Kiek šiandieną padarėte fotografijų savo skaitmeniniu fotoaparatu ar telefonu? Toks klausimas neturėtų pasirodyti keistas, juk fotografuoti dabar – daugiau ar mažiau įprastas dalykas.

Žodis fotografija, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „piešimą šviesa“. Tačiau šiandien daugeliui tai – tiesiog mygtuko paspaudimas. Ir kuo gi čia dėta šviesa?

 

Šiuolaikinių fotoaparatų pirmtakas – Camera obscura, kitaip Pinhole, – tai pats seniausias optinis atvaizdo  formavimo įrenginys, šviesai nelaidi dėžutė. Vienoje tos dėžutės sienelėje yra skylutė, o ant kitos sienelės - šviesai jautrus paviršius. Būtent ant jo pro skylutę vidun patekusi šviesa „nupiešia“ vaizdą. Cameros obscuros technika, kuri minima dar V a. prieš mūsų erą, šiandien naudojama fotografijos entuziastų. Vienas jų – fotografas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Gintautas Trimakas. Su juo ir kalbame apie fotografiją, jos sąvoką bei funkciją šiandien.

 

Kodėl naujųjų technologijų amžiuje nesigriebiate modernių priemonių, o liekate ištikimas analogui?

Vieni imasi modernių technologijų, kiti sako, kad dabar Pinhole‘as madingas. Bet aš su juo dirbu jau 20 metų ir manau, kad šie klodai dar nėra išarti. Senosios priemonės turi savo braižą, savo charakterį... Jeigu prie to prisitaikai, gali gauti įdomų rezultatą, dažnai netgi netikėtą.

Per išskirtines priemones pasireiškia ir asmenybė, individualumas. O tie, kurie dirba su naujosiomis technologijomis, atrodo, patenka į anoniminį pasaulį. Žinoma, skaitmeninė fotografija taip pat gali būti įdomi, originali. Tik turi ją pajausti, suprasti, ką ir kaip gali padaryti.

Pinhole‘o šalininkų judėjimas - labiau mėgėjiškas. Bet mes norime, kad tai peraugtų į strategiją – vaizdo formavimo, savos filosofijos...

Taigi, savame rate neužsidarote ir tuo, ką žinote, geranoriškai dalijatės su visais besidominčiais?

 

Manau, kad edukacinis procesas, supažindinimas, pastūmėjimas viena ar kita linkme - svarbūs dalykai.

Ką tik paminėjome Pinhole‘o dieną. Gegužės 17-20 dienomis Klaipėdoje rengsime kūrybines dirbtuves, visus norinčiuosius mokysime dirbti su šia priemone.

Taip pat organizuoju Pinhole‘o fotografijų parodą, kuri turėtų būti atidaryta rudenį, Šiaulių fotografijos muziejuje.

Domėjimasis Camera obscura auga?

 

Taip, ypač tai įdomu jauniems žmonėms. Jie – ambicingi, smalsūs, turtingi vidujai. Todėl nuolat kažko ieško, domisi. „Atsikandę“ kompiuterių, nori ko nors naujo. Pinhole‘as - puiki galimybė. Mes juk rankdarbių tauta. O čia iš degtukų ar arbatos dėžutės gali pasidaryti fotoaparatą ir juo kurti vaizdą. Koks atradimas!

Tobulėjant naujoms technologijoms, kurti tampa paprasčiau. Kam gamintis fotoaparatą, po to ilgai vargti, kol pamatysi rezultatą, jeigu viską galima atlikti daug greičiau – vos paspaudus skaitmeninio fotoaparato mygtuką. Dabar tiek daug galimybių, tik spėk susivokti. Bet ar naujos galimybės – visada tik į gera? Ar iš to didelio rašto, neišeinama iš krašto?

Tai kad tas raštas kaip ir nežinomas. Žinoma nebent abėcėlė, patys pradmenys, o daugiau nesigilinama.

Plačiai vartojamas žodis „laikmena“ viena vertus, gali reikšti „laiko minėjimą“, kita vertus, – „laikinumą“. Dabar vaizdas tampa laikinas, nes, naudodamiesi skaitmeninėmis priemonėmis, dar nespėję užfiksuoti vaizdo, jį jau triname. Neturime laiko atsitraukti, įvertinti rezultato, manome, kad jis negeras ir išmetame. O negatyvui kurį laiką pagulėjus stalčiuje gali suprasti, kad ten galbūt kažkas verta dėmesio. Tuomet jį išsitraukęs pamatai, jog mygtukas buvo paspaustas laiku. Susikaupimui skaitmeninė fotografija trukdo. Taip tik karpomas laikas. Gerai fotografuoja nebent tie, kurie tai daro taupiai. Žinoma, kai kuriais atvejais naudoti skaitmeninį fotoaparatą daug patogiau. Bet susikaupimas, susikoncentravimas ties vaizdu – labai svarbu.

Fotografija įgauna vis naujų formų, jos sąvoka plečiasi. Kur visgi yra riba tarp fotografijos ir ne fotografijos?

Nuo seno esantis fotografiškumo bruožas – pilnas kadras, aiškios fotografijos ribos. O va, pavyzdžiui, skaitmeninės nuotraukos ribų neturi, jos - „ne formate“. Nors, kita vertus, dabar, ko gero, „ne formatas“ esame mes, dirbantieji su senosiomis technologijomis...

Tiesa, grynosios fotografijos žanrą, darbą su grynu vaizdu šiandien mažai kas besirenka. Vis dažniau pajungiamos ir kitos priemonės – garsas, šviesa...

Kaip tai vertinate?

Jei šitaip ne trūkumai maskuojami, o viskas padaryta apgalvotai, tinkamai, profesionaliai, kodėl gi ne. Bet jeigu tai - kokofonija, (nors ir ji kartais gali būti tinkama išraiškos priemonė), už kurios niekas neslypi, tuomet kūrinys nepatrauklus, jo niekam nereikia. Juk triukšmo ir taip visur per daug.

Galbūt naujos vaizdo pateikimo priemonės naudojamos norint paneigti tradicijas, joms prieštarauti, parodyti, kad tai, kas nauja, – daug įdomiau?

Kaip galima nežinant seno, daryt nauja? Juk būdamas čia ir dabar jau savaime neigi praeitį, nereikia to daryti dirbtinai. Juk yra tęstinumas. Nors esama tokių, kurie to tęstinumo nejaučia ir manosi išrandą dviratį iš naujo. Taip negerai. Labai svarbu žinoti, kas yra už nugaros. Kitaip nematysi, kas bus priekyje.

Naujovių ieškojimas – tai kūrybinės ambicijos. Be jų nieko neatsirastų. Tik jei kas nors deklaruoja, jog padarė, atrado ką nors naujo, nors tai jau seniai žinoma, darosi liūdna, kad žmogus tiesiog nesusipažinęs su tuo, kas yra, atsilieka nuo šiandienos.

 

Keičiasi ne tik fotografijos sąvoka. Atrodo, šiandien ir informatyvumo funkcija nebėra tokia svarbi?

Fotografija pirmiausia mini laiką, o jam bėgant, keičiantis, kaip geras vynas, bręsta. Antra – tai menininko, besinaudojančio savo fotografiškumo galimybėmis, saviraiškos forma.

Kadangi dabar naujosios technologija perėmė dalį informacijos skleidėjo funkcijos, kūrėjams šiek tiek atsirišo rankos, jie gali daugiau dėmesio skirti kūrybai. Tačiau informatyvumo funkcija vis dėlto išlieka. Ir šitaip jau nuo XIX a. vidurio. Atsiradus fotografijai, dailė, kaip menas, išsilaisvino. Dailininkams nebereikėjo tapyti tam, kad būtų įamžinta informacija. Kubizmas, modernizmas, postmodernizmas išsivystė fotografijos atsiradimo dėka.

Informacinė reikšmė išlieka, nes neatsiranda nieko, kas pakeistų fotografiją, kaip ji pakeitė dailę. Tada fotografai būtų laisvesni. Nors ir dabar esama tokių, kuriems informatyvumo funkcija nepriimtina. Jie renkasi kitą kelią, fotografija jiems – išraiškos priemonė.

Galvoju, kad galbūt toks „štampas“, jog fotografija – informacijos skleidėja, visai nereikalingas. Juk kūrybinė fotografija nebūtinai turi būti informatyvi. Pradedantiesiems kartais tai sunku suprasti, apsiribojus tokiu supratimu, nelengva laisvai dirbti.

Girdėjau, mokyklose jau bus galima pasirinkti fotografiją, kaip mokymosi discipliną. Tai – nonsensas. Juk fotografija jau ilgą laiką pas mus užima labai daug vietos, o mes tik dabar pradedame mokyti moksleivius fotografijos. Apie muziką, dailę mokykloje kalbama jau seniai, o apie fotografiją kažkodėl ne. Dėl to supratimas ir yra toks menkas, šabloninis.

Amerikiečių fotografas D. Michalsas yra pasakęs, kad kiekviena gera mintis – jau fotografija. Ar iš tikrųjų užtenka tik geros minties?

Taip, idėja – labai svarbu. Bet ką ir bet kaip visi gali padaryti. Todėl visų pirma reikia turėti gerą sumanymą. Jo vizualizacija – kitas etapas. Žinoma, irgi labai svarbus, nes reikia žinoti, ką ir kaip daryti.

Ar viso to galima išmokyti? Klausiu ne tik apie techninį aspektą...

Jei žmogus turi klausą – jį galimą išmokyti groti, taip? Tas pat ir su fotografija. Jeigu žmogus turi regimąją „klausą“, tai fotografuoti jį išmokyti įmanoma. Ypač techninių dalykų.

Technologijos supratimas būtinas, kaip, pavyzdžiui, mokėti gramatiką. Bet kad fotografija būtų ne banalus, „pažodžiui“ pateiktas vaizdas, taip pat svarbus mąstymas, savas matymas, idėjos įgyvendinimo būdų ieškojimas. Čia kaip ir su rašymu: pažįstame raides, mokame sudėlioti sakinius, bet ką nors parašome tik turėdami idėją.

Kalbant apie tekstą ir vaizdą, pastarasis dažnai gali būti (ir būna) daug stipresnis ir koncentruotesnis. Viena fotografija gali atstoti keliolika lapų teksto. Žinoma, tie, kuriems svarbiausia - žodis, su regimojo jutimo galia kovoja, nesutinka, kad vaizdas gali būti iškalbingesnis už žodį. Tai man primena Leonardo Da Vinčio laikus, kada jis ginčijosi su poetais ir jiems įrodinėjo, jog tapyba yra menas, o ne tiesiog mechaninis vaizdo perteikimas ant drobės.

Bet juk literatūra ir fotografija nebūtinai turi nuolat „pyktis“. Jos gi gali ir viena kitą papildyti?

Ne, juk tai visiškai savarankiški kūriniai! Jeigu vaizdu paraidžiui iliustruosi žodį, tai bus ne fotografija, o kičas.

Tiesa, pavyzdžiui „Šiaurės Atėnai“ fotografijas naudoja ne kaip teksto iliustracijas, bet kaip vaizdinį priedą. Tokiu atveju fotografija ir žodžiai lyg ir papildo vienas kitą. Nors vaizdas ir tekstas skaitomi atskirai.

Problema tik, kad žmonės vaizdo „skaityti“ nemoka. Žinoma, daro tai intuityviai, bet tuomet retai reikšmė visiškai suvokiama. Šiuolaikinę fotografiją reikia būti pasirengusiam priimti, reikia turėti bent šiokių tokių jos „skaitymo“ pagrindų. Juk kūrinys išeina į pasaulį, kad surastų pašnekovą. Taigi pašnekovas turėtų būti pasiruošęs jį priimti. Jeigu pasiruošimo nėra, darbas atmetamas. Bet ne dėl to, kad jis blogas, o būtent dėl nepasiruošimo.

Būti suprastam - labai svarbu? Galbūt pakanka tiesiog kurti?

Svarbu būti atviram sau, sau iškeltiems klausimams. Meninė fotografija – tarsi laisvas kritimas. Kiek tu esi laisvas ir turtingas vidujai, tiek to įsilies į fotografiją, vaizdas taps turtingesnis interpretavimo atžvilgiu. Jeigu atsiras į tave panašių žmonių, tai, apie ką kalbi fotografijose, bus jų perskaityta. Aš nedirbu masėms ir nesiekiu, kad visiems visada viskas būtų aišku, bet kai būni suprastas, malonu. Vadinasi, rodai ne be reikalo.

Ar jauniems menininkams šiandien yra pakankamai galimybių pasirodyti, būti kritikuojamiems, įvertintiems?

Manau, kad galimybių yra. Jei turi brandžių sumanymų, „prasimušti“ nesunku. Erdvės plečiasi, taip pat daugėja rašančiųjų apie fotografija.

Teko girdėti skundų, kad neva mes, vyresnioji karta, esame uzurpavę visą eterį ir jauniesiems nebėra kur dėtis. Bet, pavyzdžiui, aš savo pasirodymus pradėjau koridoriuose. O ir dabar parodoms renkuosi nebūtinai parodų erdves, galerijas, bet pasirodau šiaip kokioje nors man instaliavimui tinkamoje vietoje: apleistame pastate, laukuose... Juk svarbu ne kur, o ką rodai, kaip sugebi išnaudoti erdvę. Tai irgi ekspozicijos dalis. Kaip, pavyzdžiui, ir pačios ekspozicijos išdėliojimas, darbų skaičius, formatas. Tai veikia žiūrovą jam pačiam galbūt to net nesuvokiant.

 

Kodėl būtina savo darbais dalytis, juos rodyti kitiems?

Rodymas – savęs identifikavimas. Tai - pabaiga padedant tašką. Kad kažkas prasidėtų iš naujo. Galima viską pasilikti sau, bet tada nebus padėtas taškas. Parodęs apibendrini savo veiklą, pabaigi vieną etapą ir gali eiti toliau. Jeigu šito nepadarysi, vis trypčiosi vietoje.

Kalbino ir parengė Berta Tilmantaitė

Bernardinai.lt