Gegužės mėnesį fokoliarai mus ragino užmegzti brolybės tinklą. Gegužės 12 d. įvyko didžiulio masto renginys daugiau nei 100 Europos miestų, pavadintas „Kartu dėl Europos".

Gegužės 19 dieną 13.30 – 17.30 val. šis krikščioniškas judėjimas mus kviečia į baigiamąsias iškilmes Vilniuje, Mokytojų namuose, kai akcijų ir iniciatyvų baltosios kronikos albumas bus įteiktas Baltijos šalių visuomenės ir bažnyčių atstovams. Projektą globoja Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas M. Sabutis, įvairių bažnyčių atsakingieji Latvijoje ir Estijoje. 

„Bernardinai.lt“ kalbina Christina Warmbier ir Nico Tros, Fokoliarų judėjimo Lietuvoje atsakinguosius, apie fokoliarų judėjimą ir jų iniciatyvas megzti brolybės tinklą.

Lietuvoje fokoliarų judėjimas nėra labai plačiai žinomas. Netgi teko girdėti klausiant: o kokiam tikėjimui priklauso fokoliarai? Taigi, papasakokite apie savo judėjimą: jo įkūrėją Chiara Lubich, judėjimo plėtrą.

Taip, fokoliarų judėjimas, kaip ir kai kurie kiti, Lietuvoje yra dar ganėtinai naujas dalykas. Visuotinės Bažnyčios dėmesį į naujuosius bažnytinius judėjimus, kaip į mūsų „laiko ženklus", pirmasis atkreipė Jonas Paulius II. Jis aiškiai apibrėžė jų vietą kaip „vienodai esmingą" su hierarchiniu bažnyčios dėmeniu. Išties Šv. Dvasia nuolat siunčia Bažnyčiai savo dovanų, charizmų, kurios yra tarsi atsakas į žmonijos lūkesčius, ieškant konkretaus laikotarpio problemų sprendimo.

Kaip atsiskleidė mūsų charizma? Judėjimo istorijos pradžia yra 1943 m. Italija Antrojo pasaulinio karo sūkury. Chiara Lubich, judėjimo įkūrėja, taip pasakoja: „Man buvo 23 metai. Nors būdama praktikuojanti katalikė, ieškojau, kas galėtų manyje numalšinti didžiulį tiesos troškimą ir norą gyvai mylėti Dievą". Pradeda filosofijos studijas Venecijos universitete, tačiau atranda, kad vienintelis idealas, kuris nepraeina viskam žlungant, yra Dievas. Su savo pirmosiomis draugėmis per lėktuvų antskrydžius glausdamasi slėptuvėje skaito Evangeliją. Vėliau ji rašys, kad atrodė, jog tie „žodžiai tarsi naujai nušvito iš vidaus". Ima juos įgyvendinti ir pamažu supranta: Dievas nėra tolimas, Jis yra meilė, o tarpusavio meilės įsakymas - visos Evangelijos širdis. Jėzaus testamentas „Tegul visi bus viena" yra Dievo planas žmonijai, tad ir jų gyvenimo tikslas. Nukryžiuotasis Jėzus, kuris šaukė Tėvo apleistas, atskleidžia vienybės paslaptį. Iš šios kasdienio gyvenimo Evangelija patirties subrendo savitas bendruomeninis dvasingumas, kurio dėka ir išaugo Fokoliarų judėjimas.

Šiuo metu judėjimui priklauso įvairiausių kategorijų ir tautų žmonės 182 pasaulio šalyse. Jo specifinis bruožas - vienybės siekis, kuris ir nulemia jo dvasią, tikslus bei struktūrą.

Judėjimas trokšta stiprinti vienybę Katalikų Bažnyčios viduje, siekia bendro liudijimo su kitų denominacijų broliais ir seserimis, užmezga dialogą su kitų religijų išpažinėjais bei geros valios žmonėmis, kurie neturi religinių įsitikinimų.

Fokoliarų judėjimo širdis yra vyrų ir moterų „fokoliarai", mažos bendro gyvenimo bendruomenės. Aplink juos buriasi šeimos, savanoriai, jaunimas ir vaikai, kunigai bei vienuoliai.

Pats judėjimo pavadinimas „fokoliarai“ nurodo į ugnį. Ar tai reiškia, jog bandote liudyti Gerąją Naujieną kaip tai, kas šildo? Ar daugiau akcentuojate norą sudegti tikėjimo ugnyje?

Triento miestas nėra didelis, tad žmonės netrukus atkreipė dėmesį į neįprastą grupę, sudarytą iš jaunų ir senų, darbininkų ir deputatų, vyrų ir moterų. Visus juos jungė evangelinės meilės liepsna, itališkai – „fuoco". Tad praminė juos fokoliarais, itališkai „focolare" reiškia židinys - vieta, kur susirenka visa šeima, kur visi jaučiasi kaip namuose.

Oficialus vėliau Bažnyčios patvirtintas judėjimo pavadinimas yra „Opera di Maria", tai yra - Marijos Veikimas. Kaip Marija davė Jėzų pasauliui, taip norime ir mes prisidėti prie Jo sugrįžimo į mūsų laikmetį.

Kaip judėjimas pasiekė Lietuvą?

Apskritai nebuvo jokio žmogiško plano, kaip skleisti judėjimą, prasidėjusį Italijoje. Jis plito dėl visai normalių įvykių, žinomų vien Dievui, nes iš Jo, iš Šv. Dvasios kilo šis naujas vienybės dvasingumas.

1962 m. prasidėjus Vatikano II Susirinkimui, Rytų Europos vyskupai galėjo atvykti į Romą, ir ta proga ne vienas iš jų susipažino su judėjimu. Supratę, jog toks naujas krikščioniškas gyvenimo stilius įmanomas ir ateistinėse Rytų Europos šalyse, tuometinės Demokratinės Vokietijos vyskupai kreipėsi į Chiarą Lubich, prašydami atsiųsti fokoliarų į jų vyskupijas. Tuo metu Rytų Vokietijoje buvo ryškus inteligentijos, o kartu ir gydytojų, „nutekėjimas“ į Vakarus, tad atsivėrė puiki galimybė keletui gydytojų italų fokoliarų patekti anapus geležinės uždangos, kur dominavo ateizmas. Pradėjo dirbti Leipcige, Berlyne ir Erfurte. Gerai žinome, kad jokia vieša ar stambesnio masto veikla nebuvo galima užsiimti, tad judėjimas sklido per asmeniškai užsimezgusius kontaktus. Tie „gydytojai iš Vakarų" taip puikiai dirbo ir taip buvo vertinami bendradarbių, kad stebino net komunistus. Slaptuosiuose vokiečių saugumo archyvuose po Berlyno sienos griuvimo buvo galima pasiskaityti ne tik apie jų profesionalumą, bet ir apie pavyzdingus santykius tiek su kolegomis, tiek ir su pacientais.

Leipcigas užėmė svarbią vietą, nes ten atvykdavo mūsų pirmieji bičiuliai iš kitų komunistinių kraštų dalyvauti garsiojoje „Leipcigo mugėje". Tuo metu būdavo ganėtinai lengva įvažiuoti į VDR tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų. Jau nuo 1967 m. atvykdavo ir pirmųjų bičiulių iš Lietuvos.

7-ajame dešimtmetyje vis dažniau vokiečių šeimos ir fokoliarai trumpam vykdavo į Lietuvą, ir atvirkščiai. Kol galiausiai nuo 1985 m. fokoliarai iš VDR bei Čekoslovakijos atvykdavo reguliariai susitikti su besidominčiais žmonėmis, kurių vis daugėjo. 1990 metais, kai laisvė pradėjo atverti sielas ir namus, pakvietėme visus į atvirą susitikimą suaugusiesiems, jaunimui ir vaikams. Maždaug 85 žmonės kartu praleidome 4 dienas viename kaimelyje už 100 km nuo Vilniaus, įgyvendindami „naująjį Jėzaus įsakymą". Netrukus, mūsų bičiulių lietuvių prašymu, 1991 ir 1992 metais Vilniuje atsidarė moterų ir vyrų fokoliarai.

Kuo fokoliarai išsiskiria iš kitų naujų bažnytinių judėjimų?

 

Kaip jau minėjome, judėjimo tikslas - siekti vienybės. Pradedant nuo savo šeimos, bendruomenės, darbo ar mokslo aplinkos. Vienybės tarp kartų, kultūrų, socialinių grupių ir t.t. Visi puikiai žinome, kad būtent jos labiausiai trūksta šiandien. Kartais ji atrodo tiesiog neįmanoma. Išties vienybė yra Dievo dovana. Jėzus neįsakė vienybės, o meldė jos iš Tėvo. Įsakė mums tik vienam kitą mylėti. Tad mūsų pastanga yra stengtis priimti kitą, „įlįsti į kito kailį", tapti viena su kitu. Tam dažnai reikia pastumti į šalį savo rūpesčius, savo mintis ar išankstines nuostatas. Žodžiu, mylėti pirmi. Bet anksčiau ar vėliau, meilė tampa abipuse ir išsipildo Evangelijos pažadas: „Kur du ar trys susivieniję mano vardu, reiškia, mano meilėje, ten ir aš esu tarp jų". Kai Jėzus yra tarp mūsų, patiriame išskirtinį džiaugsmą, laisvę, užsidegimą. Bet ne vien tai: Jis dovanoja ir savo šviesą, padeda atrasti atsakymų, įveikti problemas.

Be to, judėjimo gyvenime labai artimai dalyvauja ne tik katalikai, bet ir daugiau nei 350 skirtingų Bažnyčių krikščionys, kitų religijų išpažinėjai ir asmenys, neturintys religinių įsitikinimų.

Kaip šiuolaikiniai bažnytiniai judėjimai gali atgaivinti Bažnyčią?

 

Mūsų šalyse tarybiniu laikotarpiu, tačiau ne tik čia, tikėjimas buvo priverstas užsidaryti tarp bažnyčių sienų. Buvo labai pabrėžiamas individualumas. Dauguma naujųjų judėjimų yra orientuoti į konkretų žmogaus gyvenimą. Tam tikra prasme tai sugrįžimas prie ištakų. Jėzus žvelgė ne vien į Tėvą, bet ir į žmones, juos gydė, guodė. Atėjo atnešti išgelbėjimą žmonijai ne vien anapusiniam gyvenimui, bet jau dabar, mūsų kasdienybėje. „Dangaus Karalystė yra čia, tarp jūsų",- sakė Jis.

Kartais galvojama, jog Evangelija neša Dievo Karalystę, suprantamą tik religine prasme, ir nesprendžia žmogaus problemų. Tačiau taip nėra. Žinoma, problemas sprendžia ne istorinis Jėzus. Tai daro Jėzus-aš, Jėzus-tu… Stato tiltą, tiesia kelią Jėzus, esantis konkrečiame žmoguje, jei jame yra malonė. Jėzus yra kiekvieno žmogaus tikroji, giliausioji asmenybė.

Būdamas kitas Kristus, jo mistinio Kūno narys, kiekvienas žmogus įneša savo specifinį įnašą į visas sritis: į mokslą, meną, politiką, žiniasklaidą ir t.t. O jo veiksmingumas bus didesnis, jei jis dirbs kartu su kitais žmonėmis, susivienijusiais Kristaus vardu.

Judėjimų skelbiamą žinią galima būtų nusakyti taip: Jėzus yra aktualus dabar, ne tik prieš 2000 metų ir ne tik anapusybėje.

Kitas būdingas bruožas - tai didesnis jautrumas bendrystei. Krikščionys jokiu būdu nėra solistai, jie sudaro šeimą.

Dėl šios atvirumo ir bendrystės dvasios krikščionio gyvenimas tampa gražesnis, džiaugsmingesnis, patrauklesnis. Dėl to gimsta daug įvairiausių formų pašaukimų į visiško pasišventimo Dievui gyvenimą.

Gegužės mėnesį surengėte didelį tarptautinį renginį Štutgarte – „Krikščionys mezga brolybės tinklą“. Kam skirtas šis renginys?

Gegužės 12 d. įvyko didžiulio masto renginys daugiau nei 100 Europos miestų, pavadintas „Kartu dėl Europos". Centrinio renginio Štutgarte dalyviai – 8 000 įvairių denominacijų krikščionių, atstovaujančių 250 judėjimų, kalbėjo apie tai, jog mūsų žemynas turi remtis ne vien stipria valiuta, bet ir solidarumo dvasia. Kaip žinome, vieningos Europos idėja, kilusi tuoj po Antrojo pasaulinio karo, turi krikščioniškas ištakas. Tai trys didieji politikai: K. Adenaueris, R.Schumannas ir A.De Gasperi. Išties, tik tvirčiausieji motyvai gali padėti įveikti egoizmą ir nacionalizmą.

Pastarąjį dešimtmetį daugelis skirtingų bažnyčių judėjimų jautė poreikį prisidėti prie šio solidarumo, brolybės jausmo augimo. Kongresais visose šalyse, kaip ir Vilniuje gegužės 19 d., norima paliudyti tą veiklią vienybę.

Vilniaus kongreso, skirto trims Baltijos kraštams, organizatoriai norėjo patys vykdyti ir kitus paskatinti konkrečioms brolybės akcijoms, sukurti brolybės tinklą. Iš fotografijų ir tekstų dokumentinės medžiagos yra rengiamas albumas apie daugybę gražių dalykų, kurie vyksta įvairiose Bažnyčiose. Norime, kad tai taptų pozityviu ženklu, 'baltosios kronikos' žiniomis, šviesa visuomenei, kuri taip dažna atrodo paskendusi sutemose ir išryškina vien 'juodąją kroniką'...

Kaip Jums atrodo, kodėl Europoje tiek žmonių gėdijasi pripažinti, jog gyvena kultūroje, kuri būtų neįmanoma be krikščionybės?

 

Tenka susidurti su įsigalėjusiu požiūriu, jog tikėjimas tinka tai tik tam tikros kategorijos žmonėms, užsidariusiems privačiame rate, besidomintiems tik savimi, kuriems nerūpi viešasis interesas. Privatus religinis gyvenimas dažnai yra visiškai atskirtas nuo viešojo. Būtent todėl ir gimė „Brolybės tinklo" idėja. Juk krikščioniškas gyvenimas apima ne vien maldą ir sakramentus. Krikščionis yra krikščionis visada: vadovaudamas firmai, studijuodamas ar spręsdamas valstybės reikalus. Krikščioniškas gyvenimas nėra tarsi skrybėlė, kurią nešiojame tik bažnyčioje ir nusiimame atėję į namus ar darbą, sportuodami ar ilsėdamiesi. Suprantama, šitaip gyventi vienam be galo sunku. Tai įmanoma tik turint daug bendraminčių.

Kalbino A. Navickas ir D. Žemaitytė

Bernardinai.lt