžiant iš jiems pavestų užduočių, Lietuvoje buvo gerokai susvyravęs pasitikėjimas juo. Tuo galima paaiškinti ir partizanų atstovų įgaliojimus: jiems buvo pavedama susitikti ne tik su J. Deksniu bei jo kolegomis, tačiau ir su BDPS užsienio delegatūros nariais, taip pat užsienio žvalgybų atstovais bei VLIK’o vadovybe. Tačiau svarbiausia ir, regis, sunkiausiai įgyvendinamas užduotis buvo ši: „Radus VLIK’o veiklą, nesuderintą su Užsienio delegatūros ir BDPS prezidiumo nario Prapuolenio veikla, stengtis suderinti ir nustatyti santykius bei kompetencijos ribas, kalbant kovojančios lietuvių tautos vardu“. Tai netrukus suprato J. Lukša ir K. Pyplys, atsidūrę lietuviškos emigracijos politinių rietenų sūkuryje.

Yra žinoma, kad pats J. Deksnys, kuris pretendavo su savo VLAK’u atstovauti kovojančiam kraštui emigracijoje, ir padėjo mūsų atstovams nuvykti į Vakarus. Turint galvoje jo ambicijas, J. Deksniui vargu ar naudingas buvo mūsų partizanų įgaliotinių pasirodymas užsienyje?

Į tai atkreipia dėmesį ir šiuolaikiniai istorikai. Vargu ar J. Deksnys būtų stengęsis pergabenti į Švediją kovojančio krašto atstovus, jei nebūtų tikėjęsis iš to naudos sau. Suvedęs atstovus su švedų žvalgybos karininku O. Liljenbergu ir 1948 m. kovo mėn. jau apgyvendinęs juos Stokholme, J. Deksnys tikėjosi išlaikyti paslaptį apie jų atvykimą ir kaip nors sutrukdyti jiems susitikti su vadinamaisiais „katalikais“, t. y. VLIK’o atstovais. Be abejo, tai buvo jo klaida. Krašto atstovai, pasijutę izoliuoti, ėmė patys ieškoti ryšių, kurie padėtų jiems veikti, atsižvelgiant į suteiktus įgaliojimus. Taigi per Švedijoje gyvenantį seną pažįstamą Joną Pajaujį jie susisiekė su VLIK’o vadovybe ir susitarė susitikti.

Iš kairės J. Pajaujis, L. Prapuolenis, M. Krupavičius ir J. Lukša. Vokietija 1948 m.

1948 m. liepos 7–9 d. Baden Badene įvyko susitikimas, kurio metu priimti nutarimai nežinant konteksto sunkiai logiškai paaiškinami. Susitikime dalyvavo VLIK’o ir jo Vykdomosios tarybos vadovai kun. M. Krupavičius, prof. J. Kaminskas, V. Sidzikauskas ir J. Brazaitis, taip pat J. Lukša, pasivadinęs Skrajūno slapyvardžiu, ir J. Deksnys, t. y. Lietuvos pogrindžio atstovas užsieniui (VLAK’o ir BDPS prezidiumo narys). Svečio teisėmis dalyvavo ir Jonas Pajaujis. J. Deksnio dalyvavimas šiame pasitarime paaiškinamas tik tuo, kad nenorėta paleisti iš akiračio J. Lukšos bei prarasti įtaką jam. Susitikime nutarta, kad Lietuvos laisvinimo akcijai užsienyje vadovauja VLIK’as ir jo Vykdomoji taryba, turinti teisę sudaryti egzilinę vyriausybę ir rezervuoti joje vietą Lietuvos atstovui, Lietuvoje – ten susikūręs krašto rezistenciją vienijantis organas. Kaip žinoma, toks organas buvo įkurtas tik 1949 m. vasario mėn. – t. y. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Ryšys turėjo būti palaikomas per Lietuvos pogrindžio įgaliotąjį atstovą. Sprendžiant VLAK’o ir BDPS Užsienio delegatūros klausimą, iš esmes jokio realaus susitarimo nepasiekta. Toks susitarimas ir negalėjo būti pasiektas. VLAK’o Užsienio delegatūra nustojo veikusi jau 1947 m. pabaigoje, todėl nutarimas ją panaikinti nebeturėjo prasmės, o dėl 1947 m. gruodžio 7 d. įsteigtos BDPS Užsienio delegatūros J. Deksnys kalbėjo išsisukinėdamas, ir tai suprantama. Derėtis dėl jos likimo, tuo labiau spręsti jos panaikinimo klausimą jo niekas neįgaliojo, nors jis ir laikė save abiejų delegatūrų atstovu.

Kiek yra žinoma, J. Deksnys, remdamasis krašto vardu (nors manoma, kad jis tai darė savo iniciatyva) pageidavo, kad pasitarime dalyvautų Stasys Lozoraitis ir BDPS užsienio delegatūros atstovas, tačiau VLIK’o vadovai – M. Krupavičius ir J. Kaminskas – nesutiko pakviesti S. Lozoraičio į Baden Badeno pasitarimą. Galbūt S. Lozoraitis nebuvo pakviestas todėl, kad 1947 m. rudenį į Berne įvykusį jo paties ir krašto atstovų pasitarimą nebuvo pakviestas VLIK’as? Nors Vykdomosios Tarybos pirmininkas V. Sidzikauskas vėliau minėjo, kad S. Lozoraitis yra laukiamas atvykstant į pasitarimą, tačiau vėliau laiške S. Lozoraičiui rašė, kad jo į pasitarimą nekvietė, nes iki susitikimo nebuvo aiškus nei pasitarimo pobūdis, nei atvykstančių pasipriešinimo judėjimo atstovų mandatai. Žodžiu, įvairios emigracijos intrigos tęsėsi. Kas pasikeitė po Baden Badeno?

Juozas Lukša Paryžiuje

Po šio susitikimo padėtis pasikeitė iš esmės: J. Lukša 1948 m. rugpjūčio mėn. išvyko į Paryžių ir, J. Deksnio žiniomis, per diplomatą Stasį Bačkį užmezgė ryšį su prancūzų žvalgyba. BDPS Užsienio delegatūrą ištiko krizė – 1948 m. rugsėjo 26 d. direktyva Nr. 2 J. Deksnys pareikalavo nutraukti jos veikimą. Kilus konfliktui tarp buvusių bendraminčių, J. Deksnys kuriam laikui buvo eliminuotas iš BDPS Užsienio delegatūros. Be to, iškilo pavojus, kad J. Lukša greičiau pateks į Lietuvą ir galutinai sukompromituos BDPS Užsienio delegatūrą bei patį J. Deksnį, atskleisdamas jo žaidimus.

Mums, ko gero, svarbiausia, kokie nutarimai buvo pasiekti Baden Badene?

Liepos 9 d. Baden Badeno pasitarimo dalyviai (be svečio teisėmis dalyvaujančio J. Pajaujo) pasirašė susitarimą, kuriuo VLIK’as ir Vykdomoji Taryba buvo pripažinti kaip vadovaujančios Lietuvos laisvinimo kovai užsienyje institucijos, turinčios teisę sudaryti išeivijos vyriausybę be krašto pritarimo. Nors susitarimas užsienyje įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos, tačiau formaliai turėjo būti dar patvirtintas Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadovybės. 1950 m. gruodžio 10 d. iš Lietuvos buvo nusiųstas šifruotas laiškas (šifravo desantininkas Julius Būtėnas), kuriuo paliudyta, kad krašto pasipriešinimo vadovybė patvirtino Baden Badeno susitarimą.

Vadinasi, šis susitarimas ir Baden Badeno pasitarimas parodė, kad Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadovybė vis dėlto buvo labiau linkusi pirmenybę teikti VLIK’ui. Kas nulėmė tokį J. Lukšos pasirinkimą? Kodėl vis dėlto VLIK’as, o ne, tarkime, Lietuvos diplomatinis korpusas?

Tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad Lietuvos diplomatų, reziduojančių Lietuvos okupacijos nepripažįstančiose valstybėse, galimybės laisvai veikti buvo suvaržytos, todėl jų veiklos pobūdis labiau atitiko reprezentuojantį, simbolinį vaidmenį, grindžiamą tik nustatytomis diplomatinėmis normomis. Kita vertus, dabartiniai istorikai nurodo, kad J. Lukšos suartėjimą su VLIK’u galėjo lemti dar dvi priežastys: pirma, sutapo jo paties ir VLIK’e vyraujančio krikščionių demokratų bloko politinės pažiūros, antra, S. Lozoraičio rėmimąsi „Kybartų aktais“ krašto pasipriešinimo judėjimo vadovybė įvertino neigiamai – siejo tai su Lietuvoje visiškai nepopuliariu buvusiu A. Smetonos tautininkų režimu.

Be politikos, savo tiesioginių pareigų J. Lukša turėjo ir asmeninį gyvenimą. Kaip jis susipažino su Nijole Bražėnaite ir kaip jų santykiai toliau klostėsi?

Nijolė Bražėnaitė ir Juozas Lukša

N. Bražėnaitė ir J. Lukša-Daumantas susipažino1948-ųjų vasarą Paryžiuje per Petrą Vilutį ir Joną Pajaujį. Užsimezgusi draugystė, kaip minėta, tęsėsi laiškais, nes saugumo sumetimais Juozas turėjo vengti susitikimų su Nijolę lankančiais žmonėmis, kad nebūtų išaiškintas Prancūzijoje veikiančių sovietų agentų. Apie J. Lukšos buvimą Paryžiuje žinojo tik keli asmenys. Pati N. Bražėnaitė gimė Utenoje, 1940-aisiais baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, pradėjo studijuoti mediciną Kauno universitete. Vėliau, naciams uždarius universitetą, mamos pastangomis su maža studentų grupe išvyko į Vokietiją, čia tęsė mokslus. Medicinos fakultetą baigė 1947 m. Austrijoje. Po studijų atvyko į Prancūziją ir dirbo ligoninėje.

Kiek buvo skelbta spaudoje, Nijolė tuo metu susirgo tuberkulioze ir buvo paguldyta į ligoninę. Beje, jos sesę dvynę Vidą ši liga kankino net dešimt metų. Nijolei grįžus iš sanatorijos ir įvyko J. Lukšos ir N. Bražėnaitės vestuvės. Tai įvyko 1950 m. liepos 23 d. mažoje Unterhauzeno bažnyčioje, netoli Tiubingeno, Vokietijoje. Nijolę ir Juozą tuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Sutuoktuvėse dalyvavo Nijolės dėdė su teta Petras ir Veronika Karveliai, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai, Levas ir Birutė Prapuoleniai. Kaip žinia, Juozas netrukus su kovos draugais išvyko į Lietuvą ir čia žuvo. O kaip susiklostė jo žmonos Nijolės likimas?

Nijolė Bražėnaitė 1953 m. atvyko į Niujorką, čia gavo vadinamąją žaliąją kortą. Teko vėl gilinti medicinos žinias, perlaikyti egzaminus. Pagaliau jai buvo suteikta teisė dirbti medike Niujorke. Nuo 1959 m. iki 1999 m. ji dirbo patologijos srityje. Iki pat pensijos buvo Patologijos departamento direktorė. Be tiesioginio darbo, Nijolė aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Ji – ateitininkė, dirbo religinėje šalpoje, buvo Tautos fondo valdybos sekretorė. Sužinojusi apie Juozo žūtį, ji vėliau ištekėjo už italų kilmės profesoriaus patologo, susilaukė dviejų dukterų. Viena duktė pasirinko vaikų ligų gydytojos, kita – veterinarės specialybę.

BDPS įgaliojimas Kazimierui Pypliui-Audroniui

Tačiau čia tarsi pamiršome kito kovojančios Lietuvos įgaliotinio Kazimiero Pyplio-Mažyčio-Audronio likimą. Tuo tarpu Lietuvos Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys-Mažytis pirmiausia išgarsėjo kaip nepalaužiamas kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė ginklą. K. Pyplys nuėjo trumpą, bet ryškų laisvės kovotojo kelią. Pradėjęs kaip eilinis kovotojas greitai buvo pakviestas į Tauro apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, 1946 m. balandžio mėn. paskirtas Geležinio Vilko rinktinės štabo adjutantu,  nuo rugsėjo 10 d. – ir Žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 m. vasarį perkeltas į Vytauto rinktinės štabą, o balandžio mėn. paskirtas Maironio kuopos, tiesiogiai pavaldžios Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, vadu. Prieš pat išvykdamas į užsienį ėjo ir apygardos vado adjutanto pareigas. Kaip minėta, 1947 m. gruodžio 15 d. K. Pyplys-Audronis, kaip BDPS prezidiumo įgaliotinis, kartu su J. Lukša-Skrajūnu buvo pasiųstas į Vakarus atkurti ryšių.

Kazimieras Pyplys-Mažytis 1923 - 1949

Būdamas Švedijoje, K. Pyplys rengėsi rezistencinei veiklai Lietuvoje (mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti racija), kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus. Jis savo noru desantu (jūros keliu) grįžo į Lietuvą. Audronis tai padarė supratęs, kad Vakarai visiškai neketina kovojančiai Lietuvai kuo nors padėti, o emigravę lietuviai tarpusavyje susirieję. Taigi, K. Pyplys 1949 m. gegužės 1 d. švedų žvalgybos kateriu grįžo į Lietuvą, pasiryžęs ir toliau kautis su okupantais, nors geriau negu kas kitas Lietuvoje žinojo, kad Vakarų pagalbos laukti neverta. Pagrįstai nepasitikėdamas grupę pasitikusiais partizanais (ten buvo ir MGB agentų), atsiskyrė nuo jos ir sėkmingai pasiekė Pietų Lietuvą. Informavo LLKS vadovybę apie atliktus uždavinius ir tarptautinę padėtį. Buvo paskirtas tarnybai į Vyriausiąją vadovybę (LLKS įgaliotiniu užsieniui). 1949 metais K. Pypliui buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. Jį susekė ir išdavė MGB agentas V. Butkus. 1949 m. rugsėjo 23 d. jis atvedė enkavėdistų būrį prie K. Pyplio slėptuvės Kalesnykų miške (Alytaus aps., Daugų vlsč.). Bunkeryje K. Pyplys buvo su poetu partizanu Juozu Makarevičiumi-Žilvičiu. Užėmę patogią poziciją, jie dar nušovė aštuoniolika enkavėdistų. Matydami, kad ilgiau spaudimo nebeatlaikys, K. Pyplys susisprogdino, J. Makarevičius nusišovė. Čekistai K. Pyplio lavoną apipylė sieros rūgštimi Kauno MGB kieme. Kur palaidotas, nežinia. 1950 m. gruodžio 31 d. Lietuvos partizanai jam suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą, kartu jis buvo apdovanotas pirmojo laipsnio (su kardais) Laisvės kovos kryžiumi. 1997 m. lapkričio 20 d. K. Pypliui-Mažyčiui, Audroniui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas. 1998 m. kovo 10 d. prie Prienų krašto muziejaus pastatytas ir pašventintas paminklas K. Pypliui ir visiems kovotojams dėl Lietuvos laisvės.