Prieš 54 metus, 1953-ųjų gegužės 30 d., Jurbarko rajone, Šimkaičių miške, suimtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas, Lietuvos partizanų generolas Jonas Žemaitis. Jo suėmimo data tapatinama su organizuoto partizaninio pasipriešinimo prieš sovietų okupantus pabaiga. Todėl šioje bei kitoje laidoje ir kalbėsime apie šią išskirtinę asmenybę – vyriausiąjį Lietuvos pokario partizanų vadą, partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Norėtųsi laidą pradėti nuo vieno gana keisto Jono Žemaičio biografijos fakto – į partizaninį judėjimą jis įsitraukė gana vėlai, tik 1945 m. vasarą. Kodėl? Juk jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, jau vien tai turėjo sukelti čekistų susidomėjimą.

Jonas Žemaitis tiesiog laukė nurodymų iš Lietuvos Laisvės šaulių organizacijos vadovybės, o vėliau ir iš Lietuvos laisvės armijos. Kaip kadrinis karininkas, pripratęs prie kariškos disciplinos bei tvarkos, reikia manyti, tiesiog nenorėjo užsiimti saviveikla. Juk čia mums dabar žinomi įvairūs istoriniai faktai, o kas tais laikais galėjo prognozuoti įvykių seką?

Kokia tai organizacija?

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė išsamiai visą šią istoriją aprašė. Pasak jos, 1943 m. rudenį Raseiniuose gyvenęs generolas Stasys Zaskevičius pakvietė Raseinių apskrities viršininko pavaduotoją kpt. Praną Gužaitį, Šiluvos kooperatyve dirbantį kpt. Joną Žemaitį, ltn. Vytautą Digrį, j. ltn. Bronių Urbutį ir kitus Lietuvos karininkus stoti į pogrindinę Laisvės šaulių organizaciją. J. Žemaičiui buvo pavesta Laisvės šaulių batalioną organizuoti Šiluvos valsčiuje. Tačiau po Laisvės šaulių organizacijos kritikos Lietuvių fronto (LF) laikraštyje „Į laisvę“ (tai atskira istorija), P. Gužaitis pradėjo kurti savarankišką organizaciją – Vytauto Didžiojo sąjungą. J. Žemaičio iniciatyva į Vytauto Didžiojo sąjungos šaulių kuopą įstojo beveik visi aktyvesni Šiluvos žmonės. Vyravo nuostata, jog reikia pasilikti Lietuvoje ir priešintis bolševikų okupacijai. Priešintis organizuotai, nes Jonas Žemaitis, kaip ir teigia tų įvykių liudytojai, iš tikrųjų mąstė ateities kategorijomis. Todėl dabar siūlome pasiklausyti Kęstučio partizanų apygardos Žaibo būrio vado Stepono Bubulo komentaro.

Kęstučio apygardos partizanų pasitarimas

„1946 m. su Jonu Žemaičiu kartu partizanavome apie pusantro mėnesio Bedančių miške. Vėliau persikėlėme į Aukštašlynio miškus, kur buvo Lukoševičiaus būrio veikimo teritorija. Ten susirinko visų rinktinių atstovai ir buvo renkama Kęstučio apygardos vadovybė. Teko kartu su Žemaičiu posėdžiauti. Tai buvo nuoseklus, viską giliai pramatantis žmogus. Pramatantis ir ateitį. Išsiskyrus nuomonėms apie tai, ar reikėtų pasilikti Lietuvoje ir čia kovoti su bolševizmu, ar trauktis į Vakarus, ten išsaugoti karinės jėgos branduolį ir su Vakarų pagalba vaduoti Lietuvą, Žemaitis visiems leido suprasti, kad jis netiki Vakarų pagalba, bet ir neturi didelių iliuzijų nugalėti bolševizmą. Tačiau jis kategoriškai pareiškė, jog dabar negalima elgtis taip, kaip pasielgė Lietuvos vyriausybė 1940 m., be šūvio pasidavusi bolševikams. Žemaitis manė, kad bėgti negarbinga ir reikia kovoti“.

Steponas Bubulas teigia, jog Jonas Žemaitis iš tiesų mąstė valstybiškai – privalome pasipriešinti, nes, viena vertus, mums niekas laisvės ant padėklo neatneš, kita vertus, – galbūt taip pavyks atsverti tą gėdą už nepasipriešinimą 1940-aisiais.

Lietuvos karininkus ta gėda iš tikrųjų stipriai degino iš vidaus. Tik vieni buvo pragmatikai ir pasirinko bėgimą į Vakarus, kiti – pasiryžo likti ir kautis.

Grįžkime prie Jono Žemaičio biografinių faktų. Dar nacių okupacijos metais jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Žinomas faktas, kad J.Žemaitis 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas Seredžiaus 310-ojo bataliono vadu. Po Vietinės rinktinės sunaikinimo jis grįžo į Šiluvą. Frontą ten ir praleido. Kas vyko toliau? Juk NKVD tikrai žinojo jo biografiją ir tikrai negalėjo palikti ramybėje.

Čekistai pradėjo ieškoti J. Žemaičio jau rugsėjo pradžioje. Jis pasitraukė pas giminaitę į Dotnuvos valsčių, vėliau vėl grįžo į tėviškę – Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Ir tuo metu nutiko įvykis, iš dalies nulėmęs Jono Žemaičio likimą. Gruodžio mėn. pas jį atvyko kapitonas P. Gužaitis. Pokalbio metu Gužaitis tiesiog papasakojo, kad anapus fronto linijos daugelis šneka, jog vokiečiai su Vakarų pagalba per artimiausias savaites iš Lietuvos išstums Raudonąją armiją. Todėl tarsi atrodė išmintinga slapstytis ir laukti to momento.

O iš kur atsirado kontaktai su Lietuvos Laisvės armija?

Petras Bartkus-Žadgaila 1921-1949

1945 m. sausio mėnesį pas J. Žemaitį atėjo Lietuvos laisvės armijos narys Petras Bartkus-Žadgaila. Jis pasiūlė stoti į LLA ir imtis vadovauti partizanų junginiams. Tiesa, tuo momentu iškilo tam tikrų nesutarimų. Bartkus prieštaravo kapitono Gužaičio nuostatai, jog lietuviams reikia važiuoti į Abvero žvalgybos mokyklas mokytis partizaninės taktikos. Manau, kad tiesiog buvo nuogąstaujama, jog Vakarų sąjungininkai vėliau kaip nors susies lietuvių partizaninį judėjimą su naciais ar pan.

Kita vertus, Petras Bartkus, ko gero, vokiečių nacius laikė lygiai tokiais pat priešais, kaip ir rusų bolševikus?

Žinoma, taip. Jonas Žemaitis taip pat nepuoselėjo iliuzijų, kad naciai rūpinasi Lietuvos ateitimi. Dabar sunku pasakyti, kokia buvo jo nuostata konkrečiu Abvero mokyklų klausimu – pragmatiška ar kategoriška, kaip P. Bartkaus. Greičiausiai pragmatiška, nes, vykdydamas kapitono Gužaičio nurodymus, jis pats bandė užverbuoti kelis vyrus į tas Abvero mokyklas. Kita vertus, tai galėjo būti tiesiog įsakymo vykdymas.

Tačiau J. Žemaitis juk tame susitikime su P. Bartkumi nesutiko iškart išeiti į mišką?

Todėl ir galima numanyti, kad jis laukė aukštesnės vadovybės nurodymų, pagal karišką subordinaciją. Išklausęs P. Bartkaus pasiūlymą išeiti į mišką, J. Žemaitis atsakė, kad vieną mėnesį lauks nurodymų iš kpt. P. Gužaičio ar gen. S. Zaskevičiaus. Kitas faktas - 1945 m. balandžio 23 d. J. Žemaitis prisiekė ir įstojo į Lietuvos Laisvės armiją. Įstojo į šią organizaciją ne pačiu idealiausiu metu. Ką tik buvo sunaikintas LLA Šiaulių apygardos štabas: balandžio 4 d. suimtas jam vadovavęs Adolfas Eidimtas. Ko gero, galima sakyti, kad būtent tada prasidėjo Jono Žemaičio – būsimo Lietuvos partizanų vado kelias. Kelmės, Raseinių, Šiaulių apskrityse veikė atskiri partizanų būriai, kurie pagal numatytą LLA struktūrinę schemą turėjo priklausyti Vėgėlės, Ungurio rinktinėms. Rinktinės tuo metu dar tik formavosi. J. Žemaitis į partizanus išėjo birželio 2 d.. Jis atėjo į Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą Raseinių apskrityje veikiančią Žebenkšties rinktinę ir pasirinko Dariaus slapyvardį. Tuomet buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku. Pirmomis partizanavimo dienomis būtent jam teko kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus ir drausmės statutus.

Būtent drausmė buvo itin svarbus partizaninio karo veiksnys. Turime dar vieną įdomią iliustraciją šiam mūsų pokalbiui. Pasakoja buvusi partizanų ryšininkė Eleonora Grigalavičiūtė-Vida.

„Prie Linkaičių į mišką buvau nunešusi korespondenciją. Kaip visada laukiau, kol bus parašyti atsakymai. Ir tuo metu sargybinis atvedė sugautą šnipelį, jau nebe pirmą sykį šnipinėjusį, nes jį pamatęs Žemaitis pasakė, kad susitinkame ir vėl. Pasirodo prieš tai jis jau buvo įspėtas ir paleistas. O dabar jau jį norėjo nušauti. Bet aš asmeniškai nuo pat pradžių dirbau partizanams su devizu, kad jokio kraujo prie mano akių. Žemaitis jau buvo davęs įsakymą partizanui, slapyvardžiu „Našlaitis”, sušaudyti tą šnipelį, kai tas krito ant kelių ir ėmė su rusišku akcentu prašyti pasigailėjimo, neva jis turįs mažus vaikus ir t.t. Ir tuo metu nepajutau, kokios jėgos pastūmėta aš atsistojau prieš tą žmogų ir pasakiau, kad jeigu jau šaus, tai tegul šauna per mane, o prie manęs jokio kraujo. „Našlaitis” išpūtęs akis žiūri į mane, o aš į jį – jei nori, šauk, aš nesitrauksiu. Darykit, ką norite, bet kai manęs čia nebus. Ir čia Žemaitis davė įsakymą nuleisti ginklą ir paleisti tą šnipelį, kuris paleidžiamas prisižadėjo, kad tikrai nieko nepraneš rusams ir daugiau niekada niekada nešnipinės.

Jonas Žemaitis (antras iš kairės) tarp Kęstučio apygardos partizanų (viena iš dviejų žinomų partizaninių J. Žemaičio nuotraukų)

Po kokios valandos Žemaitis nurodė susirinkti mantą, kuprines ant nugarų ir apleisti vietovę. Aš net nesupratau, kodėl. O jis man ir paaiškino, kad visa tai dėl mano „paleisto” šnipo. Man paprieštaravus, kad šnipelis lyg ir prisižadėjo niekam nieko nepasakoti, buvau pavadinta naivuole. Ir mes išėjome. Septynių partizanų būrys ir aš. Temstant pasiekėme miško pakraštį. O miško pakraštyje vienas iš partizanų netyčia užlipo ant sausos šakos, kuri lūždama trekštelėjo. Tuoj pat kažkur netoliese visi išgirdome šuns urzgimą, kuris tuojau pat kažkieno buvo užčiauptas. Tai mes visi tik apsisukome ir repečkom, repečkom traukėmės rankomis grėbstydami samanas, kad nepaliktume nė mažiausio pėdsako. Šiaip ne taip atsitraukėme gilyn į mišką. Stovi vyrai ir galvoja. Ką daryti – miškas apsuptas. Čia partizanas, slapyvardžiu „Raganius”, pasiūlė trauktis į vietą, kur jis žinąs esantį dar nenupjautų avižų lauką – jei per tas avižas išlįsime, tai išlįsime. Ir išlindome. Po vieną repečkom per avižas, per avižas, paskui į tokį slėnelį, ir viskas baigėsi laimingai”.

Girdėjome buvusios ryšininkės Eleonoros Grigalavičiūtės pasakojimą. Pasak jos, J. Žemaitis paleidžia, kaip galima spręsti, čekistų agentą. Neaiškūs lieka motyvai. Sunku patikėti, kad tai įvyko tik dėl ryšininkės nuostatų jos akivaizdoje nežudyti.

Žinoma, labai to norint buvo nesunku tą šnipą nušauti ryšininkei nei matant, nei girdint. Tačiau čia, man regis, ir pasireiškė J. Žemaičio toliaregiškumas. Na, neiššaudysi visų šnipų, neišnaikinsi visų bolševikų, nelaimėsi šio karo vien savo pajėgomis. J. Žemaitis, ko gero, tuo metu nemanė, kad būtent jis yra ta paskutinioji instancija, sprendžianti - mirti tam žmogui, ar gyventi. Partizanai neturėjo kalėjimų, kur galėtų ką nors laikyti ir rinkti jo kaltės ar nekaltumo įrodymus bei po to objektyviai spręsti. Tiesiog reikia atsižvelgti ir į laikotarpio specifiką, į pačios situacijos sudėtingumą.

Tačiau grįžkime prie Jono Žemaičio kitų biografijos faktų. 1945 m. spalio pradžioje Žebenkšties ir Lydžio rinktinių vadovybės paskelbė, kad kuriama nauja – Žaibo apygarda. Šios apygardos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, štabo nariais – Juozas Čeponis, Petras Bartkus ir Algimantas Zaskevičius, generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus. Štabas numatė sutelkti atskirus partizanų būrius, sukurti gerą ryšių sistemą ir Organizacinį sektorių, informuoti visuomenę apie tarptautinę padėtį bei partizanų tikslus ir t.t.. A. Zaskevičius žiemą apsigyveno Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaimo ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje. Jis spalio mėn. išleido informacinį biuletenį „Karinė ir politinė apžvalga“; P. Bartkus apsistojo Viduklės valsčiaus Anžilių kaime, ten nuo lapkričio mėn. pradėjo leisti laikraštį „Laisvės varpas“. J. Čeponis ir

J. Žemaitis nuolatinės dislokacijos vietos neturėjo, lankė partizanų dalinius. Žiemą J. Žemaitis praleido Sandraviškių miško partizanų stovykloje. Sprendžiant iš visko, Algimantas Zaskevičius išties turėjo didelių ambicijų, tačiau jo veikla nieko gero partizaniniam judėjimui neatnešė. Bandė įkurti apygardą, tačiau jam nepavyko. Ir ta jo Vyčio vardu pavadinta apygarda egzistavo tik popieriuje. Čia nereikia painioti su jau tuo metu Šiaurės Rytų Aukštaitijoje veikusia Vyčio apygarda. Vėliau Zaskevičius tapo išdaviku.

Visų niuansų, susijusių su Jono Žemaičio veikla, vienoje laidoje tikrai nespėsime aptarti. Todėl šią temą tęsime ir kitą savaitę. Tačiau norėtųsi laikytis tam tikros chronologijos. Tą žiemą Žaibo apygardos kūrimo darbas praktiškai sustojo. Iškilus nesutarimams su A. Zaskevičiumi ir nenorėdama paklusti apygardos štabui, Lydžio rinktinės vadovybė 1946 m. balandžio mėn. pradėjo kurti naują apygardą. Vėliau ji bus pavadinta Kęstučio vardu ir jos pirmuoju vadu taps Juozas Kasperavičius-Visvydas. Kaip visa tai vyko?

Kovo mėn. J. Žemaitis ir P. Bartkus vėl pradėjo kurti apygardą. Jie ieškojo ryšių su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikiančiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis. Gegužės mėn. Žaiginio miške J. Žemaitis susitiko su P. Lukšio rinktinės vadu Jonu Jasinevičiumi-Margiu, tačiau šis susitikimas praktiškai nieko nedavė, nes netrukus dėl čekistų provokacijų rinktinė buvo dezorganizuota, legalizavęsi rajonų vadai – užverbuoti, o rinktinės vadas – suimtas. P. Bartkus iškeliavo į Raseinių valsčių pas jau minėtą Juozą Čeponį, kur turėjo atnaujinti ryšius su tauragiškiais ir tartis su Lydžio rinktinės vadu J. Kasperavičiumi dėl apygardos kūrimo.

Nuotykių ir čia nepavyko išvengti. Kiek yra žinoma, grįždamas iš šio susitikimo, Jonas Žemaitis liepos 6 d. pateko į kautynes. Jis tuo metu pasiekė Pyragių miške stovyklavusią Povilo Morkūno kuopą. Po kelias valandas trukusio susišaudymo partizanams teko trauktis ir, kaip teigiama, tik dėl išmintingo ir šaltakraujiško J. Žemaičio vadovavimo žuvo vos vienas partizanas. Du MVD 4-osios šaulių divizijos pulkai (1700 kareivių) savaitę šukavo aplinkinius miškus ir gyvenvietes, tačiau partizanams pavyko išvengti smūgio. J. Žemaičio vadovaujamas 15 partizanų būrys pasiekė Tyrulių pelkes. Čia susitiko su Vytauto Didžiojo rinktinės vadu Jonu Belaglovu-Algiu, nustatė rinktinių veiklos ribas ir aptarė ryšį, tačiau pareigūnų, tinkamų darbui apygardos štabe, ši rinktinė neturėjo.

Laikantis chronologiško pasakojimo, dar prieš tai įvyko vienos žymiausių Žemaitijoje Virtukų miško kautynės, kuriose dalyvavo ir Žemaitis. Partizanai jose neteko net 15-os kovotojų. Ir tuo metu kurį laiką organizacinis darbas buvo sustojęs. Ko gero, šiomis kautynėmis galima iš dalies paaiškinti faktą, kodėl Kęstučio apygarda buvo įkurta taip vėlai. Tačiau grįžkime prie paties Jono Žemaičio biografijos. 1946 m. rugpjūčio 20 d. tuometinis Šerno (buvusi Žebenkšties) rinktinės vadas minėtasis Zaskevičius išvažiavo į Vilnių pas Markulį ir rinktinės vadu tapo Žemaitis.

Dėl kurių priežasčių rinktinės taip dažnai keitė pavadinimus? Atrodo, tai buvo būdinga tik Pietų Žemaitijai.

Dėl konspiracijos. Štai Zaskevičius pakeitė Žebenkšties rinktinės pavadinimą į Šerno būtent po jau minėtų Pyragių kautynių. Žinoma, tam tikros painiavos yra ir gal kartais sunku suprasti, apie kokį konkretų organizacinį vienetą šnekama. Lygiai dėl tos pačios priežasties partizanai dažnai kaitaliojo ir slapyvardžius.

Aišku, Žemaitis tampa Šerno rinktinės vadu. Ir būtent tuomet jis jau pasirašinėja Adomu?

Taip, tačiau Adomas - tik jo rašytinis slapyvardis. Žodinis, sakytinis slapyvardis tapo Mockus. Prieš tai, kaip minėjome, buvo Darius.

Maždaug tuo metu kūrėsi ir visa Jungtinė Kęstučio apygarda?

Tuo metu P. Bartkus dalyvavo pasitarimuose su Lydžio ir Žalčio rinktinėmis dėl Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimo. Jis turėjo ne tik Šerno, bet ir Vytauto Didžiojo rinktinės atstovo įgaliojimus. Nusivežė ir J. Žemaičio sukurtą apygardos veiklos projektą, tačiau apygardos pagrindu buvo priimtas Lydžio rinktinės projektas, kuris buvo išsiuntinėtas rinktinių ir atskirų padalinių vadams. O 1946 m. rugsėjo 21 d. Žemaičio vadovaujama Šerno rinktinė oficialiai įstojo į Jungtinę Kęstučio apygardą, kurios vadu buvo jau minėtas Lietuvos karo aviacijos kapitonas Juozas Kasperavičius-Visvydas.

Kuo pasireiškė dviejų karininkų – J. Žemaičio ir J. Kasperavičiaus - bendradarbiavimas?

Kęstučio apygardos partizanai

Pirmiausia jie stengėsi įvesti karišką tvarką partizanų būriuose, užmegzti ryšius tarp kitų struktūrinių padalinių, sukurti konspiracijos sistemą, patikimą ryšių tinklą ir pan. Kuriant programinius dokumentus ir organizacinę struktūrą buvo remiamasi Lietuvos Laisvės Armijos programinėmis nuostatomis. Tiesa, kai kurie partizanų struktūriniai padaliniai stengėsi jas įgyvendinti tiesiog neatsižvelgdami į realybę. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo rinktinė norėjo stoti į Jungtinę Kęstučio apygardą, tačiau tam priešinosi Žemaičių apygardos vadovybė, kuri šią, taip pat Joniškio apskrityje veikiančią Genio rinktinę laikė savo padaliniais, nes taip – į keturias apygardas – buvo numatyta skirstyti Lietuvos teritoriją LLA vado įsakyme.

Vadinasi, LLA įvairūs direktyviniai nurodymai buvo tam tikra kliūtis?

Ne kliūtis, o tiesiog pati situacija buvo kitokia, reikėjo lanksčiau į tai žiūrėti. Iš tikrųjų labai greitai nebeliko jokios problemos, nes visi paprasčiausiai suvokė, kaip dažnai būna, jog dokumentų nuostatomis ne visada būtina sekti paraidžiui.

Įdomus ir Žemaičio santykis su vietos gyventojais civiliais. Štai istorikė Nijolė Gaškaitė rašo: „J. Žemaitis daug dėmesio skyrė Organizacinio sektoriaus tinklo sukūrimui. Savanorio rinktinėje vienam partizanui vidutiniškai teko šeši OS nariai, tuo tarpu stipriose Lydžio, Naro (buvusi Žalčio) rinktinėse OS narių buvo tik du kartus daugiau, o Vytauto Didžiojo ar Povilo Lukšio rinktinėse – net du kartus mažiau nei partizanų. Šis santykis apygardoje vidutiniškai buvo 3:1. Toks didelis legaliai gyvenančių partizanų talkininkų skaičius rodė, kad J. Žemaitis puikiai suprato, jog be gyventojų paramos partizaninis pasipriešinimas yra neįmanomas. Jis mokėjo gražiai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis (savo pavaldinius mokė nežiūrėti į kiekvieną žmogų kaip į priešą), kurie po trumpo pokalbio duodavo iškilmingą OS nario priesaiką“.... O kaipgi patys gyventojai vertino Joną Žemaitį? Ar jis jiems nebuvo tiesiog „banditas“, kaip tais laikais buvo vadinami visi partizanai?

Šiuo atveju nebuvo išimčių. Vadai, tarp jų ir Žemaitis, nesistengė visur, kur užeina, skelbtis – kas jie tokie yra. Todėl ir gyventojų požiūris į Joną Žemaitį buvo lygiai toks pat, kaip ir į kitus jo bendražygius.

Norėtųsi pacituoti ir Kęstučio apygardos vadą Juozą Kasperavičių-Visvydą: „Ne visi vadovaujantys asmenys sveikai žiūrėjo į būtinybę jungtis. Vieni prisistatinėjo kaip pogrindžio organizacijų, sukurtų vokiečių okupacijos metais ir pabėgusių į Vokietiją, atstovai, kaip jų programų ir tradicijų pasekėjai, kiti bijojo, kad plečiantis ir vystantis organizacinėms struktūroms neteks savo įtakos, todėl stojo prieš veržlų junginių susijungimą. Tokioje atmosferoje tariantis apie susijungimo būtinybę ir svarstant konkrečius planus, ne kartą po keleto pasišnekėjimų vienijimosi darbas nė per žingsnį nejudėdavo į priekį. Kai kurie stipresni vienetai, turintys geresnes veiklos sąlygas, kai iškildavo susijungimo klausimas, stengdavosi jo išvengti, kritikuodavo silpnesnius vienetus arba imdavosi spaudimo ir diktato“. Taigi, ko gero, negalime šnekėti apie sklandų organizacijos kūrimąsi?

Juozas Kasperavičius-Visvydas 1912-1947

Pirmiausia, faktas, jog Visvydas čia tikrai ne apie Žemaitį rašė, nes Žemaitis neturėjo ambicijų žūtbūt perimti vadovavimą apygardai. Šį teiginį nesunku įrodyti. Įvertindamas J. Žemaičio veiklą, 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vadas jį apdovanojo pasižymėjimo ženklu. Jau vien tai rodo jųdviejų santykius. Kita vertus, net ir legaliai gyvenantys bei veikiantys žmonės negali be skandalų sukurti kokios nors organizacijos. O ką čia jau šnekėti apie tą laikotarpį ar apie tas sąlygas. Tačiau dviejų karininkų bendradarbiavimas truko neilgai. 1947 m. balandžio mėn. pradžioje į Batakių k. apylinkes atvyko apie 200 vidaus kariuomenės kareivių. Jungtinės Kęstučio apygardos štabo bunkerio apytikrę vietą buvo nurodęs MGB agentas Juozas Markulis. Eigulio Juknos sodyboje bunkeris buvo surastas. Tuo metu jame buvo J. Kasperavičius su adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu. Tris valandas partizanai kovėsi, degino dokumentus. Jėgos aiškiai buvo nelygios. Partizanai, nenorėdami pasiduoti, susisprogdino. Jų kūnai buvo atvežti į Tauragę. Apdegę lavonai buvo rodomi kitiems suimtiesiems. Buvęs partizanas Jonas Gaidauskas-Breivė prisimena: „Matau, ant žemės paguldyti Juozas Kasperavičius-Visvydas ir Albinas Biliūnas-Džiugas. Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai...“. 

Po savaitės pratęsime pasakojimą apie Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą.

* Amžininkų prisiminimai iš dokumentinio filmo „Ketvirtasis Prezidentas”