1791-ųjų gegužės 3-iosios Konstitucija ir jos minėjimas grasina virsti nauju Eridės obuoliu, gebančiu supriešinti ir sugrupuoti Lietuvos piliečius ne menkiau nei Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ar Rolandas Paksas. Nors, veikiausiai, tik grasina, mat dėl istorijos, kitaip nei dėl politikos, dėl to, kas kažkada buvo, o ne mirga televizoriuje dabar, susipriešina dažniausiai vien tik saujelę apsiskaičiusių ir televizijos per daug nežiūrinčių damų ir ponų. Su likusiais gyventojais pastarieji asmenys gali nesutarti nebent tik dėl tokios smulkmenos, kaip nedarbo diena. Mat vieniems keleto dienų šventiniai savaitgaliai kelia begalinį džiaugsmą, kitiems – švelniai tariant, rūpestį.

Bet apsiribokime tais, kurie daugiau ar mažiau sąmoningai dalyvaus diskusijose, argumentuos, rėks, keiksis, pravardžiuos oponentus ir kitaip bandys įrodyti savo tiesą.

Taigi, ir tuomet, ir dabar Konstitucija Lietuvoje turi šalininkų bei priešininkų. Įdomu tai, kad ir pagrindinis susipriešinimo objektas praėjus geriems dviem šimtams metų liko tas pats, bent jau formaliai žiūrint, pagrindinė problema yra Lietuvos vardo minėjimas Konstitucijoje. Istorikai, Konstitucijos tekstą matę savo akimis, tvirtina, jog Konstitucijos tekste jis minimas net dusyk. Konstitucijos priešininkai sako, kad ne tose vietose, kur jiems norėtųsi, ir todėl laikosi pozicijos, kad Lietuva ten išvis nefigūruoja..

Anuomet, XVIII amžiaus pabaigoje, Konstitucija buvo puolama su ginklais rankose. Nedideliame Ukrainos miestelyje Targovicoje susibūrusi bajorų sąjunga – vadinama Targovicos konfederacija – prisiekė visomis jėgomis naikinti Konstituciją, kuri esanti „Respublikos kapas“ (atkreipkite dėmesį į retoriką). Konfederatai siekė sugrąžinti ne tik Lietuvos vardą, bet ir senąją bajoriškų laisvių tvarką, panaikinti visus Konstitucijos žengtus nedidelius žingsnelius modernios valstybės link.

Šiandien Konstitucijos priešininkų stovykloje telkiasi tie, kuriems atrodo, jog pilietiškumas nepajėgus būti pakankamu bendru valstybės pamatu, kas visą aplinkinį pasaulį mato kaip begalinę ir nesenkančią grėsmę lietuvybei bei lietuvių tautai, ir mano, kad veiksmingiausias būdas su tuo kovoti – tai sukurti valstybės dydžio rezervatą minėtiems dalykams saugoti.

Kad ir kaip būtų keista, Konstitucijos priešininkams ir tada, ir dabar gana būdinga žvalgytis į praeitį. Į mitinę būklę, kai gyvenome geriau: auksinių laisvių epocha, smetoniška Lietuva, Vytauto didvalstybė ar dar kas nors. Praeitis ir prasmės ieškojimas joje yra ne menkesnis bendras vardiklis, nei Lietuvos vardo skandavimas.

Tačiau bene didžiausia Targovicos konfederatų ir šiandienių tautos patriotų bendrybė yra begalinė Modernybės (tuomet) ar brandžiosios Modernybės (šiandien) baimė. Modernybė šiuo atveju - tai ne tik kompiuteriai, mašinos ir supermarketai, tai visų pirma pasaulis, kuriame nyksta tradicinės, tikrosios vertybės. Konstitucijos priešininkai šitas vertybes projektuoja į praeitį ir tvirtina, kad tuomet, kažkada, jomis buvo vadovautasi, ir tai buvusi auksinė epocha. O Modernybė yra siaubinga mašina, auksą malanti su moliu, jei ne kuo blogesniu.

Gegužės 3-osios Konstitucija priimta, kaip sakoma preambulėje, siekiant pasinaudoti tuo laikotarpiu, kuriuo tada gyveno Europa. Galima šitai suprasti visai tiesmukai: rusai pliekėsi su turkais, tad Varšuvoje susirinkęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas galėjo bent iš dalies neprižiūrimas budrios Peterburgo akies kratytis Rusijos protektorato statuso. Bet galima pasižiūrėti ir plačiau: per Europą tuomet ritosi net tokį konservatorių kaip Hegelis žavėjusios prancūzų revoliucijos idėjos, sklidusios iš Apšvietos mąstytojų raštų, ir tuomet jau cituotos nebe apsišvietusių absoliutinių monarchų dvaruose, o gatvėse. Pati Konstitucija neabejotinai vertintina kaip šių idėjų aidas.

Tad, mano akimis, svarbiausias dalykas Konstitucijoje yra ne Lietuvos vardo (ne)paminėjimas ar prastas jos vertimas į lietuvių kalbą (dabarties standartais prasta lietuvių kalba rašė visi tuometiniai lietuvių literatūros klasikai) ir net ne Spalio 20-osios pataisos, apie kurias jos priešininkai nekalba, nors jos labai svarbios. Svarbiausia (ir labiausiai minėtina) yra pati Konstitucijos dvasia, siekis atsiliepti svarbias to meto intelektualines idėjas, ne tuščiai vaikytis madų (tuometinėje Europoje tai dar anaiptol nebuvo madinga), bet modernizuoti, pritaikyti dabarties ir ateities pasauliui liūnu virstančią valstybę, pastatyti ją ant tų pamatų, ant kurių, ji tiesą sakant, dabar ir stovi.

Konstitucijos priešininkai ir tuomet, ir šiandien paniškai bijo laiko, kurį dabar išgyvena Europa, todėl visai nenuostabu, kad šiandieniai konfederatai ir euroskeptikai labai dažnai sutampa. Dabartinis laikas jiems vienareikšmiškai yra „Respublikos kapas“. Mintis apie bendrą Tėvynę Europą (o juk gegužės 9-ąją minėsime Europos dieną) yra tiek pat neįmanoma, kiek ir apie Konstitucijoje minimą „bendrą Tėvynę Lenkiją“.

Tačiau gegužės 3-iosios Konstitucija ragina būtent nebijoti dabarties ir ateities, drąsiai atsiverti jos iššūkiams gyventi tokiu laiku, koks yra dabar. Pasakojama, kad to kvietimo nepriėmę Targovicos konfederatai ant savo antkapių liepę užrašyti: „Mes buvome kvailiai, bet ne niekšai“.

Bernardinai.lt