Naujas Jurgos Šeduikytės albumas „Instrukcija“ buvo laukiamas daugelio nacionalinės pramoginės muzikos mylėtojų. Energingai į mūsų pramoginės muzikos elitą įsiveržusi atlikėja sugrąžino viltį, kad tokio pobūdžio lietuviškos muzikos dar įmanoma klausytis. Debiutinė „Aukso pieva“ tapo reiškiniu ir be abejo, įėjo į mūsų pop muzikos istoriją. Su šiuo albumu į lietuvišką pop muziką grįžo dvasia, be kurios neįmanoma suprasti devintojo dešimtmečio pabaigos ir naujojo amžiaus pradžios muzikinio judėjimo.

Savaime suprantama, kad po tokios sėkmės pasirodžius antrajam albumui lyginimas neišvengiamas.

Visada tai yra savotiška neteisybė, nes bet koks lyginimas, jei esame kūrybos akivaizdoje, įsižiūri ne tiek į patį kūrinį, o kiek į kitas aplinkybes. Kaip ten bebūtų, lyginti tikriausiai žmogiškas užsiėmimas, tad atleistinas dalykas.

Visgi, jei palygintume du Jurgos darbus, tai galėtume pasakyti, kad „Aukso pieva“ - polėkis, svajonė, laisvė, o „Instrukcija“ – darbas, drąsa, koncepcijos. „Aukso pieva“ dar tiko „niūniuotojams“, kurie mėgsta galvoje sukti plokšteles su mylimais hitais, o čia jie gali pasiklysti perėjimų, poezijos ir net ironijos labirintuose. „Aukso pieva“ permatoma, kaip vasaros dangus, o naujasis Jurgos darbas žemiškas, todėl ji gali dainuoti: „Muzikos danguj nėra, todėl renkuosi žemę“.

Tačiau savo naujuoju darbu Jurga lieka ištikima sau. Ji vėl neuždaro savęs į normatyvumo gniaužtus, neslopina spontaniškumo ir bando byloti. Būtent byloti, nes toks jau gyvenimo dėsnis, kad dažniausiai dėmesys būna atkreipiamas į tuos, kurie triukšmauja, bet išgirstami tie, kurie byloja.

Pastebėjau, kad gero albumo kriterijus, kai po pirmos perklausos lieki kažko nesupratęs, kai už įspūdžio lieka tai, ko neapčiuopei, neįvardijai. Tada pačios rankos tiesiasi iš naujo paspausti reikiamą mygtuką, kuris įvestų į atlikėjo žemę po kurią turi išmokti vaikščioti bei suprasti kodėl ši muzika išvydo pasaulį.

Tokius pojūčius sukėlė ir „Instrukcija“. Tai Jurgos gyvenimo instrukcija. Jurga godžiai geria gyvenimą ir jo ženklus bei ryžtąsi papasakoti apie matytus, išgirstus, pajaustus, susapnuotus dalykus. Ji pasakoja, „instruktuoja“, bet veikiau yra akyla liudininkė nei griežta instruktorė, arba tarsi netyčia patekusi į šį vaidmenį.

Tad ši instrukcija - Jurgos pasaulyje palikti gyvenimo pėdsakai. Ją perskaitęs nesurasi recepto kaip šį gyvenimą padaryti mielesnį, gražesnį bei patrauklesnį. Susipažinęs su „Instrukcija“ suvoksi, kad šis pasaulis praranda nekaltybę, kurią apdainuoja Jurga. Ji surenka jos likučius, kurie dar slepiasi vakare, ryte, mėnulyje, paukščiuose, ašarose, debesyse... Jos daugelis mūsų ilgisi ir būtent tokiems skamba ši „Instrukcija“.

Tiek apie koncepcijas. O muzikiniu požiūriu krenta į akis, kad „Instrukcijoje“ girdime daugiau gyvai įgrotos muzikos. Pavargęs nuo technikos dominavimo klausytojas galės bent kiek atsipūsti. Atgaivą ausims suteiks pats albumo organiškumas – čia kone viskas vientisa (gal kiek iš konteksto krenta angliškos dainos): tekstai, vokalo subtilumas, aranžuotės, muzika. Pastaroji nekrinta į fragmentus, nors prie albumo dirbo net trijulė prodiuserių. „Instrukcija“ žavi savo klausymo radikalumu, kuris kartais balansuoja ant dainuojamosios poezijos ribos. Riboms po šio darbo vertėtų uždėti kabutes. Jas ištrina vizija.

„Instrukcija“ tik patvirtino, kad Jurga, kaip ragina savo ją išgarsinusioje dainoje, nebijo. Ji nebijo rizikuoti, pralaimėti, neįtikti, o tai kūrėjo bruožas. Būtent jie (kūrėjai) laimi mūsų širdis. Jiems Jos Didenybė Muzika suteikia įgaliojimus skelbti instrukcijas.

1. Instrukcija
2. Koralų pasaka
3. Angelai
4. Smėlio žmonės
5. Spiderwoman: rising
6. Juodos gulbės
7. 5th season
8. Benamio daina
9. Renkuosi Žemę
10. Ryte
11. Per silpna
12. Šerlokas Holmsas
13. Prie žalio vandens

„Angelai“

Bernardinai.lt