Laisvės kryžkelės. Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis (I dalis)

Prieš savaitę pasakojome apie pirmąjį Jono Žemaičio partizaninės veiklos etapą – iki 1947 m. balandžio, kai Juozo Markulio išduotas žuvo Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas drauge su savo adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu. Kas gi vyksta toliau?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Po J.Kasperavičiaus žūties, be abejonės, pirmoji užduotis buvo atkurti Kęstučio apygardos štabą ir toliau tęsti partizanų junginių centralizacijos veiklą. Juolab kad dar iki vado žūties buvo užmegzti ryšiai su kaimynine Tauro apygarda, kurios teritorijoje buvo organizuotas pirmasis partizanų vadų suvažiavimas. J. Kasperavičius-Visvydas šiam suvažiavimui buvo parengęs išsamų pranešimą apie situaciją apygardoje bei bendrą padėtį.

Tačiau šiame suvažiavime realiai dalyvavo tik dviejų apygardų atstovai dėl to, kad jis buvo paankstintas dėl Juozo Markulio-Erelio provokacijų. Tuo metu Tauro apygardos žmonės išdaviką jau demaskavo. Kaip Jonas Žemaitis reagavo į tokio negausaus suvažiavimo rezultatus?

J. Žemaitis reagavo gana kritiškai, tačiau būtent dėl to, kad realiai dalyvavo tik dvi apygardos. Bet kitus buvo tikimasi pajungti per ryšininkus, kas, kaip pamatysime vėliau, tikrai pavyko. Kita vertus, Žemaitis visiškai pritarė suvažiavime išdėstytoms mintims ir sutiko su tuo, kad reikia užmegzti ryšius su užsieniu. Maža to, jis pasiryžo pats išvykti į Vakarus tų ryšių sukurti, kadangi puikiai mokėjo kelias užsienio kalbas bei buvo ten mokęsis karo akademijoje.

Tačiau likimas šiuos Jono Žemaičio planus pakoregavo savaip?

Iš tikrųjų, 1947 m. balandžio 12–15 d. šiuo klausimu buvo paskirtas Tauro ir Kęstučio apygardų vadų pasitarimas. Į jį turėjo vykti J. Kasperavičius, J. Žemaitis, Petras Bartkus ir Juozas Čeponis. Pakeliui vyrai pateko į pasalą ir buvo sužeistas P. Bartkus, taip pat buvo sužinota, kad sunaikintas visas Kęstučio apygardos štabas: J. Kasperavičius žuvo, o P. Paulaitis – suimtas. Taip į užsienį 1947 m. birželio mėn. iškeliavo Tauro apygardos atstovas Juozas Lukša ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas iš Dainavos apygardos.

Ir būtent tuo metu Jonas Žemaitis paskiriamas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu?

Taip, 1947 m. gegužės 20–25 d. P. Bartkaus iniciatyva buvo sukviestas apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas, kuriame Kęstučio apygardos vadu vietoj žuvusio J. Kasperavičiaus buvo išrinktas J. Žemaitis.

Apie Jono Žemaičio tolesnę veiklą pakalbėsime, išklausę buvusios ryšininkės Ninos Nausėdaitės trumpo pasakojimo apie Žemaičio reakciją į Markulio išdavystę.

„Buvome bute Vilniuje, Žygio gatvėje, kai atėjo Juozas Lukša ir pasakė, kad mes sėdime KGB naguose – šis butas mums yra išnuomotas, KGB–istų, o Juozas Markulis yra išdavikas.

Svarbiausia buvo kaip įmanoma greičiau šią žinią pranešti kitiems partizanų vadams. Gerai, kad Žemaitis buvo puikiai sutvarkęs ryšio reikalus – jeigu kur pasitraukdavo, tai ryšys vis tiek nenutrūkdavo – aš visada jį galėjau rasti. Bet tada radau jį tik prie Tauragės. Į susitikimą atėjo Žemaitis, Bartkus su kitais vyrais, ir aš jiems pranešiau, kad Juozas Markulis-Erelis tikrai yra išdavikas, dirbantis KGB. Reikia naikinti visus ryšius, prie kurių „Erelis” tik buvo prisilietęs. Aišku, nuotaikos tai niekam nepakėlė. Prabuvau dar su jais visą dieną, o paskui reikėjo greičiau grįžti į Suvalkiją, sužinoti, kokie ten reikalai. Prakalbėjome visą dieną. Žemaitis taip ir pasakė, kad mes tai visi žūsime, o tie kas liks gyvi, tai atkentės ir už save ir visus žuvusiuosius, nes tie kas liks gyvi, turės mus apginti. Bus sakoma, kad mes tokie ir tokie, kad mes banditai, ir kitokie…”

Kokie buvo Jono Žemaičio pirmieji žingsniai, jį paskyrus Kęstučio apygardos vadu?

Vakarų Lietuvos partizanų vadovybė. Vytautas Gužas pirmas kairėje

Pirmiausia J. Žemaitis paskyrė naują rinktinės vadą vietoj savęs – Edmundą Kurtinaitį. Kadangi karininkų jau beveik nebuvo, štabus teko formuoti iš mokytojų, kuriuos reikėjo apmokyti ne tik vadovauti partizanų daliniams, bet ir naudotis ginklu. Pasikeitus vadovybei, dėl konspiracijos teko pakeisti ne tik šifrus, slapyvardžius, bet ir rinktinės pavadinimą: nuo 1947 m. liepos 5 d. ji buvo pavadinta Knygnešio vardu. Sutvarkęs rinktinės reikalus, J. Žemaitis ėmėsi formuoti apygardos štabą. Buvo parinkta būstinės vieta: pasirūpinta, kad apylinkėse nesislapstytų plėšikaujančių asmenų, nebūtų vykdoma jokių partizanų kovos akcijų, galinčių išprovokuoti MVD kariuomenės siautimus. Žiemai štabo būstinei Skaudvilės valsčiuje buvo įrengti keturi bunkeriai. Išaiškinus vieną slėptuvę, būtų buvę galima pereiti į kitą. Štabą J. Žemaitis norėjo suformuoti iš visų rinktinių atstovų, tačiau ne visos rinktinės turėjo tam tinkamų pareigūnų. Štabe dirbo jauni vyrai: P. Bartkus, Vytautas Gužas, Antanas Liesys ir kt. J. Žemaitis, būdamas nepaprastai darbštus, stengėsi kuo greičiau sukurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius statutus bei aktus ir aprūpinti jais partizanų dalinius bei sutvarkyti juos pagal Lietuvos kariuomenės pavyzdį. Jis taip pat daug dėmesio skyrė spaudos leidybai ir platinimui. Operatyvinio skyriaus viršininku paskirtas V. Gužas, kuris tuo metu rašė: „Patekau į kietas vado rankas, kur nedrįstu pareikšti nuovargio, paguodos; žodis „negalima“ iš žodyno turi būti išbrauktas. Dirbam per dienas ir naktis, negaudami jokio atsikvėpimo“.

Jonas Žemaitis taip pat didelį dėmesį skyrė ir partizaninei spaudai. Nuo 1947 m. rudens apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ ėjo reguliariai kas dvi savaites, o platus OS narių tinklas jį platino Raseinių, Jurbarko, Kėdainių, Šiaulių ir kitose apskrityse. Spaudos darbui pasitelktas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, LAF’o narys, iki okupacijos dirbęs Krašto apsaugos ginklavimosi laboratorijoje, plk. Dominykas Steponaitis, gyvenęs Tauragėje ir dirbęs gydytoju. Tačiau bemaž svarbiausias veiklos prioritetas, ko gero, išliko tas pats – visų partizanų junginių centralizacija ir Vyriausios partizanų vadovybės sudarymas. Kaip vyko šis procesas toliau?

Pirmiausia toliau vyko konsultacijos su Tauro apygardos vadu A. Baltūsiu, su kuriuo buvo geras ryšys. 1947 m. vasarą Kęstučio apygarda dar turėjo neblogą ryšį su Vytauto ir Vyčio apygardomis. Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis buvo su J. Žemaičiu tarnavęs viename pulke dar Lietuvos kariuomenėje. J. Žemaitis siekė, kad formuojant vyriausiąją vadovybę dalyvautų visų apygardų atstovai, todėl 1947 m. birželio 10 d. pakvietė Rytų Lietuvos partizanų vadus Joną Kimštą ir D. Vaitelį vykti kartu į pasitarimą su Tauro apygardos vadovybe, tačiau J. Markulio įtaka Aukštaitijoje ir čekistų intrigos susitikimą sutrukdė. Nors pataikaudamas J. Kimšto savimeilei J. Markulis buvo jį paskyręs Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu, praktiškai srities štabas suformuotas nebuvo. Neveikė ir J. Vitkaus-Kazimieraičio iniciatyva mėginta kurti Pietų Lietuvos partizanų srities vadovybė, tad susijungimas buvo formalus. Tuo tarpu J. Žemaitis nematė tinkamesn

Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys (1915–1948)

io modelio vadovauti visos Lietuvos partizanų apygardoms, negu per sričių štabus. Tai buvo jo idėja, kurią jis visokeriopai propagavo ir stengėsi įgyvendinti. 1947 m. rugpjūčio 23 d. įvyko dar vienas A. Baltūsio ir Kęstučio apygardos atstovo Žygimanto pasitarimas. Gavęs jo protokolą, su rinktinių vadais apsvarstęs pasiūlymą stoti į BDPS, J. Žemaitis paprašė priimti apygardą į vieningą pogrindžio organizaciją, kuri 1947 m. spalio mėn. buvo pavadinta Demokratiniu Lietuvos sąjūdžiu. 1947 m. spalio 1 d. toks sprendimas buvo priimtas. Tai ir buvo faktiška partizanų junginių centralizavimo pradžia.

Čia norėtųsi pacituoti patį Joną Žemaitį. Būtent jis parengė vieningos organizacijos įstatų metmenų projektą, kuriame numatė organizacijos struktūrą, tikslus. Projekte J. Žemaitis vėl iškėlė partizanų sričių sukūrimo būtinybę: „Vadovybės nuomone, sritiniai apygardų susijungimai yra būtini jau vien tik apygardų veiklos tarpusaviam derinimui ir glaudesniam jų bendradarbiavimui užtikrinti. <…> Centrinės vadovybės dalinio ar visiško išblaškymo, sunaikinimo bei veiklos paralyžiavimo atvejais sričių vadovybės liks tais atsparos mazgais, kurie ir toliau nenutrūkstamai vadovaus laisvės kovos sąjūdžiui savo apimtyse ir kuriais eventualiai bazuosis naujai sudaroma centrinė vadovybė“. J. Žemaitis kritikavo esamą padėtį: „<…> mūsų nuomone, senasis Demokratinio Lietuvos sąjūdžio Prezidiumas ir Vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų štabas yra silpni, neatitinka žūtbūtinę kovą vedančios tautos dvasios, pažiūrų bei lūkesčių, o svarbiausia – neatitinka tikrovės, kurioje ši kova šiandien Lietuvoje vyksta“. Taigi, jis siekė, kad vyriausioji partizanų vadovybė realiai vadovautų pasipriešinimui ir būtų veikli. Ar šiuo pagrindu buvo iškilę kažkokių nesutarimų su kitų apygardų vadais?

Matyt, galima sakyti, jog nesutarimų nebuvo. Visi siekė susijungimo, ir visus ta nežinomybė, bendros vadovybės nebuvimas slėgė. Tik šiuo klausimu veikliausi kaip tik ir buvo Pietų žemaičiai su Jonu Žemaičiu priešakyje, bei dzūkai su suvalkiečiais, kurie vėliau ryžosi pavojingai ir sunkiai kelionei per Lietuvą.

Čia ilgai nenagrinėsime visų Vyriausios vadovybės sukūrimo peripetijų, nes ne kartą jau apie tai kalbėjome ankstesnėse laidose. Galime tik paminėti, jog itin aktyviai šioje srityje be J.Žemaičio veikė Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas, kuris ir siuntė į Vakarus partizanų atstovus bei siekė į centralizacijos veiklą įtraukti kuo daugiau partizanų vadų. O kas gi tuo metu vyksta pačioje Žemaitijoje?

Čia Jonas Žemaitis su savo bendražygiais nutaria įkurti naują apygardą, kuri vėliau suvaidino be galo svarbų vaidmenį centralizacijos procese. 1948 m. balandžio 1 d. ši apygarda, pavadinta Prisikėlimo vardu, išleido pirmąjį įsakymą. Be to, pats Jonas Žemaitis gavo naujas pareigas. 1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške J. Žemaitis susitiko su Žemaičių apygardos vadovybe. Buvo patikslintos apygardų ribos ir aptartas srities štabo kūrimas. Taigi, Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos susijungia į partizanų sritį, pavadintą Jūros vardu. O Jonas Žemaitis išrenkamas srities vadu ir pasikeičia slapyvardį. Dabar jo slapyvardis – Žaltys.

Tačiau reikėjo ne vien rūpintis viso pogrindžio centralizacija, bet ir Kęstučio apygardos reikalais. Juk Žemaičiui-Žalčiui tapus srities vadu apygarda liko be vadovybės.

1948 m. liepos 8–9 d. Batakių valsčiaus Petkaičių miške įvykusiame pasitarime J. Žemaitis Kęstučio apygardos vadu paskyrė Henriką Danilevičių-Vidmantą ir atsisveikino su bendražygiais: „Visą partizanavimo laiką iki dabar praleidau Jūsų gretose, todėl nelengva su Jumis atsisveikinti. Mane džiugina tik viena viltis, kad ir būdamas kitoje vietoje turėsiu galimybę kartu su Jumis dirbti ir rūpintis Jūsų reikalais“. Netrukus vadovauti sričiai J. Žemaitis pavedė Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui, o pats ėmė rūpintis vyriausiosios pogrindžio karinės vadovybės kūrimu. 1948 m. birželio 20 d. jis išsiuntinėjo sritims įsakymą, kuriuo paskelbė atkuriąs Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją. Pats pasirinko Vytauto slapyvardį.

Kaip tik panašiu metu Žuvo Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Kiek tai sukliudė centralizacijos procesui?

Nepaisant Žvejo žūties, centralizacija vyko toliau. Galutinai susijungė Šiaurės rytų aukštaičiai, įkūrę savo srities štabą. Be to, jie numatė du kandidatus ir į Vyriausiąją vadovybę, apie ką pranešė laiške. Buvo numatyti Jonas Kimštas-Žalgiris ir Juozas Šibaila-Merainis. Pietų Lietuvoje iniciatyvos ėmėsi Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tauro apygarda nauju vadu išsirinko Aleksandrą Grybiną-Faustą. Vanagui pavyko suformuoti stiprų Pietų Lietuvos srities štabą. Kiek vėliau šie vadai susitiko.

Tačiau rytų aukštaičiai juos aplenkė. 1948 m. spalio mėn. į Prisikėlimo apygardos rajoną atvyko Aukštaitijos atstovai J. Kimštas ir J. Šibaila. Lapkričio 10–12 d. Dukto miške, Prisikėlimo apygardos štabe, įvyko Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių atstovų posėdis, kuriame buvo pritarta Tauro apygardos nuomonei atkurti senu pavadinimu minimalios sudėties BDPS prezidiumą. Laikinai buvo patvirtintas senojo BDPS statuto galiojimas bei pogrindžio vyriausiosios vadovybės schema, pakeitus joje numatytą Politinį sektorių į Visuomeninę dalį. Tai atspindėjo tarp partizanų vyraujančią nuostatą atsisakyti prioritetinio atskiros politinės vadovybės vaidmens ir vadovavimą tiek politiniam, tiek kariniam pasipriešinimui sutelkti vienose rankose. Šiame posėdyje J. Žemaitis buvo išrinktas ginkluotųjų pajėgų vadu, jam laikinai pavestos ir BDPS prezidiumo pirmininko pareigos, J. Kimštas – ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku, J. Šibaila – Visuomeninės dalies viršininku, o P. Bartkus – prezidiumo sekretoriumi. Taigi, branduolys jau tarsi buvo suformuotas?

A. Ramanauskas (guli pirmas kairėje) ir A. Grybinas (stovi trečias dešinėje) pakeliui į partizanų vadų suvažiavimą su Vakarų Lietuvos partizanų lydinčiuoju apsaugos būriu

Nesakyčiau, kad aukštaičiai stipriai aplenkė. Viskas vyko panašiu metu. Pietų Lietuvoje sritis galutinai buvo įkurta spalio 20 d. O jau lapkričio mėn. A. Ramanauskas kartu su Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu-Faustu išvyko į Žemaitiją ieškoti tolimesnio ryšio. Taigi, J.Žemaičio pastangos nebuvo bevaisės. Žiemoti J. Žemaitis nusprendė Prisikėlimo apygardos bunkeriuose, kurie buvo įrengti kelių kilometrų atstumu Radviliškio valsčiaus kaimuose. Per žiemą reikėjo parengti būtiniausius vyriausiosios vadovybės veiklą reglamentuojančius dokumentus, nes iki tol tokių dokumentų parengta nebuvo, o buvusi BDPS schema nebeatitiko numatomos organizacijos struktūros. Praktiškai J. Žemaitis galėjo remtis tik Jungtinėje Kęstučio apygardoje ir Jūros srityje sukurtais statutais. Pasiskirstę žiemojimui, pareigūnai ėmėsi darbo: J. Žemaitis kūrė Vieningos organizacijos statutą, o J. Šibaila – Visuomeninės dalies veiklos ir partizanų bei gyventojų dvasinio ugdymo programas. J. Kimštas turėjo pasirūpinti vyriausiosios vadavietės būstine. Tuo metu visose apygardose prasidėjo čekistų kariuomenės siautimai ir sukviesti visų sričių atstovus buvo sudėtinga bei pavojinga. Žemaitis per ryšininkus pradėjo siuntinėti oficialius raštus, kuriuose buvo prašoma pritarti įvairiems dokumentų rengimo ir net organizacijos pavadinimo projektams. Tuo pat metu, kaip minėta, Žemaitis kūrė ir vieningos partizanų organizacijos statutą. Ir štai gaunama žinia, kad atvyko du Pietų Lietuvos srities atstovai.

A.Ramanauskas su A. Grybinu iš anksto nesuderino savo atvykimo. Matyt, dėl to jiems nebuvo lengva įgyti žemaičių partizanų pasitikėjimą?

Taip, buvo tikrinami net jų ginklai bei amunicija. Pagaliau J. Žemaitis jais patikėjo ir 1949 m. vasario 8 d. prasidėjo oficialūs pasitarimai. Šie pasitarimai įėjo į istoriją kaip plačiausio masto visų Lietuvos regionų partizanų vadų suvažiavimas. Posėdžiai vyko Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos esančiame Minaičių kaime, ūkininko Stasio Mikniaus sodyboje. Slėptuvė buvo įrengta šešiems asmenims po klėtimi. Mes anksčiau ne kartą apie tai kalbėjome. (nn „Laisvės kryžkelių” laida „Partizanų bunkeriai” žr. archyvą - aut.) Todėl gal keliaukime prie kitų Žemaičio-Vytauto biografijos faktų. Tik norėčiau dar pacituoti šio suvažiavimo metu parašytą kreipimąsi į visos Lietuvos laisvės kovotojus: „Ir taip šiandien jau viso krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgos tik su nedidelėmis išimtimis yra suburtos į vieną organizaciją. Jai vadovauja visų organizacinių vienetų pastangomis sukurta Vyriausioji vadovybė, kaupianti visų organizacinių vienetų per ilgą kovos laiką įgytą patirtį. Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“.

Belieka pridurti, jog aukščiausiu tautos politiniu organu okupacijos metu buvo paskelbta vyriausioji partizanų vadovybė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, t.y. Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris privalėjo sudaryti Laikinąją vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus.

Priimta politinė deklaracija užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą, pabrėžė demokratinius principus ir visų nenusikaltusių piliečių lygiateisiškumą, siekį racionaliai spręsti socialines problemas bei ginti Lietuvos reikalus tarptautinėse institucijose, kvietė visus pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsitraukti į tautos laisvinimo darbą.

Vakarų Lietuvos srities vadas A. Milaševičius-Ruonis (1906–1949) ir Pietų Lietuvos srities vadas S. Staniškis-Litas (1899–1953). Fotografuota 1949 m. rugpjūtį.

Dabar atėjo laikas vykdyti suvažiavime priimtus sprendimus. Pirmiausia reikėjo suformuoti LLKS gynybos pajėgų štabas. 1949 m. rugsėjo 18 d. LLKS taryba gynybos pajėgų vadu išrinko A. Ramanauską, tačiau jis nenorėjo palikti Dzūkijos, kur slapstėsi su šeima. Be to, jis neturėjo nei tinkamų pareigūnų, nei reguliarių ryšių su vyriausiąja vadovybe, todėl abejojo, ar sugebės vadovauti visos Lietuvos partizanų karinei veiklai. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje A. Ramanauskas vietoj savęs pasiūlė S. Staniškį, kuris rugpjūčio pabaigoje atkeliavo į Jūros srities vadavietę, tačiau J. Žemaitis nekeitė savo sprendimo matyti A. Ramanauską gynybos pajėgų vadu ir S. Staniškį pasiuntė atgal į jo veiklos rajoną. Norėdamas padėti A. Ramanauskui sudaryti veiklų gynybos pajėgų štabą, jam į talką J. Žemaitis pasiuntė Petrą Bartkų. Deja, kelionės pradžioje Radviliškio apskrities Užpelkių miške 1949 m. rugpjūčio 13 d. P. Bartkus su jį lydinčiais Broniumi Liesiu ir Vytautu Šniuoliu žuvo. Vis dėlto, nepaisant visų sunkumų, 1950 m. sausio 25 d. A. Ramanauskas pagaliau užėmė gynybos pajėgų vado postą. Tačiau ir vėl atsiranda naujų rūpesčių. Vienas po kito žūva Žemaičio į įvairius postus paskirti pareigūnai. Rugsėjo 9 d. - Vakarų Lietuvos srities vadas A. Milaševičius, o spalio 28 d. – Rytų Lietuvos srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Dar anksčiau žuvo Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, o Jonas Kimštas-Žalgiris netenka ryšių su Vyriausiąja vadovybe. Todėl Žemaitis nutaria pats nuvykti į Rytų Aukštaitiją. 1949 m. pabaigoje J. Žemaitis atvyko į Ukmergės apskrities Vadoklių valsčių ir visą žiemą (iki kovo mėn.) praleido Vyčio apygardos štabo būstinėje – Šilų, Taujėnų apylinkėse įrengtuose bunkeriuose pas apygardos vadą Alfonsą Smetoną-Žygaudą. Žemaitis buvo numatęs Smetoną paskirti srities vadu, tačiau taip ir nespėjus atkurti srities vadovybės, 1950 m. liepos 5 d. A. Smetona žuvo.

Kilpa tuo metu veržėsi ir aplink Joną Žemaitį-Vytautą. 1950 m. balandžio mėn. J. Žemaitis jau buvo grįžęs į Raseinių apskritį. Kelionėse jis toliau tobulino organizacinę LLKS struktūrą. Sumažėjus partizanų skaičiui ir trūkstant pareigūnų, tėvūnijų plotus nuo 2–4 valsčių padidino iki 3–8 valsčių, o vieno vado priklausomybei įsakė palikti ne daugiau kaip tris organizacinius vienetus. Štabuose buvo liepta laikyti ne daugiau kaip tris vadovybės narius. Nuolat trūkinėjant ryšiams su sritimis, J. Žemaitis nutarė išskaidyti LLKS tarybos prezidiumą į tris sekcijas, tiesiogiai vadovaujančias sritims, t.y. priartinti vadovybę prie vietose veikiančių junginių. Šitaip buvo ruošiamasi galimam vyriausiosios vadovybės sunaikinimui ir ryšių nutrūkimui. Kiekviena prezidiumo sekcija galėjo veikti kaip savarankiškas vienetas. 1950 m. liepos 22 d. užverbavus ryšininkę Marytę Pranevičiūtę, žuvo vyriausiosios vadovybės narys, trečiasis J. Žemaičio pavaduotojas, po P. Bartkaus žūties paskirtas prezidiumo sekretoriumi Leonardas Grigonis. Jo žūtis vėl ilgam sutrikdė ryšius su sritimis. 1951 m. kovo 3 d. Dotnuvos rajono Pilsupių kaime J. Žemaitis pats susiduria su čekistais, po to kelis mėnesius pora tūkstančių MVD kareivių krėtė aplinkinius rajonus. 1951 m. vasario mėn. žuvus Vakarų srities vadui Vaclovui Ivanauskui ir Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui, nutrūksta ryšys ir su Pietų Lietuva.

Tie ryšiai trūkinėjo periodiškai, tačiau nuolat vėl buvo atkuriami. Iš tikrųjų prasidėjusios vadų bei pareigūnų netektys po truputį paralyžavo tiek Žemaičio, tiek ir visos jo taip sunkiai sukurtos organizacijos veiklą. 1951 m. balandžio mėn. J. Žemaitis vėl iškeliavo į Aukštaitiją. Vyčio apygardoje – Dotnuvos rajono Šlapaberžės kaime – jis susitiko su J. Kimštu. J. Žemaitis konstatavo, kad 1952 m. LLKS padėtis bus dar sunkesnė, o vyriausiosios vadovybės ryšiai su sritimis greičiausiai nutrūks, todėl sritys turi tapti savarankiškais, pagal LLKS statutą veikiančiais autonomiškais centrais, kuriuose turi būti nors po vieną LLKS tarybos prezidiumo narį. Pats J. Žemaitis ketino likti Žemaitijoje, Pietų Lietuvą pavesti A. Ramanauskui, o į Aukštaitiją perkelti J. Šibailą. Srities vadu laikinai buvo paskirtas Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras. J. Žemaitis įsakė būtinai atnaujinti po Broniaus Kazicko žūties nutrūkusią spaudos leidybą.

Iš Aukštaitijos J. Žemaitis iškeliavo į Prisikėlimo, vėliau – Kęstučio apygardas. 1951 m. birželio pabaigoje Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške įvyko Vakarų Lietuvos srities partizanų vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo srities vadas Antanas Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas Povilas Morkūnas, Kęstučio apygardos vadas Krizostomas Labanauskas ir kt. J. Žemaitis kai ką pakeitė: A. Bakšį paskyrė prezidiumo sekretoriumi, P. Morkūną – Jūros srities vadu, o Juozą Paliūną, buvusį Maironio rinktinės vadą – Prisikėlimo apygardos vadu. J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš Prisikėlimo į Kęstučio apygardos rajoną. Žiemą J. Žemaitis nutarė praleisti Pietų Lietuvos srityje, su kuria nuo 1951 m. sausio mėn. neturėjo ryšio.

Juozas Šibaila  (1905–1953)

J. Žemaitis ir toliau žūtbūt stengėsi išlaikyti organizacines struktūras. Jam pavyko pasiekti, kad į Aukštaitiją persikeltų J. Šibaila, kuris 1952 m. balandžio mėn. jau buvo Vyčio apygardoje. Karsakiškio miške jis susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu. J. Žemaičiui pavyko susisiekti su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas einančiu desantininku Klemensu Širviu. 1951 m. rugsėjo mėn. Labgirinės miške įvyko K. Širvio susitikimas su J. Žemaičiu, A. Bakšiu ir kt. Jūros srities   pareigūnais. J. Žemaitį domino ryšiai su užsieniu, nes, nutrūkus ryšiui su A. Ramanausku, buvo neaišku, ar J. Lukšai pavyko užmegzti pastovų ryšį su Vakarais (tuo metu dar nebuvo žinoma, kad J. Lukša žuvęs). Tauro apygardos vadas J. Jankauskas tik lapkričio mėn. atkūrė ryšį su Pietų Lietuvos srities vadu S. Staniškiu, iš kurio sužinojo apie J. Lukšos žūtį. 

Nespėsime aptarti visų Žemaičio susitikimų, jo priimtų sprendimų bei partizanų žūčių. Priminsime tik, kad gegužės 30 dieną Jonas Žemaitis buvo suimtas. Apie šį suėmimą pasakoja kartu su juo tuo metu Šimkaičių miško bunkeryje buvusi Elena Palubeckaitė, kurios brolis, apgautas melagingų pažadų išsaugoti Žemaičio ir jo paties gyvybes, ir atvedė čekistus:

„Bunkeryje naktimis virdavau valgį, o dienomis miegodavau. O Marytė Žiliūtė tai net nežinau ar miegodavo kada, ar ne. Žemaitis tuo metu ėjo sargybą. Ir tik išgirdome sprogimą gale narų. Griebėmės visi už ginklų. Nuaidėjo keli šūviai. Žemaitis pasiūlė veržtis. Aš atidariau bunkerio angą ir sušukau broliui: „Simai, ar čia tu taip padarei?“ – „Pasiduok, Elenute, pasiduok”, - išgirdau atsakymą. Jis girdėjo šūvius bunkeryje ir pamanė, kad visi jame buvę partizanai nusišovė, tik aš viena gyva pasilikau. Man nusišauti mintis nebuvo kilusi, bet Žemaitį tai norėjau nušauti, kad nekankintų jau jo vargšo…

Tada aš uždariau bunkerio angą, nusileidau žemyn, ir viskas – nieko nebežinau, kas buvo toliau. Atsigavau jau tik lauke. Žiliūtė ir aš buvome suguldytos greta viena kitos, Žemaitis – kiek toliau. O čekistai jau vyno butelius atsidarę”.

Pažyma dėl J. Žemaičio perkėlimo į Butyrkų kalėjimą Maskvoje	Pažyma apie mirties nuosprendžio įvykdymą

Taigi, 1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Įmetus migdomųjų dujų granatą pro vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės, ir tam pavykus J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jam suteiktas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas, tų pačių metų gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.