Architektai niokoja Tiškevičių rūmus

Garsiausios Vilniaus senamiesčio kolonos - du atlantai, laikantys balkoną virš įėjimo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), - pastaraisiais metais itin mėgstamos vilniečių. 2005 metų rudenį, kai Trakų gatve prieš eismą važiuodamas girtas dvidešimtmetis vairuotojas įsirėžė į vieną kolonų ir ją sudaužė, žmonės staiga pamatė, kokia nyki būtų Trakų ir Pylimo gatvių sankirta, jei jos nepuoštų atlantų skulptūros. Kultūros paveldo departamentas (KPD) itin griežtai reagavo į skulptūros sunaikinimą: per metus ji buvo atstatyta už kaltininko pinigus - 28 tūkstančius litų. Visuomenė lengviau atsiduso, kad kultūros vertybė vėl puošia Vilnių, o kaltininkas nubaustas. Tačiau nei Kultūros paveldo departamentas, nei kitos už kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos, griežtai pasmerkusios avariją padariusį vairuotoją, nė žodžiu neužsiminė, kad tuo metu, kai kilo triukšmas dėl nugriauto atlanto ir jį pradėta atkurti, už skulptūrų nugaros, Gedimino technikos universiteto kieme, buvo ir tebėra drastiškai griaunami istoriniai statiniai, pastatyti dar anksčiau nei abu atlantai.

Paprastas girtas žmogelis griežtai nubaustas už kultūros vertybės sunaikinimą, o elitinei architektų kalvei, rengiančiai specialistus, kurie ateityje kurs Lietuvos veidą, nedraudžiama žaloti svarbiausių Lietuvos istorijos liudijimų. Ir ne tik nereikalaujama atstatyti sunaikintų vertybių, kurias sukūrė keliomis galvomis už jo kūrybą perstatinėjančius architektus didingesnis praėjusių šimtmečių architektas Laurynas Gucevičius, savo projektais patekęs ir į pasaulio architektūros istoriją, griovimas dar ir finansuojamas iš valstybės biudžeto.

Vilniaus senamiestyje nepasikartos atlantams atsitikę dalykai: sunaikinus senąją architektūrą, jos struktūrą - nepakartojamą per šimtmečius susiformavusią plastiką ir nuo jos sklindančią aurą, pagyvenus tarp naujųjų statinių ir įsitikinus, kad gyvenimas tarp stiklinių dėžučių vargina, senamiesčio nebepavyks atgaivinti. Jis išnyks visiems laikams. Prieš šimtą metų taip jau atsitiko Vokietijos uostamiestyje Hamburge.

XX amžiaus pradžioje nusprendę, kad didžiuliam ir labai turtingam uostamiesčiui senieji namai nereikalingi, hamburgiečiai nugriovė nemažai senųjų pastatų, o tai, kas liko, buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Šiame 2 milijonus gyventojų turinčiame mieste neliko senesnių nei 150 metų pastatų, o kai kurie į senovinius panašūs namai tėra senosios architektūros mėgdžiojimas. Buvusiame galingame Hanzos pirklių sąjungos mieste neišsaugota net medinės pilies, nuo kurios pradėjo kurtis miestas, likučių. Jos vietoje iškilo didžiulis šiuolaikinis pastatas. Tad nenuostabu, kad, paminėjus Hamburgą, visi iškart prisimena prostitučių pamėgtą raudonųjų žibintų kvartalą.

Griovimas - prie Vilniaus gynybinės sienos

Tai, kas vyksta VGTU Architektūros fakulteto teritorijoje, gali pamatyti bet kas, įžengęs pro atlantų saugomas duris į vestibiulį, o per jį patekęs į vidinį kiemą, nuo praeivių žvilgsnių aklinai paslėptą kelių aukštų pastatų žiedu. Ten, kur dar prieš keletą metų stovėjo 2-3 aukštų mūrai, dabar žvilga išorinių modernių liftų stiklas, prilipdyti niekada čia nebuvę šiuolaikiniai balkonai, iš po stogo žvelgia naujo mansardinio aukšto langų eilė. Suremontuotas tik vienas korpusas, o kitas jau smarkiai išgriautas, net išorinėse kapitalinėse sienose žioji angos nuo pamatų iki pat stogo, nepalikta net didžiojo karnizo. Akivaizdu, kad ir čia ketinama, pašalinus perdangas, įrengti ištisines erdves, kuriomis judėtų liftai.

"Išgriauti pastatai, kurių viena siena eina palei Vilniaus gynybinę sieną, - piktinosi Valstybinės kultūros paveldo komisijos vyriausiasis specialistas Algimantas Gražulis. - Vilniaus gynybinė siena - vienas svarbiausių Vilniaus architektūros paminklų. Griovimo darbai vyksta valstybės saugomame kultūros vertybių komplekse. Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, kad kultūros paveldo objektų teritorijose draudžiama naikinti ar žaloti paveldo objektus ar jų vertės požymius, kad čia jokie statybos darbai, išskyrus susijusius su kultūros vertybės eksponavimu, pritaikymu muziejinei paskirčiai, negalimi. O ką šiandien matome? Moderniosios architektūros dalykėlius, intarpus, svetimus šiam kompleksui, atsiradusius sunaikinus autentišką medžiagą - išorines autentiškas sienas, karnizus, iš esmės keičiant vidaus plano struktūrą".

Vilniaus gynybinei sienai - beveik 500 metų. Ji pradėta statyti 1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu, kad apsaugotų nuo Lietuvą puolusių priešų, iš kurių labiausiai bijota totorių. Statyba truko 19 metų, prie statybos privalėjo prisidėti visi miesto gyventojai - kas pinigais, o kas atidirbti. Per du dešimtmečius pastatyta miestą apjuosusi 3,2 km ilgio, 6 m aukščio siena, kurios storis siekė 1,5 metro. Buvo išmūryti devyneri miesto vartai.

Baltijos šalyse gynybinė siena išlikusi tik Estijos sostinėje Taline, ji ilgus metus traukia turistus iš įvairiausių šalių. Šiaurės Europoje nedaug išlikę gynybinių sienų, ir Vilnius ne išimtis. 1794 metais užėmusi Vilnių, Rusijos valdžia 1799-aisiais nusprendė nugriauti sieną ir vartus, nes ji esą bjaurojanti Vilniaus veidą ir "trukdo vėjui išvėdinti miestą". Tikroji griovimo priežastis buvo kita - nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvos valstybingumo ir Vilniaus didybės simbolius - gynybinę sieną, vartus, Valdovų rūmus. Senieji Vilniaus pastatai ir net bažnyčios buvo perstatomi taip, kad taptų panašūs į rusiškosios architektūros pastatus, kad net statiniai neprimintų Lietuvą kadaise buvus nepriklausomą valstybę.

Tačiau nemaža šios sienos dalis yra stebuklingai išlikusi. Siekdama išsaugoti ir atskleisti Vilniaus miesto gynybinės sienos kultūrinę vertę, sostinės savivaldybės taryba patvirtino šio kultūros paveldo objekto paveldo tvarkos programą iki 2009 metų. Įgyvendinant šią programą turėtų būti restauruojami ir eksponuojami išlikę autentiški miesto sienos fragmentai, iš dalies arba visiškai atkuriami kai kurie sunykę fragmentai.

Vieno iš VGTU Architektūros fakulteto korpusų, stovinčių išilgai Pylimo gatvės, išorinė siena pastatyta ant buvusios gynybinės sienos. Tai vertingiausia senamiesčio dalis. Prie sienos XV amžiuje stovėjo didikų Žilinskų namas. 1737 metais namas priklausė A.Tiškevičiui, o nuo 1775 metų jį valdė Tiškevičių giminaičiai Karpiai. 1783 metais atlikta namo rekonstrukcija, jai vadovavo žymusis Lietuvos architektas Laurynas Gucevičius. Po rekonstrukcijos - nuo 1790 metų - pastatą imta vadinti rūmais. Vėliau didelę rekonstrukciją parengė vienas gabiausių to meto architektų Tomas Tišeckis.

Žodis "griauti" išbrauktas

Prie įėjimo į Architektūros fakultetą kabo lentelė, kad tai - valstybės saugomi XVII amžiaus Tiškevičių rūmai. Kultūros vertybės pagrindinėje dosjė nurodyta, kad saugotina posesijos tūrinė-erdvinė kompozicija, pastato tūris, aukštingumas, stogo konstrukcija, kapitalinių sienų tinklas ir kita.

Šias vertybes, gavę VGTU užsakymą, ir griauna UAB "Daila" statybininkai. "Ekstra" išsiaiškino, kad universitetas nėra net parengęs detaliojo  rekonstrukcijos plano, kuris yra pagrindinis teisėtų statybų dokumentas.

Vienintelis su statybomis susijęs dokumentas, kurį "Ekstrai" parodė VGTU kapitalinės statybos direktorius Svajūnas Karvelis, tai 2004 metais Vilniaus apskrityje išduotas leidimas remontuoti VGTU trečiųjų rūmų - Architektūros fakulteto patalpas. Leidime išbraukti žodžiai "rekonstruoti", "statyti", "griauti".

Visos lėšos – modernizuoti

Tačiau kaip tik tai ir vyksta vertingame architektūros komplekse. VGTU, iš valstybės komplekso remontui gavęs 15 milijonų litų, didžiąją dalį lėšų skyrė korpusui modernizuoti. Unikalios laiptinės su lietomis pakopomis ir turėklais išardytos, naujose konstrukcijose tik kur ne kur įmontuoti buvusių laiptų fragmentai.

Didžiulė, per tris aukštus be perdangų besidriekianti vestibiulio erdvė, liftai ir šiuolaikinės laiptinės galbūt papuoštų iš pigių keramzito betono blokelių pastatytą prekybos centrą, o gal ir mokymo įstaigą. Tačiau tai, kas tinka keramzito betono architektūrai, visiškai svetima istorijos išbandymus atlaikiusiems pastatams. Ant XV-XIX amžiaus sienų prilipdyti modernūs stikliniai balkonai, išoriniai stikliniai liftai, naujai įrengtas mansardinis aukštas ir kitos modernios detalės visiškai svetima Vilniaus gynybinei sienai ir greta jos stovėjusiems rūmams.

Su A.Gražuliu senais laiptais, kurie paminklosaugininkų nurodyti kaip saugotini, užlipę į dar nesuremontuotą palėpę nuo Kėdainių skersgatvio pusės įsitikinome, kad jau griaunama ir šioje komplekso dalyje. Nupjautos senosios medinės perdangos, vandališkai per vidurį išgriautas senovinis sudėtingos konstrukcijos dūmtraukis, kad jo vietoje būtų pastatyta metalinė dvitėjinio kampuočio kolona.

Didelės drėgmės dėmės ant lubų bent keliose patalpose liudija, kad atliekant darbus nepaisoma statybos darbų technologijos. Dengiant stogą ir atliekant kitus darbus nebuvo ir nėra tinkamai įrengta laikinoji danga, todėl kai kurios patalpos, kuriose vyksta paskaitos, permirkusios kiaurai, pūva lubos.

Matyt, ir šiam pastatui ruošiamas panašus likimas, kaip jau suremontuotam korpusui. Nežinia, ką galvoja Architektūros fakulteto dėstytojai lipdami naujais laiptais, pakeitusiais visiškai išgriautą senąją saugotiną laiptinę. Sunku patikėti, kad nė vienam jų nekilo mintis, kad negalima senovinio pastato restauruoti taip, kad senąją dvasią užgožtų modernumas. Tačiau pakalbinti keli Architektūros fakulteto dėstytojai atsisakė vertinti čia atliktus darbus.

"Projekto autorius - mūsų kolega Jonas Anuškevičius, būtų neetiška kritikuoti jo projektą", - prasitarė vienas dėstytojų, nepanorėjęs, kad būtų parašyta jo pavardė.

Profesoriaus J.Anuškevičius kūrybos darbų sąrašas tikrai įspūdingas. Sovietmečiu jam teko projektuoti valgyklas, paminklą K.Marxui, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto rūmus, degalines ir viešbučius. Pirmoji kultūros vertybė, kurios rekonstrukcijos projekto autorius ir rekonstrukcijos vadovas buvo J.Anuškevičius, - nuostabiai gražus Rusų dramos teatro pastatas, užėmęs visą kvartalą tarp Jogailos ir Vilniaus gatvių. Pastato rekonstrukcija baigėsi tuo, kad vietoj J.Anuškevičiaus projekto buvo įgyvendintas kito architekto - Alvydo Songailos projektas, pastatas nugriautas, nors tam, pasak paveldosaugininkų, nebuvo jokio reikalo.

1989-1990 metais pagal J.Anuškevičiaus projektą rekonstruotas Architektų sąjungos bufetas, kiemas ir vestibiulis. Tais pačiais metais J.Anuškevičius buvo "Palangos" restorano, stovėjusio Gedimino prospekte, projekto autorius. Jis rengė paminklotvarkos sąlygas šiam vertingam klasicizmo statiniui, kurio autorius ir gyventojas - vienas iškiliausių Lietuvos architektų Martynas Knakfusas (Knackfussas). Šio pastato Vilniuje taip pat jau nėra - vietoj klasicizmo šedevro stovi bjaurusis Gedimino prospekto ančiukas viešbutis "Novotel" - suprojektuotas to paties A.Songailos.

Kultūros vertybių, kurių rekonstrukcijos projektus rengė ir rekonstrukcijai vadovavo J.Anuškevičius, likimas verčia sunerimti. Koks tuomet architekto vaidmuo rengiant projektus, jei galiausiai kultūros vertybės nelieka, o jos vietoje išauga daugiaaukštis modernus pastatas?

"Remontas prasidėjo nuo to, kad reikėjo perdangas keisti, stiprinti, - apie Architektūros fakulteto rekonstrukciją papasakojo J.Anuškevičius. - Buvo avarinė būklė, galėjo įkristi studentai ir visi dėstytojai. Nuo troleibusų drebėjo. Pradėjome nuo remonto, o paskui išsivystė į rekonstrukciją ir tada buvo suskaičiuoti visi poreikiai. Buvo ir su KPD derinta. Ir liftai išoriniai buvo su KPD suderinti, ir mansardinis aukštas. O detaliojo nedarėme, nes rekonstruojamam, renovuojamam pastatui detalusis planas nedaromas".

Nusistebėjus, kad KPD nesusirūpino dėl griaunamų kapitalinių sienų, J.Anuškevičius ir čia rado paaiškinimą: "Kadangi kiemo pusėje atsirado holų sistema, kapitalinėse sienose atsirado didesnės angos. O jeigu pasižiūrėtumėte, kas čia buvo anksčiau, kai veikė milicijos mokykla, čia viskas buvo taip sudirbta ir sugadinta, kad nebuvo jokio paveldo, aš kaip tik išsaugojau senų laiptų fragmentus".

Lengva skųstis blogu sovietiniu palikimu, kai to palikimo modernizuotame pastate nematyti. Tačiau yra bendrosios taisyklės, kurių laikytis architektas privalėjo.

"Saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai, - paaiškino A.Gražulis. - Negalima didinti saugomų statinių naudojimo intensyvumo, pristatyti priestatų, papildomų aukštų, įrengti naujų mansardų, formuoti naujos planinės struktūros ir kitaip naikinti autentiškumo vertės požymių. Kaip matėme, visi šitie reikalavimai akivaizdžiai pažeisti. Autentiška medžiaga, netgi laikančiosios sienos, naikinamos, modernūs priestatai statomi, vidaus plano struktūra keičiama, o kai kur pakeista iš esmės. Visu perimetru pastatytas naujas mansardinis aukštas, naikinamos autentiškos konstrukcijos".

"Ekstrai" Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriuje pasidomėjus, kodėl šiame valstybės saugomame pastate atlikti tokio masto griovimo darbai, KPD specialistai sujudo. Jie pradėjo VGTU atliekamų darbų patikrinimą. Tačiau gali būti ir taip, kad būtinus dokumentus universitetas tikrai turi.

"Tai, ko neleidžia įstatymas, dažnai suderina valdininkai, - piktinosi A.Gražulis. - Jų parašai net neteisėtuose dokumentuose juos paverčia tarytum teisėtais".

Pristigo lėšų

Neseniai VGTU raštu kreipėsi į ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą, prašydamas skirti dar kelis milijonus litų remontui, nes gautų lėšų neužtenka darbams užbaigti. G.Kirkilas laišką persiuntė KPD, o jo vadovo pavaduotojas Algimantas Degutis universitetui pranešė, kad lėšų skirti atsisakyta.

Nejau KPD susigriebė, kad milijonai naudojami ne pastatui išsaugoti,  jo vertybėms atskleisti, o jam griauti ir niokoti? Pasirodo, ne. Lėšų atsakyta tik todėl, kad neteisingai ir ne laiku surašytas prašymas.

Galima beveik neabejoti, kad VGTU Architektūros fakulteto remontui bus skirta tiek milijonų, kiek paprašys ši mokymo įstaiga. Ir tų lėšų jai tikrai reikia - pastatai neremontuoti kelis dešimtmečius, nuo to laiko, kai čia buvo policijos, o pirma - milicijos mokykla. Be abejo, studentams reikia normalių mokymosi sąlygų, švarių tualetų, nevarvančių stogų.

Tačiau kodėl, apeliuojant į tikrai būtinas reikmes, iš valstybės gautos lėšos išleidžiamos ne pastatams saugoti, o griauti?

Kolegų kalvė

Profesoriaus J.Anuškevičiaus kūrybinių darbų sąraše VGTU korpuso rekonstrukcija įrašyta tarp jo pastarųjų darbų. Sulyginus tai, kaip dabar atrodo rekonstruotas korpusas, su istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygomis, išduotomis Vilniaus teritoriniame padalinyje 2002 metais, susidaro įspūdis, kad KPD sąlygos ignoruojamos. Sąlygose nurodyta, kad visiškai turi būti išsaugotos laiptinių konstrukcijos ir apdailos elementų pirminis medžiagiškumas restauruojant ir atkuriant prarastuosius. "Paminklosauginėje ansamblio dalyje prie Pylimo g. ir korpuse prie Kėdainių g. būtina griežtai laikytis kapitalinių sienų tinklo, laiptinių, langų, durų angų išdėstymo schemos", - nurodyta sąlygose. Bet ar galima vadinti išsaugojimu naujai sukurtų laiptinių, liftų ir vestibiulių sistemą?

Atsakymas, kodėl taip abejingai stebimas kultūros vertybės naikinimas, galbūt yra tai, kad Architektūros katedros docentas - Linas Naujokaitis. Tas pats L.Naujokaitis, kuris vadovauja Vilniaus miesto savivaldybės plėtros departamentui ir turi nemažai įtakos permainoms, vykstančioms Vilniaus senamiestyje.

Žinant tai, kad profesorius J.Anuškevičius neabejingas stiklo ir betono pastatams, o kitas šios katedros darbuotojas - Audrius Ambrasas yra pirmojo Vilniaus modernaus daugiaaukščio pastato, vadinamojo pieštuko, autorius, nenuostabu, kad moderniąja architektūra užsikrėtę architektai negailestingai sumodernino ir L.Gucevičiaus kūrinį.

Tie 15 milijonų litų, kuriuos valstybė skyrė VGTU Architektūros fakulteto remontui, deja, netapo reikiama pagarbos Lietuvos valstybingumui, su juo siejamiems simboliams ir praėjusių kartų žymiausiems kūrėjams ugdymo paskaita. Juolab netapo architektūrinio meistriškumo ir paveldotvarkos pavyzdžiu studentams.

Kad būtų suremontuotas visas fakultetas, tikriausiai prireiks dar triskart tiek milijonų. Negi niekas nepasirūpins, kad šios valstybės lėšos nebūtų leidžiamos valstybės saugomoms kultūros vertybėms naikinti?

Nuotraukos Mildos Juknevičiūtės

„Ekstra“