Šis interviu su Šiaulių miesto savivaldybės globos namų gyventoja - Jolanta Lukaite, kuriai dabar yra 32-eji. Nuo pat savo kūdikystės Jolanta gyvena valdiškose įstaigose. Jau 15 metų ji prikaustyta prie lovos, kadangi po nesėkmingo bandymo nusižudyti, patyrusi sunkią stuburo traumą, iki puses kūno liko paralyžiuota. Šis interviu apie jos gyvenimą, patirtus sunkumus ir atėjusius suvokimus.

Ar seniai gyveni globos namuose?

Globos namuose gyvenu nuo 1992-ųjų, taigi, jau 15 metų. Nuo gimimo, kai motina manęs atsisakė, patekau į kūdikių namus, po to - į vaikų namus, 10 metų gyvenau internate. Po nelaimės atsidūriau šiuose globos namuose.

Kas atsitiko, kad savo dienas esi priversta leisti čia?

Internate pabaigusi 10 klasių, išvažiavau mokytis toliau ir įstojau į Šiaulių profesinę mokyklą. Gyvenau bendrabutyje. Gal būtų buvę viskas gerai, bet reikėdavo per vasarą pasibaigus mokslams kažkur gyventi, ir niekas bendrabutyje neleido pasilikti. Tad sugalvojau, jog nuvažiuosiu pas mamą ir paprašysiu, kad ji mane priimtų. Deja, ji sureagavo neigiamai, ir aš sugrįžau  į bendrabutį. Buvau labai nusiminusi, nebemačiau jokių gyvenimo perspektyvų. Visą naktį pragulėjau ir vis galvojau, o mintys buvo tokios niūrios... Ir kai ryte kambario draugė priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas, aš net nepagalvojus užlipau ant palangės ir iššokau... Po traumos, po 9 mėnesių skausmų ligoninėje, supratau - gyvenimas yra vertingas, kad jis tik vienas duotas.

Ar tai supratai tik įvykus šiam skaudžiam įvykiui?

Po traumos buvo visokių minčių ir nuopuolių, pakilimų. Ir nervingi pasidarom ir sveikuosius išnaudojam... Galvoju, kad netgi trauma gali nepakeisti žmogaus, jei pats nesikeis vidujai...

Kas padėjo ištverti užgriuvusius sunkumus?

Pasitraukti iš gyvenimo galėjau lengvai, juk sveikas nenori gyventi, o čia invalidas... Tačiau tuo metu, kai man buvo labai sunku, aš prisiminiau savo krikštamotę, kuri kartais atvažiuodavo manęs aplankyti ir vis atveždavo tai šventojo paveikslėlį, tai rožantėlį. Nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į tikėjimą. Po truputį pradėjau ieškoti Dievo.

Kaip manai, kas paskatino Tave tokiam poelgiui?

Nemeilė... Nors buvau nebe mažas vaikas (septyniolikos metų), bet man visada trūko meilės. Aš visą laiką norėjau, kad mama mane mylėtų, nes aš ją visada labai mylėjau, bet iš jos to nesulaukiau. Du brolius užaugino, o mane atidavė į kūdikių namus... Bet nepaisydama to, aš mamą labai mylėjau, norėjau kad bent vienas žmogus mane mylėtų...

Tai Tavo gyvenime nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo būtum galėjusi pasitikėti?

Buvo krikštamotė, bet ji turėjo savų problemų, savų vaikų. Buvo ir lietuvių kalbos mokytoja (nes aš labai nuo vaikystės mėgau literatūrą), ji sakydavo, kad kai tau bus liūdna, ateik pasikalbėsime. Bet aš nepasitikėjau žmonėmis, kadangi nuo vaikystės nepatyriau meilės ir niekaip negalėjau patikėti, jog kitas žmogus gali mane mylėti ...

O pyktis mamai ar praėjo?

Sunku pasakyti, ką aš jai jaučiu. Kai ji per 9 mėnesius pas mane taip ir nepasirodė ligoninėje, supratau, jog reikia priimti realybę tokią, kokia ji yra... Man jau mamos nebereikia, man tik to jausmo reikėjo, kad aš kažkam reikalinga...

Kaip ėmei domėtis filosofija, teologija?

Ligoninėje mane lankė moteris iš „Caritas“. Kartą ji mane norėjo nuvežti į bažnyčią, bet mano ausyse ji pamatė auskarus su kryžiukais ir pasakė, kad kol aš jų neišsiversiu, ji manęs niekur neveš. Aš labai išsižeidžiau. Bet tikriausiai taip buvo lemta, nes kai perbraukiau per ausį, pamačiau, jog vieno kryželio nebėra. O paskui, važiuodama vežimėliu, aš pervažiavau tą kryželį. Kai mane nuvežė į bažnyčią, aš nesupratau, kodėl, bet labai verkiau. Grįždamos su ta moterimi visą kelią tylėjom. Grįžus ji man pasakė, kad pasiimčiau ir atsiversčiau Naująjį Testamentą, ir aš suprasiu, ką Dievas nori man tuo pasakyti. Paėmusi Naująjį Testamentą, atsiverčiau skyrių apie pražuvusią avelę, kai piemuo 99 aveles palieka, o vienos eina gelbėti. Nuo tada aš susimąsčiau apie gyvenimo prasmę, kad yra kažkas daugiau... Galvoju, jog Dievas mane išgelbėjo, juk galėjo būti dar baisiau, juk galėjau ir rankų nevaldyti, tik kaklą. Iš visų blogybių man nutiko mažiausia. Nuo tada supratau, jog gyvenimas nėra toks blogas.

Kaip manai, ar būtum visa tai suvokus, jei ne skaudi patirtis?

Nežinau. Gal jei būčiau gyvenus pas mamą, būčiau nuėjusi „šunkeliais“ kaip mano brolis arba būčiau kokia prostitute buvusi, nes mama taip mane visada vadindavo, visokiais baisiais žodžiais, viskuo mane kaltino, ko aš niekada nebuvau padariusi. Arba prasigėrusi, nes mama labai gerdavo, nes aš labai jautri. Per savo jautrumą save sužalojau, o mano brolis per jautrumą kitus žaloja...

Tavo bendraamžiai gali mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais, bet dažnai jie vis tiek jaučiasi labai nelamingi, yra viskam abejingi. Kaip manai, kas jiems trukdo būti laimingiems?

Gal tas technikos pasaulis labai gadina jauną žmogų, gal skubėjimas, nes jie vis skuba, lekia. Gal per daug jiems informacijos. Mano vaikystėje nebuvo tiek informacijos, mes ir žaidimus žaisdavome paprastesnius, mūsų norai nebuvo tokie dideli. O jei pagal savo patirtį spręsčiau, tai tikėjimo jiems trūksta. Tėvai turėtų vaikus auklėti, mylėti, būti pavyzdys jiems, nes kitaip vaikas tau senatvėje ir stiklinės vandens nepaduos.

Grįžtant prie Tavo skaudaus poelgio, tai tikriausiai žinai, jog Lietuva pagal santykinį savižudybių skaičių pirmauja tiek Europoje, tiek pasaulyje, ir kad labai daug tarp savižudžių yra vaikų, paauglių. Kaip manai, kokios priežastys juos verčia taip pasielgti?

Manau, kad jie neužgrūdinti, neužgrūdinti gyvenimo. Aš ir pati buvau neužgrūdinta. Kol gyvenau internate, buvau viskuo aprūpinta, man nieko netrūko. Ir kai staiga reikėjo išeiti į tikrą gyvenimą, likau viena pati. To skausmo ir vienatvės mes ir bijom...

Ar turi draugų, bendraminčių, su kurias galėtum pasidalyti savo mintimis, išgyvenimais?

Nelabai. Yra kelios vienuolės, kurios mane lanko, taip pat iš Kauno vienos katalikiškos organizacijos atstovas. Daugiausia su savimi kalbuosi, apmąstau, apgalvoju. O su draugais kalbu apie jų rūpesčius, jų vargus. O jei man ir blogai, geriau nutyliu, pasimeldžiu. Draugai daugiau žiūri į pasaulį o aš daugiau į vidinius dalykus. Nes pasaulis man nieko neduoda, o vidinis gyvenimas duoda daug.

Ar galima sakyti, kad tikėjimas Tau suteikė viltį gyventi?

Manau, kad tikrai taip. Seniau aš galvodavau apie praeitį, ateitį... griaužiausi. O dabar nugyvenu vieną dieną, padėkoju už ją Dievui ir džiaugiuosi ja, nes ir Šventajame Rašte parašyta, kad Dievas davė 24 valandas, ir to vargo žmogui užtenka, jog nėra ko savęs apsunkinti tomis svajonėmis apie ateitį...

Gal norėtum ką nors pasakyti tiems žmonėms, kurie galbūt apie tai skaitys?

Tik noriu pasakyti, kad reikia matyti tuos SOS ženklus, kuriuos siunčia nelaimingi žmonės. Nes ir aš pati niekur neradau pagalbos. Taip pat reikia vieni kitiems atleisti, nekeršyti, nesmerkti, tiesiog stengtis nesuklysti...

Kalbino Audronė Viliūtė