Kaip mes pristatome savo istoriją užsienyje? Kokiame kontekste tai vyksta? Kokius bendrus projektus vykdome ir kokie atgarsiai į juos?

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Lietuvoje tradiciškai vyksta nemažai renginių, skirtų didžiajai 1941 m. birželio tremčiai paminėti. Šiandien yra žinoma, jog per masinius 1941-ųjų birželio 14-18 d. trėmimus iš Lietuvos išvežta daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. Tačiau minint šias baisias lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės netektis tarsi užmirštamos arba dažniausiai neminimos priežastys, dėl kurių tai įvyko, t.y. 1940 metų sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija bei aneksija. Taigi, 1940 m. birželio 15-ąją netekome Nepriklausomybės.

Iš tikrųjų, okupacijos faktas Lietuvoje niekam nesukelia abejonių, o 67-osios jos metinės tarsi nėra jokia ypatinga data ar sukaktis... Tačiau kalbant apie 1940-ųjų okupaciją kaip tik šiemet, sakykime, dienos šviesą išvydo nemažai dar Lietuvoje neskelbtų dokumentų, esančių Rusijos archyvuose. (Aut. past. – ši laida buvo transliuojama pernai.) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyko oficialus bendros Lietuvos-Rusijos istorikų knygos pristatymas, tačiau knygynuose, kiek suprantu, ji pasirodys kiek vėliau.

Dėl šios knygos dar iki pristatymo virė nemažai aistrų. Kaip žinome, tas aistras sukėlė konservatoriai, kurie išreiškė nepasitenkinimą, atrodo, dėl pačios knygos turinio?

Ne tiek dėl turinio, kiek dėl tam tikros gana keistos tylos atmosferos, lydėjusios šią knygą iki pat jos pristatymo. Man pačiam teko dalyvauti pristatyme ir turiu pripažinti, kad informacijos apie tą renginį buvo mažoka. Tiksliau sakant - jos apskritai beveik niekur nebuvo. O konservatoriai, kaip ir kita likusi visuomenės, kuriai rūpi Lietuvos istorija, dalis, mano supratimu, visai pagrįstai kėlė labai aiškius ir paprastus klausimus: kodėl tokią knygą reikia leisti su rusų istorikais, kas joje bus rašoma ar skelbiama ir panašiai. Manau, kad šis nesusipratimas įvyko tik dėl pačių knygos leidėjų neorganizuotumo.

Tačiau leidėjai patys ne kartą yra minėję, kad visiems viskas buvo paaiškinta. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis teigė, jog tiems patiems konservatoriams ne kartą kalbėjo tiek apie knygos turinį, tiek ir apie jos išleidimo priežastis.

Vienas dalykas kalbėti su nežinia kuo, kitas – viešai ir aiškiai paskelbti informaciją. Juk naivu buvo tikėtis, kad bendras Lietuvos-Rusijos istorikų darbas taip ir praslys pro visuomenės dėmesį... Kita vertus, jei buvo norima kažką padaryti slaptai, tuomet apskritai kokia to leidinio prasmė ir kam konkrečiai jis pasitarnauja? Todėl šiuo atveju visiškai pritariu konservatoių nuogąstavimams, kurie atsirado vėlgi tik dėl to, kad nieko konkretaus iki paskutinio momento nebuvo žinoma. Kita vertus, aš nė kiek neabejoju dėl paties leidinio vertės ir visiškai pritariu projekto autoriams, jog jeigu tik atsiranda galimybė pasinaudoti Rusijos archyvais ir paskelbti iki tol nežinomus dokumentus, tiesiog būtų nusikaltimas, jei to nebūtų daroma.  Ir labai gerai, kad tai padaryta ir dar geriau, kad kaip suprantu, projektas bus tęsiamas toliau. Kita vertus, ir pats A. Nikžentaitis tai pripažįsta, tas vadinamasis konservatorių pasipiktinimas padarė neblogą reklamą jo kuruojamam produktui, t.y. knygai, kurioje skelbiami gana įdomūs 1939-1940 m. dokumentai.

Kad klausytojams būtų aiškiau, aš šiek tiek nušviesiu mūsų aptariamų įvykių chronologiją, pacituodamas mūsų minėtą istoriką A. Nikžentaitį: „2006 m. gegužės 18 d. Konservatorių frakcija staiga susidomėjo Lietuvos ir Rusijos istorikų bendrais projektais, tačiau apie tai, ką dirba istorikai, nusprendė sužinoti kreipdamasi ne tuo adresu. Lietuvos istorijos institutas, kuris kartu su Rusijos mokslininkais baigia rengti spaudai dokumentų  rinkinį ”Lietuva ir SSSR Antrojo pasaulinio karo metais, T. 1: Lietuvos Respublika ir SSSR 1939-1940 m.”, nepriklauso Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, o yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtas mokslo institutas. Lietuvos istorijos instituto vadovybei dėl to nesuprantama, kodėl konservatoriai kreipiasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą, o ne tiesiogiai į minėtą mokslo įstaigą... Konservatorių frakcijos vadovybei galime atsakingai pareikšti, kad 2006 m., priešingai sovietiniam 1940-1990 m. laikotarpiui, nei Komunistų partija, nei Vyriausybė necenzūruoja mokslininkų darbų ir už jų darbuose išsakytas mintis neprisiima atsakomybės. Tačiau Lietuvos istorijos instituto vadovybė, žinodama, kokį Lietuvos politikų ir visuomenės susidomėjimą kelia 1939-1940 m. įvykių vertinimai, savaime suprantama, apie tokio pobūdžio projektus informavo tiek Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Dėl šios priežasties būtent Lietuvos Respublikos ambasadorius Maskvoje, žinodamas  apie Lietuvos ir Rusijos istorikų bendradarbiavimą, apie tai ir informavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Konservatorių frakcijai, jeigu ji būtų kreipusis tinkamu adresu, būtume galėję nesunkiai išaiškinti, kad Lietuvos istorijos instituto mokslininkai nesikasa po Lietuvos Respublikos pamatais, o 1939-1940 m. įvykius nušviečiantys dokumentai, publikuojami bendrame lietuvių ir rusų istorikų parengtame dokumentų rinkinyje, dar kartą tik patvirtina prievartinį Baltijos šalių prijungimo prie SSSR faktą“.

Paaiškėjo, kokios institucijos buvo informuotos: ir Vyriausybė, ir ambasada, ir Prezidentas. Tačiau pamiršta svarbiausioji institucija – Lietuvos visuomenė. Todėl pasikartosiu: konservatorių reakcija šiuo atveju yra visiškai logiška. O dėl cenzūros, tai instituto direktorius čia aiškiai persistengė. Visuomenės bei politikų rodomos interesas nėra jokia cenzūra. Sakyčiau atvirkščiai: tokia reakcija tik įrodo, kad Lietuvoje iš tikrųjų atsiranda bent jau tų vadinamosios pilietinės visuomenės užuomazgų.

Atsiprašau už tokias ilgas citatas, tačiau jos ne tik atspindi knygos rengėjų nuomonę, tačiau slepia savyje, kaip matome, nemažai kontroversijų. Todėl vėl tęsiu A. Nikžentaičio mintis: „Dokumentų rinkinyje, be visiems gerai žinomų dokumentų, tokių kaip Molotovo-Ribbentropo paktas bei slaptųjų šios sutarties protokolų, publikuojami ir nauji dokumentai, kurie nepaneigia visiems gerai žinomų faktų, o tik paryškina aplinkybes, kuriomis vyko prievartinis Lietuvos Respublikos prijungimas prie SSSR. Iš naujai skelbiamų dokumentų aiškėja, kad 1940 m. invazijos į Baltijos šalis atveju buvo planuojamas Suomijos karo variantas. SSSR vadovybė įsivaizdavo, kad bus daug sužeistų ir nukautų jos kareivių bei karo belaisvių iš Baltijos respublikų. Tai taip pat  viena iš priežasčių, dėl ko buvo išžudyti lenkų karo belaisviai Katynėje.  Dėl šių faktų, kaip dabar tampa aišku, susijusių su 1940 metais įvykiais Baltijos šalyse, vertinimo lig šiol nesiliauja diskusijos tarp Lenkijos–Rusijos politikų.“

Minėjau, kad nė kiek neabejoju šioje knygoje skelbiamų dokumentų verte bei autentiškumu. Tačiau, kita vertus, ir anksčiau buvo žinoma, jog Baltijos šalių atžvilgiu Sovietų Sąjunga planavo suomiškąjį scenarijų. Bolševikams bent jau šių okupacinių ir aneksinių planų pradžioje buvo aišku, kad čia teks kariauti. Nepamirškime ir tarptautinio konteksto: tuo metu jau vyko Antrasis pasaulinis karas, kurio pradžioje sovietai buvo akivaizdžiais nacių sąjungininkais. Pakanka prisiminti nacių planą „Weiss“, t.y. Lenkijos užkariavimo planą, ir visos abejonė atkrenta. Jau nekalbant apie Ribbentropo-Molotovo paktą...

Mūsų pokalbis pakrypo suomiškojo scenarijaus bei Antrojo pasaulinio karo linkme. Kodėl vis dėlto suomiškasis scenarijus nepavyko?

Todėl, kad Baltijos šalys nepasipriešino bolševikų invazijai. Apie tai ir apie to nepasipriešinimo priežastis kalbėjome ne kartą, tad, manau, neverta kartotis. Žinoma, sovietai per savo vidaus ir įvarius įtakos agentus puikiausiai parengė dirvą, kad Suomijos variantas nepasikartotų. Juo labiau, jie puikiai Suomijos pavyzdžiu pamatė, kokių nuostolių, nevien fizinių bet ir politinių, karo veiksmai gali gali atnešti.

Turi galvoje, tarptautinę sovietų izoliaciją?

Iš dalies taip. Tačiau Stalinui tuo metu nelabai rūpėjo, ką apie tai mano britai, o juo labiau prancūzai. Nepamirškime, kad vokiečiai jau tų metų gegužės mėnesį Vakarų fronte pralaužė britų-belgų-prancūzų gynybines linijas, o birželio 17-ąją vermachtas ten pasiekė pergalę. Britams vos ne vos pavyko pabėgti iš Diunkerko. Atkreipkime dėmesį į datas – birželio 15-ąją okupuojamos Baltijos valstybės, o po dviejų dienų Stalino tuometinis sąjungininkas Hitleris galutinai laimi Vakaruose. Kas tai, sutapimas? Vargu... Kita vertus, ko sovietams bijoti? Viskas puiku, britams ar amerikiečiams Baltijos kraštų reikalai tuo metu rūpi mažiausiai.

Man kilo tokia mintis – štai mes čia negrinėjame tokias istorines tarptautinio mąsto problemas ir tarsi verdame savose sultyse. O kodėl gi šios mūsų istorijos nepristatyti Vakarams? Būtų bent jau įdomi Vakarų Europos politikų reakcija į jiems tikrai menkai žinomus istorijos faktus.

Nesutinku, kad tie dalykai nepristatomi. Kaip tik birželio 6 dieną Biuselyje, Europos Parlamento rūmuose, buvo atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengta paroda „Smurto kronika: Lietuva 1939–1941 metais“. Paroda buvo skirta 1941 metų Birželio trėmimų 65-osioms metinėms atminti. Ir ji buvo surengta Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio iniciatyva, parėmus ir paskatinus Europos Liaudies partijai (EPP–ED). Taip kad ir mūsų politikams, pasirodo, rūpi, kaip pristatyti mūsų istoriją vakarų europiečiams.

Vėl ne visai taip. Dar 2004 metais Danijoje LGGRT centras eksponavo parodą, pasakojančią apie Lietuvos pokario partizanų kovas. Ši tema taip pat ne kartą buvo pristatoma įvairiose tarptautinėse knygų mugėse ir panašiai. Be to, nuolat veikia Genocido aukų muziejus Vilniuje, kurį kasmet aplanko tūkstančiai užsieniečių. Taip kad informacijos vakariečiams apie tai netrūksta. Kitas dalykas – ar ši informacija jiems patinka? Niekam ne paslaptis, kad Europos Parlamente daugumą sudaro įvairaus plauko kairieji, kuriems kur kas aktualesnės kokių nors gėjų ar gyvūnų teisės.

Buvo eksponuojami dokumentai ir nuotraukos. Ta medžiaga tikrai pakankamai išsamiai supažindina su Lietuvos nepriklausomybės praradimo aplinkybėmis, skaudžia pirmosios sovietinės okupacijos patirtimi: represijų pradžia, krašto sovietizavimu ir Juodojo birželio tragedija.

Tačiau, kaip pats minėjai, tarptautinis kontekstas tokio pobūdžio informacijai apie Lietuvą nėra itin palankus?

Tas kontekstas yra labai įvairus. Kaip tik šia tema norėčiau pacituoti prof. Vytauto Landsbergio kelias mintis, išsakytas tos parodos Briuselyje atidarymo metu: „1996 m. sausio 25 d. Rusijos priėmimo į Europos Tarybą dokumente yra ir straipsnis su aiškiu Rusijos įsipareigojimu padėti asmenims, anksčiau ištremtiems iš okupuotų Baltijos šalių, ir jų palikuonims grįžti į tėvynę pagal specialiai sudarytas repatriacijos ir kompensacijos programas... Tą patį reikalavimą Rusijai praėjusiais metais Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pakartojo naujame dokumente. Asamblėja buvo sąžininga, bet Rusija – ne. Nė cento, jokių programų, jokio atsiprašymo, tačiau neįvykdyti įsipareigojimai (taip pat kiti) nesutrukdys Rusijai pirmininkauti Europos Tarybai kaip tik dabar, tuoj pat“. Iš to aiškiai matome, kaip kairioji Europa reaguoja į valstybę, kuri, jei jau kartą prisiėmė Sovietų Sąjungos įsipareigojimus, yra ne mažiau nei nacių Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą bei visus jo padarinius.

Bet juk pati Rusija nuolat aiškina visam pasauliui, kad ji yra bene labiausiai nukentėjusi nuo stalininio režimo, tad visų, taip pat ir Baltijos šalių, pretenzijos esančios niekuo nepgrįstos.

Žinoma, traktuoti galima bet kaip, ypač jei esi stiprus, didelis ir kai ta pati Europa nuo Rusijos yra energetiškai priklausoma. Ir ypač tada, kai tame pačiame Europos Parlamente daugumą sudaro visi tie, kurie yra naiviai ir šventai įsitikinę, jog XX amžiuje buvo tik vienas vienintelis blogis – tai nacių Vokietija, ir buvo viena vienintelė tragedija – tai holokaustas. Tačiau, manau, tokie renginiai, kaip minėta paroda, gali padėti bent šiek tiek tą požiūrį pakeisti. Kita vertus, net ir tiems Europos naivuoliams greta gyvenančių tautų istorija gali tapti įdomi.

Bet ne parodos, o demokratiniai rinkimai formuoja politinių institucijų kontingentą. Tai gal reikėtų ne vien parlamentuose skelbti tokią informaciją?

Jau minėjau, kad ne vien parlamentuose ji ir skelbiama. Atrodo, dar nepaminėjau kelių knygų, išleistų anglų kalba ir pasakojančių tiek apie Baltijos kraštuose vykusį pasipriešinimą, tiek apie mūsų kraštų okupaciją bei aneksiją. Aš manau, kad, kaip ir visos mados, taip ir ši tokio kairuoliškojo buko liberalizmo mada Europoje kada nors praeis. Požymių yra jau dabar.

Ką tu vadini buku kairuolišku liberalizmu?

Tendenciją, kad viskas galima ir nėra jokių kitų vertybių, išskyrus asmenines bei visas kitokio pobūdžio laisves. Tačiau šios pakraipos asmenys paprastai niekada nešneka, kad be laisvių dar egzistuoja tam tikros pareigos. Jiems nesvarbios ir tautų istorijos, nes, jų manymu, pati sąvoka „tauta“ yra seniai atgyvenęs reikalas. Jau nekalbu apie tradicines vertybes, kurias tokie veikėjai paprastai agresyviai neigia. Ne be reikalo juk, pavyzdžiui, Olandjoje oficialiai įsikūrė pedofilų partija ir pagal ten surengtas apklausas dėl to nieko blogo nemato bene trečdalis tos šalies gyventojų. Belieka tik nuspėti, kokias vertybes tokia partija gali propaguoti, tačiau jos rinkėjus nuspėti nesunku. Kam, beje, žiūrėti į Olandiją? Mes juk taip pat kol kas turime Darbo partiją, apie kurios vertybes taip pat niekas nėra girdėjęs, tačiau rinkėjų gana gausu. Bet kuriuo atveju manau, kad anksčiau ar vėliau ta pati Europa pavargs nuo buko neigimo ir paradės kažką teigti. O tai jau pozityvu.