Šioje laidoje kalbėsime apie Lietuvos šaulių sąjungą, jos praeitį bei dabartį, veiklą ir perspektyvas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Pagal sąjungos nuostatus šauliais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pirmoji ir gausiausia kategorija yra Jaunieji šauliai, t.y. jaunuoliai nuo 12 iki 18 metų amžiaus. Visi Jaunųjų šaulių padaliniai yra įsteigti Šaulių sąjungos rinktinių vadų įsakymais ir įeina į rinktinių sudėtį. O Jaunųjų šaulių veiklai vadovauja padalinio vado įsakymu skirtas šaulys.

Kita kategorija, tai - Rikiuotės šauliai - nuo 18 iki 45 metų amžiaus šauliai, esantys aktyviojo rezervo atsargos karių įskaitoje ir pagal sveikatos būklę ir fizinį pasirengimą tinkantys karo tarnybai.

Trečia kategorija tai - Ne rikiuotės šauliai - šauliai nuo 18 m., kurie dėl amžiaus, sveikatos būklės, šeimyninių, darbo ar kitų aplinkybių negali būti rikiuotės šauliai. Ne rikiuotės šauliai sudaro nekovinius Sąjungos padalinius, kuriems gali būti skiriamos pagalbinės teritorinės gynybos užduotys.

Ir pagaliau - Garbės šauliai - Lietuvai ir Šaulių sąjungai nusipelnę žmonės.

Šiuo metu yra apie 10 tūkstančių šaulių. Kaip minėta, daugiausia yra jaunųjų šaulių – apie 66 procentai. Ne rikiuotės šaulių yra apie 24 procentai ir tik 10 procentų yra Rikiuotės šauliai.

Apie Šaulių sąjungos praeitį bei ateities perspektyvas dabar siūlome pasiklausyti pokalbio su Lietuvos šaulių sąjungos vadu Juozu Širvinsku.

Pradėkime pokalbį ne nuo šaulių sąjungos ištakų, o nuo pokario rezistencijos. Koks buvo Šaulių sąjungos vaidmuo pokario rezistencijoje ?

Lietuviškoje istoriografijoje nėra specialių tyrimų apie šaulių dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms struktūrose ir organizacijose – tiek antinacinėje, tiek antisovietinėje rezistencijoje. Todėl labai pasakyti tikslų šaulių, dalyvavusių pasipriešinimo judėjimuose, skaičių.

Kaip žinome, Šaulių sąjunga visų okupacijų metu buvo formaliai panaikinta. Ar galime vis tiek kalbėti apie Šaulių sąjungos įtaką jos eilinių narių apsisprendimui dėl dalyvavimo pasipriešinime visoms okupacijoms?  

Formaliai Šaulių sąjunga buvo panaikinta 1940 m. Tačiau šauliai, kurie tą sąjungą sudarė, ir po panaikinimo jautėsi šauliais. Juk pati sąjunga buvo panaikinta okupacinės valdžios ir jų pakalikų kai kurių lietuvių. Todėl kiekvieno šaulio apsisprendimas buvo asmeniškas. Šauliai buvo davę priesaiką, ir dauguma tos priesaikos laikėsi ir po 1940 m.

Ar galite paminėti keletą žymesnių Šaulių sąjungos narių, dalyvavusių pasipriešinimo okupacijoms judėjimuose ir turėjusių įtakos kitų šaulių, taip kitų žmonių, nebūtinai priklausiusių sąjungai, apsisprendimui ?

Šauliai dalyvavo įvairiose pasipriešinimo organizacijose. Iš šaulių iškilo ne vienas pokario partizanų vadas, turėjęs įtakos rengiant partizanų struktūrų centralizaciją, dokumentaciją. Tarp jų buvo Žemaičių apygardos vadas nuo 1948 m. Vladas Montvydas-Žemaitis, Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, kuris kartu su Lietuvos kariuomenės pulkininku Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu įkūrė Pietų Lietuvos partizanų sritį. Taip pat reikia paminėti šaulį, atsargos kapitoną, Dainavos apygardos vadą Domininką Jėčį-Ąžuolį.

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas (antras dešinėje) tarp kovo draugų	Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga	Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys (dešinėje)

Persikelkime iš tų laikų 60 metų į priekį. Pakalbėkime apie dabartinę Šaulių sąjungą. Ko gero, visuomenė nedaug apie ją žino. Pristatykite jos veiklą šiuo metu.

1940 m., prieš pat Šaulių sąjungos panaikinimą, joje buvo apie 62 tūkstančius narių. Rikiuotės šaulių buvo apie 42 tūkstančius, rėmėjų - apie 5 tūkstančius ir apie 15 tūkstančių šaulių moterų. Tarp jų buvo apie 3 tūkstančiai mokytojų – apie pusę visos Lietuvos mokytojų. O mokytojai tuo metu buvo labai autoritetingi asmenys.

Kodėl aš tą sakau? Noriu palyginti su dabartimi. Šiuo metu iš viso Šaulių sąjungoje yra apie 10 tūkstančių narių, t.y. šešis kartus mažiau nei 1940 m. Manau, kad to priežastis yra 50 metų trukusi okupacija, sujaukusi žmonių protus, pilietinės visuomenės Lietuvoje nebuvimas. Ir tai yra pagrindinė bėda. Šaulių sąjunga yra patriotinė organizacija ir į ją žmonės ateina duoti, o ne imti.

Jūs sakote, kad Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės. Bet ar ne tokių organizacijų kaip Šaulių sąjunga misija ir būtų formuoti pilietinę visuomenę ?

Sutinku su Jūsų pastaba. Tokių patriotinių organizacijų viena iš misijų yra formuoti pilietinę visuomenę Lietuvoje. Manau, kad mes savo darbais tą ir darome. Galbūt visuomenė mažai apie tai žino, mažai informuota, tačiau dabartinių šaulių, kaip ir šaulių iki 1940 m., veikla ir darbai yra tarnauti valstybei ir visuomenei.

Vadinasi, dabartinė Šaulių sąjunga deklaruoja tęstinumą tų idealų, kurie buvo iki 1940 m. ir partizaninių kovų laikotarpiu. Bet šios idėjos nėra itin populiarios dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti ir ką šioje srityje galėtų padaryti Šaulių sąjunga? Kokia būtų Jūsų vizija ?

Mano asmeninė vizija yra tokia – ne žodžiais, o darbais mylėti Tėvynę. Ką mes ir bandome daryti. Pavyzdžiui, Šaulių sąjunga labai daug dėmesio skiria darbui su jaunimu. Mes esame pasirašę bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos kariuomene, su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, su policija, su Švietimo ir mokslo ministerija…

Sutartys sutartimis, bet kaip realiai jos veikia, kokie konkretūs darbai vyksta tų sutarčių pagrindu ?

Šauliai padeda policijai palaikyti viešąją tvarką

Dalis šaulių yra policijos rėmėjai. Tai yra pilietiškumas. Nes žmonių ir kitų organizacijų pagalba policijai yra labai menka. O savo pavyzdžiu mes norime parodyti ir patraukti kitas organizacijas ir žmones bendrauti su policija, kad kartu užtikrintume savo saugumą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos užkardose rengiame vasaros stovyklas. Taip pat tos šaulių kuopos ar būriai, kurie yra pasienyje, visus metus bendrauja su šios tarnybos padaliniais, vyksta bendri mokymai. Džiugu pasakyti, kad dalis jaunųjų šaulių pasirenka pasieniečio profesiją. Taip kaip ir policininkų bei kariškių profesijas. Šiuo metu Karo akademijoje mokosi 19 buvusių jaunųjų šaulių.

Ar galime teigti, kad Šaulių sąjunga yra tarsi pereinamoji grandis į tolesnį jauno žmogaus pasirinkimą?

Manau, kad taip. Tai, ką aš matau, tai, kas yra daroma, leidžia taip teigti. Nepaisant visų esančių problemų.

Esate minėjęs, kad pasigendate didesnio valstybės dėmesio Šaulių sąjungai ir jos veiklai. Koks, Jūsų manymu, tas dėmesys turėtų būti?

Šaulių sąjungos iki 1940 m. istoriją parašęs Matuzas akcentavo vieną iš pagrindinių sąjungos dogmų – šauliai iki 1940 m. labai gerbė valstybę ir Vyriausybę. Manau, kad ir dabartinė Šaulių sąjunga turėtų prisiminti tai ir gerbti išrinktą valdžią. Tada, manau, ir valdžios dėmesys Šaulių sąjungai būtų didesnis, nes be valdžios dėmesio Šaulių sąjunga tokių darbų kaip iki 1940 m. nudirbti negali.

Kitaip sakant, viskas priklauso nuo finansų. Suprantama, kad reikalingi pinigai stovyklų organizavimui, edukacijai, leidiniams. Ar šiuo metu valstybė prie to nors kiek prisideda?

Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad Šaulių sąjunga yra remiama valstybės. Ir valstybė pagal savo išgales jau kelinti metai skiria po 1,7 mln. litų Šaulių sąjungos veiklai. Deja, tai veiklai, kuri šiuo metu vykdoma, šių pinigų yra tikrai labai mažai. Šis klausimas jau buvo svarstomas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Komitetas pritarė, kad Šaulių sąjungai finansavimas būtų padidintas. Manau, kad taip ir įvyks.

Kaip Jūs prognozuojate Šaulių sąjungos ateitį? Ar, Jūsų manymu, atsižvelgiant į globalizacijos iššūkius, šaulių skaičius ir veikla didės ?

Mano nuomone, tai priklausys ir nuo valstybės politikos, nuo jos požiūrio į visuomenines organizacijas ir nuo pačių šaulių, nuo jų įdėto darbo, nuo sugebėjimo parodyti tą darbą visuomenei. Manau, kad Šaulių sąjunga turi perspektyvą. Aš tai sakau ne tik kaip Šaulių sąjungos vadas, bet ir kaip pilietis. Šaulių sąjunga Lietuvai yra reikalinga.

Jaunieji šauliai pratybų metu Estijoje

Mes labai aktyviai bendradarbiaujame su Didžiosios Britanijos armijos kadetais, keičiamės delegacijomis, dalyvaujančiomis bendrose stovyklose. Jaunieji šauliai dalyvauja bendrose stovyklose ir kitose valstybėse. Manau, po kiek metų iš tų jaunų žmonių, mes gausime dividendų. Svarbu, kad valstybė atsigręžtų į jauną žmogų.

Šiame pokalbyje su Šaulių sąjungos vadu Juozu Širvinsku buvo pradėta šnekėti nuo pokario metų laikotarpio, tačiau tiek tada, tiek ir dabar Šaulių sąjunga deklaruoja savo veiklos tęstinumą. Todėl būtų logiška priminti sąjungos įkūrimo aplinkybes.

Pirmasis Šaulių sąjungos vadas Vladas Putvis-Putvinskis

Oficialia įkūrimo data laikoma 1919 metų birželio 27-oji. Būtent šią dieną Kaune susikūrė pirmasis šaulių būrys. O Organizacijos pagrindus nustatė, apskritai šaulio ideologiją suformavo Vladas Putvinskis-Pūtvis.

1920 m. birželio mėnesį buvo pradėtas leisti Šaulių sąjungos lai

Šaulių sąjungos istorija, Kaunas, 2005

kraštis „Trimitas". Pirmuoju jo redaktoriumi tapo Matas Šalčius, kiek vėliau J. Tumas-Vaižgantas, A. Klimas ir kt. Leidinyje bendradarbiavo daugelis žymiųjų ano meto rašytojų, poetų, menininkų, valstybės vyrų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. 1935-1936 metais Šaulių sąjunga reorganizuota - ji tapo pavaldi kariuomenės vadui. Prieš pat organizacijos panaikinimą Lietuvos šaulių sąjungoje buvo daugiau kaip 62 tūkstančiai narių. Sovietams okupavus Lietuvą, pirmiausia buvo nuginkluoti būtent šauliai. 1940 m. liepos 11 d. paskelbiamas įsakymas, kad organizacija likviduojama. Iki 1941 m. birželio 22 d. įkalinta ir ištremta 80 proc. Sąjungos padalinių, štabų, tarybų narių. Čia galima pridurti, jog Lietuvos šaulių sąjunga buvo užmezgusi ryšius su kitų Baltijos valstybių giminingomis organizacijomis. 1922 m. į Suomiją pasiųsta delegacija susipažinti su suomių organizacija Sujelus Kemta, vėliau užmegzti ryšiai su Latvijos Aizsargs ir Estijos Kaitseliit organizacijomis.