Šioje laidoje kalbėsime apie pokario partizanų gydytojus, dažnai ne mažiau nei patys laisvės kovotojai rizikavusius gyvybe gelbėjant kitus žmones.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ar būdavo miškuose įrenginėjami bunkeriai, turėję atlikti ligoninės funkcijas?

Vargu ar galime kalbėti apie Tam tikras specialias požemines ligonines miškuose. Tiesiog sužeistuosius jų kovos draugai stengdavosi paguldyti į tuo metu laisvus bunkerius, tačiau, žinoma, labiausiai tokiam reikalui tiko nuošalesnės sodybos, kur buvo gerų pasitraukimo kelių ir pan. Bunkeryje ir visiškai sveikam žmogui ilgesnį laiką išbūti sunku, o ką jau kalbėti apie sužeistuosius? Yra žinomas ne vienas atvejis, kai sužeistieji partizanai buvo įtaisomi ir legaliose ligoninėse, kur jiems suteikdavo medicininę pagalbą kvalifikuoti ir patriotiškai nusiteikę medikai. Žinoma, tokiais atvejais į pavojų buvo statomas kone visas tos ligoninės personalas, tad buvo stengiamasi tokia pagalba pasinaudoti tik ekstremaliais atvejais, kai nebūdavo kitos išeities ir iškildavo klausimas: mirti tam žmogui ar dar jį įmanoma išgelbėti.

Ko gero, daugiausia tie partizanų gydytojai anaiptol nebuvo profesionalai. Juos greičiau galima pavadinti slaugytojais. Pasiklausykime buvusios medicinos studentės, nuo 1945 m. iki pat arešto 1951 m. buvusios Algimanto apygardos Alizavos apylinkių gydytojos Akvilijos Balzienės-Sesutės prisiminimų.

Ūkyje buvau likusi viena su mama. Reikėjo daug dirbti. O visą kitą laiką, ypač vakarus, skyriau sužeistiesiems partizanams. Pirmasis mano sužeistasis buvo Pakšys-Svajūnas. Jam buvo sužeista koja. Teko jo koją ir tvarstyti, ir perrišinėti. Tai darydavau tiesiog mūsų namuose. O buvo ir tokių atvejų, kai partizanai man pranešdavo, kad turiu vykti į tokią ir tokią vietą, į tokią ir tokią sodybą, kur yra sužeistasis. Aš sėsdavau ant dviračio, koją apsibintuodavau kuo storesniu tvarsčių sluoksniu, vaistus slėpdavau už liemenėlės, ir minu. Tekdavo sužeistiems partizanams padėti ir miške, ir bunkeryje po žeme, ir pas ūkininkus. Ūkininkai taip pat ir įrankių, ir tvarsliavos parūpindavo. Iš medicininių įrankių aš geriausiu atveju turėdavau tik švirkštą ir ne daugiau.

Buvo visokių atvejų. Sunkiausi atvejai būdavo, kai reikėdavo chirurginės pagalbos. Man, nepatyrusiai, būdavo labai sunku. Pavyzdžiui, partizanui Glemžai reikėjo amputuoti sužeistą pirštą, nes grėsė gangrena. Tai operaciją atlikome pas žmogų. Turėjau tik paprastą pielutę geležiai pjauti. Ir viskas. Reikėjo dirbti. Gerai dar kad nuskausminimui turėjome novokaino. Apsikabino operuojamasis kovos draugą ir beveik verkdamas paprašė, kad jis jį kiek gali laikytų. Ir nieko – puikiausiai viską sutvarkėme. Po to atlikau kelis perrišimus, pats jis gėrė streptocidą ir sugijo, net iš būrio nebuvo pasitraukęs. Po to dar dvejus metus partizanavo iki žūties.

Minėjote, kad nuskausminimą atlikote suleidusi novokaino. Iš kur gaudavote vaistų?

Daugiausia padėjo gydytojai Pranckevičius ir Švegždas iš Papilio. Ir dar vienas toks senukas, kuris vaistų gaudavo iš Vabalninko gydytojų. Deja, nebeprisimenu jų pavardžių. Dažniausiai partizanai būdavo gydomi tiesiog streptocidu. Gerdavo jį po dvi tris tabletes. Nors kenkė širdžiai, bet apsaugodavo nuo kraujo užkrėtimų.   

Deja, būdavo ir mirties atvejų. Pamenu, kai atėjęs ryšininkas pranešė, kad Puznos miške, prie Biržų, sužeistas būrio vadas Jonas Šidlauskas-Robinas. Nuvažiavau į tą vietą dviračiu. Radau jį sužeistą į vidurius. Trys kulkos. Supratau, kad čia aš jau nebe pagalbininkė. Šalia buvo būrio vado brolis Albinas Šidlauskas-Vėtrungė ir dar penki partizanai. Viduryje gulintis sužeistas „Robinas” prašo: „Sesyte, gelbėk mane...” O ką aš galiu padaryti… Dar išsiuntėme jo brolį dviračiu į Kupiškį prašyti pagalbos pas gydytoją Pranckevičių. Tai buvo pavakarį, o saulei leidžiantis jis mirė. Visą laiką buvau šalia. Tik pastebėjau, kad pulsas ėmė silpnėti, retėti… O jis dar kalbėjo: „Kad dar pamatyčiau mamą…”  Ir mirė. Tai buvo vienintelis atvejis, kai partizanas mirė ant mano rankų. Daugiau, ačiū Dievui, neteko to patirti.

Dar pamenu vieną labai sunkų atvejį, kai buvo sužeistas partizanas Bronius Šinskas. Jis buvo sužeistas į ranką ir į galvą – peršautas žandas, liežuvis, išnešta akis. Jis labai manimi pasitikėjo. Kai kovos draugai perkėlė jį sveikti į kitą, už kelių kilometrų buvusią vietą, į kurią aš jau nebegalėdavau privažinėti, gavau iš jo laišką, kad jokių kitų gydytojų jis neprisileis – tik mane. Ir ką – važiavau, gydžiau. Po kelių savaičių, jau apgijusį, jį į Kauną išsivežė jo mergina. Labai rizikavo. Kaune jį operavo. Vėliau per žmones dar gavau iš jo pora laiškų.

Pokalbyje su Akvilija Balziene-Sesute buvo paliesta medikamentų sužeistiesiems gavimo tema.

Išties, tai buvo viena didžiausių problemų. Ne paslaptis, kad čekistai kruopščiai kontroliavo vaistines bei ligonines ir, žinoma, pačius medikus. Ypač buvo kontroliuojami vaistai, skirti šautinėms žaizdoms gydyti. Net tvarstomosios medžiagos, bintų buvo sudėtinga gauti. Vis dėlto reikia pasakyti, kad daugelis gydytojų iš tikrųjų buvo ištikimi Hipokrato priesaikai ir darė, ką galėjo.

Galėtume paminėti kelis žymesnius partizanų gydytojus ar gydytojas.

Angelė Senkutė-Aušrelė slaugo sužeistą partizaną Juozą Traskauską-Jūreivį

Viena žymesnių buvo Tauro apygardoje Angelė Senkutė-Aušrelė. 1945 metų žiemą čekistai buvo A. Senkutę areštavę. Pavasarį ji buvo paleista, siekiant išsiaiškinti jos ryšius su partizanais. Supratusi, kad likti laisvėje jau pavojinga, Angelė 1946 metų pavasarį išėjo į mišką, į Tauro partizanų apygardos Vytauto rinktinę, ir tapo partizanų daktare Aušrele. Ne kartą jai teko bunkeriuose operuoti sužeistus partizanus. Iki šiol yra išsaugota nuotrauka, kur A. Senkutė bunkeryje operuoja sužeistą laisvės kovotoją. Oficialiai partizanų apygardoje A. Senkutė-Aušrelė buvo paskirta Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininke. Ji žuvo 1952 m. vasarą – buvo nušauta MGB agentų-smogikų.

„Laisvės kovų archyve“ taip pat teko skaityti buvusio partizanų būrio vado Felikso Mažeikio pasakojimą apie Rokiškio ligoninės medicinos personalą, tarp kurių nebuvo „raudonųjų“ ir išdavikų. Ypač daug gerų žodžių pasakyta apie felčerį Mykolą Gandzę, medicinos seseris Stasę Zaborskaitę ir Almą Krankelytę. F. Mažeikis rašo: „Sugrįžęs iš katorgos aš norėjau tik vieno: susitikti su medicinos seserimi Stase Zaborskaite ir pabučiuoti jos kojas. (…) Mirtis paskubėjo ją pasiimti“.

Tauro apygardos partizanų gydytoja Vladzė Drevinskaitė-Špunka 1922 – 1996

Čia galime prisiminti ir Telšių ligoninės medicinos seserį Almą Poškaitę-Kubilienę, kuri itin šiltai atsiliepė apie Telšių ligoninės chirurgą Ipolitą Čiburą. Chirurgas I. Čiburas operavo daug sužeistų partizanų ligoninėje ir partizanų bunkeriuose, stengėsi jiems visokeriopai padėti. Chirurgas operavo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų vadą Liudą Rekašių, kuris mirė ant minėtos Almos Poškienės rankų. I. Čiburas nuo mirties išgelbėjo bandžiusią nusišauti legendinę partizanų bendražygę Moniką Alūzaitę-Kuličiauskienę-Aldoną. Ponia Alma taip pat labai pagarbiai prisimena Telšių ligoninės medicinos seserį Stasę Nemajūnienę, kuri buvo ne tik partizanų angelu sargu, bet, padėjusi vienam partizanui pabėgti iš ligoninės, pati išėjo į mišką. Vardyti galėtume daugybę.

Išties, panašių pavyzdžių galime rasti daug, tačiau geriausia turbūt klausytis pačių tų įvykių liudytojų bei dalyvių. Pasiklausykime Ddižiosios Kovos apygardos partizanų ryšininkės Onos Kundrotaitės-Trakimienės-Snieguolės prisiminimų apie tai, kaip į Kauno klinikas vežė partizaną Romualdą Sedlicką-Karkliuką, kuriam gangrenavo sužeista ranka ir buvo būtina amputacija.

Buvo naktis. Mašina sustojo prie ligoninės. Man atrodo, kad tai buvo Kauno klinikos. Aš greitai nubėgau į vidų, radau gydytoją ir seselę. Gydytojui pasakiau, kad pas mane silpnas ligonis. Gydytojas sutiko jį priimti ir apžiūrėti. Nubėgau atgal prie sunkvežimio, tikėdamasi, kad vairuotojas padės iškelti sužeistąjį. O jį radau jau iškeltą ir pasodintą koridoriuje. O vairuotojo jau nė kvapo – pabėgęs. Ko gero, pajutęs ką tokį jis vežė, nelaukė net sutarto užmokesčio. O gal ir girdėjo, kaip visą kelią aš mokinau „Karkliuką”, kad jis įsimintų savo fiktyvų vardą ir pavardę. Aišku, kad jis suprato ką veža…

Kai pamatė ligonį, daktaras net akis išpūtė, nes „Karkliukas” tikrai atrodė labai baisiai – visas apžėlęs, purvinas, ilgais plaukais, marškiniai suskretę nuo kraujo, ranka labai ištinusi ir pūliuojanti… Sunku net apsakyti. Nenuostabu, kad pirmas gydytojo klausimas buvo, ar jis turi dokumentus. Patikinau, jog turi visus reikiamus dokumentus. Tada, paklausė kur jį sužeidė. Teko suregzti istoriją, kad buvo sužeistas Vilniuje - einant vakare iš darbo, užpuolė „Juodųjų katinų” gauja, jis bėgo, metė paltą, į jį šaudė… Tada gydytojas paklausė, kas suteikė pirmąją pagalbą. O čia aš ir susimaišiau. Atsakiau, kad pirmoji pagalba buvo suteikta kažkokioje poliklinikoje. Kokioje? Atsakiau, kad jis pats neatsimena, kur jis užbėgo ir kas jam sutvarstė ranką. O paskui grįžo į kaimą, ir mama gydė tik ramunėlėmis, įsimetė kraujo užkrėtimas, o dabar štai – gangrenuoja ranka. Dar kartą patikinau, kad tikrai turime visus reikiamus dokumentus.

Po to gydytojas apžiūrėjo ir konstatavo, jog ranką reikia amputuoti iki peties. „Karkliukas” dar gailiu balsu paklausė, kad gal iki alkūnės ir neteko sąmonės. Čia prišoko seselė, atgaivino jį, o jis visą laiką į mane žiūrėjo tiesiog mirštančio žmogaus akimis. Jau visą savaitę buvo prasikankinęs. Tepasakė, kad kaip aš pasakysiu, taip ir bus. Paprašiau gydytojo, kad operuotų ir greičiau. Pasirašiau už jį, ir iš karto sesutės užkėlė ant vežimėlio ir ėmė ruošti jį operacijai. Pirmiausia nuvežė į vonią ir nuprausė. Kai išvežė iš vonios, nepažinau žmogaus – baltas baltutėlis, jaunas žmogus, plaukai nukirpti, ta jo baisi barzda nuskusta. Iki tol aš jį mažai tepažinojau ir maniau, kad jis beveik senis. O čia jaunas jaunutėlis, sėdi pamėlynavusiomis, nukramtytomis lūpomis. Dar man tyliai pasakė, kad būčiau atsargi. Taip ir išsiskyrėme.

Pamiršau paminėti, kad viena pažįstama Vilniaus gydytoja buvo sakiusi, kad Kaune pagalbos reikia kreiptis į gydytoją, atrodo, Germanaitę. Jai net trumpą laiškelį parašė. Bet Germanaitė tą naktį nebudėjo. Ryte, vėl atėjus į ligoninę, budėtojo vėlgi užklausiau apie gydytoją Germanaitę. Jis paskambino telefonu, ir po kiek laiko pamačiau per kiemą atbėgančią jauną, besiplaikstančiu chalatu gydytoją. Supratau, kad tai ji. Perdaviau, jai raštelį iš Vilniaus, kad manimi pasitikėtų. Tada ji papasakojo, jog operacija pavyko, ranką pačiu laiku spėjo amputuoti ir gangrena neišplito. Pasidomėjau tik ar „Karkliukas” nesiblaškė ir nesąmoningai ko nors nekalbėjo. Žinote, kaip partizanas, jis ten galėjo ir šaudyti, ir gaudyti… Sužinojau, kad laikėsi jis labai gerai, o ir dabar, jau atgavęs sąmonę, laikosi taip pat gerai. Paprašiau, kad nuvestų pas jį. Nuvedė. Įėjusi į palatą, pamačiau, kad šalia „Karkliuko” gretimoje lovoje guli kažkoks čekistas. Visas sutvarstytas, koja į viršų iškelta, matyt, partizanų sužeistas. O šalia guli tikras partizanas…

Marijona Žiliūtė

Girdėjome buvusios Didžiosios Kovos apygardos ryšininkės Onos Kundrotaitės-Trakimienės-Snieguolės pasakojimą. Tačiau būtų įdomu išgirsti, kuo ši istorija pasibaigė?

Grįžusi iš Kauno Ona Trakimienė-Snieguolė iškart buvo areštuota, o partizanas Romualdas Sedlickas-Karkliukas buvo skubiai išrašytas iš ligoninės, nes gydytojai baiminosi, jog ryšininkė gali juos išduoti tardymo metu. Partizanas vėliau gydėsi konspiraciniame bute, Vilniuje, o dar po kiek laiko, kaip ir dauguma Didžiosios Kovos apygardos partizanų, buvo provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio išduotas ir suimtas.

Kai (5 foto – ziliute.tif) kalbėjome apie medikus, gydžiusius partizanus, nepaminėjome partizanų gailestingosios sesers Marijonos Žiliūtės, prižiūrėjusios ir drėgname bunkeryje Šimkaičių miške gydžiusios Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą, o vėliau kartu su juo nuteistos. Išties, šiandien vargu ar įmanoma suminėti visus medikus, gelbėjusius mūsų partizanų gyvybes. Gal kas nors tai padarys ateityje, pavyzdžiui, išleisdamas atskirą knygą apie tokius žmones. Manau, kad šiandien, kai mediko profesija ne itin gerbiama, tokia knyga tikrai būtų prasminga.