Didžiausią pavojų žmonių sambūviui šiuo momentu kelia, viena vertus, fundamentalizmas, o tai yra siekis pasinaudoti Dievu kaip pretekstu valdžios planui, o kita vertus, - reliatyvizmas, tai yra manymas, jog visos nuomonės yra vienodai tikros. Neatsitiktinai Vakarų filosofijos mintis tam tikru momentu apleidžia tikrovės akivaizdumo, kurį apibendrino Šv. Tomas kaip „aliquid est“, „kažko esama“, tai yra kad tikrovės nereikia įrodyti, kelią ir pradeda eiti pačios tikrovės kūrimo a priori keliu.

Tai - ideologijos kelias.

Tikriausiai yra momentas, kuris istoriškai geriau nei kiti įvardija dramatiškus to esminio kritinio pokyčio padarinius.

Šiais laikais kalbama apie islamiškąjį fundamentalizmą, tačiau neturime pamiršti, kad ideologijos klausimas kaip tik būdingas nacionalizmui ir totalitarizmui, kurie paženklino XIX ir XX amžių. Tiems laikams buvo būdingas ne mėginimas tarnauti, pasitelkiant konkretaus žmogaus, žmogaus, kuris egzistuoja, politikos priemones, bet naujo žmogaus įsivaizdavimas, naujo žmogaus, kuris būtų savo mąstymo vaisius, kūrimas.   

Taip yra todėl, nes tiek ideologijos, tiek fundamentalizmas ir reliatyvizmas turi bendrą pagrindą, kuriame, pasakyčiau filosofiškai, yra apleidžiamas tiesos kelias, tai yra esybė nebepripažįstama kaip tikrovės pagrindas ir pasukama į kelią, kuriame, naudojantis valdžios strategija, įsivaizduojama, jog galima tikrovei suteikti naują pagrindą. Kad tai tiesa, matome iš to, jog Europos XX a. yra XX a., kuriame nacionalizmas ir ideologijos sėja siaubą, mirtį ir smurtą, tai amžius, kuriame fašizmas, nacizmas ir komunizmas siūlo radikaliai skirtingus sprendimus, bet turi tą pačią sampratą: valdžia yra viskas, o žmogus yra niekas.

Politinis projektas, kurį vadiname Europa, yra politinis projektas, kuris gimsta iš tam tikrų žmonių, kurie horizonte įžvelgė pragmatišką ir tikrą atsakymą, kentėjimo.

Tai buvo žmonės, kurie sugebėjo jį išplėtoti beveik kaip tam tikrą priešnuodį prieš ideologiją ir pasiūlyti jį kaip pranašišką viltį.

Tačiau tiesa, jog pats projektas šiandien išgyvena tiek daug ir tokius stiprius prieštaravimus, kad, užuot būtų buvęs pateiktas kaip pozityvus atsakymas, labai dažnai atrodo užstrigęs, kaip tam tikras atstumiantis beprasmis darinys, kuris priverčia Benediktą XVI sušukti, jog yra galima pačios Europos apostazė, tai yra nutolimas nuo savo istorijos, nuo savo prigimties, nuo savo kultūrinių šaknų, nuo žmonių dialogo ir sambūvio patirties šaknų, kurios vis dėlto mums padovanojo labai svarbius daugiau kaip 50 metų taikos ir daugiau kaip 50 metų vystymosi ir teisių.  

Kas norėjo šio projekto? Adenaueris, Šumanas, De Gasperi, žmonės, kuriuos regimai sugniuždė istorija.

Pagalvokite apie Adenauerį... Paimti savo šalies vadžias, būnant daugiau kaip 70 metų amžiaus sugriautoje Vokietijoje. 75% jos pramonės potencialo buvo paversta niekais, kiekvienam Vokietijos piliečiui teko 31 tona griuvėsių, o jis parodė pavyzdį, pasitikėdamas prancūzu Robertu Šumanu būtent tokioje srityje, kuri buvo tapusi nacionalizmų susidūrimo pretekstu, tai yra anglies ir plieno Ruro baseine klausimas. Jie kartu galvojo apie pragmatinės priemonės, Europos anglių ir plieno bendrijos, kuri išvestų Europą esant toms aplinkybėms iš sunkios situacijos, sukūrimą; šių žmonių dėka atsiskyrimo priežastys tapo vienybės priežastimis, esant tokiai istorijos ir politikos vizijai, kuri yra tvirtai susijusi su tiesa.

Bet ar šiandien ši vizija dar gyvuoja? Ar dar padeda mums atsakyti į šiandienos žmogaus poreikius? Šiandienos europiečių poreikius?

Aišku, kad šiuo klausimu nėra iš anksto sukurtos tiesos. Tačiau yra esminis dalykas, kurį turime suprasti ir kuris apibūdina ypatingą reiškinį ideologijų evoliucijoje.

Mes pažinome XX a. I pusės totalitarizmo griaunančias ideologijas, kurioms reikėjo išrasti naują žmogų, kad galėtų įgyvendinti savo planus.

Pagalvokite apie Mein Kampf puslapius, kuriuose Hitleris pažymi, kad žmogus yra vertas bet kokio vertinimo, paskui priduria, jog žydai nėra žmonės, ir padaro iš to baisias mums žinomas išvadas. Tai trumpas jungimas tarp logikos ir metafizikos, kuris atima iš tikrovės sielą.

Pagalvokite apie Pol Potą, kuris, kai jam reikia sukurti naują žmogų Kambodžai, nusprendžia nužudyti visus tuos, kurie nešioja akinius, nes jie gali būti užkrėsti kitų kultūrų.

Tačiau pokytis, kuris apibūdina pastaruosius 50 metų, yra pokytis, apibūdinantis tą akimirką, kai mokslas tampa ideologija. Nebereikia įsivaizduoti naujo žmogaus, bet galima turėti pretenziją jį sukurti. Turima tokia valdžia, kuri kyla iš technologijos ir pažinimo patirties, bet ne iš dalykų prasmės, o iš regimybės, kaip tie dalykai atsiskleidžia.

Atiduodamas į rankas žmonių kartai ideologinis raktas, kuris, kai trūksta konkrečių priežasčių kurti namus, šeimą, gimdyti vaikus, nusiaubia pačią tautos sąmonę.

Ir tai įsitvirtina su dar dramatiškesniu iššūkiu, kuris skamba žodžiuose tų, kurie po kovo 11 Madride perspėjo Europą, sakydami: „Laimėsime mes, nes mirtį mylime labiau, nei jūs mylite gyvenimą“.

Tai yra tikroji drama: politinis projektas, kuris gimė, kad radikaliai pakeistų tragišką V dešimtmečio pabaigos klimatą, staiga pasirodo negalintis ne tik išplėtoti jį pagimdžiusios idėjos, bet netgi jos suvokti.

Jeigu kas nors iš jūsų galėtų, kaip man atsitiko, nuskristi mažu lėktuvu į Bengasi arba Tripolį ir pasiekti sritį už Sacharos dykumos Darfuro link, iš aukšto pamatytų autobusų stotelėse 10 000, 20000, 30000, 50000, 60000 žmonių. Jie eina pas mus, eina Vakarų link, Europos link. Tai yra kosminio ir epochos judėjimo avangardas, kuris per ateinančius 15 metų įtrauks milijonus žmonių tiek iš Pietų, tiek iš Rytų.

Bet problema nėra ta, kad jų yra per daug, dėl ko mums reikės susispausti, ir reikia neįsileisti didesnės jų dalies. Problema yra, kas esame mes.

Tokie epochos reiškiniai istorijoje jau buvo žinomi. Romėnų imperijos pabaigoje kas atvykdavo, rasdavo benediktinų vienuolijas, kurios diktavo integracijos sąlygas, ir tai buvo kiekvieno žmogaus gyvenimo aspektus atgaivinančio fakto patirtis, taigi šiuo požiūriu tautos viltis.

O ką mes galime pasiūlyti ne tik kaip prasmę, bet ir kaip politinį projektą, kaip patirtį, kuri paskatintų tautų sambūvį?

Ką mes galime pasiūlyti, jeigu nesugebame užduoti sau klausimo apie pagrindą, kuris mus jungia?

Europos Konstitucijos klausimas iškyla šiuo lygmeniu. Privalo atsakyti į šį iššūkį. Privalome, laimėdami mūšį prieš fundametalizmą ir nacionalizmą, sugebėti pasakyti, kas esame ir kuo tikime.

Sakau šiuos dalykus, nes, pasibaigus šiam pasisakymui, svarbu parodyti žmonijos kartai priežastis, dėl kurių galima įveikti tokį iššūkį, kaip šis. 

Kinija kiekvienais metais parengia daugiau kaip milijoną diplomuotų inžinierių: jeigu Europa norėtų lygintis, išlaikydama tokią pat proporciją, turėtų susitaikyti su tuo, kad inžinieriaus diplomą reikėtų duoti kartai, kuriai daugiau kaip 65-eri.

Išties klausimo esmė yra suprasti, kad čia nekalbama apie savitikslę politinę dialektiką, bet kalbama apie patį mūsų tautų patirties išgyvenimą.

Žinojimas, jog demografinė kreivė krypsta žemyn, yra vienas veiksnių, į kurį turime sugebėti atsižvelgti, jeigu norime suprasti, kad santykyje tarp prigimtinės teisės ir politikos glūdi galimybė sukurti šiandienos ir rytojaus žmogui tinkamus variantus. Antraip vis labiau liesime pyktį ne tiek ant politinio projekto, kurį vadiname Europa, kiek ant žmonių, kurie joje gyvena, žmogiškumo patirties. Šiuo atžvilgiu tampa dar aštresnis Europos krikščioniškų šaknų klausimas, kuris nėra klausimas, kurį reikia sieti su bažnytinių hierarchų ambicijomis, bet yra Europos išgyvenimo klausimas.

Kol kas kalbame apie mūsų institucijų pasaulietiškumą, nes mūsų institucijos yra sukurtos kaip laisvas susitarimas, laisvas susitarimas, kuriame esame savo piliečių likimo laiduotojai. Laiduotojai, o ne šeimininkai, o kai esame to šeimininkai, net ir naudojantis scientizmo priemonėmis, baigiasi vyriausybių patirtis ir prasideda režimų patirtis.

Manau, jog reikia žengti dar vieną žingsnį: ar yra galimybė visai visuomenei atrasti save pačią ir atrasti savo identitetą, savo veidą, bet taip pat savo tikslą, priežastį, dėl kurios esame tai, kas esame.

Privalome ar neprivalome atsakyti į šį iššūkį?

Baigsiu papasakodamas vieną dalyką, kuris, beje, yra mažai žinomas, bet kuris, manau, tam tikru būdu gali, neatitraukdamas mūsų nuo išgyvenamo dramatiškumo, suteikti mums ironiškos vilties prasmę.

Kiekvieną tautą ir politinę organizaciją simbolizuoja vėliavos, kurios perteikia jos kolektyvinį identitetą. Europą atpažįstame iš mėlynos vėliavos su 12 žvaigždžių, kuri plevėsuoja ant visų mūsų valstybinių institucijų ir yra pavaizduota mūsų automobilių valstybiniuose numeriuose. Vėliava, kurią 1955 m. patvirtino Europos Taryba, buvo patvirtinta kaip ES simbolis Konstitucijos sutartyje, kuri buvo pasirašyta Romoje 2004 m. spalio 29 d., sutartyje, kurią vėliau referendumu atmetė prancūzai ir olandai, ir į kurią nebuvo įtrauktas Europos krikščioniškų šaknų pripažinimas. Ne visi žino, bet nuoroda į krikščionybę yra Europos Konstitucijoje kaip tik pačiame tobuliausiame simbolyje, vėliavoje, nes tos 12 žvaigždžių kilo iš Mergelės Marijos kulto ir nėra susietos su šalių narių skaičiumi. Ne visi tai žino, nes tikra vėliavos su 12 žvaigždžių kilmė yra ES institucijų viduje organizuotos mistifikacijos objektas. Pakanka nueiti į oficialią ES svetainę, kad perskaitytum: „paauksuotų žvaigždžių karūna išreiškia solidarumą ir harmoniją tarp Europos tautų“ arba kad „įvairiose tradicijose 12 yra simbolinis skaičius, išreiškiantis pilnumą“. Idėjų konkursą, kurį 1950 m. paskelbė Europos Taryba, laimėjo tuo metu mažai žinomas dailininkas Arsenas Heitsas: 12 baltų žvaigždžių, išdėstytų ratu mėlyname fone. Arsenas Heitsas pasisėmė idėjų vėliavos projektui iš vadinamojo „stebuklingo medaliono“, kurį nešiojo ant kaklo. Šis medalionas buvo nukaldintas po Dievo Motinos apsireiškimo Katerinai Laboure 1830 m.; pati Dievo Motina buvo nurodžiusi vienuolei pavaizduoti medalione 12 žvaigždžių karūnoje, kuri buvo ant Apokalipsės moters galvos; ir Bernadette Soubirous turėjo pasirišusi ant kaklo „stebuklingą medalioną“ 1858 m. vasario 11 d., kai jai pirmą kartą pasirodė Ponia, kuri buvo apsirengusi baltais ir mėlynais rūbais. Pirminės spalvos - balta ir mėlyna - nustebino vertinimo komisijos pirmininką, žydų kilmės belgą Paulą M.G. Levy, kuris tikriausiai jose įžvelgė nurodą į naujos Izraelio valstybės vėliavą, kuri ir yra balta bei mėlyna.  

Po to Europos Taryba padrąsino kitas Europos institucijas patvirtinti tą pačią vėliavą, ir 1983 m. Europos Parlamentas atsiliepė į šį kvietimą. 1985 m. vėliavą patvirtino visi ES valstybių ir vyriausybių vadovai kaip oficialų ES, kuri tuo metu vadinosi Europos Bendrija, simbolį. 

Žvaigždės yra iš Apokalipsės knygos 12 skyriaus: „Danguje pasirodė didingas ženklas: Moteris, nušviesta saulės, po jos kojomis buvo mėnulis, o virš galvos – 12 žvaigždžių karūna“.

Oficialiai vėliava buvo patvirtinta, surengus iškilmingą ceremoniją, kurios data buvo parinkta, atsižvelgiant tik į politikų, sudariusių Ministrų komitetą, užimtumą, ir kuri įvyko 1955 m. gruodžio 8 d., Nekalto prasidėjimo šventę, dieną, kai visi dalyvavę lyderiai atsitiktinai neturėjo kitų darbų.

Kažkokiu būdu gali būti, kad Dievas jau žinojo, jog jam nepasiseks įtraukti krikščioniškų šaknų į žymiąją Europos Konstitucijos preambulę. Beje, turbūt žinojo, kad tos preambulės niekada niekas neskaitys, todėl, aplenkdamas laiką 50 metų, Dievas įsiamžino vėliavoje.  

Pranešimas skaitytas dr. L. Andrikienės surengtoje tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Vertybės ir politika“. Autorius yra Europos Parlamento viceprezidentas.

Bernardinai.lt