Europos Komisija pasmerkė Vilniaus valdžios sprendimą neišduoti leidimo šią savaitę planuotam homoseksualų renginiui „Vaivorykštės dienos 2007”. Virš Vilniaus nesuplevėsuos didžiausia Europoje vaivorykštės spalvų vėliava. Dėl naujos Vilniaus valdžios sprendimų parlamentarė Marija Aušrinė Pavilionienė nusprendė palikti partiją „Tvarka ir teisingumas", nes ją laiko homofobiška.

Reagavo ir praėjusią savaitę posėdžiavę Lietuvos vyskupai. Jų konferencijos plenariniame posėdyje buvo nedviprasmiškai pasisakyta prieš pastangas homoseksualius santykius įtvirtinti kaip vieną iš visuomenės gyvenimo normų.

Tad „gėjų klausimas“ vis kaitina aistras nūdienos Lietuvoje. Tačiau norisi pažymėti, kad situacija yra daugiabriaunė. Visų pirma neaiški pati padėtis: kokį mūsų visuomenės procentą sudaro seksualinės mažumos? Kodėl didžioji visuomenės dalis itin neigiamai nusistačiusi jų atžvilgiu? Homofobijos baubas tariamas, ar tikrai egzistuojanti problema?

Tokie klausimai galėtų būti pagrindas diskusijai. Būtent diskusijai, o ne triukšmavimui ar svaidymuisi įžeidinėjimais. Visgi pradžioje sunku būtų nustatyti net tokios diskusijos partnerius. Negi Lietuvos gėjų lyga yra tie, kurie atstovauja visų seksualinių mažumų interesams? Kokių įgaliojimų kalbėti homoseksualių asmenų vardu turi ši organizacija? Pagaliau kokie tie interesai?

Be abejo, kad interesai yra praėjusios savaitės keliamo triukšmo esmė. Kažko abejoju, kad Lietuvos gėjų lygai nuoširdžiai rūpėtų jų homoseksualių kolegų reikalai. Juk už tokios aktyvios veiklos dažnai slypi Europos Sąjungos struktūrų, tarptautinių su homofobija kovojančių fondų finansavimas. Kad jis būtų gaunamas, reikia aktyvios, apčiuopiamos ir konkrečios veiklos.

Štai kodėl reikalingos eitynės ir demonstracijos. Tačiau karamelės kąsnis yra ledų porcijos viduryje. Tokios lytinės orientacijos demonstravimas, ko gero, sukeltų ne tik neigiamų vertinimų, bet agresijos proveržių iš tų, kuriems nepriimtinas toks elgesys. Tai turėtų parodyti Lietuvą kaip homofobų kraštą. Be to, visi galėtų įsitikinti, kad čia gyvenantis gėjai – aukos.

Čia gerai būtų sužinoti, ar Lietuvos gėjų lygai nepriklausantys homoseksualai nori būti aukomis? Ar jie save laiko šios visuomenės, blogo auklėjimo, aplinkybių aukomis? Nūdienos situacijoje aukos mentalitetas atrodo yra pats artimiausias homoseksualų aktyvui. O kitiems tokios lytinės orientacijos asmenims? Būkime realistai: didžioji dauguma jų visai patenkinta tuo mūsų visuomenėje vyraujančiu status quo.

Juk sunku būtų surasti homoseksualių asmenų diskriminacijos pavyzdžių. Gal tai, kaip teigė viena intelektualė, „heteroseksualų paradai“? Kol kas neteko girdėti, kad policininkas būtų atleistas iš darbo dėl to, jog jis gėjus, ar mokytoja, kad ji lesbietė. Egzistuoja erdvės, kuriose tokie asmenys viešai gali rinktis, ir niekas iš ten jų nevaiko. Tad ko stinga Lietuvos homoseksualams? Viešumo? Bet ar jo to nori patys? Juk sutikime, kad dabartinė padėtis juos visai tenkina. Ji nėra patogi tik niekaip savo nišos nerandančiai Lietuvos gėjų lygai ir kelioms intelektualinę aroganciją spinduliuojančioms veikėjoms.

Visgi vertėtų pabrėžti, kad tokia padėtis turėtų netenkinti pačios visuomenės. Dievaži, man visai neįdomu, su kuo miega vienas ar kitas politikas, pramogų verslo atstovas ar kaimynas. Kaip naudoti savo lytiškumą yra kiekvieno reikalas, individas pats tai pasirenka, ir visuomenės pastangos tai reguliuoti, normalizuoti yra pasmerktos nesėkmei. Tačiau homoseksualų pasaulio slaptumas sudaro prielaidų formuotis nekontroliuojamoms povandeninėms srovėms, kurios daro įtaką teisininkams, intelektualams ir politikams bei nesudaromos prielaidos plačiai diskusijai šiais klausimais visuomenėje.

Kartu tai reiškia, kad tyliai ir ramiai „pramušami“ sprendimai, niveliuojantys šeimos institucijos sampratą. Visuomenė turi teisę nustatyti, kas yra šeima, o kas paprasčiausia kohabitacija (nesvarbu heteroseksuali ar homoseksuali), ir pastarosios funkcionavimą reguliuoti teisiniais mechanizmais.

Tačiau tokiems sprendimams reikia ne tik diskusijos, teisinio šeimos apibrėžimo (kurio neturime!), bet ir politinės kultūros. Juokingai skamba pasipriešinusio „vaivorykštei virš Vilniaus“ mero kalbos apie tai, kad visuomenė „dar nepribrendusi tokiems dalykams“ (lyg mosikavimas vėliava reikštų brandą), Pavilionienės aikčiojimai, kad homoseksualai baudžiami, trečių gąsdinimai iškrypėliais ir pan. Ar taip mąstančių veikėjų mintys nedidina nesusipratimų virtinės, kurių pilna šiais klausimais?

Tuo tarpu akivaizdu, kad mūsų visuomenė „gėjų klausimą“ anksčiau ar vėliau turės išspręsti. Tik ar jis sprendžiamas homoseksualia agresija, kurią apibūdina šūkis Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainėje „Nesate gėjus? Neliūdėkite ir nepraraskite vilties!“, ar šūkčiojimais apie „zoofilus“? Abejoju.

Bernardinai.lt