Kai mano pirmagimė buvo dar visai mažutė, aš nekantraudama laukiau, kada ji ištars „mama“. Po daugelio mėnesių kantrybės sušukau vyrui:

– Girdėjai? Ji aiškiai pasakė „mama“ ir, atrodo, pažvelgė į mane. Manai, ji jau supranta?

Jei būčiau žinojusi, kad vaikai, išmokę sakyti „mama“, daugiau nebesustoja, būčiau taip nesidžiaugusi. Vaikų pilnuose namuose „mama“ išgirstu šimtą kartų per dieną.

Kai kurie šie žodžiai yra malonūs. Miela, kai mažoji Gabrielė, pabudusi po pietų miego, apsidžiaugia mane pamačiusi ir sako „mama“, o paskui priglaudžia savo mažą galvelę man prie krūtinės. Kai kurie – stingdantys kraują. Kaip tuomet, kai keturmetis Imonas lauke užlipo ant vapsvų lizdo ir suriko „mamaaaaaaaa!..“

Kai kurie – tiesiog nepakenčiami. Pavyzdžiui, tie, kuriais mane atakuoja rytais, kai, sėdėdama svetainėje prie stalo su vyresniaisiais vaikais, bandau užbaigti rytines pamokas.

– Mama, – verkšlena Keiteri, – ar būtinai turiu spręsti šituos dalybos uždavinius? Aš juk moku dalinti.

Jos sąsiuvinio paraštėse pripaišyta animacinių filmukų veikėjų.

– Mama, – įsiterpia Imonas, – čia parašyta „pabraukite daiktavardžius“, bet aš nesuprantu, ką tai reiškia.

Daiktavardžius mokėmės prieš dvi dienas, bet viskas išgaravo jam iš galvos.

Staiga, nutaisęs beviltišką veidą, prie manęs prišoka Ambrozijus:

– Mama, man reikia rašyti raides, bet niekur nerandu savo rašybos sąsiuvinio!

Ambrozijus išties kūrybingas ir mielas vaikas, tačiau baisiai išsiblaškęs. Kartą paprašiau jį iš automobilio atnešti pirkinių krepšį, o jis sugebėjo jį kažkur nudėti pakeliui į virtuvę.

– Mama, – iš svetainės pasigirsta Džuljetos riksmas, – Stivenas ima mano lėlytes!

– Mama, as ne. Sia mano, – įsikandęs čiulptuką prieštarauja Stivenas ir traukia seseriai iš rankų lėlę.

Manau, kad ypač gyvai reaguoju į kiekvieną „mama“ todėl, kad mūsų vaikai mokosi namuose.

Žmonės, išgirdę, kad vaikus mokome namuose, dažnai teiraujasi, kaip sugebame jiems skirti tiek dėmesio, kiek jie reikalauja. Prisipažįstu, kad ne visuomet tai pavyksta. Būna dienų, kai mokymasis tampa tiesiog neįmanomas.

Prisimenu, kai vyriausioji mūsų dukra buvo dar kūdikis, nuėjau aplankyti savo pažįstamos, septynių vaikų motinos (ji savo vaikus taip pat mokė namuose). Įėjusi į svetainę stipriau priglaudžiau prie savęs kūdikį ir su tylia nuostaba žvelgiau į baisų sujudimą. Mane papiktino ten tvyranti netvarka. Namai buvo pilni plastmasinių žaislų, neplautų indų, nešvarių skalbinių ir atrodė, kad aplink laksto koks tūkstantis vaikų.

Manau, kad labiausiai išsigandau, jog pati kada nors tapsiu tokia moterimi. Kai mudu su Denu svarstėme, ar imtis namų mokymo, pritariau šiai minčiai, tačiau tąkart, matydami moterį išsidraikiusiais plaukais ir treningo kelnėmis, o aplink baisią netvarką, galvojau: „Kad tik aš niekada netapčiau tokia.“

Tomis dienomis, kai jaučiuosi prapuolusi tarp mokyklinių užduočių, namų ruošos darbų ir vaikų, vis prisimenu tą vargšę, nuvargusią moterį ir susigūžiu pagalvojusi, ką pamanytų jauna mama, šiandien užsukusi į mano namus. Tokiomis dienomis norisi sumesti vaikus į pravažiuojantį mokyklinį autobusą ir… ramu.

Vaikų mokymui namuose, kaip ir santuokai, reikia kasdieninio įsipareigojimo ir nuolatinių pastangų. Kai būna sunku, stengiuosi galvoti apie tai, kodėl mes apsisprendėme mokyti vaikus namuose. Vienas iš pranašumų yra tas, kad taip apsaugome vaikus nuo daugybės atvejų, kai valstybinėse mokyklose jie susiduria su neigiama įtaka. Yra ir daugiau pranašumų.

Pavyzdžiui tai, kad mokymas namuose man padeda išlaikyti glaudų santykį su visais vaikais. Neatidavę jų kitų suaugusiųjų globon didesnei dienos daliai, mes tą laiką praleidžiame drauge. Tikiu, kad vaikai su savo asmeniniais rūpesčiais ar svarbiais klausimais kreipsis į mane. Noriu išgirsti „mama“, kai Keiteri norės paklausti kažką apie sakramentus, o Imonas svarstys, kuo norėtų būti užaugęs.

Yra ir kitų dalykų, kurių nenorėčiau praleisti. Neseniai vieną audringą popietę visi jaukiai susirangėme ant sofos su krūva mėgstamiausių vaikiškų knygelių. Net vyresnieji susižavėję klausėsi, kaip, aš, kur reikia pakeisdama balsą ir darydama pauzes, skaičiau Kaip Smalsuolis Džordžas pyragą kepė ir visų mėgstamą Triušelį Petrelį. Man užvertus paskutinę knygą minutėlę visi sėdėjo tylėdami, mėgaudamiesi nuo kūnų sklindančia šiluma ir klausydamiesi ant langų krintančių lietaus lašų muzikos. Prisislinkusi prie pat manęs Džuljeta apsivijo rankomis mano kaklą ir sušnibždėjo:

– Mama, man čia taip gera.

Prisiminusi tą nuvargusią moteriškę nusprendžiau, kad, nepaisant pirmo įspūdžio, kurį susidariau, jai nebuvo taip jau blogai. Kaip ir man!

Ištrauka iš ką tik pasirodžiusios "Katalikų pasaulio leidinių" išleistos Danielle Bean knygos "Mano puodelis arbatos"