Vilniaus galerijoje „Skliautai“ iki birželio 2 d. veiks Vaidoto Kvašio tapybos paroda „O kas yra tiesa?“

Pirmą kartą dailininkas V. Kvašys rodo devynių paveikslų ciklą „O kas yra tiesa?“. Galerijos rūsio atmosfera primena katakombas, kuriose pirmieji krikščionys kūrė savo dailę ir simboliais išreiškė naują savo tikėjimą ir tiesą. V. Kvašys kaip dailininkas atsiliepia į laiko ženklų iššūkius – Kašpirovskio atvykimą į Lietuvą – ir deklaruoja naujosios pagonybės klastingumą kaip mažatikystės išraišką.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į paveikslų-pasakojimo išdėstymą nedidelės „Skliautų“ galerijos salės erdvėje. Dailininkas siūlo pradėti nuo triptiko „Ryšio nustatymas“ kairiojo paveikslo, vaizduojančio žmogaus-lėlės smegenis preparuojančio mokslininko, ir dešiniojo, kuriame matome šamano atliekamas manipuliacijas su ta pačia lėle. Didžiausią, trečiąjį Marijos su kūdikėliu Jėzumi atvaizdą, dailininkas palieka „skaityti“ pasakojimo-žiūrėjimo pabaigoje. Po to mūsų žvilgsnis ir mintis juda dviem kryptimis: kalbama apie tolesnį šių dviejų fenomenų plėtrą bei pasekmes. Ketvirtasis bei penktasis paveikslai „Apsauga“ atskleidžia pagrindinį žmogaus saugumo poreikį, kuris ne vieną pastūmėja kreiptis į magą ar būrėją ir pan., ir akivaizdžiai parodo, kur žmogus ieško to netikro saugumo. Šeštas „Šokantys“ ir septintas „Lesinantys“ paveikslai atkartoja Romos imperijos šūkį „Duonos ir žaidimų“ ir byloja apie tai, ko ieško ir dėl ko vergauja dabarties žmogus. Ciklo-pasakojimo logika atveda prie aštunto ir devinto paveikslų „Rojus I, II“, kuriuose atsiskleidžia žmonių, einančių Melo tėvo keliu, Rojaus žemėje ir asmeniniame gyvenime siekiamybė. Kur atveda mūsų, panirusių magijos ar šamanizmo liūne, ieškojimai ar smalsumas, noras tobulai valdyti savo kūnus bei gyvenimą, laukiančius greito praturtėjimo ar pasveikimo ir pan.?

Parodos plakatas

Žemiško rojaus vaizdiniai verčia apie tai susimąstyti. Tada vėl grįžtame prie pirmojo paveikslo, kuris nenumaldomai kalba apie malonių gausą bei gailestingumą: matome byrantį M. Marijos aptaisą – votus primenančias širdeles, kurių galime rasti kiekviename ciklo paveiksle ir kurios juose yra pagrindinis šviesos šaltinis. Kūdikėlis Jėzus laiko rankose Apokalipsės knygą bei rodo į tris gėlytes – Švč. Trejybės paslapties simbolį. Fone matome išpieštas gėles, vadinamas barborytėmis, kurios simbolizuoja kančią.

Paveikslai-pasakojimas yra vizualinės meditacijos-apmąstymai, reikalaujantys susikaupimo bei tam tikro nusiteikimo. „O kas yra tiesa!?“ – klausia Pilotas Jėzaus. Po to, kai Jėzus pasisako, kas esąs: „/.../ Aš tam esu gimęs ir atėjęs į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37-38). Per visą šią žiūrėjimo kelionę kaip lydinti melodija mums aidės Šv. Rašto žodžiai. Ne, ne, jie nėra niekur užrašyti – tik jie nejučiom, žiūrint paveikslus, vėl iš naujo atgimsta (aišku, su sąlyga, jei esame skaitę Šv. Raštą). O gal tai ir paskatins pasiimti ir skaityti – juk Žodis yra vienas iš būdų pažinti gyvąjį Dievą. 

„Reikia žiūrėti!“ – ragino dailininkas per parodos atidarymą. Šioje parodoje žiūrėdami pakliūvame į mažų mažiausiai keturių laukų poveikį: 1) konkrečių vaizdinių; 2) vizualinės-meninės kalbos (tapybos); 3) šviesos; 4) evangelizacijos.

Pirmąjį vaizdinių pasaulį suprasti padeda minėtas išdėstymas, tema bei kūrinių pavadinimai. Vaizdiniuose-metaforose lyg poezijoje užkoduota prasmė atsiskleidžia pasitelkus savo asmeninę patirtį bei visuomenės gyvenimo, žiniasklaidos, kultūros reiškinių pažinimą, vaizduotę ir asociacijas. Juk puikiai galime atrasti žmogaus po gaubtu ar žmogaus-lėlės kodą; žmogaus-mechaninio prietaiso ar lesančio žmogaus-paukščio vaizdinio simboliką; nesunku perprasti siuvinėto gyvybės medžio-uždangos ar pagal kažkieno kito dūdelę šokančiojo prasmę.

Šį vaizdinių-simbolių-metaforų pasaulį pajusti padeda ir įsijautimas į pačios tapybos kalbą. Pirmiausia spalvos: ruda derlingą primena žemę, šokoladą ar aksomą; šviesi, kartais iki baltumo, aukso geltona; pilka spalva skleidžia metalo šaltumą ir pan. Dailininkas tapo tikroviškai-iliuzorinę realybę: ištapo ir išpiešia reikšmingas detales, spalvomis ir faktūromis perteikia daiktų medžiagiškumą, tonų kontrastais kuria apimtis bei šviesos ir šešėlių kaitą. Ši vaizduojama realybė yra graži, iliuzorinė ir įtraukianti. Ar tai nieko jums nesako apie apgaulingą išorės viliojantį, efektingą grožį?

Šviesa tampa vienu iš svarbių simbolių (o kas yra šviesa, visi žinome) šioje gan sudėtingoje vaizdinių dėlionėje. Šviesos ir šešėlių išdėstymas suvienija daiktus, akcentuoja svarbiausias paveikslo vietas. Simboliška, kad širdelių skleidžiama šviesa yra intensyviausia ir sugestijuoja išeities, išėjimo ertmės pojūtį.

Dailininkas drąsiai ir įtikinamai, su meile savo amatui ir atsidavimu pašaukimui kalba apie tai, kuo tiki. Ir šiame reliatyvių, individualių tiesų gausybės amžiuje teigia vienintelę savo atrastą tiesą. Nuodėmė, nešama naujosios pagonybės bangos, siaučia dabarties mūsų visuomenėje ir pasaulyje – su tuo mes ieškome įvairių kovos būdų, nes visi norime būti turtingi, laimingi, sveiki, sėkmingi ir t.t. Menininkas jaučia, kad dabar yra pats tinkamiausias laikas skelbti tiesą. Kokią tiesą? „Aš esu tiesa ...“ – tikintys ja vienintelę turime, jei tvirtas tikėjimas ir pasitikėjimas. O jei ne? Tada einame dailininko meistriškai pavaizduotais iliuzoriniais vergavimo Melo tėvui keliais. Jam atstovauja konkretūs, patys save ypatingomis galiomis apdovanotais besiskelbiantys asmenys. Krikščionis tiki (o ir ne kartą yra pats patyręs), kad tik Jėzus gali išgelbėti žmones nuo baimės, nuodėmės ir mirties. Bažnyčia skelbia, kad „Jėzus atėjo ne tam, kad sunaikintų blogį, bet kad išlaisvintų žmones nuo dar didesnės vergovės – nuodėmės (KBK, 547)“. Su apaštalo drąsa V. Kvašys imasi menine kalba įkūnyti popiežiaus Jono Pauliaus žodžius: „Kristaus mokiniui pareiga evangelizuoti yra meilės prievolė“.

Bernardinai.lt