Gegužės 20 d., sekmadienį, 14 val. Paparčiuose (Kaišiadorių raj.), prie buvusio Dominikonų vienuolyno vartų, įvyks II Baroko kultūros festivalio atidarymas. Renginyje dalyvaus menotyrininkė doc. dr. Laima Šinkūnaitė, senosios muzikos ir šokio ansamblis BANCHETTO MUSICALE, vadovės Jūratė Mikiškaitė-Vičienė ir Virginija Jašinskienė.

Paparčiuose nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio veikė Dominikonų vienuolynas, apie 200 metų buvęs svarbiu šios vietovės kultūros židiniu ir dvasiniu centru. Ir nors istorija buvo išties negailestinga šiam baroko ansambliui, žinia apie jį išliko gyva ir nūdien įvairiais būdais rūpestingai gaivinama.

Radęsis Italijoje, barokas pirmiausia labai greitai paplito visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje. Šis gyvastingas, veržlus, ir mainus baroko menas, lyg narsus naujos epochos posūkis nuo materialumo į dvasingumą, Lietuvoje gyvavo beveik 200 metų. O gal ir ilgiau, nes į teisėtą klausimą, kada gi iš tiesų Lietuvoje baigėsi barokas, iki šiol neatsakyta. Netgi nepaisant UNESCO ne taip seniai nustatytų baroko epochos chronologinių ribų – 1593-1789 m., į kurias mes gražiausiai įsirašome: M. K. Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiuje 1586-1593 metais pastatydinta bažnyčia yra pirmoji barokinė šventovė ne tik Lietuvos - Lenkijos valstybėje, bet ir visoje šiaurės Alpių pusėje.

Baroko epochą nusako labai ryškus dvasingumas ir meilė teatrui (plg. šv. Augustiną: šis pasaulis yra teatras, o Dievas – žiūrovas.) Baroko idealas – pamaldus žmogus, trokštantis vaizdžiai įsirašyti į amžinąją knygą. Tragiškasis humanizmas pakeičia pasaulietiškąjį, transcendentinė, į viršų šaunanti vertikalė – žemiškąją horizontalę. Baroko estetika remiasi teiginiu apie grožio nesuvokiamumą (grožis – tai Dievas). Taigi baroko menas atspindi savosios epochos dvasinę orientaciją, jam pripažįstama galia atskleisti būties prasmę. O baroko religingumas padėjo sukurti didingą, erdvių ir šviesos estetika pagrįstą bažnytinį meną, kurio tikslas - būti tarpininku žmogaus dvasiniame ryšyje su Dievu ir dieviškojo Apreiškimo tiesomis.

Iracionali dinamika, persmelkianti visas plastines formas – pagrindinis baroko stiliaus kriterijus. Barokas nuo vyravusio plastinio suvokimo perėjo prie dominuojančio tapybinio, nuo pastovios egzistencijos aspekto – prie nepaliaujamo tapsmo. Svarbus baroko dailės bruožas – jos specifinis kalbėjimas alegorijomis, metaforomis, simboliniais vaizdiniais, emblemomis, sudėtingomis idėjinėmis konstrukcijomis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ypač vėlyvojo baroko menas yra savitas reiškinys Europos kontekste, netgi nepaisant didžiulių praradimų XIX–XX amžiais. Antai Pažaislio kamaldulių vienuolynas – tai unikalus aukštojo baroko paminklas. Šis baroko ansamblis, nors ir patyręs rimtų netekčių, išliko autentiškas ir vientisas. Jo vertingumas – tobula gamtovaizdžio ir architektūros darna, unikalus ir novatoriškas ansamblio ašinės struktūros, bažnyčios fasado ir jos šešiakampio plano kompoziciniai sprendimai, aukšta menų kokybė. Galima drąsiai teigti, kad Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblyje skleidžiasi baroko pilnatis. Kitas reikšmingas brandaus baroko paminklas – Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, stebinanti stiuko lipdinių grožiu ir gausa, sumaniai sukurta idėjine programa. Bet kokią konkurenciją išlaiko visais atžvilgiais tiesiog tobula Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje. Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo jėzuitų bažnyčia, J. K. Glaubitzo rekonstruota 1737–1767 metais, yra absoliučiai originalus europinės reikšmės architektūros ir dailės kūrinys. O vienas iš Lietuvos vėlyvojo baroko fenomenų yra Vilniaus bažnyčių kupolai: dviejų tarpsnių, ekspresyvių siluetų, plaukiančių linijų (paralelė su polifonine muzika). Puikiausias Europoje – Šv. Kazimiero bažnyčios karūnuotas kupolas.

Manyčiau neklystanti, sakydama: barokinė Lietuva. Vaizdas, savaime aišku, išplaukęs ir todėl, kad beveik neišliko pasaulietinio baroko. Ir vis dėlto kiekviename Lietuvos kampelyje susiduriame su vienokiomis ar kitokiomis baroko apraiškomis. Štai ir Paparčiuose tų apraiškų gausu, nors po 1863 m. sukilimo mūrinė baroko bažnyčia ir dviaukščiai vienuolyno mūrai buvo nugriauti; dabar buvusį ansamblį primena tik išlikę vartai. Pastaruoju metu stengiamasi visa, kas dar išliko, vienaip ar kitaip išsaugoti. Taip prieš metus restauruota XVIII a. statytos kapinių koplyčios tapyto altoriaus retabulo viršutinė dalis irgi primena čia rezidavusius dominikonus. Bažnyčios įranga, paveikslai ir kiti daiktai pateko į įvairias bažnyčias; pvz., Šv. Gertrūdos bažnytėlėje, Kaune, nuo XIX a. pab. malonėmis garsėja įspūdingas kryžius su Nukryžiuotuoju iš Paparčių. 1916 m. pastačius naują medinę bažnyčią, kai ką pavyko atgauti ir pritaikyti esamame interjere. Į didįjį altorių įkeltas irgi malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas (XVII a.) bei baroko formų tabernakulis. Norėtųsi, kad meniškas sidabro aptaisas, skirtas apsaugoti paveikslo šventumą ir liudijantis jo stebuklingumą, be to, būdamas ir padėkos ženklu – votu, nebekabėtų vienišas ir sugrįžtų atgalios. Bažnyčioje tebėra dvi XVIII a. sukurtos Išganytojo skulptūros, labai svarbios dominikonų pamaldume: „Kristus prie stulpo” ir „Nukryžiuotasis”. Šventovės lobyne saugomi įvairūs senųjų altorių elementai; ypač vertingi dominikonų šventųjų – Dominyko, Tomo Akviniečio, popiežiaus Pijaus V – skulptūriniai atvaizdai. Taigi Paparčiuose barokas tikrai gyvas.

Bernardinai.lt