„Auktyon“. Vieniems šis vardas visiškai nieko nesako, kitus, nugirdus šios grupės pavadinimą, ima mušti karštis. Nieko nuostabaus, jei niekada nieko nesate girdėję apie šią grupę. Kaip ne kartą yra teigę Rusijos muzikos kritikai, „Auktyon“ jau daugiau nei 20 metų daro viską, kad būtų kuo mažiau populiarūs. Ne visada jiems tai pavyksta, tačiau šis kolektyvas lengva ranka atmetinėja televizijų, radijo stočių ir leidybinių kompanijų pasiūlymus. „Susirenkame ir pamąstome, ar mums to reikia, ar mes to norime ir dažniausiai vienbalsiai nusprendžiame – ne. „Auktyon“ nėra ta grupė, kurią norėčiau pamatyti vakare per televizorių“, - viename interviu yra sakęs grupės lyderis gitaristas ir muzikos autorius Leonidas Fiodorovas.

Ir vis dėlto Rusijos, o gal net ir visos Rytų Europos roko tradicija neįsivaizduojama be šios grupės. „Grupės? „Auktyon“ - tai religija“, - po naujausio albumo pasirodymo pratarė man vienas bičiulis. Ir iš tiesų Lietuvoje yra visas būrys prisiekusių šios religijos išpažintojų. Paties įvairiausio amžiaus menininkų, politikų ar tiesiog paprastų (gal turėčiau sakyti nepaprastų?) žmonių. Visus juos vienija aistra nenusakomo stiliaus, spalvos, pasaulėjautos „Auktyono“ muzikos stebuklui.

Sunku papasakoti, su kokia aistra laukiama naujų šios grupės, jos narių albumų, koncertų Lietuvoje, kokia šypsena atsiranda mano draugo veide, gavus kokį retą šio Sankt Peterburgo kolektyvo įrašą.

Mane seniai kankino klausimas, ar galima „Auktyon“ pavadinti rusiška roko grupe, kaip ji pristatinėjama koncertiniuose plakatuose. Viena vertus – šis 9 muzikantus vienijantis muzikinis reiškinys yra neatskiriama Peterburgo kultūrinio gyvenimo dalis. Grupė kūrė ir koncertavo paraleliai su visais legendiniais Sankt Peterburgo grandais – „Akvarium“, DDT, „Kino“ ir kitais. Alternatyvaus, avangardinio Peterburgo meno pasaulis neįsivaizduojamas be „Auktyon“ šoumeno poeto Olego Garkušos, kompozitoriaus Leonido Fiodorovo. Visi grupės tekstai parašyti rusų kalba.

Kita vertus, „Auktyon“ išsiskiria iš visų kitų legendinių Rusijos roko grupių. Kai kurie melomanai apskritai ginčijasi, ar rusiškas rokas yra rokas. Daugumos grupių jėga – jų tekstai, savita dvasia ir ideologija, susiformavusi žlungant Sovietų Sąjungai. Borisą Grebenščikovą, DDT, „Nautilus Pompilius“, „Alisa“, ar stabu tapusį Viktorą Cojų išties galima kaltinti muzikiniu skurdumu, nuolatiniu savęs kartojimu ir taip toliau. Dažniausiai tokie skeptikai nesuvokia, kad tos muzikos, kartais vadinamos poetiniu roku, esmė ir tikslai yra visai kiti, neskirti originalumo paieškoms. Tačiau yra viena grupė, kuriai prikišti nemuzikalumą neapsiverstų liežuvis nė vienam, ją išgirdusiam. Tai - „Auktyon“. Galbūt dėl šios priežasties kolektyvas yra labiau vertinamas užsienyje nei savo tėvynėje.

Taip yra todėl, kad Leonido Fiodorovo ir visos grupės muzikos žanro įvardyti praktiškai neįmanoma. Čia jungiasi geriausios free jazz, art rock, new wave, punk ir post punk, noise rock, funk ir dar galybės muzikos srovių, kurios rusiško roko tradicijai yra visiškai (su keliomis išimtimis) svetimos. Visi šie tikriniai pavadinimai kiekviename „Auktyon“ darbe susilieja į muzikinę visumą, kurios apibūdinti žodžiais tikrai nepavyktų. Geriausias to įrodymas – paskutinis, ką tik pasirodęs grupės albumas „Devushki poyut“. Gerbėjams jis pataikė tiesiai į širdis, kurios dar nespėjo nustoti pamišėliškai plakti po pernai Vilniuje įvykusio grupės pasirodymo. Jau tada buvo aišku, kad „Devushki poyut“ bus daugiau nei gera plokštelė.

Keista, bet šį albumą būtų galima pavadinti pirmuoju bendru nauju visos grupės darbu nuo 1993 metais pasirodžiusio legendinio „Ptica“ laikų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad per šiuos 14 metų grupė tylėjo. Anaiptol, pasaulį išvydo daugybė netradicinių rinkinių, gyvų albumų su naujomis dainomis, „Auktyono“ eksperimentų su kitais muzikantais ir poetais, solinių Leonido Fiodorovo albumų. Iš viso nuo 1986 metų jau pasirodė per 40 albumų, kuriuos vienaip ar kitaip būtų galima įvardyti jau bendriniu tapusiu „Auktyon“ vardu.

Ne veltui prestižiniai JAV ir Didžiosios Britanijos muzikiniai žurnalai, tokie kaip „The Rolling Stone“, „Auktyono“ lyderį Leonidą Fiodorovą lygina su Robertu Frippu, o visą grupę su „King Crimson“. Kaip ir genialusis Frippas, gitaristas L. Fiodorovas scenoje visada yra kažkur nuošalyje, kartais išvis nusisukęs nuo publikos. Jis nemėgsta, kai jo vardas linksniuojamas kalbant apie jo galybę muzikinių projektų, negali pakęsti reklamos, džiaugiasi, kai į nedidelę koncertinę salę Rusijoje susirenka vos kelios dešimtys žmonių. Ir tuo pat metu jis diriguoja visam tam, ką galima pavadinti alternatyviąja Rusijos muzikos scena. Nuo džiazo virtuozų iki psichinėmis ligomis sergančių narkomanų poetų – prie visų jų kūrybos nagus prikišus Fiodorovui, gimsta muzikinis stebuklas.

Tačiau 2007 metų darbas „Devushki poyut“ (jame taip pat skamba keli anksčiau atlikti kūriniai, tačiau rinkiniu jo pavadinti negalima) pritrenkė visus, net ir labiausiai Fiodorovo talentu tikėjusius gerbėjus. „Auktyonas“ šiame albume groti įkalbėjo žvaigždes, kurių pavardės labai garsios.

Kiekvienas džiazu besidomintis žmogus jas žino: Маrс Ribot, John Medeski, Ned Rothenberg, Frank London. Prieš šiuos muzikantus galvas lenkė žmonės, kurių kūrybą jie pavertė šedevrais. Šie virtuozai grojo su John Zorn, John Cale, Tom Waits, Elvis Costello, Jaco Pastorius ir daugybe kitų. Ir jie visi susibėgo tik tam, kad padėtų devynių žmonių grupei iš Sankt Peterburgo įrašyti albumą! Tai geriausias įrodymas to, kokį vardą pasaulinės muzikos scenoje užsitarnavo „Auktyon“. Maža to, albumas buvo įrašinėjamas Niujorko įrašų studijoje „Stratosphere Sоund“, kurioje savo plokšteles „kepa“ tokios grupės, kaip R.E.M. ir „Depeche Mode“. 

Negalima nepaminėti ir Rusijos džiazo žvaigždės kontrabosininko Vladimiro Volkovo, kuris jau seniai dirba su Fiodorovu. Per pastaruosius trejus metus dviese jie sukūrė albumų „Tajal“, „Besonders“ ir „Krasota“ trilogiją, kurią jau dabar galima drąsiai pavadinti Rusijos poetinio noise klasika. Nieko panašaus didžiosios kaimynės muzikos istorijoje dar nebuvo sukurta.

„Devuski Poyut“ turėtų patikti ir seniesiems „Auktyon“ gerbėjams, vis dar einantiems iš proto nuo legendinių „Žopa“, „Bodun“ ir „Ptica“ albumų, ir tiems, kurie yra pavargę nuo tradicinių popmuzikos ir roko harmonijų, ritmų, tačiau dar nesusipažinę su „Auktyon“ fenomenu. Kaip ir ankstesniuose albumuose, visų tekstų autorius (išskyrus Olego Garkušos skaitomą eilėraštį „Dobrota“) yra grupės klavišininkas Dmitrijus Ozerskis. Kiekvienoje iš dešimties ilgų albumo kompozicijų Ozerskio tekstai gyvena ne kaip tradiciniai dainų tekstai ar eilėraščiai, bet kaip kartu su muzika judantis ritmas. Galybė aliteracijų ir asonansų, vadinamieji sinkopiniai rimai, kartais primenantys improvizuojantį poetą reperį, neiškrenta iš muzikos. Jie nėra stipresni, ar silpnesni už muziką, jai netarnauja. Tai dar vienas fenomenalus „Auktyon“ bruožas – Ozerskio tekstai ir Fiodorovo muzika sugula į dainą kaip vientisas kūnas ir sudaro įspūdį, kad yra parašyti vieno ir to paties žmogaus.

Beje, tie, kas pirmą kartą per koncertus pamato D. Ozerskį, niekada nepatiki, kad „Auktyon“ poetas yra būtent jis. Apkūnus vidutinio amžiaus vyriškis su vadinamąja „tialneške“ ir pieno, arba kefyro buteliu ant sintezatoriaus labiau primena personažą iš „Šuriko nuotykių“, nei jautrios poetinės sielos kūrėją.

Nors nė viename Peterburgo grupės albume nėra groję tiek instrumentų (kelių rūšių mušamieji, akustinės ir elektrinės gitaros, įvairiausi klavišiniai, kontrabosas, violončelė, mediniai ir variniai pučiamieji, kompiuteris ir dar dievai žino kas), „Auktyon“ čia yra atpažįstamas. Fiodorovo balsas – stipriai pažemėjęs ir čia jau nebeišgirsi jo įspūdingo spygavimo, kaip senuosiuose albumuose. Tačiau vokalistas meistriškai išnaudoja ir savo žemą tembrą, improvizuodamas juo, kartais kriokteldamas taip, kad kūnas suvirpa. Kaip ir anksčiau, sunku būtų šį albumą pavadinti dainų rinkiniu. Jis tiesiog vientisas kūrinys, kurio atskiros dalys kalbasi tarpusavyje, papildo viena kitą. Šį darbą vėlgi geriausiai apibūdintų žodžiai, kažkada kritikų skirti „King Crimson“: meistriškai sutvarkyta netvarka. Sunku pasakyti, kur prasideda ir baigiasi improvizacija, o kur partijos, muzikantų repetuotos valandų valandomis.

Albumas prasideda energingu „Profukal“, kurį įvairiais variantais Fiodorovas jau yra atlikęs solo pasirodymuose. Čia jis savo ritmika kiek primena seną gerą „Den Roždenija“ iš albumo „Ptica“. Toliau kažkur sąmonę nusineša plaukiantis ir augantis „Padal“, kaip ir dauguma kūrinių pripildytas tūkstančiais nežinia kaip išgautų garsų. Čia pat jį seka keistas ir žaismingas, tačiau toli gražu ne linksmas „Ždat“. Agresyvus ir aštrus, pulsuojantis kūrinys „Rogan Born“ jau nuo pat pradžių primena ankstyvuosius Nick Cave and „The Bad Seeds“ šedevrus. O toliau atsiranda šis tas naujo „Auktyon“ muzikoje. Tai indiška fleita ir orientalistiniai motyvai, kuriais pradedama daina-užkalbėjimas „Tam-Dam“, bene geriausiai iliustruojanti visą albumo nuotaiką. Kūriniai „Slova“ ir „Debil“ yra tarsi viena daina, o gal tiksliau derėtų pasakyti šokis Balkanų muzikos ritmu, kuris staiga perauga į šizofreniškas improvizacijas. Pačiu liūdniausiu albumo kūriniu galima pavadinti „Vozle Menia“, kuriame konkrečius tekstus keičia skausmingai ilgesingos Fiodorovo balsinės imrovizacijos tik jam vienam suprantamais žodžiais. Dainos fone pasigirsta deklamuojamas tekstas iš „Profukal“.

Всё профкуал пропукал
Теперь гуляй сокол
Да радуйся громче сука
Никого не осталось около
Раньше бы зараза плакал и хныкал
Пикал пипикал какакал
Холодно пусто хихикал плакал (neišverčiama)

Tačiau čia jis skamba kaip žodžiai iš paskutinio savižudžio laiško, o albumo pradžioje buvo panašesnis į isterišką pranašo perspėjimą.

„Auktyon“ meistriškai keičia nuotaikas. Sunku suvokti, kaip tokia gausybė instrumentų, garsų ir skirtingų muzikos stilių gali sudaryti vientisą ir nepakartojamą kūrinį, iš kurio nieko neatimsi, nieko jam nepridėsi.

Albumą užbaigia Frippo kūrybą ir gyvus „The Doors“ koncertus savo nuotaika primenanti beprotiška kompozicija „Dolgi“, kurios pabaigoje charizmatiškasis grupės šokėjas ir poetas Olegas Garkuša skaito eilėraštį „Dobrota“. Na, o apie paskutinę, titulinę albumo dainą „Devushki Poyut“ sunku ką nors ir pasakyti. Tiesiog „Auktyon“.

Tačiau visa tai yra paviršius, į kurį subjektyviai pirštu bakstelėjo subjektyvus „Auktyon“ gerbėjas.  Ant šios muzikos, lyg čiuožikas vandens paviršiumi galėtų slidinėti kiekvienas melomanas valandų valandomis. Nes čia pilna visko, ištisas muzikos skruzdėlynas. Tačiau „Auktyon“ esmė yra ne šis paviršius, o tai, kas po vandeniu. Nuotaikos, kuriami jausmai ir jausenos, kurias apibūdinti yra labai sunku, veik neįmanoma.

Kaip ir kiekvieno tikro meno šedevro atveju, atskiri žmonės čia suranda savo jausmų, nuotaikų, išgyvenimų, išgirsta tai, ką nori išgirsti tik jie vieni. Ši muzika tai leidžia. Vienam „Auktyon“ – tai nuolatinis balansavimas ant pamišimo ribos, kitam – narkotinis svaigulys, trečiam – įkvėpimas gyventi ir teigiamos energijos pliūpsnis, o ketvirtam – giliausias liūdesys ir tuštuma, kokį tik žmogus gali išgyventi.

Todėl tai net daugiau nei religija.

Auktyon „Padal“

Bernardinai.lt