Ar įmanomas principinis susitaikymas tarp tų, kurie karo bei pokario metais buvo skirtingose barikadų pusėse. Ar gali šiandien sutarti tie, kurie galbūt kitomis aplinkybėmis šaudė vienas į kitą?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Pirmiausia reikėtų rasti kažkokį bendrą to susitaikymo vardiklį. Toks vardiklis galėtų būti konstatavimas, kad tiek vieni, tiek kiti buvo sovietinės totalitarinės sistemos aukos. Kitas dalykas, kas kokioms vertybėms atstovavo ir ar apskritai kokias nors vertybes puoselėjo. Visiškai suprantama, kad tie, kurie taip ir liko stovėti tose barikadose, niekada nei sutars, nei susitars. Ir visuomet bus tokių, kurie piktinsis visomis sutarimo ar susitarimo pastangomis.

Vadinasi, mes lyg ir galime konstatuoti, kad iki šiol tebeveikia konkretūs vertybiniai principai, kurių tie žmonės negali atsižadėti?

Žinoma, jie veikia, tik būtina pasakyti, kad toli gražu ne visi tuos principus turi. Ko gero, didžioji dauguma buvusių pokario partizanų kaip išpažino, taip ir išpažįsta aiškias vertybes – tai laisvė, nepriklausomybė, dėl kurios jie liejo kraują. Tuo tarpu jų buvę priešai – čekistai, stribai, Komunistų partijos aktyvistai, net elementarūs išdavikai vargu ar šiandien turi kokį nors tvirtą vertybinį pagrindą po kojomis. Ir būtent dėl to ši barikadų pusė, ko gero, yra labiau linkusi į susitaikymą, nors yra ir atvirkštinių pavyzdžių.

Mes kiek vėliau klausysimės vieno buvusio partizano pamąstymų šia subtilia tema. Tačiau aš bijau, kad šios laidos klausytojų galime likti nesuprasti, jei nepamėginsime atsakyti į klausimą: ar apskritai toks susitaikymas turi prasmę?

Jokios prasmės nėra. Kare naikinami priešai – faktas. Kitas faktas – jeigu priešas liko fiziškai gyvas ir jei įstatymai draudžia su juo ką nors daryti vėliau, tuomet jį reikia tiesiog ignoruoti. Žinoma, jeigu tai yra idėjinis priešas. Jeigu jis tapo priešu dėl tam tikrų aplinkybių, o ne dėl idėjos – tuomet gal įmanoma jam ir ranką paduoti. Tačiau grįžkime prie sąlygų, kuriomis galbūt visiškas susitaikymas neįmanomas, bet įmanomas bendras koegzistavimas.

Tas sąlygas galima pavadinti paprastai – demokratija. Kodėl šiandien reikia kalbėti apie susitaikymą? Ar jis neateina natūraliai, prabėgus tam tikram laikui? Kita vertus – ar gali susitaikyti tie, kurie žudė vieni kitus? Pagaliau pamąstykime dar kitaip: šiandien jau beveik nebeliko vieni prieš kitus kovojusių žmonių, tačiau ano karo aistros tebeverda. Kodėl? Ko dar siekia arba ką dar nori išsiaiškinti aukų ir budelių palikuonys?

Tas atsakymas reikalingas ne tiek patiems tų kovų dalyviams, kiek tiems, kas tuos įvykius vertina. Šiuo atveju – mums. Mes juk gyvename vertybėmis, kurias tikrai ne patys sukūrėme ar sugalvojome. Mes jas tiesiog perteikiame toliau, savo palikuonims. Todėl ir yra svarbu atskirti balta nuo juodo.

Žinoma, svarbu, tačiau pasaulis ir ypač pokario laikai tikrai turėjo daugiau spalvų nei juoda ir balta. Ar susitaikymas nereiškia teisingumo atsisakymo? O jeigu teisingumas atkurtas, tai kokia prasmė taikytis?

Teisingumą galima atkurti teismais, tačiau šiuo atveju ne vien tai yra svarbu. Be to, neįmanoma sutikti su teiginiu, kad teisingumas yra atkurtas. Pagaliau neįmanoma išrasti kažkokio visuotinio teisingumo formulės. Teisingumas yra visuomenės susitarimo reikalas, ir iš čia kyla visi kodeksai. Mes kalbame apie žmones, gyvenančius kartu su mumis arba šalia mūsų.

Sutinku, kad taikymasis yra beprasmis, nes jis su teisingumu vaikšto skirtingais keliais. Juk istorijoje niekada nesusitaikys koks Markas Antonijus ir Oktavianas Augustas. Ko yra atsisakoma dėl susitaikymo?

Turime ir artimesnių pavyzdžių. Hitleris su Stalinu taip pat nesusitaikytų... Tik tie žmonės, kurie kare dėvėjo vienokias ar kitokias uniformas nebūtinai taip ir galvojo, nebūtinai adekvačias idėjas išpažino, nebūtinai joms atstovavo.

Grįžkime į pokarį Lietuvoje. Mes tuo metu negyvenome, tad siūlau pasiklausyti, ką apie susitaikymą galvoja tuo metu gyvenę ir kovoję žmonės. Savo vertinimus pateikia buvęs Didžiosios Kovos apygardos partizanas Marijonas Bačianskas.

„Visiems noriu pasakyti. Kodėl mes dabar drabstome vieni kitus purvais? Kodėl niekas nesupranta, kad mes buvome tiktai NKVD, MGB, KGB aukos? Mes visi buvome jų aukos. Jie vykdė prieš mus tik genocidą. Supriešino vienus su kitais, kad kuo daugiau mūsų tautos išnaikintų. Juk iš pradžių mes tikėjome Vakarais. Vakarai nuo mūsų nusigręžė, atidavė visą Rytų Europą – darykite, rusai, ką norite, žudykite. O buvo kalbos – pirmą, antrą, dešimtą – laukite pagalbos, mes padėsime. Visi – ir eiliniai, ir vadovybė – tikėjome, kad sulauksime pagalbos iš Vakarų, bet iš Vakarų pagalbos mes nesulaukėme. O šią propagandą varė generolai petrovai, sokolovai, kad kuo daugiau lietuvių išeitų į mišką ir kuo daugiau būtų sunaikinta ar ištremta geriausių tautos žmonių.

O mes šiandien drabstome vieni kitus purvais – tai - stribai, tai - banditai. Kodėl gi niekas nesupranta, kad mes visi esame aukos. Mes esame jų aukos. Mus supriešino. Ir tai yra tiesa. Ir šiandien aš, buvęs partizanas, tiek atkentėjęs, tiek atlikęs bausmės, perėjęs pragaro vartus, sutiksiu šiandien liaudies gynėją ir paduosiu jam ranką, nors jis ir neatlikęs jokios bausmės. Juk jie irgi yra aukos. Ir visi tie užverbuoti šnipai taip pat yra KGB aukos.

Kaimynystėje gyveno toks stribas Petras Vaitiekūnas. Dabar jau miręs. Jis nežinojo, kad aš buvau partizanas. Labai gerdavo. Gal sąžinė graužė. Jis gėrė arielką, aš - vandenį. Ir taip palengva iš jo daug išklausinėjau. Tai jis bepasakodamas apie tai, kaip trėmė žmones, net apsiverkė. Viską išpasakojo. Pasirodo, jau 1948 m. nebuvo tokio kaimo, kad nebūtų bent dviejų šnipų. Jau buvome suskaldyti. Likome vieni.

O dabar belieka paprašyti – nedrabstykime vieni kitų purvais, mes visi esame aukos. Vyko visos tautos genocidas – trėmė, vežė, guldė ant gatvių, bet Lietuvos nepalaužė”.

M. Bačiansko vertinimai aiškūs. Kiekvieno reikalas - pritarti jiems, ar ne, tačiau akivaizdu, kad šis žmogus nejaučia pykčio net buvusiems savo priešams.

Atkreipkime dėmesį: M. Bačianskas paduoda ranką buvusiems stribams ir neblogai su jais sutaria. Esu tikras, kad daugelis buvusių jo bendražygių tuo pasipiktintų, nors ir jie patys daro ar darytų lygiai tą patį. Jis kalbėjo apie aukas, kita vertus, aš labai abejoju, ar jis paduotų ranką kokiam nors Kirilui Kurakinui, mėčiusiam į ugnį mažamečius vaikus.

Vadinasi, stribas stribui nelygu?

Idėjine prasme jie visi lygūs – stribai atstovavo nusikalstamai sistemai, kuri oficialiai iki šiol nepripažinta nusikalstama. Tad būkime sąžiningi – kalbos apie „aukas“ yra gerokai „pritemptos“. Neturime jokios moralinės teisės tapatinti žmonių, kovojusių skirtingose barikadų pusėse ir bent jau tuo metu išpažinusių skirtingas vertybes.

Bet kas su kuo taikstosi arba taikosi? Kokios taikos sąlygos? Kas turi teisę tas sąlygas diktuoti? Na, tarkime, ar susitaikė lietuviai su žydais? Juk vieni iš esmės liko aukomis, kiti – budeliais. Susitaikymo juk turi norėti visos pusės, o, pavyzdžiui, tie patys žydai nori atgailos. Todėl galbūt nebus to susitaikymo niekada? Partizanai ir stribai jie gali taikytis, kaip pokario pragarą perėję žmonės – šiandien jie, sakykime, savo atsiėmė. Jie gali susėsti prie vieno stalo, paduoti vienas kitam ranką, kaip girdėjome ir pan. Kodėl dėl to kas nors turi piktintis arba tai neigti, nes tai yra jų asmeninis reikalas. Tačiau negali būti jokio susitaikymo vertinimuose arba pasiteisinimų nesusivokimu, sudėtinga politine situacija ir t.t. Nes Tėvynės išdavimo jokia sudėtinga situacija negalima pateisinti ir su tuo taikstytis ar taikytis tikrai negalima. Žinoma, galima atleisti, bet vėlgi tik po atitinkamos bausmės. Kitaip sakant, bausmė yra būtina, o atleidimas – jau asmeninis reikalas.

Sutinku, kad tos nuoskaudos vis vien išliks. Geras pavyzdys yra plechavičiukų ir Armijos Krajovos veteranų susitaikymo istorija. Juk iš esmės niekas po to nepasikeitė – lenkai kaip vadino, taip ir tebevadina lietuvius nacių kolaborantais, nors ir šimtą kartų per dieną su jais taikytumeisi. Panašiai ir su žydais... Štai nuteisė senuką Dailidę be jokių kaltės įrodymų, o sovietinius nusikaltėlius kruopščiai slepia.

Tai juk Izraelis nepripažįsta bolševikų sistemos nusikalstama struktūra ar organizacija, kaip ir likęs pasaulis. O gal čia ir yra raktas, kuriuo galima atrakinti problemą ir ją išspręsti per antrąjį Niurnbergo procesą? Tada bent jau viešai būtų įvardytos tikrosios aukos ir jų budeliai, o ne visi suplakami į krūvą, kaip dabar.

Izraelis turi du baubus – nacių Vokietiją ir Palestiną. Tačiau jei jau kalbame apie kažkokį teisingumą, tai būkime teisingi iki galo – antrojo Niurnbergo niekada nebus. Štai žydai su vokiečiais susitaikė seniausiai. Ar teko girdėti, kad šiais laikais būtų teisiamas koks vokietis nacistas už holokaustą? Išskyrus labai seną Adolfo Aichmano istoriją, nieko panašaus nebuvo girdėti... Tačiau po A. Aichmano vokiečių žydšaudžių tarsi nebeliko. Vokiečiai taip pat tam mielai pritaria ir visur viešai aiškina, kad žydus visuose okupuotuose kraštuose šaudė tik vietiniai, tuo tarpu vokiečiai neva net bandė tam sutrukdyti, tik, matote, jiems tai sunkiai pavykdavę...

Ciniškesnį melą būtų sunku sugalvoti. Bet juk vokiečiai Izraeliui mokėjo gerus pinigus, o lietuviai pinigų neturi, todėl išsipirkti savo nuodėmių negali.

O kiek kainuoja tos nuodėmės? Galėtų vieną dieną kas nors išleisti kainų katalogą, visi, kurie kuo nors yra nusidėję, ramiai susimokėtų ir įvyktų visuotinis susitaikymas bei santarvė. Tiesa, kas turi daug pinigų ir toliau gali tas nuodėmes daryti, tiek to, jiems atleidžiama. Tai, aišku, juodasis humoras, tačiau panašiai ir yra. Amerika gali sau leisti karus Irake, Afganistane, galbūt Irane. Rusija sau gali leisti fiziškai išnaikinti čečėnus – vis vien nežino, kur dėti savo naftos dolerių.

Grįžkime prie Lietuvos reikalų. Paminėjome Vietinės rinktinės karių ir AK veteranų susitaikymą. Štai ką apie tai maždaug prieš metus „Veide“ rašė Pranas Morkus: „Keli žilagalviai vyrai iš Vietinės rinktinės ir vilniečių Armijos Krajovos padalinių ištiesė vieni kitiems rankas ir, praėjus pusei amžiaus, ištarė žodžius: „Atleidžiame ir prašome atleidimo". Įvykį prieš porą savaičių kukliai paminėjo televizija ir spauda, o žmonės taip pat tyliai tarstelėjo kas kam: „Jie jau susitaikė". Ir tarsi nė nebūtų buvę kvailo TV3 šį pavasarį rodyto antilenkiško paskvilio „Armija Krajova Lietuvoje", puikios dovanėlės Rusijos ambasadai bei isteriško Lenkijoje leidžiamo „Nasz dziennik" klyksmo. J. Widackio knyga liudija, kad, atrakinus susitaikymo duris, atsiveria ramios, šviesios erdvės – bendros ir nepaprastai įdomios istorijos toliai, kur kiekvienas susiras tai, kas jam reikalinga. Be smaugimo ir be žudynių. Negi nemylintysis gali būti teisesnis?“ Taigi, istorikas vis dėlto mato istorinio susitaikymo prasmę?

Visa tai tik paviršius. Negi rimtai galima manyti, kad tie veteranai viską taip paprastai išsprendė ir vieni kitiems neturi jokių pretenzijų? Dėl dovanėlės rusams – sutinku, puikiai prisimenu tą filmą per TV3... Tačiau, jei mes norime, kad mūsų visuomenė būtų pilietinė, turėtų istorinę atmintį ir pan., tai turime jai tą istoriją pateikti nesidangstydami, necenzūruodami bei nesidairydami į kitus – o ką jie pagalvos. Todėl kvieskime atvirai diskusijai visas barikadų puses, taip pat tuos, kurie jokiose barikadose nebuvo. Gal tai ir yra išeitis, o ne vien formalūs rankų paspaudimai kur nors užkampyje, juolab vėliau iš užančio vėl išsitraukiamas peilis.