2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Laisvės kryžkelės. Lietuvos laisvės armija

2007-05-14
Rubrikose: Visuomenė » Laisvės kryžkelės  Visuomenė » Atmintis 

Ši laida-diskusija skirta Lietuvos laisvės armijai – LLA – vienam svarbiausių ginkluotosios rezistencijos organizacinių vienetų, palikusių ryškų pėdsaką pokario rezistencijos istorijoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

LLA buvo įkurta 1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje. LLA steigėjas – Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje. LLA buvo slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis.

Tačiau kokias pajėgas reikia surinkti, kad būtų įmanoma realiai pasipriešinti nacių ar sovietų okupacijai? Ar minėtas Kazys Veverskis kartais negalėjo būti praradęs realybės jausmo, sveikos nuovokos? Pagaliau tikslų, žinoma, galima sugalvoti kokių nori, bet kaip juos realiai įgyvendinti?

Tokiu atveju visi, kurie nutarė ginklu priešintis agresoriams, buvo praradę sveiką nuovoką. Juk jokių galimybių laimėti jie neturėjo. Naivuoliai, bandę priešintis didžiosioms pasaulio galybėms...

Lietuvos laisvės armiją Kazys Veverskis įsteigė nacių okupacijos pradžioje, t.y. vokiečių didžiausių užkariavimų zenite. Ar buvo bandymų tuo metu jiems priešintis?

Pirmiausia LLA buvo kuriamos organizacinės struktūros, kaupiami ginklai ir panašiai. Kiek vėliau prasidėjo ir veiksmingesnis pasipriešinimas nacių okupacijai: buvo trukdoma mobilizuoti Lietuvos vyrus į vokiečių kariuomenę, vežti žmones dirbti į Vokietiją, buvo platinama pogrindžio spauda ir pan. Žinoma, ginkluoto pasipriešinimo naciams LLA niekada nepropagavo. Apskritai, manyčiau, kad tai buvo viena pragmatiškiausių organizacijų – kam reikia šaudyti į vokiečius, eikvoti savo pajėgas, užtraukti neišvengiamas represijas, jei jau 1942-ųjų pabaigoje buvo aišku, kad vokiečiai tikrai nelaimėjo blickrygo. O daugmaž visi tada suprato, kad ir visą karą greičiausiai pralaimės. Įdomus niuansas: Kazys Veverskis bei kiti jo bendražygiai gerokai nesutarė ir su P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės koncepcija, ir Tėvynės apsaugos rinktinės steigimu.

Kodėl?

Dėl tos pačios priežasties – neeikvoti jėgų be reikalo, nekariauti už svetimųjų interesus. Šiandien būtų galima ginčytis – kas už kokius interesus kariavo, bet tais laikais Veverskiui atrodė, kad neverta kariauti fronte vokiečių armijos sudėtyje. Nėra jokių abejonių dėl Veverskio ir kitų LLA vadų patriotinių tendencijų. Tiesiog tą situaciją kiekvienas matė savaip, kiekvienas ieškojo optimaliausio įmanomo varianto, aišku, prisimenant ir Pirmojo pasaulinio karo patirtį.

Taigi, kaip rašė istorikė Nijolė Gaškaitė,Lietuvos laisvės armija (LLA), pogrindinė karinė organizacija, pradėjusi veiklą nacių okupacijos metais, iš kitų išsiskyrė radikaliu požiūriu į pačios lietuvių tautos iniciatyvinį vaidmenį atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę”.  Šiandien yra žinoma, kad nacių okupacijos pabaigoje LLA buvo masiškiausia pasipriešinimo jėga, ji turėjo apie 10 tūkstančių narių. Dabar siūlau pasiklausyti pirmosios vieno iš LLA steigėjų Prano Veverskio prisiminimų dalies.

„Mano brolis (Kazys Veverskis - aut.) pamatęs LAF (Lietuvos aktyvistų frontas - aut.), iš Berlyno vadovaujamo Škirpos, bėdas – vidinius skilimus, opų kadrų klausimą, grįžęs iš Vokietijos į Lietuvą ir susipažinęs su padėtimi krašte nusprendė, kad reikia įkurti karinę, disciplinuotą, pasiryžusią, nesavanaudišką jėgą. Pirmiausia buvo sukurta programa, kuri iš esmės nedaug kuo skyrėsi nuo dr. Maceinos sukurtos LAF programos. Po to prasidėjo realus Lietuvos laisvės armijos lipdymas. Pagrindinė atrama buvo karinė jėga – Lietuvių savisaugos batalionai. Brolis turėjo leitenanto dokumentus, važinėjo po batalionus ir tiesiog juose verbavo karininkus. Daug jų užverbavo. Karui einant į pabaigą ir vokiečiams pradėjus batalionus likviduoti, daugelis jų narių pasitraukė su ginklais ir pokariu įsijungė į partizaninį judėjimą. Kazys Veverskis visa savo siela fanatiškai buvo atsidavęs LLA kūrimo darbui. Nepaisė visokių kliūčių, buitinių nepriteklių, dažnai net neturėjo ką ir pavalgyti. Dirbo, stengėsi tas kliūtis negalėti. Už tai ir gyvybę atidavė”.

Būtų prasminga prisiminti bent jau pagrindinius LLA organizatorius bei vadus.

LLA įkūrėjas ir vadas Kazys Veverskis

Tai trys broliai - Kazys, Pranas ir Aleksandras Veverskiai, gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, kpt. Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, ltn. Adolfas Eidimtas-Papunis, kpt. Karalius-Varenis, inž. Snarskis-Šnairys, aviac. kpt. J. Kasperavičius-Visvydas, kpt. Juozas Krištaponis, Vytautas Šniuolis, kpt. Antanas Kazanas ir jo sūnus ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, ltn. A.Kubilius, Vladas Montvydas-Žemaitis, viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, mokytojas J. Šibaila-Merainis, mjr. B. Kaletka-Senis, ltn. D. Vaitelis-Briedis, kpt. J. Žemaitis-Lukas, Vytautas, L. Vilutis-Arūnas, mjr. J. Semaška-Liepa, pulk. P. Budraitis ir kiti. 

Iš tikrųjų visų išvardyti čia neįmanoma. Tačiau, kaip matyti iš pavardžių, daugelis LLA organizatorių pokario metais kovojo jau partizanų gretose. Šiame kontekste galime prisiminti, jog JAV ir Didžioji Britanija Atlanto Chartijoje buvo pažadėjusios tautoms teises atgauti valstybinę nepriklausomybę, prarastą per karą. Vadinasi, LLA vadai taip pat pasikliovė šiais pažadais, Vakarų ir Rytų konflikto neišvengiamumu bei po karo turėsiančios įvykti Taikos konferencijos teisingumu?

LLA vadai čia nebuvo originalūs. Tais laikais Vakarų pažadais, ko gero, pasikliovė visa Rytų Europa. Tačiau buvo aiškiai suprasta, kad niekas tau laisvės nedovanos, jei pats jos nesieksi. LLA iš tikrųjų buvo organizacija, pagal Kazio Veverskio sumanymą daugiau orientuota į ateitį – kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pagrindas. Generolas Povilas Plechavičius taip pat puoselėjo tokius planus, tik jo kelias su Vietine rinktine buvo kitoks. Todėl neverta sureikšminti tam tikrų nesutarimų strateginiais klausimais. Principas vis viena buvo tas pats ir idėjos tos pačios. Kita vertus, LLA nesprendė klausimo – priešintis artėjančiai Raudonajai armijai ar ne, ir nelaukė tinkamo momento sukilimui; ji manė, kad toks momentas jau pribrendęs, ir tik ginkluoto pasipriešinimo atveju būsimose tarptautinėse konferencijose bus įvertintas Lietuvos nepriklausomybės siekis.

Tačiau baigėsi nacių okupacija. Ne paslaptis, nemažai LLA narių pasitraukė kartu su vokiečiais. Kaip toliau pavyko išlaikyti organizaciją? Kaip pavyko koordinuoti jos veiklą?

Buvo sukurta pakankamai lanksti organizacijos struktūra. 1944 m. liepos 1 d. LLA buvo paskelbta karo padėtis: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, dislokuojamas miškuose. Organizacija buvo padalyta į du sektorius: veikiantįjį – VS, pavadintą „Vanagais“, ir organizacinį – OS. „Vanagai“ – ginkluoti partizanai, OS – sėslieji partizanai, aprūpinantys veikiančiojo sektoriaus partizanus maistu, transportu, informacija, ryšiais ir pan. Vokiečiai, galima sakyti, beveik nereagavo į besiburiančius lietuvių partizanus. Kita vertus, interesai šiuo atveju sutapo. Žinoma, kad Vermachto vadovybė prieš pasitraukdama ketino palikti diversantų grupes ir iš esmės skatino partizaninį karą. 1944 metų vasarą vokiečiai ėmė ieškoti kontaktų su prieškario Lietuvos karininkais. Jiems jau nebuvo svarbu, ar jie priklauso, ar nepriklauso pogrindžiui, taip pat ir LLA.

NKVD sudaryta LLA struktūrinė schema

Vadinasi, galime konstatuoti, jog su vokiečiais LLA bendradarbiavo?

Tik tiek, kiek tai buvo naudinga pačiai organizacijai. Pagrindinis dalykas buvo ginklai. Vokiečiai jų turėjo ir galėjo jų parūpinti. Mainais nieko atgal negavo, mes jau kalbėjome apie tai anksčiau, kai šnekėjome apie Abwero desantininkus. Tie desantininkai, kurių buvo apie 200, buvo verbuojami nebūtinai iš LLA narių. Bet kuriuo atveju tai buvo savanoriai.

Tačiau trūko ne vien ginklų. Reikėjo radijo aparatūros ir parengtų radistų ryšiams palaikyti. Matyt, ir čia interesai sutapo? 

Žinoma ir Abwero žvalgų mokyklos tuo laikotarpiu buvo bene optimaliausia išeitis. Šie vyrai po apmokymų 1944 m. lapkričio–1945 m. kovo mėnesiais buvo parskraidinti į okupuotą Lietuvą ir išmesti čia parašiutais su visa amunicija. Tačiau įdomu ir tai, kad LLA vadovybė kategoriškai draudė bet kokią diversinę veiklą, mat buvo stengiamasi išsaugoti infrastruktūrą, kelius bei geležinkelius ir t.t. Viso to reikėtų atgaunant Nepriklausomybę. Taigi, buvo mąstoma ir apie ateitį. 

Sakoma, kad LLA faktiškai tapo partizaninio karo branduoliu. Todėl reikia manyti, jog čekistai tikrai dėjo nemažai pastangų, kad sunaikintų šią organizaciją. Tačiau dabar pasiklausykime antrosios Prano Veverskio pasakojimo dalies.

Kokie buvo LLA veiklos principai?

„Buvo žvilgsnis į ateitį. LLA vadovai laukė karo pabaigos, laukė, kaip ir po pirmojo pasaulinio karo stosiančios suirutės, tarpuvaldžio. Kartu turėdami parengtą, ginkluotą karinę jėgą, koncentruotą apie didžiuosius Lietuvos miestus, LLA vadovai tikėjosi įvesti šalyje tvarką. Nors net ir LLA viduje buvo nuomonių įvairovė. Pavyzdžiui, LLA Kauno apygardos vadas plk. Liorentas laikėsi nuomonės, kad kuo daugiau Lietuva turės iš jos į Vakarus pasitraukusių žmonių, tuo jai bus geriau. Jo manymu, Vakaruose turėjo susikurti labai stipri pabėgėlių iš Lietuvos organizacija, kuri jau ten vienokiu ar kitokiu būdu veiktų. Taip jis manė, taip ir pasielgė – pats išnešė kudašių. Ne vienas jis toks buvo. Devinto pėstininkų pulko vado Gaušio pavaduotojas pulkininkas Naujokas taip pat atsidūrė Kybartuose ir atsisveikindamas pasakė neužmirštamą kalbą: „Tik jūs, vyručiai, laikykitės, o mes jums iš ten padėsime”. Taip jie ir padėjo…“

Papasakokite apie spaudą, apie LLA biuletenį „Karinės ir politinės žinios”.

„Tai buvo riboto tiražo ir specifiškas, tik saviems, daugiausia karinei vadovybei skirtas leidinys. „Karines ir politines žinias” po Lietuvą išvežiodavo pogrindininkai, oficialiai dirbantys geležinkelyje, pašte, policijoje. Kai generolas Povilas Plechavičius pradėjo kurti Vietinę rinktinę, LLA vadovybė buvo nusistačiusi prieš tai. Jie manė, kad vokiečiai vis tiek lietuvius apmaus, bus tik be reikalo paaukoti vyrai. Bet konkrečiai ir tiesiai šviesiai pasisakyti prieš Vietinės rinktinės kūrimą LLA vadovybė nesiryžo. Savo spaudoje rašė, kad nerekomenduoja stoti į Vietinę rinktinę. O viename pogrindinio leidinio „Į laisvę” numeryje buvo atvirkštinės rekomendacijos – vyrai, būtinai stokite. Mes turėjome gana didelį šio leidinio tiražą paskirstyti po Žemaitiją. Tai ėmėme ir sudeginome. Dabar pirmą kartą šį dalyką prisipažįstu – pats deginau.

Bet ir LLA juk šiek tiek bendradarbiavo su vokiečiais?

„Tik atskiri asmenys. Pavyzdžiui, Adolfas Kubilius savavališkai išbėgo į desantininkų mokyklą Rytprūsiuose. LLA vadovybė ten žmonių nesiuntė. Visi ten važiavo savo iniciatyva. O su vokiečiais buvo net ne bendradarbiaujama, o greičiau bendraujama tik norint gauti ginklų. Ginklų tai reikėjo. Juk jau tuo metu, ypač susikūrus „Vanagams”, miškuose, karinėse stovyklose, buvo šimtai žmonių. Tai ginklų iš kažkur tai gauti reikėjo – negi prašysi bolševikų, kad duotų ginklų, kuriuos prieš juos ir buvo ruošiamasi nukreipti. Toks tai ir buvo bendradarbiavimas – jokiu būdu ne politinis“.

1944 m. gruodžio 28 d. žūsta vyriausiasis LLA vadas K. Veverskis. 1945 metais buvo sunaikinta daug štabų ir vadų. 1945 metų gruodį sunaikintas vyriausiosios vadovybės štabas, vadovaujamas gen. M. Pečiulionio. 1946 metais LLA dar buvo likę daug žemesniųjų vadų, struktūrų ir nemažai narių. Tačiau ar galima kalbėti apie tolesnę LLA įtaką partizaniniam karui?

LLA pagrindu susikūrusios Žemaičiu apygardos Palangos kuopos partizanai

Istorikai teigia, kad 1946 metais LLA jau neteko organizacinio savarankiškumo, bet išliko gyva Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) struktūrose, dokumentuose, kovos tradicijose. Jos pagrindu kūrėsi naujos partizanų struktūros, dažnai dar palikdamos LLA pavadinimą: 5-oji LLA Didžiosios Kovos apygarda, 3-ioji LLA Vytauto apygarda, LLA Žemaičių apygarda ir kt. Kitaip sakant, pati LLA transformavosi į visuotinę pasipriešinimo organizaciją, išlikdama gyva iki kovų pabaigos 1953 metais. Ta LLA įtaka skirtingose partizanų apygardose taip pat skyrėsi. Pavyzdžiui, Dzūkijoje, galima sakyti, nebuvo įtakingesnių LLA vadų, todėl ir organizacijos įtaka partizaniniam karui čia nežymi. Visur kitur LLA paliko ryškų pėdsaką.

 

„Laisvės kryžkelių“ archyvas


Bernardinai.lt logotipas mazas

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Šeima

Pasirengimas santuokai – tai pasirengimas gyvenimui. Tam negalima pasiruošti iš anksto. Taip pat lengvabūdiška apie tai nieko negalvoti

Dalius Stancikas

Tai jums negalima nevykdyti teismo sprendimo, o štai kai kuriems ponams – abrakadabra – ir įstatymai pakeisti taip, kad pažeidimo nėra. Na tai kas, kad įstatymai atgal negalioja – tai jums negalioja, o kai kuriems ponams abrakadabra...   

Zamarytė

Santuoka – tai valios ir proto aktas, kuriuo sutuoktiniai besąlygiškai vienas kitam save dovanoja ir priima vienas kitą kaip dovaną. Šios dovanos jau negali susigrąžinti, o juo labiau – perdovanoti dar kažkam.

Navickas

Aš galėčiau pasakyti, kad visą gyvenimą bandau sau atsakyti į klausimą – ką turiu daryti su man padovanotu gyvenimu? Tai – labai rimtas klausimas, į kurį be šypsenos atsakyti neįmanoma.

Paneriai

Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose buvo sušaudyta (įvairiais duomenimis) nuo šešiasdešimt iki šimto tūkstančių žmonių – dauguma iš jų žydai. Kiti – įvairių tautybių sovietų karo belaisviai, tikri ar tariami komunistai, lenkų pasipriešinimo dalyviai ir intelektualai, Lietuvos Vietinės rinktinės kariai, romai ir kt.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar