Gegužės 18 d. prasidėsianti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą mūsų Katalikų Bažnyčiai yra nepaprastas įvykis. Nepaprastas tuo, kad, nors kaip paradoksaliai atrodytų, bet relikvijų kelionė patikrina mūsų katalikybės brandumą. Ką tuo noriu pasakyti?

Viena vertus, yra nuostabu, jog mūsų katalikai galės prisiliesti prie tos, kurią popiežius Pijus XII pavadino „didžiausia naujųjų laikų šventąja“ relikvijų. Juolab kad tūkstančiai paprastų katalikų galės nusilenkti šioms paprastos ir skaidrios sielos merginos relikvijoms. Juk jie tikrai per savo gyvenimą neturės progos nuvykti tai padaryti į Prancūziją. Tuo unikalus šis projektas, kad tarsi pati šventoji vyksta pas visame pasaulyje pasklidusius Bažnyčios vaikus. Džiugu, jog pagaliau įsitrauksime į jau nuo 1994 metų egzistuojantį vyksmą.

Kita vertus, šį įvykį lydi įvairios kontroversijos. Štai pagal numatytą relikvijų maršrutą jos turėjo nusidriekti ne tik per bažnyčias, vienuolynus, bet ir užsukti į kalėjimus. Tačiau pasirodo, kad ne visiems ši idėja priimtina. „Dar neteko girdėti tokio absurdo. Aš griežtai atsiriboju nuo to. Neleisiu, kad palaikai atkeliautų į Lukiškes. Juk tai - kalėjimas", - tokius Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojo Jono Malaškevičiaus žodžius apie galimybę šventosios Teresės relikvijoms apsilankyti Lukiškėse perdavė „Lietuvos rytas".

Kažkaip nesistebiu, kad sovietinio ateizmo suformuotas žmogus relikvijas vadina „absurdu“. Stebiuosi, kad tokio mentaliteto žmonės Lietuvoje dar vadovauja perauklėjimo įstaigoms. Vėlgi nesistebiu jų darbo kokybe, kai išėjusieji iš tokio pobūdžio įstaigų vėl į jas grįžta. Ar bukumas gali kam padėti? Ar, būkime tiesūs, ateizmas gali suprasti Pranzinio fenomeną?

Jei nesistebiu sovietinio mąstymo vaikščiojančiais „relikvijoriais“, tai tikrai stebiuosi, kad jų žodžiais kalba net tie, kurie vaikšto į bažnyčią. Jautruoliai, estetai, racionalistai ir kitokie humanistai baisisi „makabrišku“ poelgiu, kai po pasaulį tampomi mirusio žmogaus kauleliai.

Štai keletas ištraukų iš komentarų po pokalbio su teologu Benu Ulevičiumi „Apie šventųjų relikvijas“ „Bernardinuose“. Leiskite pacituoti: „Manau, tų relikvijų, arba liekanų, vežiojimas po Lietuvą nedaro garbės nei vežiotojams, nei tos kelionės organizatoriams“; „Asmeniškai aš labai gerbiu šv. Teresėlę, bet manau, kad bendrautume geriau maldoje su ja, o ne su jos kaulais“; „...iškrypėliškumas, panašus į kanibalizmą. mūsų bažnyčia žmogėdrų amžiuj tebegyvena. Aš pats esu skaitęs visas apie šv. Teresėlę lietuviškas knygas ir ją myliu, gerbiu. Bet ją, kaip šventą žmogų, galiu gerbti be jos kaulų vežiojimo“.

Tokių balsų gausa liudija, kad tebesame apnuodyti ateizmo ir užkonservuoti sekuliarizmo. Esame nuo didžiosios Bažnyčios tradicijos, jos pulso atitrūkę juokingi provincialai. Gyvename siauroje erdvėje ir manomės, kad daug išmanome...

Tačiau vien kaltinti neišprusimu eilinį mūsų kataliką būtų neteisinga. Čia be asmeninio nenoro priimti tai, kas viršija mano protą yra ir pastoracinės, švietimo problemos. Katalikybė, kuri yra apribota vien hedonistiniu savo religinių poreikio patenkinimu, yra pasmerkta bankrotui. Deja, būtent tokia kryptimi dažniausiai vyksta bažnytinis darbas Lietuvoje.

Tad neverta stebėtis, kad ne vienos parapijos klebonas buvo jei ne šio vizito priešininkas, tai abejingai jį sutiko. Ne veltui pagrindiniai relikvijų kelionės po Lietuvą organizatoriai, tai vienuolijų atstovai. Pasirodo Teresėlė... trukdo. Reikia tuokti, krikštyti, o čia kažkokios relikvijos atvažiuoja... Reikia vėl kažką daryti, organizuoti, nervus gadintis. Štai sekmadienį girdėjau vieną pamokslą, kai klebonas savo parapijiečiams iš sakyklos tiesiai pasakė: „Galėjo Teresėlės relikvijos atvykti ir į mūsų parapiją, bet ir taip pas mus daug minėjimų, kongresų... Kas norės, nuvyks į kaimyninę parapiją“. Tokia pozicija yra kone visuotinė.

Beje, yra įdomus „sutapimas“, kuris suteikia papildomų atspalvių Teresės relikvijų apsilankymui. Tuo pat metu Lietuvoje gastroles pradeda liūdnai pagarsėjęs Anatolijus Kašpirovskis. Jei prisimintume, kad relikvijos pasižymi gydomąja galia, tai tokių „gydytojų“ atvykimas atrodo labai „laiku“.

Keista, bet ne toks ir paprastas tas Teresės relikvijų apsilankymas. Tik persekioja nerimas, jog vėl deramai neatsiliepsime į Dievo malonę. Guodžia tai, kad ji kaip vanduo suranda visus plyšius, į kuriuos gali įsiskverbti.

Bernardinai.lt